- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-75-397/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03525-2021-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės J. P. (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. Z. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Skundžiamu Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyta, kad G. Z. 2021 m. vasario 2 d., apie 15.55 val., prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, dėl V. Č. pasisavintos, tačiau jo nusipirktos vienos pakuotės putų polistirolo plokštės, V. Č. sėdinčiam automobilyje „Chrysler“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešiniu kumščiu sudavė vieną kartą į veido kairį skruostą, padarydamas nukentėjusiam kairio žando sumušimą, t. y. šiais fiziniais smurtiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiam V. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais G. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
2. Kauno apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog kaltinimas, pareikštas G. Z. nežymiai sutrikdžius V. Č. sveikatą, pasitvirtino, jo veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, todėl veika kvalifikuota teisingai, tačiau pažymėjo, jog pačiam įvykiui ir kaltinamojo veiksmams, sukėlusiems nukentėjusiam nežymų sveikatos sutrikdymą, įtakos turėjo ir neteisėtas, provokuojantis nukentėjusio elgesys – svetimos prekės pasisavinimas. Teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad yra pagrindas G. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti (BPK 303 straipsnio 4 dalis).
Šalies argumentai
3. Prokurorė, nesutikdama su priimtu Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo G. Z. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, skirti jam 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje ir skirti baudžiamojo poveikio priemonę - 10 (dešimties) MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
3.1. Skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti G. Z. veiką mažareikšme ir šiuo pagrindu nutraukti baudžiamąją bylą bei atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės yra nepagrįstas.
3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog kaltinamojo veiksmai įvykio metu sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio, remiantis nukentėjusiojo parodymais teisme, V. Č. keletą savaičių kentė skausmą, nedirbo ir prarado pajamas. Šia veika buvo pasikėsinta į vieną iš labiausiai saugotinų vertybių - asmens sveikatą, todėl kaltinamojo nusikalstamos veikos aplinkybių pobūdis negali būti laikytinas mažareikšmiu.
3.3. Skunde pažymima, jog iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados matyti, kad V. Č. konstatuotas kairio žando sumušimas, padarytas kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas nukentėjusysis parodė, kad po įvykio dvi savaites skaudėjo veidą, turi pretenzijų kaltinamajam ir ketina reikšti ieškinį, kadangi prarado pusantro mėnesio pajamas. Prokurorės teigimu, atsižvelgiant į nukentėjusiojo parodymus bei specialisto išvadą, nesutiktina su teismo pozicija, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas tik trumpalaikis fizinis skausmas.
3.4. Nors teismo teigimu, pačiam įvykiui ir kaltinamojo veiksmams, sukėlusiems nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, įtakos turėjo ir neteisėtas, provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, tačiau su tokia teismo pozicija, pateisinančia smurtinį elgesį dėl visiškai mažareikšmės priežasties, skunde nesutinkama. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis dėl suklydimo pasiėmė analogišką prekę, kurios vertė - 3,12 Eur, todėl tokio pobūdžio ir vertės prekės pasisavinimas dėl nukentėjusiojo klaidos nėra ir negali būti laikomas provokuojančiu elgesiu, kuris teismų praktikoje aiškinamas kaip elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti prieš jį nusikalstamą veiką, o kaltininko veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus.
3.5. Skunde nesutinkama ir su teismo teigimu, jog žala nėra tokia didelė, kad kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, padarytos žalos dydis iš esmės nebuvo nustatytas. Atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusysis ne kartą parodė, kad turi pretenzijų kaltinamajam dėl jam padarytos žalos, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiajam nebuvo tinkamai išaiškinta jo teisė pareikšti civilinį ieškinį, t. y. teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo tinkamai užtikrintos jo teisės, o tai laikytina esminiu proceso pažeidimu. Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vienpusiškai ištyrė faktines veikos padarymo aplinkybes, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės G. Z. prašo, prokurorės apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo gynėja prašė, prokurorės skundą atmesti.
6. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės J. P. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
8. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nors prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdama, jog skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai G. Z. veika pripažinta mažareikšme ir šiuo pagrindu nutraukta baudžiamoji byla bei atleistas kaltinamasis nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog G. Z. pareikštas kaltinimas dėl nežymaus V. Č. sveikatos sutrikdymo, pasitvirtino, jo veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Teismas taip pat pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas G. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Sprendžiant G. Z. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek nukentėjusiojo, tiek ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės parodymus, byloje liudytoju apklausto asmens išdėstytas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, vaizdo medžiagą, sugretino šiuos įrodymus tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog G. Z. padaryta veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra.
9. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais, jog G. Z. veiksmai įvykio metu sukėlė tik trumpalaikį fizinį skausmą. Atkreipiamas dėmesys, jog remiantis nukentėjusiojo parodymais teisme, V. Č. keletą savaičių kentė skausmą, nedirbo ir prarado pajamas. Kadangi šia veika buvo pasikėsinta į vieną iš labiausiai saugotinų vertybių - asmens sveikatą, todėl prokurorės įsitikinimu, G. Z. nusikalstamos veikos aplinkybių pobūdis negali būti laikytinas mažareikšmiu.
