Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal V. R. atstovės advokatės Eglės Krikščiūnienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-218-2022 paliktas nepakeistas ir V. R. skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

V. R. atstovės advokatės Eglės Krikščiūnienės apeliacinis skundas netenkintinas

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde apeliantė neginčija ANK 96 straipsnio 2 dalyje ir 100 straipsnio 1 dalyje numatytų nusižengimų padarymo fakto ir kvalifikacijos, todėl plačiau dėl jų nebus pasisakyta. Ginčas kyla dėl V. R. inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir už tai paskirtos nuobaudos. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimamą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, kadangi teismas skundą vertina iš esmės visų duomenų kontekste. Byla nagrinėjama pateikto apeliacinio skundo ribose. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagoje esančius įrodymus, o V. R. pagrįstai pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, tinkamai įvertino padarytus administracinius nusižengimus bei pažeidėją charakterizuojančius duomenis, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir sumažinti paskirtą galutinę subendrintą nuobaudą.

Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje

7. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 1 000 (vieno tūkstančio) iki 5 000 (penkių tūkstančių) eurų. Šios teisės normos dispozicija suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius.

8. Pagal UĮ 56 straipsnio 1 dalį nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Taigi nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis: nesudarius darbo sutarties raštu arba nepranešus VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Imperatyvus reikalavimas sudaryti darbo sutartį raštu ir apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka pranešti VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki nustatytos darbo pradžios įtvirtintas atitinkamai DK 42, 43 straipsniuose. Pažymima, kad įstatymų leidėjo suformuota imperatyvi nuostata, jog prieš pradedant atlikti faktinį darbą turi būti informuota VSDFV, parodo siekį sukurti stabilias socialines garantijas darbuotojui, nes toko pobūdžio padaryti administraciniai nusižengimai pažeidžia ne tik asmens konstitucines teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą užmokestį už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, turėti valstybės teikiamas socialines garantijas nuo pat darbo pradžios, bet ir iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai.

9. Pagal DK 32 straipsnį darbo sutartis – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai. Atliekant darbo funkciją, kylanti komercinė, finansinė ar gamybinė grėsmė tenka darbdaviui.

10. Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 33 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 34 straipsnį kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį per mėnesį (mėnesio algą) ar darbo valandą (valandinį atlygį), kuris negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą ar minimalųjį valandinį atlygį. Darbdavys ir darbuotojas taip pat susitaria dėl darbovietės, kurioje savo darbo funkciją atliks darbuotojas. Darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nėra nuolatinė, darbuotojo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus.

11. Teismų praktikoje yra suformuota, kad tam, jog būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).

12. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl V. R. kaltės, padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį pažeidimą. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti teismo procesinį sprendimą remiantis vien tik apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais ir argumentais, teisinio pagrindo nėra.

13. Visų pirma, apeliaciniame skunde ginčijamas registracijos žurnalas, rastas objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), kur vyko darbai. Apeliantė teigia, kad nebuvo atsižvelgta, jog nei V. R., nei UAB „A“ niekada nedavė jokių nurodymų, susijusių su registracija šiame žurnale, taip pat nei žurnale, nei vidaus taisyklėse nebuvo nurodyta, kas ir kokius įrašus, kokiu tikslu turi daryti, į patalpas, kur buvo žurnalas, galėjo patekti bet kas ir daryti bet kokius įrašus. Nors registracijos žurnale nėra nurodytas įmonės pavadinimas, tačiau yra nurodyta pildymo pradžios data ir iš žurnalo turinio matyti, kad kiekvieną dieną prieš darbą ir po darbo jame pasirašinėjo skirtingi asmenys, gale buvo užrašytas M telefono numeris (t. 1, b. l. 66-75).

14. Bylos nagrinėjimo teisme metu D. J., prisipažinęs, kad prieš tai duodamas paaiškinimus dangstė V. R., parodė, jog M sumąstė apie žurnalą, kur darbuotojai pasirašinėja, kad žinotų, kelintą valandą jie ateina ir išeina, o kitas žurnalas, kur surašyta, kokie darbai atlikti, ką reiktų atlikti ir panašiai, buvo liudytojo. Buvo svarbu paskaičiuoti, kad žmonės gautų, ką užsidirbo. Jis nenurodydavo, ar darbuotojai turi pasirašyti, tačiau pasirašyti turėjo tie, kas ateina oficialiai ar neoficialiai dirbti. Žurnalas buvo skirtas UAB „A“ darbuotojams. Registracijos žurnalas gulėjo ant stalo patalpoje, kur darbuotojai persirengdavo, pasidėdavo daiktus. Objekte dirbo ir kiti darbuotojai, kurie nepriklausė UAB „A“ įmonei, tačiau jiems nereikėdavo persirenginėti, santechnikai ir elektrikai turėjo savo kambarį (t. 2, b. l. 134-141). M. J. teismo posėdžio metu teigė, kad perduodavo darbuotojams V. R. pasakymus, tačiau pats nedavė nurodymų pasirašinėti registracijos žurnale (t. 2, b. l. 179-185). D. J. teiginius patvirtina kitų liudytojų parodymai. V. Č. teisme parodė, kad buvo tvarka pasirašinėti žurnale, „D“ sakė, kad reikia, bet pats ne visada pasirašydavo, parašas patvirtindavo, kad esi darbe, žurnalas gulėdavo ant stalo, kur darbuotojai pietaudavo, patalpa buvo rakinama, nes ten buvo laikomi ir darbo įrankiai (t. 2, b. l. 134-141). T. P. teismo posėdžio metu teigė, kad niekas neliepė rašytis žurnale, tačiau iš kitų darbuotojų išgirdo, kad reikia, tai darbo pabaigoje pradėjo žymėtis, nurodė supratęs, jog reikėjo žymėtis dėl to, kad kai kurie darbą baigdavo anksčiau, kiti visai neateidavo (t. 2, b. l. 109-114). A. C. teisme parodė, kad buvo žurnalas, ateidavo kiekvieną rytą, pasirašo vardą, pavardę, laiką, kada ateina ir kada išeina. Ką ten reikia žymėti pasakė S. T., nes jis ten jau dirbo. Žurnalas buvo kambarėlyje, kur jie rengdavosi, niekas nekontroliavo, kad pasižymėtų žurnale (t. 2, b. l. 157-161). V. D. teisme parodė, kad patalpoje ant stalo buvo padėtas žurnalas ir buvo pasakyta, kad darbuotojai turi pasižymėti. Darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas pagal darbo dienas, apie kurias pasirašinėjo darbo žurnale (t. 2, b. l. 109-114). Pirminiame paaiškinime A. S. nurodė, kad nuo gegužės pradžios D liepė rašytis žurnale. Reikėjo rašytis darbo pradžioje ir pabaigoje dėl to, kad matytų kas dirbo ir kas ne (t. 1, b. l. 125). Vėliau teisme parodė, kad žurnale rašėsi, kada ateina ir išeina, gale buvo M telefono numeris, pildyti žurnalą nurodė „D“ arba M. Žurnalo reikalingumą suprato kaip sužiūrėjimą, kas buvo ir nebuvo darbe. Registracijos žurnalas buvo persirengimo kambaryje ant stalo. Objekte dar buvo kitų darbininkų iš kitų įmonių, bet jie buvo 3 ar 4 aukšte, durininkai ir gipsininkai persirengdavo kitur, jie žurnale nesiregistravo, registravosi tik tie, kas dirbo pas „D“ (t. 2, b. l. 157-161). B. Š. parodė, kad rūbinėje buvo žurnalas, kuriame reikėjo atsižymėti, kada ateina į darbą ir kada išeina. Kai atėjo dirbti, pasirašyti pasakė „D“. Visi darbininkai pasirašydavo, žurnalą prižiūrėdavo, kontroliuodavo „D“, M, tačiau niekas nežiūrėjo, kai buvo daromi įrašai. Žurnalas dingo po VDI apsilankymo (t. 2, b. l. 134-141). Apeliacinio skundo teiginys, jog B. Š. paaiškinimas dėl registracijos žurnalo, kad iš pradžių jis buvo, po to jo nebebuvo, kad žurnalas nebuvo skirtas fiksuoti UAB „A“ darbuotojų darbo laiko, yra ištrauktas iš konteksto, todėl nepagrįstas, nes duodamas parodymus tuo pačiu metu ir atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, liudytojas B. Š. nurodė, kad žurnalas dingo tik po VDI patikrinimo. Faktą, jog darbuotojai žurnale nebesižymėjo tik po VDI apsilankymo, patvirtino ir A. C. (t. 2, b. l. 157-161). Iš dokumentų poėmio akto matyti, kad registracijos žurnalas buvo paimtas patikrinimo metu, t. y. 2021 m. birželio 2 d. (t. 1, b. l. 104).

