- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-14
- Bylos Nr.
- 2A-166/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis
- Kategorijos
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Selkos statyba“ bankroto administratoriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-567-159/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Selkos statyba“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Neto“ dėl skolų suderinimo akto ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovo BUAB „Selkos statyba“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2008 m. birželio 9 d. aktą dėl skolų suderinimo pagal 2008 m. gegužės 31 d. apskaitos duomenis, kuriuo konstatuota, kad ieškovo skola atsakovui BUAB „Neto“ yra 4 713 127,98 Lt, o atsakovo skola ieškovui – 4 572 992,90 Lt; 2) pripažinti negaliojančiu atsakovo BUAB „Neto“ atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kuriuo buvo įskaitytos 2008 m. gegužės 31 d. esančios ieškovo skolos atsakovui į atsakovo skolas ieškovui; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi UAB „Selkos statyba“ buvo iškelta bankroto byla. Paskirtas bankroto administratorius nustatė, kad atsakovas 2008 m. birželio 9 d. raštu Nr. 99 pranešė ieškovui, jog nori įskaityti savo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus pagal 2008 m. gegužės 31 d. skolų suderinimo akte fiksuotas mokėtinas sumas, taip pat pateikė 2008 m. birželio 9 d. aktą dėl skolų suderinimo pagal 2008 m. gegužės 31 d. apskaitos duomenis. Juo konstatuota, kad ieškovo skola atsakovui yra 4 713 127,98 Lt, o atsakovo skola ieškovui – 4 572 992,90 Lt. Tokiu būdu atliktas suderinimo akte nurodytų priešpriešinių reikalavimų įskaitymas ir nustatyta, kad ieškovo skola atsakovui lieka 1 014 816,82 Lt. Ieškovo įsitikinimu, akte atvaizduoti klaidingi duomenys apie ieškovo ir atsakovo tarpusavio priešpriešinius įsipareigojimus, nepagrįstai padidintas atsakovo reikalavimas. Toks įskaitymas yra neteisėtas, pažeidžia ieškovo kreditorių teises. Ieškovas neprivalėjo sudaryti suderinimo akto. Pasirašius šį aktą nepagrįstai buvo padidinti ieškovo įsipareigojimai atsakovui, vėliau sudarę prielaidas atsakovui padidintų reikalavimų sumą įskaityti į atsakovo įsipareigojimus sumokėti ieškovui už atliktus statybos rangos darbus, realiai nesumokant ieškovui už darbus atlyginimo. Atlikus įskaitymą ieškovo turtinės reikalavimo teisės sumažėjo, negavus už tai adekvataus atlyginimo, iš kurio būtų galima atsiskaityti su ieškovo kreditoriais. Tokiu būdu vienam kreditoriui – atsakovui – buvo suteikta pirmenybės teisė prieš kitus kreditorius, nors šis tokios teisės neturi. Tai dar labiau pablogino ieškovo turtinę padėtį.
Atsiliepimas
Atsakovo BUAB „Neto“ bankroto administratorius prašė ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. kovo 22 d. sprendimu ieškovo BUAB „Selkos statyba“ ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta nemažai statybos rangos sutarčių, pagal kurias ieškovas įsipareigojo atlikti įvairius statybos darbus pagal atsakovo užsakymus, o atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti už atliktus darbus. Teismas, įvertinęs atsakovo 2008 m. birželio 9 d. rašto Nr. 99 turinį, nusprendė, kad atsakovas nepranešė ieškovui apie ketinimą įskaityti savo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, tačiau prašė patvirtinti prie rašto pridedamą tarpusavio skolų suderinimo aktą, nes pagal sudarytas statybos rangos sutartis avansu mokėjo ieškovui, tačiau šis vėluodavo atlikti darbus sutartyse numatytais terminais. Liudytojos V. J. ir A. K. patvirtino, kad ieškovas ir atsakovas dažnai derindavo įsiskolinimus. 2008 m. birželio 9 d. aktu buvo nustatyta, kad 2008 m. gegužės 31 d. ieškovo skola atsakovui yra 1 014 816,82 Lt. Aktu priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai įskaityti nebuvo. Įvertinęs 2008 m. birželio 9 d. akto turinį teismas nusprendė, kad juo buvo patvirtinta ieškovo 1 014 816,82 Lt skola atsakovui laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki gegužės 31 d., priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai įskaityti nebuvo, nes į bylą nepateikta įrodymų, kad atsakovas turėjo piniginių reikalavimų ieškovui. Teismo manymu, ieškinys neįrodytas, todėl atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovo BUAB „Selkos statyba“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pripažinti negaliojančiu 2008 m. birželio 9 d. aktą dėl skolų suderinimo pagal 2008 m. gegužės 31 d. apskaitos duomenis, kuriuo konstatuota, kad ieškovo skola atsakovui BUAB „Neto“ yra 4 713 127,98 Lt, o atsakovo skola ieškovui – 4 572 992,90 Lt. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai aiškino ginčijamo 2008 m. birželio 9 d. akto nuostatas ir interpretavo šios sutarties tikruosius ketinimus.