15. Kartu nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog D. J. paaiškinimai VDI tyrimo metu patvirtina V. R. teiginius apie tai, kad registracijos žurnalo įrašais negali būti vadovaujamasi inkriminuojant administracinį nusižengimą, sprendžiant dėl jo masto ir trukmės. Nepaisant to, jog liudytojas ir pirminiuose paaiškinimuose, ir teismo posėdžio metu teigė pats neliepęs pildyti registracijos žurnalo, tačiau teismo posėdžio metu duodamas parodymus nurodė apie registracijos žurnalą tokias aplinkybes (pasirašydavo tik UAB „A“ darbuotojai, dirbantys ir oficialiai, ir neoficialiai, žurnalas buvo persirengimo kambarėlyje ir kt.), kurias patvirtino ir kitų liudytojų parodymų visuma. Iš liudytojų paaiškinimų ir registracijos žurnalo turinio matyti, kad šiame žurnale įrašus asmenys darydavo tam, kad užfiksuotų savo darbo faktą, t. y. pradžios ir pabaigos laiką, ir kad esančių įrašų pagrindu objekte dirbusiems asmenims atitinkamai būtų apskaičiuotas jiems priklausantis atlygis, taip pat, jog būtų kontroliuojamas asmenų atvykimas ir išvykimas, darbo laikas objekte.

16. Atsakant į apeliantės argumentą, kad teismas neteisingai ir iškraipydamas faktus teigė, jog žurnalo pildymą inicijavo V. R., pats atvežė žurnalą į objektą, davė nurodymą darbuotojams pasirašinėti, nors jų teigimu žurnalas nebuvo skirtas registruoti UAB „A“ darbuotojus, pažymėtina, kad svarbu yra ir darbuotojų pozicija apie tai, kaip jie suprato, kam žurnalas yra skirtas, ir dėl ko jie pasirašo. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas, vertindamas registracijos žurnalo įrodomąją reikšmę, nurodė apie daugumos darbuotojų žinojimą, kad žurnale rašosi UAB „A“ darbuotojai, tačiau teisme liudytojai teigė priešingai, t. y., kad įrašus žurnale galėjo daryti bet kas, nurodymų ir žurnalo priežiūros bei apsaugos nebuvo, tuo labiau, kad liudiję asmenys nežinojo, kas yra ar kas nėra UAB „A“ darbuotojai. Vis dėlto šiuos apeliantės teiginius paneigia ne tik liudytojų, bet ir paties V. R. parodymai. Duodamas pirminius paaiškinimus V. R. teigė, kad žurnalas bendras tiems, kas į objektą įeina, išeina, pats jį atvežė ir pasakė visiems perduoti, kad pasirašinėtų, tačiau griežtos kontrolės nebuvo (t. 1, b. l. 110). Liudytojai D. J. (t. 2, b. l. 134-141), A. S. (t. 2, b. l. 157-161) nurodė, kad žurnale registravosi tik UAB „A“ darbuotojai, abu taip pat nurodė, kad kiti darbuotojai turėjo savo kambarėlius, be to, V. Č. nurodė, kad žurnalas buvo rakinamoje patalpoje, ant stalo, kur pietaudavo (t. 2, b. l. 134-141). Iš tokių duomenų kaip tik matyti, jog nėra pagrindo kalbėti apie UAB „A“ nepriklausiusių darbuotojų registravimąsi.

17. Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. K. nurodė, jog jam niekas nesakė pasirašinėti registracijos žurnale, jis pats taip suprato ir kad bet kas galėjo daryti įrašus. Nebuvo nei įmonės tvarkos, nei paaiškinimų ar nurodymų, kad UAB „A“ darbuotojai turi jame pasirašinėti, kad jie privalo rašyti darbo pradžios ir pabaigos laiką, kad turi daryti tikslius įrašus, kokiam tikslui jie skirti ir pan. T. P. ir T. G. nelegalaus darbo faktą apeliantė ginčijo tuo pačiu pagrindu, kad buvo nepagrįstai vadovautasi registracijos žurnalu. Nurodoma, kad A. C. teisme paaiškino, jog galėjo išvis nesižymėti žurnale, pasirašant nebuvo jokios priežiūros, kontrolės, taip pat nebuvo jokio instruktažo. Taip pat, kaip ir kiti, A. S. paaiškino, kad žurnale galėjo rašytis, tačiau galėjo ir nesirašyti, niekas netikrino, tai neva akivaizdžiai patvirtina, kad žurnalo įrašai, jame fiksuoti duomenys nėra patikimi, tikslūs ir teisingi, todėl jais administracinis nusižengimas negali būti grindžiamas.

18. Iš bylos duomenų matyti, kad nelegalaus darbo tyrimo akte nurodyta, jog tyrimo metu buvo nustatyti du penktame aukšte statybines atliekas tvarkę asmenys, kurie pasišalino iš objekto, ir yra užfiksuoti nuotraukose (t. 1, b. l. 101). V. R., atsakydamas į VDI inspektoriaus paklausimą, nurodė, kad iš A. S. pateiktų duomenų žino, kad tai T. G. ir T. P. (t. 1, b. l. 120). Tačiau A. S. paaiškinime nurodė, kad V. R. po VDI patikrinimo prašė, jog A. S. pasišalinusius žmones prisiimtų, inspektoriams pasakytų, kad jis juos atsivedė dirbti bei mokėjo algą. V. R. žadėjo už tai sumokėti baudą (t. 1, b. l. 125). Vėliau teisme A. S. šias aplinkybes patvirtino, patikslinęs, kad M ir V prašė sakyti, jog jis atsivedė T ir O dirbti ir kad pakalbėję su advokatu, kokia gresia bauda, ją sumokės (t. 2, b. l. 157-161). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog jei minėti asmenys būtų dirbę ne UAB „A“ naudai, V. R. vargu, ar būtų žinojęs jų asmens tapatybes, nei vieno kitų įmonių darbuotojų nei V. R., nei D. J. nei tyrimo metu, nei teisme neidentifikavo. Teisme T. P. nurodė, kad jis balandžio pabaigoje parašė dėl įsidarbinimo objekte (duomenys neskelbtini), į UAB „A“. Dėl įdarbinimo susitarė su darbų vadovu D. J., dirbo apie mėnesį, tačiau oficialiai įdarbintas taip ir nebuvo (t. 2, b. l. 109-114). Iš bylos duomenų matyti, kad T vardas yra minimas D. J. darbo kalendoriuje, nurodant jo išdirbtų darbų apimtis (t. 1, b. l. 76-87). Liudytojas V. D. teismo posėdyje patvirtino, kad su juo tuos pačius pagalbinius darbus dirbo T ir O, jam buvo žinoma, kad dalis bendrus darbus atliekančių asmenų yra įdarbinta nelegaliai (t. 2, b. l. 109-114). T. P. nurodė, kad objekte kabėjo UAB „A“ informaciniai stendai, todėl jis suvokė dirbantis šioje įmonėje. T. P. ir T. G. parodymus ir darbo faktą statybos objekte kaip tik patvirtina registracijos žurnalo įrašai, kuriame jie abu fiksuoti dirbę 2021 m. gegužės 7 d., gegužės 10 d., gegužės 11 d., gegužės 12 d., gegužės 13 d. pilnas darbo dienas (t. 1, b. l. 66-75), todėl įrašai laikytini patikimais. Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad VDI teisingai nustatė, jog T. G. ir T. P. laikotarpiu nuo 2021 m. gegužės 7 d. iki 2021 m. birželio 2 d. dirbo būtent UAB „A“, yra pagrįstas. Bylos medžiaga patvirtina, kad su jais darbo sutartys nebuvo sudarytos ir apie jų įdarbinimą šioje įmonėje nebuvo pranešta VSDFV.

19. Pažymėtina, kad registracijos žurnalas darbo vietoje paprastai tam ir yra skirtas, kad darbdavys ar kiti atsakingi asmenys kontroliuotų savo darbuotojus ir stebėtų jų darbo laiką bei pagal tai mokėtų atlygį. Vien tai, kad žurnalo niekas nesaugojo ir griežtai nekontroliavo, savaime nereiškia, kad jis nebuvo skirtas UAB „A“ darbuotojų darbo laiko fiksavimui ir nepaneigia fakto, kad įrašyti asmenys dirbo šioje įmonėje. Kaip teisingai pažymėta atsiliepime į apeliacinį skundą, V. R. nenurodė nei vieno motyvo, kodėl tretieji asmenys turėtų nuo 2021 m. gegužės 6 d. pildyti neteisingus duomenis ar pasirašyti kito asmens vardu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad V. R. nebuvo jokio tikslo inicijuoti kitų bendrovių darbuotojų darbo laiko registracijos. Aptartų duomenų visuma paneigia apeliantės poziciją apie tai, kad minėtame žurnale rašėsi bet kurie į objektą ateinantys ir išeinantys asmenys ir kad nagrinėjant bylą registracijos žurnalu remtasi nepagrįstai. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo nutartyje rėmėsi ne tik registracijos žurnalu, bet ir kitais bylos duomenimis, patvirtinančiais registracijos žurnalo turinio patikimumą: VDI surinkti ir ištirti duomenys, nelegalaus darbo tyrimo aktai, liudytojų parodymai, VSDFV išrašai, darbo ir rangos sutartys bei kiti reikšmingi bylos duomenys.

20. Apeliaciniame skunde dėl V. Č. nelegalaus darbo fakto nustatymo teigiama, kad nelegalaus darbo laikotarpis buvo grįstas tik registracijos žurnalu, o jis teisme paaiškino, kad įrašų nedarė, nors žinojo, kad yra kažkoks žurnalas, todėl nereiškia, kad įrašai žurnale atlikti jo paties ir kad jie teisingi. Vis dėlto pirminiame jo paaiškinime nurodyta, kad objekte dirbo vieną dieną nuo aštuntos iki penktos valandos, V. R. žadėjo įdarbinti savo įmonėje UAB „A“, darbo sutartį žadėjo pasirašyti kitą dieną (t. 1, b. l. 53). Teisme parodė, kad pradėjo dirbti nuo 2021 m. gegužės 12 d. Darbo sutartis buvo sudaryta po dviejų dienų nuo darbo pradžios. Nurodė, kad buvo tvarka, jog reikia pasirašyti žurnale, bet jis pamiršdavo pasirašyti, nors „D“ sakė, kad reikia. Teigė gal kokį kartą pasirašęs ir patvirtino, kad pirmą dieną atėjęs dirbti pasirašė žurnale. Parašas patvirtindavo, kad esi darbe. Atsakydamas į klausimus nurodė, kad paaiškinime parašyta tiesa (t. 2, b. l. 134-141). Iš registracijos žurnalo turinio matyti, kad V. Č. pirmas įrašas darytas 2021 m. gegužės 7 d. (t. 1, b. l. 66-75). V. Č. darbo faktą patvirtina ne tik registracijos žurnalas, bet ir V. R. paaiškinimas, kuriame jis pats nurodė, kad V. Č. dirba nuo gegužės pradžios (t. 1, b. l. 110). Taip pat darbo faktą patvirtina ir kitų darbuotojų parodymai, vienas tokių B. Š., nurodęs, kad jam įsidarbinti UAB „A“ pasiūlė būtent V. Č., su kuriuo jis kartu dirbo (t. 2, b. l. 134-141), vis dėlto, darbo sutartis su V. Č. nebuvo pateikta. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, pritartina, kad V. Č. darbo faktas UAB „A“ ir jo nelegalumas tinkamai nustatytas.

21. Atsakant į apeliantės teiginį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog V. D. buvo reikalaujama žymėtis registracijos žurnale, pastebėtina, kad liudytojas pats duodamas parodymus teisme, nurodė, jog atėjus į objektą buvo pasakyta pasirašyti žurnale (t. 2, b. l. 109-114). Atitinkamai skundo teiginiai, kad nebuvo pagrindo nesivadovauti V. D. paaiškinimais, jog jis nesuprato, kokiu tikslu turi daryti įrašus žurnale ir ką tiksliai turi rašyti bei kad įrašus darė ir atėjęs pasižiūrėti, kaip vyksta darbai, nėra pagrįsti. Tai, kad teismas, nesuteikdamas pranašumo kažkurio liudytojo parodymams, visus duomenis vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, kruopščiai juos išnagrinėjus ir įvertinus visumoje, savaime nereiškia, kad teismas nesivadovavo V. D. paaiškinimais. Tokie liudytojo parodymai neišsiskiria iš kitų, nes buvo ir kitų liudytojų, tiksliai nesupažindintų su registracijos žurnalo tvarka, tik jie numatė, kad įrašus darydavo tam, kad užfiksuotų savo darbo faktą. Tuo labiau pats V. D. teigė, kad užmokestis turėjo būti apskaičiuotas pagal darbo dienas, apie kurias pasirašinėjo darbo žurnale (t. 2, b. l. 109-114).

22. Ginčijant V. D. darbą, nevisiškai tiksliai apeliaciniame skunde perteiktos pirmosios instancijos teismo išvados. Teigiama, jog niekuo nepagrįsti teismo samprotavimai, kad dėl V. D. turimos autokrautuvo vairuotojo specialybės jam nereikėjo stebėti ir mokytis atlikti darbus statybose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į registracijos žurnalo turinį (asmuo objekte praleisdavo po 8-9 val.) bei į tai, kad jis turėjo autokrautuvo vairuotojo specialybę, tad mokytis, kaip atliekami atliekų tvarkymo darbai nebuvo reikalinga, tik laikė neįtikinamu liudytojo nurodytą faktą, kad dvi savaites jis vaikščiojo žiūrėti, kaip vyksta darbai, tačiau vis dėlto šis vertinimas nesudarė esminės reikšmės nelegalaus darbo fakto konstatavimui.

23. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pirminiame paaiškinime V. D. nurodė dirbantis ketvirtą dieną, įmonės vadovas nurodė sutartį sudaręs 2021 m. gegužės 12 d., tačiau jo darbo pradžia skaičiuojant atgal nuo patikrinimo dienos (2021 m. birželio 2 d.) būtų daug vėlesnė nei darbo sutartyje nurodyta darbo pradžia – 2021 m. gegužės 14 d. Taip pat, V. D. teismo posėdžio metu patikslino savo rašytinį paaiškinimą, nurodęs, kad buvo netiksliai nurodytos dirbtos dienos, nes jis tuo metu buvo išdirbęs ne 4, o 14 dienų. Be kita ko, VSDFV teritoriniam skyriui pranešimas apie šio asmens valstybinio socialinio draudimo pradžią pateiktas tik 2021 m. birželio 8 d. (t. 1, b. l. 106), t. y. praėjus keletui dienų po VDI patikrinimo. Todėl negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas pateikė nepagrįstus samprotavimus arba nesivadovavo V. D. paaiškinimais.

24. Atsakant į apeliantės teiginį dėl B. Š. paaiškinimų, teiktų VDI, jog pusę jų rašė ne jis, pažymėtina, kad paaiškinime nurodytas aplinkybes, rašytas tiek V, tiek paties B. Š., pastarasis patvirtino teismo posėdžio metu, o kas buvo netikslaus, paaiškino ir patikslino. Asmenų nurodytos aplinkybės nebuvo prieštaringos ir V rašė dalį paaiškinimų dėl B. Š. raštingumo lietuvių kalba trūkumo, todėl nereiškia, kad VDI šį faktą ignoravo ir vadovavosi tik tuo, kas buvo palanku siekiant nubausti V. R..

25. Apeliantė neginčija, kad V. D., B. Š. ir S. K. buvo įdarbinti UAB „A“, su jais buvo sudarytos darbo sutartys, tuo pačiu teigia, kad nei darbuotojai, nei valstybės, nei VSDFV biudžetas dėl minimalaus vėlavimo pranešti apie įdarbinimą VSDFV nenukentėjo. Nors V. R. pateikė su V. D., S. K. ir B. Š. sudarytas darbo sutartis, tačiau jos atrodo sudarytos tarsi skubant, automatiniu būdu, nes jų sudarymo data yra 2021 m. gegužės 12 d., tačiau jose visose palikta ta pati klaida, jog darbo pradžia yra 2020 m. (ne 2021 m.) gegužės 14 d. (t. 1, b. l. 128-136). Nepaisant to, svarbūs ir pačių darbuotojų parodymai. V. D. teisme teigė, kad VDI patikrinimo metu (2021 m. birželio 2 d.) darbo sutartis dar nebuvo pasirašyta, ją pasirašė po patikrinimo (t. 2, b. l. 109-114). B. Š. teisme teigė, kad vis reikalavo sutarčių, tačiau pasirašė tik po VDI patikrinimo (t. 2, b. l. 134-141). S. K. taip pat nurodė, kad darbo sutartį jam pasirašyti davė po VDI patikrinimo (t. 2, b. l. 134-141). Be to, VSDFV teritoriniam skyriui pranešimai apie šių asmenų valstybinio socialinio draudimo pradžią pateikti tik 2021 m. birželio 8 d. (t. 1, b. l. 106). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nebuvo pagrindo nesivadovauti minėtų darbuotojų atveju objekte rasto darbuotojų registracijos žurnalo išrašais, nes V. D. ir B. Š. pripažino, kad įrašus žurnale darė jie patys.

26. Dėl aplinkybių, susijusių su S. K. darbu, pasisakytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė VDI pozicijai. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „A“ administracija, teikdama duomenis Sodrai apie S. K. įdarbinimo pradžią, pati nurodė jo darbo pradžią nuo 2021 m. gegužės 14 d. Teismas pagrįstai skeptiškai vertino S. K. rašytinį paaiškinimą ir teisme duotus parodymus dėl jo darbo laiko – kad jis patikrinimo dieną atėjo dirbti pirmą dieną (t. 1, b. l. 50), nes ši aplinkybė prieštarauja darbo sutartyje užfiksuotai jo darbo pradžiai, bendrovės administracijos pozicijai. Jei ši aplinkybė būtų teisinga, bendrovė nebūtų sudarinėjusi su juo darbo sutarties 2021 m. gegužės 12 d. data. Kad S. K. patikrinimo dieną ne pirmą kartą lankėsi minėtame statybos objekte, liudija registracijos žurnalo išrašai, pagal kuriuos jis žymėjosi 2021 m. gegužės 17 d. nuo 7.50 val. iki 17.00 val., 2021 m. gegužės 18 d. nuo 7.30 val. iki 19.00 val. (t. 1, b. l. 66-75). S. K. pripažino, kad jis minėtus įrašus ar jų dalį darė pats. Ši aplinkybė, be kita ko, patvirtina registracijos žurnalo įrašų patikimumą.

27. Tokios teisės normos, įpareigojančios darbdavį apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka pranešti prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, ir yra sukurtos siekiant išvengti piktnaudžiavimų, jų aiškinimui bei taikymui esminės reikšmės neturi aplinkybė, ar valstybės bei VSDFV biudžetas nukentėjo, ar ne. Be to, būtina atsižvelgti į teismų praktikoje pripažįstamą kaip prioritetinį darbuotojo, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, teisių ir teisėtų interesų gynimo principą, kartu atkreipiant dėmesį į tai, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo apmokėjimą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai. Tai, kad darbuotojų darbas būtų legalus, turi užtikrinti įmonės vadovas (LAT nutartis administracinio nusižengimo byloje 2AT-27-942/2020). Tokia įstatymo norma yra skirta užtikrinti darbuotojų teises, todėl klaidinga teigti, kad darbuotojai, kaip ir valstybės ar VSDFV biudžetas, taip pat nenukentėjo. Tuo pačiu nepagrįstas apeliantės teiginys, kad neva nesukėlus jokių neigiamų pasekmių, V. R. yra baudžiamas sankcijos vidurkyje nurodyta pinigine bauda. Kaip jau minėta, nelegalaus darbo konstatavimui reikalingi nustatyti objektyvieji požymiai, jog asmuo pradėjo realiai dirbti; darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių ir nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių, todėl šiuo atveju sukeltos teisinės pasekmės biudžetui esminės reikšmės nusižengimo kvalifikavimui neturi.

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė VDI, kad B. Š. ir V. D. laikotarpiu nuo 2021 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 2 d., o S. K. laikotarpiu nuo 2021 m. gegužės 14 d. iki 2021 m. birželio 2 d., esant darbo sutarties požymiams, nesudarius rašytinių darbo sutarčių ir nepranešus apie įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka, nelegaliai dirbo UAB „A“.