2. Teismas nepagrįstai vertino tai, kad skolų suderinimo aktas nesukėlė neigiamų pasekmių ieškovo kreditoriams. Pagal suderinimo aktą ieškovui nepagrįstai buvo padidinti įsipareigojimai atsakovui. Vėliau atsakovas skaičiavo ieškovui delspinigius, kurie pateikiant kreditorinį reikalavimą penkis kartus viršijo skolos likutį.
Atsiliepimas
Atsakovo BUAB „Neto“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo atsiliepime į ieškovo skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad įstatyme nustatytas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Delspinigių skaičiavimas nebuvo ginčo objektas pagal pareikštą ieškinį, todėl teismas nenagrinėjo šio klausimo ir dėl jo nepasisakė. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos įrodymus bei priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 str.).
Iš UAB „Neto“ ir UAB „Selkos statyba“ 2008 m. birželio 9 d. akto dėl skolų suderinimo pagal 2008 m. gegužės 31 d. apskaitos duomenis matyti, jog atsakovas UAB „Neto“ turi reikalavimo teises į šias sumas: 1 154 951,90 Lt likutį 2008 m. sausio 1 d. bei 4 572 992,90 Lt pagal apyvartą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki gegužės 31 d. ieškovui UAB „Selkos statyba“. Ieškovas UAB „Selkos statyba“ pagal apyvartą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki gegužės 31 d. turi reikalavimo teisę į 4 713 127,98 Lt atsakovui UAB „Neto“. Abiem šalims atlikus šių sumų tarpusavio įskaitymus matyti, kad ieškovas UAB „Selkos statyba“ liko skolingas atsakovui UAB „Neto“ 1 014 816,82 Lt (t. 1, b. l. 9). Į bylą pateikti įrodymai, kurie patvirtina UAB „Neto“ atliktus mokėjimus pagal skolų suderinimo akte nurodytas sumas (t. 1, b. l. 66-97), taip pat įrodymai, kurie patvirtina atliktus darbus (t. 1, b. l. 98-108), atsakovo UAB „Neto“ mokėjimus ieškovui UAB „Selkos statyba“ (t. 1, b. l. 111-113), taip pat PVM sąskaitos faktūros, kurias UAB „Selkos statyba“ išrašė UAB „Neto“ (t. 1, b. l. 114-195; t. 2, b. l. 2-87).
Ieškovas BUAB „Selkos statyba“ bankroto administratorius savo ieškinį iš esmės grindė tuo, kad minėtame 2008 m. birželio 9 d. akte dėl skolų suderinimo buvo neteisingai nurodytos šalių turimos reikalavimų sumos, nepagrįstai padidinta UAB „Neto“ reikalavimo apimtis. Jis į bylą taip pat teikė neapmokėtų sąskaitų suvestines (t. 1, b. l. 10-52), kuriomis grindė skirtingus skolų suderinimo akte nurodytus įsiskolinimo dydžius, tačiau nepateikė jokių pradinių šiuos apskaičiavimus patvirtinančių dokumentų. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija minėtais ieškovo pateiktais dokumentais neturi pagrindo vadovautis. Atsakovas BUAB „Neto“ į bylą pateikė išrašą dėl apyvartos laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki gegužės 31 d. su klientu UAB „Selkos statyba“ (t. 2, b. l. 88-92). Jame nurodyta, kad likutis laikotarpio pradžiai buvo 1 154 951,90 Lt. Už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki gegužės 31 d. UAB „Neto“ debetas UAB „Selkos statyba“ siekė 4 572 992,90 Lt, o UAB „Neto“ kreditas UAB „Selkos statyba“ sudarė 4 713 127,98 Lt. Į bylą atsakovo pateikti pradiniai įrodymai, patvirtinantys minėtas pinigų apyvartų sumas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo ginčijamas dokumentas nėra vienašalis skolinių įsipareigojimų įskaitymo aktas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Neto“ 2008 m. birželio 9 d. raštu, adresuotu UAB „Selkos statyba“, prašė patvirtinti tarpusavio skolų suderinimo aktą po skolų sudengimo (t. 1, b. l. 8).
Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įstatyme įtvirtinta įskaitymo samprata rodo, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d.). Įskaitymas gali būti atliekamas vienos šalies pareiškimu, o tai reiškia, kad kita prievolės šalis neprivalo pasisakyti dėl to, ar ji sutinka su įskaitymu, ar ne. Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t.y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą. Vienos šalies pareiškimu kaip vienašaliu sandoriu pakeičiami ar nutraukiami prievoliniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko, turėjusių priešpriešinių vienarūšių įskaitytinų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-624/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-101/2001). Abiejų šalių pasirašytas dokumentas gali būti tarpusavio skolų suderinimo ir įskaitymo aktas. Jeigu prievolės šalys, t.y. atitinkamus įgalinimus turintys jų atstovai, surašo ir pasirašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodoma, kokios sumos įskaitomos, yra pagrindas pripažinti, kad abi šalys pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo. Įmonių tarpusavio skolos gali būti padengiamos ir sudarant tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, jeigu juo šalys aiškiai pareiškia savo valią įskaityti abipuses skolas ir nustato sąlygas, pagal kurias turi būti sumokamas skolos likutis. Sudarant tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ar kitą panašų dokumentą, kuriuo šalys pareiškia savo valią įskaityti abipuses skolas bei nustato sąlygas skolos likučiui sumokėti – laikoma, jog įmonių tarpusavio skolos pasibaigė įskaitymo būdu. Rašytinio akto pasirašymo metu juridinio asmens atstovai ne tik patvirtina savo atsiskaitymus bei tuo pačiu patvirtina sutikimą įskaityti abipusius priešpriešinius reikalavimus, bet ir yra informuojami apie kito asmens atliekamą įskaitymą. Tačiau tiek skolų suderinimo ir įskaitymo aktas, tiek tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas ar kitas panašus dokumentas yra dvišaliai abipusių reikalavimų įskaitymo dokumentai, bet ne vienašalis vienos iš šalių pareiškimas apie įskaitymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis byloje Nr. 2A-266/2009). Vertindama nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį, tačiau padarė neteisingą išvadą, jog nebuvo įskaityti priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai. Šiuo atveju vertinant ieškovo ginčijamą 2008 m. birželio 9 d. aktą dėl skolų suderinimo pagal 2008 m. gegužės 31 d. apskaitos duomenis darytina išvada, kad šis aktas yra dvišalis abipusių reikalavimų įskaitymo dokumentas, tačiau ne vienašalis vienos iš šalių pareiškimas apie įskaitymą. Šis aktas pasirašytas abiejų ginčo subjektų, jame aiškiai išreikšta abiejų šalių valia dėl abipusių skolų suderinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos įrodymus negalima teigti, jog skolos suderinimo akte nurodyti skolos dydžiai buvo neteisingai, t. y. neatitiko tikrovės. Taigi teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad buvo nepagrįstai padidintos ieškovo UAB „Selkos statyba“ skolos sumos atsakovui UAB „Neto“. Kadangi ginčijamame skolų suderinimo akte nurodytos skolų sumos atitinka bylos medžiagą, sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas nepagrįstai vertino tai, kad skolų suderinimo aktas nesukėlė neigiamų pasekmių ieškovo kreditoriams, nėra pagrindo.
Iš ieškinio turinio bei ieškovo nurodytų aplinkybių, įrodinėtų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis tos instancijos teisme apskritai neįrodinėjo aplinkybių dėl apeliaciniame skunde minimų delspinigių skaičiavimo, o šiomis aplinkybėmis tik grindžia savo apeliacinį skundą. CPK 312 straipsnis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (CPK 312, 314 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-169/2005). Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija taiko įstatyme nustatytą draudimą apeliacinėje instancijoje įrodinėti aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, bei neanalizuoja ir nevertina apeliaciniame skunde ieškovo išdėstytų minėtų naujų aplinkybių.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas pareikštą ieškinį iš esmės grindė CK 6.66 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių actio Pauliana institutą, pagrindu. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas ieškinyje šių minimo instituto sąlygų apskritai neįrodinėjo. Šių sąlygų pagrindu taip pat visiškai nėra grindžiamas ir jo pateiktas apeliacinis skundas.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netenkindamas ieškovo ieškinio pagal jo įrodinėtas aplinkybes priėmė teisingą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.