29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino A. B. nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai sprendė jį nelegaliai dirbus tariamas D. J. raginimas sumokėti A. B. motinai ar net ir jo buvimas objekte niekaip nepatvirtina jo darbo UAB „A“. Vis dėlto, A. B. darbo faktą patvirtina kitų liudytojų parodymai ir kiti bylos duomenys, todėl apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. A. C. paaiškino, kad A. B. dirbo nuo 2021 m. rugsėjo 6 d. iki 2021 m. spalio 5 d. (t. 2, b. l.50), D. J. paaiškinime nurodė, kad A. B. dirbo apie 1,5 – 2 mėn. (t. 2, b. l. 40-41). Tai patvirtina ir jo užrašai (t. 2, b. l. 33-36) Liudytojas A. S. paaiškinime nurodė, kad jam parodytose nuotraukose (t. 2, b. l. 48) atpažįsta A. B., dirbusį objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šį asmenį D. J. prašymu pakvietė dirbti Artūras, tačiau pinigus už darbą jam turėjo mokėti D (t. 2, b. l. 37). Tokie parodymai patvirtinami A. C. nurodyta aplinkybe, kad jis atvedė A. B. dirbti, nes D. J. prašė surasti darbuotojų. Taip pat abu šie liudytojai nurodė, kad A. B. dirbo su jais tuos pačius pagalbinius darbus: griovimo ir statybinių atliekų tvarkymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nematė pagrindo laikyti, kad A. B. darbas objekte buvo atliekamas ne UAB „A“ naudai. Tas pačias aplinkybes apie A. B. darbą UAB „A“ nurodė ir jo motina L. A., kuri 2021 m. spalio 11 d. po sūnaus mirties kreipėsi į Vilniaus darbo ginčų komisiją dėl jos sūnui priklausančio atlyginimo išmokėjimo. Ji nurodė, kad sūnus apie mėnesį laiko dirbo UAB „A“ nuo 8.00 iki 17.00 val. (t. 2, b. l. 54). D. J. ir tyrimo metu, ir teisme patvirtino, kad po A. B. mirties jis pats asmeniškai prašė V. R. sumokėti jo motinai už A. B. išdirbtą laiką priklausančius 640 Eur, tačiau šis to nedarė. D. J. darbo kalendoriaus užrašuose yra įrašas dėl A. B. priklausančio 640 Eur darbo užmokesčio už 16 darbo dienų, A. B. atliktų darbo apimčių įrašai (t. 2, b. l. 31-36). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog jei A. B. nebūtų buvęs „A“ darbuotoju, D. J. vesti jo darbo laiko ir atlikto darbo apimties, darbo užmokesčio apskaitos, raginti V. R. išmokėti motinai A. B. priklausantį darbo užmokestį, nebūtų buvę jokio tikslo.

30. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius duomenis dėl D. J. vaidmens ir teisinių santykių, organizuojant darbus objekte. Tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek teisme jis paaiškino, kad niekada nedirbo ir nesiekė dirbti UAB „A“, kad turėjo būti sudaryta civilinė sutartis tarp UAB „A“ ir D. J. įmonės. Teismas turėjo atsižvelgti tiek į objektyvius byloje esančius įrodymus, tiek ir į paties asmens subjektyvų situacijos vertinimą – jis nesiekė ir niekad netraktavo jį ir UAB „A“ siejusių santykių kaip darbo santykių. Jis laikė turintis dalykinius, verslo, civilinius santykius su šia įmone, siekė bendradarbiauti statybų sektoriuje, o ne dirbti samdomu darbuotoju pas V. R..

31. Iš bylos duomenų matyti, kad D. J. paaiškino, jog 2021 m. birželio 2 d. atėjo į objektą, esantį (duomenys neskelbtini), pasidomėti dėl renovuojamo buto šiame pastate įsigijimo ar įsidarbinimo pagalbiniu darbuotoju galimybės (t. 1, b. l. 54). Vėlesniame paaiškinime nurodė, kad statybų objekte pagal susitarimą UAB „A“ vadovu V. R. buvo apie 1,5 mėn., siekdamas tolesnio bendradarbiavimo, planavo vėl įsidarbinti savo įmonėje, vystyti statybų verslą ir tarpininkauti „A“ statybų sektoriuje. Nurodė per šį laikotarpį padėjęs neatlygintinai V. R. ieškoti darbuotojų, įdėdamas skelbimus socialiniuose tinkluose, susidomėjusiems darbu asmenims duodavo V. R. kontaktus, kad jie susitartų dėl darbo sąlygų, padėjo sumontuoti vaizdo stebėjimo įrangą objekte, perduodavo V. R. nurodymus dėl darbų (t. 1, b. l. 115). Nebuvo nurodyta jokio oficialaus dokumento, įgaliojančio ieškoti UAB „A“ darbuotojų ar prižiūrėti darbus statybų objekte. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, jei jį su minėta bendrove būtų saistę teisiniai santykiai 2020 m. birželio 5 d. įgaliojimo pagrindu, jam būtų buvę nenaudinga šią aplinkybę slėpti nuo VDI pareigūnų. Papildomos apklausos metu liudytojas parodė apie tarp jo ir UAB „A“ vadovo buvusį susitarimą bendradarbiauti ir sudaryti darbo santykių sutartį. Jis nurodė, kad pagal šį susitarimą jis dirbo objekte darbo dienomis nuo 8.00 iki 17.00 val., bet teko dirbti ir savaitgaliais, ir vakarais, jam mokėdavo 1 000 Eur atlyginimą iki kiekvieno mėnesio 10 dienos, o likutinę sumą sumokant po objekto užbaigimo, nes sutartas atlyginimas buvo 2 000 eurų. D. J. atliko viso statybos objekto priežiūrą: planavo darbus, juos prižiūrėjo, fiksavo darbuotojų darbo laiką, montavo kameras, tvoras, jo darbo laiką kontroliavo V. R., pastarąjį informuodavo negalint atvykti į objektą (t. 1, b. l. 117). Teisme D. J. prisipažino dangstęs V. R. ir patvirtindamas prieš tai duotus paaiškinimus, parodė, kad jis faktiškai dirbo UAB „A“ statybų objekte (duomenys neskelbtini), V. R. prašymu prižiūrėjo objekte statybų darbus, būdavo objekte kiekvieną dieną, vedė darbuotojų darbo laiko apskaitą, atliktų darbų apskaitą, apskaičiuodavo darbuotojams darbo užmokestį, planavo darbus, sumontavo stebėjimo kameras, tvoras. Nors jis nevertino savo veiklos objekte kaip darbinių teisinių santykių su UAB „A“, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo jo atliekamų funkcijų niekaip kitaip vertinti. Pats liudytojas rašytiniame paaiškinime nurodė, kad V. R. turėjo priimti dirbti darbų vykdytoją, tačiau to nepadarė, todėl D. J. teko pačiam vykdyti darbų vadovo funkcijas (t. 1, b. l. 117), jam buvo nustatytas darbo laikas darbo dienomis nuo 8.00 iki 17.00 val.

32. Nors tokios aplinkybės atsirado tik po pirminių paaiškinimų, duodant parodymus teisme, tačiau būtent tokias D. J. nurodytas aplinkybes patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. Iš prieš tai aptartų liudytojų paaiškinimų bei kitų bylos duomenų matyti, kad darbuotojai D. J. suprato kaip darbų vadovą, iš jo dažniausiai gaudavo nurodymus apie darbus, jis kiekvieną dieną buvo objekte, vedė darbuotojų darbo laiko apskaitą. D. J. teisme taip pat parodė, kad V. R. pateiktas 2020 m. birželio 5 d. įgaliojimas UAB „C“ buvo fiktyvus, sudarytas atbuline data ir neturėjo nieko bendro su jo darbu objekte. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo abejoti šia aplinkybe, kadangi vienos iš pirmųjų apklausų metu pats V. R. patvirtino, jog dar tik planuoja sudaryti sutartį su D. J. dėl darbuotojų paieškos (t. 1, b. l. 110), kas iš esmės prieštarauja įgaliojimo turiniui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjęs, kad pateikiant VDI vėlesnę 2020 m. gruodžio 4 d. darbų organizavimo ir bendrovės valdymo perėmimo sutartį, kuria UAB „A“ valdymo teisės, priskirtos Bendrovės vadovui ir valdybai perduodamos UAB „B“, kurios vadovas buvo irgi V. R., apie įgaliojimą UAB „C“ apskritai neminėta (t. 1, b. l. 108), pagrįstai sprendė, jog įmonė negalėjo tuo pat metu būti valdoma dviejų įgaliotų juridinių asmenų, o teismo posėdyje pats V. R. negalėjo pasakyti, kuris iš šių dokumentų galiojo VDI patikrinimo metu. Vis dėlto, kaip tinkamai pastebėtina atsiliepime į apeliacinį skundą, jei ir buvo perduodami tam tikri įgaliojimai D. J., juos sutartimi perėmė UAB „B“, atstovaujamai V. R.. Įgaliojimas D. J. neturėjo jokios juridinės galios statybos objekte, nėra duomenų, kad D. J. būtų juo pasinaudojęs, todėl tinkamai konstatuota, kad patikrinimo dieną jokie oficialūs susitarimai tarp D. J. ir UAB „A“ nebuvo sudaryti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas VDI vertinimui pagrįstai nurodė, jog D. J. atlikdamas aptartus darbus statybos objekte, paklusdamas V. R. nustatytoms darbo sąlygoms, nelegaliai dirbo UAB „A“. Tęstinių darbo santykių pobūdį įrodo ir ta aplinkybė, kad atlyginama už darbą buvo jam asmeniškai, pervedant pinigus į jo asmeninę sąskaitą ar sumokant grynais, o ne jo juridiniam asmeniui. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, spręstina, kad pagrįstai konstatuota, jog D. J. nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d., esant darbo sutarties požymiams ir realiai egzistavusiems darbiniams santykiams nelegaliai dirbo V. R. vadovaujamos UAB „A“ naudai, nes esant darbo sutarties požymiams, jam atliekant nuolatines darbų vadovo funkcijas statybos objekte su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui.

Dėl rangos teisinių santykių

33. Apeliantė nurodo, kad A. S., S. T. ir A. C. su UAB „A” siejo rangos teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju iš Sodros duomenų matyti, kad S. T. nuo 2021 m. gegužės 19 d. iki 2021 m. spalio 6 d., A. C. nuo 2021 m. gegužės 20 d. iki 2021 m. spalio 7 d., o A. S. nuo 2021 m. vasario 17 d. registruoti kaip individualią veiklą vykdantys asmenys (t. 1, b. l. 93, 97-98), tačiau tai savaime nereiškia, kad jie UAB „A“ buvo pasamdyti kaip rangovai.

34. Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad VDI konstatavo, jog A. S. nelegaliai dirbo nuo 2021 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d., kai tuo tarpu pats teisme nurodė, jog 2021 m. rugsėjo 1 d. jau dirbo kitoje vietoje. Be to, individualios veiklos pažymą jis turėjo dar iki sudarant rangos sutartį su UAB „A“, teisme parodė turintis ją iki šiol. Todėl nėra pagrindo paneigti šalių susitarimo laisvės, susitariant dėl rangos darbų atlikimo.

35. Pažymėtina, kad rangos sutarties Nr. 27 sudarymo data yra 2021 m. gegužės 15 d., rangos darbai baigiami 2021 m. birželio 30 d. (t. 1, b. l. 178-181). Paaiškinime pats A. S. nurodė, kad dirbo nuo gegužės pradžios iki rugsėjo 15 d. (t. 1, b. l. 125). Apie nurodytą darbo pradžią patvirtina registracijos žurnale 2021 m. gegužės 6 d. darytas pirmas įrašas jo vardu. Vėliau tokiu pačiu raštu buvo pasirašyta gegužės 7 d., gegužės 10 d., gegužės 11 d., gegužės 12 d., gegužės 13 d., gegužės 14 d., gegužės 17 d., gegužės 18 d., gegužės 19 d., gegužės 21 d., gegužės 24 d., gegužės 25 d., gegužės 27 d., gegužės 28 d., gegužės 31 d., birželio 1 d., birželio 2 d. (t. 1, b. l. 66-75). Kadangi buvo pagrindas tikėti liudytojo parodymais, todėl VDI į nelegalaus darbo laikotarpį įtraukė jo nurodytas datas. Tik po VDI sprendimo priėmimo atsirado aplinkybė, nurodyta teisme, kad rugsėjo 1 d. A. S. jau dirbo kitoje vietoje. Nors apeliantė teigia, kad teismas į tai neatsižvelgė, tačiau savaime tai nekeičia nelegalaus darbo fakto, nes rangos sutartis pasirašyta tik po VDI patikrinimo, kuri, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, niekaip nepaaiškina darbo laikotarpio nuo 2021 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. gegužės 15 d.

36. Kaip teisingai nurodo apeliantė, iš bylos duomenų matyti, kad A. S. ir anksčiau vykdė individualią veiklą (t. 1, b. l. 93), tačiau tai savaime nereiškia, kad su UAB „A“ buvo susitarta ir sudaryta būtent rangos sutartis. A. S. patikrinimo dieną paaiškino, kad atvestas draugo A dirba trečią dieną, viršininko dar nematė, turėtų oficialiai įsidarbinti (t. 1, b. l. 61). Teisme parodė, kad rangos sutartį pasirašė tik po VDI patikrinimo (t. 2, b. l. 157-161). Tokias aplinkybes nurodžiusi apeliantė nutyli apie prieš tai jau aptartas A. S. paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad V. R. po VDI patikrinimo prašė, jog A. S. pasišalinusius žmones prisiimtų, inspektoriams pasakytų, kad jis juos atsivedė dirbti bei mokėjo algą. V. R. žadėjo už tai sumokėti baudą (t. 1, b. l. 125). Vėliau teisme A. S. šias aplinkybes patvirtino, patikslinęs, kad M ir V prašė sakyti, jog jis atsivedė T ir O dirbti ir kad pakalbėję su advokatu, kokia gresia bauda, ją sumokės (t. 2, b. l. 157-161).

37. Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. C. paaiškino, jog individualios veiklos pažymą jam patarė išsiimti S. T., o atsivesti dirbti A. B. nusprendė jis pats. Iš bylos duomenų matyti, kad A. C. paaiškinime nurodė, kad pagalbiniu darbininku dirba savaitę, darbą duoda M (t. 1, b. l. 63). Vėlesniame paaiškinime teigė, kad dirbo nuo gegužės 25 d. iki spalio 5 d., darbus davė V (t. 1, b. l. 116). Teisme nurodė, kad gegužės gale atvažiavo į objektą, padirbo, pamatė, kad viskas gerai, tą pačią dieną pradėjo dirbti. Atidirbęs paklausė, kokie dokumentai reikalingi, jam buvo atsakyta, kad geriau atidaryti asmeninę veiklą, ją atidarė ir pradėjo dirbti. Sutartį sudarė iki VDI patikrinimo. S. T. patarė dirbti su verslo liudijimu, o jis teigė nežinantis, kuo skiriasi darbas pagal darbo sutartį ir pagal verslo liudijimą (t. 2, b. l. 157-161). Pateikta 2021 m. gegužės 24 d. rangos sutartis Nr. 015 su A. C. dėl pagalbinių darbų laikotarpiui nuo 2021 m. gegužės 24 d. iki 2021 m. liepos 10 d. (t. 1, b. l. 170-173). A. C. iki darbo pradžios neturėjo individualios veiklos pažymos. Registracijos žurnale žymėjosi 2021 m. gegužės 24 d., gegužės 25 d., gegužės 26 d., gegužės 27 d., gegužės 28 d., gegužės 31 d., birželio 1 d., birželio 2 d. (t. 1, b. l. 66-75).

38. S. T. paaiškinime nurodė dirbantis dvi savaites pagalbiniu darbininku, darbo laikas nuo 8.00 val. iki 17.00 val. (t. 1, b. l. 62). Pateikta 2021 m. gegužės 24 d. rangos sutartis Nr. 016 su S. T. laikotarpiui nuo 2021 m. gegužės 24 d. iki 2021 m. liepos 10 d. (t. 1, b. l. 174-177), tačiau pastarasis registracijos žurnale registravosi 2021 m. gegužės 18 d., gegužės 19 d., gegužės 21 d., gegužės 24 d., gegužės 25 d., gegužės 26 d., gegužės 27 d., gegužės 28 d., gegužės 31 d., birželio 1 d., birželio 2 d. (t. 1, b. l. 66-75), tai atitinka jo paaiškinime nurodytas dirbtas dvi savaites. Iki darbo pradžios jis neturėjo individualios veiklos pažymos.

39. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad darbo sutartis turi esminių požymių, kurie ją skiria nuo kitų sutarčių. Pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Antra, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-575-3332/2009, N-575-454/2012, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002, kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020). Atsakomybė pagal ANK 95 straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ANK 95 straipsnio sudėtį.

40. Apeliacinės instancijos teismas pritaria VDI ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad A. S., S. T., A. C. darbo pobūdis neturėjo rangos sutarties santykiams būdingų požymių. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo tęstinės darbo funkcijos buvimą. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad vien tai, jog anot pirmosios instancijos teismo, sutartyje nebuvo pakankamai konkretizuoti atliktini darbai ar apmokėjimo už juos tvarka, šalims dėl to sutariant ir viena kitai reikalavimų dėl to nereiškiant, nesudaro pagrindo spręsti, kad šalių nesiejo civiliniai teisiniai santykiai.

41. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.644 straipsnio 1 dalį, rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Rangovo ir užsakovo nesieja pavaldumo ar kitokie priklausymo santykiai (CK 6.644 straipsnio 3 dalis). Rangos sutarties dalykas – rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui (CK 6.645 straipsnio 1 dalis). Taigi rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.). Rangos sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga. Tam, kad šalių santykiai būtų kvalifikuojami kaip rangos, būtina nustatyti šiuos požymius: 1) rangos sutarties tikslas yra gauti tam tikrą darbo rezultatą (CK 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.645 straipsnio 1 dalis); 2) darbo rezultatas gaunamas rangovui dirbant savo rizika (CK 6.645 straipsnio 3 dalis, 6.649 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 3) rangovas atlieka darbą, siekdamas tam tikro rezultato, savarankiškai (CK 6.644 straipsnio 3 dalis, 6.645 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

42. Pažymėtina, kad rangos sutarties tikslas yra gauti tam tikrą darbo rezultatą (CK 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.645 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, rangos sutartimi prisiimamas įsipareigojimas dėl rezultato, ir kai darbo rezultatas, esantis sutarties dalyku, yra pasiektas, bus laikoma, kad rangovo pareiga įvykdyta tinkamai. Įsipareigojimas dėl darbo rezultato sąlygoja tai, kad rangovui už rezultato nebuvimą ar netinkamą kokybę gali būti taikoma atsakomybė (CK 6.663 straipsnio 1 dalis, 6.665 straipsnio 1 dalis), o taip pat užsakovo pareigos mokėti atlyginimą vykdymą, priklausomai nuo atliktų darbų ir jų rezultato tinkamumo (CK 6.655 straipsnis, 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šis rangos sutarties kvalifikuojantis požymis skiria rangos sutartį nuo atlygintinų paslaugų sutarties, kuria įsipareigojama dėl tam tikrų veiksmų atlikimo ir rūpestingų pastangų dėjimo vykdant tą veiklą. Šis rangos sutartį kvalifikuojantis požymis skiria ją ir nuo darbo sutarties, pagal kurią įsipareigojama ne dėl konkretaus darbo rezultato, o susitariama dėl darbo funkcijos, t. y. įsipareigojama dirbti tam tikros rūšies darbą. Esant darbo santykiams svarbus tęstinis jų pobūdis. Kadangi darbo rezultatas gaunamas rangovui dirbant savo rizika, tai rangovui tenka darbo rezultato ar tarpinio darbų etapo rezultato, iki užsakovas jį priima, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika (CK 6.649 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atitinkamai, atsitiktinai žuvus rangos objektui, jis netenka teisės gauti sutartimi nustatyto atlygio. Taip pat, pagal CK 6.647 straipsnio 1 dalį, jeigu rangovas atlieka darbus iš savo medžiagos, savo priemonėmis, tai jam tenka atsitiktinio žuvimo rizika (CK 6.649 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Nagrinėjamu atveju A. S., S. T., A. C. nurodė, kad objekte atliko pagalbinius darbus, tvarkė statybines šiukšles, atliko griovimo darbus. Paaiškinime A. C. nurodė, kad darbą duodavo M (t. 1, b. l. 63). Vėlesniame paaiškinime nurodė, kad darbus davė V. R., naudojo savo aprangą, o instrumentus iš įmonės (t. 1, b. l. 116). Apklaustas teisme parodė, kad nurodymus, ką dirbti duodavo D. J. ir M. Buvo sutarta dirbti nuo 8.00 val. iki 16 val., kelias dienas reikėjo dirbti iki 19 val., negalint išeiti į darbą, skambindavo D. J. pranešti. Darbo įrankiai buvo UAB „A“. Dėl individualios veiklos už sveikatos draudimą mokėjo 50 eurų, todėl prie atlyginimo darbdavys duodavo po 50 eurų (t. 2, b. l. 157-161). A. S. savo paaiškinime nurodė, kad dėl darbo tarėsi su darbo vadovu D. J.. Darbo rūbus ir darbo įrankius gavo iš D. J.. Sutartas darbo laikas buvo nuo 8.00 val. iki 17 val. (t. 1, b. l. 125). Jis teisme nurodė, kad darbą duodavo D. J. ir M (t. 2, b. l. 157-161). Pateiktose rangos sutartyse nėra apibrėžtas konkretus sutarties dalykas, nurodyti tik pagalbiniai darbai, nedetalizuojant jų pobūdžio, jokia konkreti užduotis su iš anksto numatomu rezultatu neapibrėžta, nėra nustatyta ir apmokėjimo tvarka, nurodoma, kad ji nustatoma atskiru susitarimu, sutartyse nurodytas darbų atlikimo laikotarpis, sutarta ne dėl konkrečių darbų, siekiant gauti konkretų produktą, bet dėl per tą laikotarpį vykdytinos darbinės funkcijos (t. 1, b. l. 170-181), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad darbai truko ilgiau negu numatytas terminas sutartyse, tai taip pat įrodo santykių tęstinumą, būdingą darbo santykių egzistavimui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad darbai buvo organizuojami ne pačių individualią veiklą vykdančių asmenų, o darbdavio atstovo, A. C., S. T. ir A. S. savo veikloje objekte neturėjo jokio savarankiškumo. Tarp minėtų šalių vyravo pavaldumo santykiai, kurie būdingi darbo, o ne rangos santykiams. Asmenys nesprendė nei dėl darbo laiko, nei dėl darbo apimčių, turėdavo pateisinti nebuvimą darbe, reiškia, kad darbdavys vadovavo ir kontroliavo darbo procesui, o asmenys visiškai pakluso darbdavio nustatytai darbo tvarkai bei nurodymams.

44. D. J. ir A. C. parodymuose matoma, kad jų išdirbtą darbo laiko apskaitą pagal registracijos žurnalo įrašus vykdė D. J., kurį jie laikė darbo vadovu. Taip pat apmokėjimas buvo sutartas pagal dirbtą laiką – už darbo dieną po 40-45 eurus į rankas, o ne pagal darbo rezultatą, kas būdinga rangos santykiams. Be to, V. R. teismo posėdyje nurodė, kad atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktus turėjo parengti darbininkai (rangos sutarčių 2.3 punktas), tačiau tokių aktų jam pateikta nebuvo (t. 2, b. l. 179-185). Tai patvirtindami, nei vienas iš minėtų darbuotojų, su kuriais buvo sudarytos rangos sutartys, nenurodė, kad būtų pateikinėję sąskaitas faktūras dėl darbo apmokėjimo. Darbo priemonės buvo duotos darbdavio. A. C. teigė net nežinantis, kuo skiriasi darbas pagal darbo sutartį nuo darbo pagal verslo liudijimą (t. 2, b. l. 157-161).

45. Be to, pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju pateiktose rangos sutartyse su P. S. (2021 m. gegužės 12 d., Nr. 18), A. C. (2021 m. gegužės 24 d., Nr. 015), S. T. (2021 m. gegužės 24 d., Nr. 016), A. S. (2021 m. gegužės 15 d., Nr. 27), A. U. (2021 m. birželio 7 d., Nr. 28) matyti, kad net ir datų bei numeracijos seka yra nenuosekli (t. 1, b. l. 170-189). Iš aptartų aplinkybių ir duomenų matyti, kad asmenų veiklos požymiai atitinka tęstinės darbo funkcijos buvimą, todėl pagrįstai A. C., A. S. ir S. T. veikla traktuota kaip darbo, o ne civiliniai rangos santykiai, bei pritartina atsiliepimo į apeliacinį skundą pozicijai, kad realiai egzistavusius darbo santykius buvo mėginama slėpti imituojant civilinius santykius.

Dėl administracinės nuobaudos

46. Nors V. R. atstovė advokatė E. K. prašo dalyje dėl nelegalaus darbo paskirtą nuobaudą panaikinti, o likusioje nutarimo dalyje paskirti švelnesnę nuobaudą ir ją išdėstyti dvejų metų laikotarpiui, tačiau apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas VDI nutarimui, paskyrė pagrįstą ir proporcingą nuobaudą – minimalią sankcijoje numatytą baudą.

47. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui (ANK 22 straipsnio 1 dalis). Administracinių nuobaudų paskirtis yra atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis).

48. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas VDI paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumą, atsižvelgė į visus V. R. padarytus administracinius nusižengimus. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta bauda darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 1 000 iki 5 000 eurų, ANK 96 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bauda juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 240 iki 880 eurų, o ANK 100 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 300 iki 1 450 eurų. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nutarimu V. R. už nelegalų darbą buvo paskirta nuobaudos vidurkį atitinkanti bauda, už kitus darbo įstatymo normų pažeidimus – mažesnės nei sankcijose numatyti baudų vidurkiai baudos. Jas subendrinus nustatyta galutinė bauda – 3 000 eurų, atitinkanti baudos už sunkiausią nusižengimą nustatytą vidurkį, išdėstant baudos mokėjimą dalimis 12 mėnesių terminui.

49. ANK 34 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

50. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra V. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kadangi V. R. bendradarbiavo su VDI, teikė visą turimą informaciją ir dokumentus, dalį padarytų pažeidimų pripažino, dalis jų yra mažareikšmiai. Tai, kad, kaip teigia apeliantė, pažeidimai padaryti asmeniškai sunkiu laikotarpiu, t. y. vykstant skyryboms, rūpinantis, skiriant daug dėmesio mažamečiam sūnui, šalyje paskelbus karantiną dėl COVID-19 pandemijos, be to, dauguma pažeidimų truko itin trumpą laiką, buvo ištaisyti, nėra ir nebus kartojami, savaime nėra atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas tinkamai akcentavo, kad tiek pareiškėjo pozicija tyrimo metu, matoma iš jo teikiamų paaiškinimų, tiek jo pozicija teismo posėdyje neleidžia laikyti, kad jis gailisi dėl padarytų nusižengimų, bylos nagrinėjimo ir skundo nagrinėjimo metu buvo pabrėžiama, kad ne V. R. sprendė įdarbinimo klausimus, atsakomybę buvo bandoma perkelti kitiems asmenims: D. J., A. S., A. C., įtikinėjant juos teikti melagingus parodymus, darbo ar rangos sutartis sudarant atbulinėmis datomis. VDI dėka darbdavys buvo priverstas sudaryti darbo sutartis ir apie įdarbinimą pranešti VSDFV. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dalis apklaustų darbuotojų nurodė, kad jie išėjo iš minėto darbo dėl to, kad taip ir nesulaukė darbo sutarties pasirašymo. Parenkant nuobaudos už nelegalų darbą dydį, atsižvelgtina ir į tai, kad nelegaliai dirbusių asmenų kiekis buvo pakankamai didelis, darbo santykiai nebuvo neįforminti atsitiktinai, per aplaidumą. Pritartina atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentui, kad nėra teisinio pagrindo V. R. bendradarbiavimo su VDI, dalies padarytų pažeidimų pripažinimo laikyti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliantės motyvai yra deklaratyvaus pobūdžio ir vertintini tik kaip siekis išvengti atsakomybės už nelegalų darbą bei sumažinti neigiamas pasekmes.

51. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad taikyti ANK 35 straipsnio 4 dalį nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-68-507/2015, 2AT-58-697/2017). Taigi V. R. pagrįstai parinkta ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą vidurkį atitinkanti bauda. Nors skunde nurodyta, kad nebuvo atsižvelgta, jog V. R. pripažino kitus du nusižengimus, tačiau skiriant baudas už juos į tai buvo atsižvelgta, nes baudos už juos parinktos mažesnės nei nustatytas vidurkis, todėl konstatuojama, kad minimalaus dydžio sankcijoje nustatyta galutinė nuobauda yra pagrįsta, jos dydis atitinka padarytų administracinių nusižengimų pobūdį ir pavojingumą bei pažeidėjo asmenybę, todėl nėra pagrindo nuobaudą mažinti.

52. Apeliaciniame skunde teikiamas analogiškas prašymas, kuris buvo teiktas ir pirmosios instancijos teisme – paskyrus švelnesnę nuobaudą, jos mokėjimą išdėstyti dvejų metų laikotarpiui. Dėl nuobaudos švelninimo teismas jau pasisakė, o dėl mokėjimo termino išdėstymo pastebėtina, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2022 m. kovo 23 d. el. paštu V. R. vardu jo įgaliota atstovė kreipėsi ir paprašė finansines sankcijas išdėstyti lygiomis dalimis 12 mėnesių laikotarpiui (t. 1, b. l. 21). Toks prašymas skundžiamame nutarime buvo patenkintas. Nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodyta jokių papildomų aplinkybių, dėl kurių baudos mokėjimo terminas turėtų būti dar didintinas, ši prašymo dalis visiškai nemotyvuota, todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo tenkinti apeliantės prašymo ir keisti šią nutarimo dalį, dvigubai padidinant baudos sumokėjimo terminą.

53. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pritardamas VDI atsiliepimui į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įvertino bylos duomenis, rėmėsi aktualia teismų praktika ir priėmė teisingą bei pagrįstą procesinį sprendimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto V. R. atstovės advokatės apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.