9.1. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-7-109/2013, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Pažymėtina, jog argumentuodamas savo sprendimą šioje baudžiamojoje byloje taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tiek kaltinamasis, tiek nukentėjęs buvo aktyvūs ir lygiaverčiai šio konflikto dalyviai, abu elgėsi netinkamai, vienas kitą įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, kaltinamasis nebuvo vienintelis konflikto iniciatorius. Pačiam įvykiui ir kaltinamojo veiksmams, sukėlusiems nukentėjusiam nežymų sveikatos sutrikdymą, įtakos turėjo ir neteisėtas, provokuojantis nukentėjusio elgesys – svetimos prekės pasisavinimas. Teismas atkreipė dėmesį, jog baudžiamojoje byloje esantys medicininiai dokumentų patvirtina, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai nebuvo stiprūs ir ilgalaikiai, jam buvo sukeltas tik trumpalaikis fizinis skausmas ir, nors šios pasekmės yra reikšmingos ir svarbios, tačiau apylinkės teismo vertinimu, šios žalos atsiradimą lėmė ir paties nukentėjusiojo netinkamas sąmoningas elgesys kurstant konfliktą, be to, žala nėra tokia didelė, kad kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Su šiais skundžiamo nuosprendžio argumentais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
9.3. Nors prokurorės teigimu iš nukentėjusiojo parodymų teisme matyti, jog V. Č. keletą savaičių kentė skausmą, nedirbo ir prarado pajamas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo pateiktas nei vienas įrodymas, patvirtinantis faktą, jog V. Č. dėl G. Z. veiksmų keletą savaičių jautė skausmą ir negalėjo dirbti ar prarado pajamas. Į bylą nebuvo pateiktas nei nukentėjusiojo nedarbingumo pažymėjimas, nei medicininiai išrašai, nei kiti objektyvūs duomenys kurie patvirtintų, jog V. Č. buvo nedarbingas, ar dėl padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo būtų jautęs ilgalaikius skausmus.
9.4. Nors Savanoriškų daiktų pateikimo protokolu V. Č. ikiteisminio tyrimo metu ir buvo pateikęs LSMUKL VšĮ 2021 m. vasario 6 d. išrašą iš medicininių dokumentų apie tai, kad 2021 m. vasario 6 d., 9.49 val. jam nustatyta diagnozė – krūtinės ląstos sumušimas (b. l.70), tačiau kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, kaltinimo dalis dėl to, kad G. Z. ne mažiau tris kartus abiem kumščiais sudavė į kūną V. Č., nepasitvirtino, kadangi šių aplinkybių be nukentėjusio pateikto minėto išrašo iš medicininių dokumentų apie jam nustatytą krūtinės ląstos sumušimą daugiau niekas nepatvirtino.
10. Nesutiktina ir su prokurorės skundo argumentais, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog pačiam įvykiui ir kaltinamojo veiksmams, sukėlusiems nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, įtakos turėjo ir neteisėtas, provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.
10.1. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog dėl nukentėjusiojo klaidos analogiškos prekės pasisavinimas, nėra ir negali būti laikomas provokuojančiu elgesiu, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo pasisavinta prekė nebuvo analogiška. Pažymėtina, jog apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. Č. parodė, jog įsidėjęs į savo automobilį vieną plokščių pakuotę jis prie jo automobilio esančios atsiėmimo aikštelės tvoros pamatė padėtą dar vieną putų polisterolio plokštę, kuri savo tekstūra skyrėsi nuo jo nusipirktų polisterolio plokščių (t. 1 b. l. 7). Kaip matyti iš nukentėjusiojo duotų parodymų, jis pats nebuvo įsitikinęs, kad antra putų polisterolio plokštė yra jam priklausanti, tačiau vis tik ją įsidėjo į savo automobilį. Kaltinamajam G. Z. pasakius, kad tai jo plokštė, geruoju plokštės negrąžino ir bandė automobiliu pasišalinti iš prekybos centro aikštelės, dėl ko ir kilo konfliktas. Nors nukentėjusysis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog iš automobilio išlipęs G. Z. priėjęs prie jo automobilio vairuotojo pusės durelių, jas atidarė ir iš karto jam nieko nesakęs kumščiu vieną kartą trenkė į skruostą, po to pradėjo įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, tačiau pažymėtina, jog tokius jo parodymus paneigia byloje esanti vaizdo įrašo medžiaga iš PC „(duomenys neskelbtini)“, iš kurios matyti, jog priešingai nei teigė nukentėjusysis, iš automobilio išlipęs G. Z. pirmiausiai priėjo prie nukentėjusiojo automobilio „Chrysler“ vairuotojo pusės galo, atsidarė duris, po to jas uždarė ir tik tuomet priėjęs atidarė vairuotojo duris (t. 1 b .l. 154-156). Tai, kad išlipęs iš savo automobilio pirmiausiai priėjo prie nukentėjusiojo automobilio galinių kairės pusės durelių, kurias atsidaręs bandė išsiimti polistirolo lapą, parodė ir G. Z.. Jo teigimu, jam nepavykus paimti polistirolo lapo, kadangi jis buvo įstrigęs tarp kitų daiktų, nukentėjusysis užsivedė variklį ir akivaizdžiai norėjo išvažiuoti, todėl jis atsidarė vairuotojo pusės dureles ir lindo į automobilio vidų, kad užgesintų variklį bei ištrauktų raktelį, kad nukentėjęs neišvažiuotų su jo preke. Kadangi V. Č. tam priešinosi, jie pradėjo konfliktuoti ir tarp jų įvyko fizinis kontaktas. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tiek G. Z., tiek V. Č. buvo aktyvūs ir lygiaverčiai šio konflikto dalyviai, abu elgėsi netinkamai. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pačiam įvykiui ir G. Z. veiksmams, sukėlusiems nukentėjusiam nežymų sveikatos sutrikdymą, įtakos turėjo ir neteisėtas, provokuojantis nukentėjusio elgesys.
11. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusiajam nebuvo tinkamai išaiškinta jo teisė pareikšti civilinį ieškinį, t. y. teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo tinkamai užtikrintos jo teisės, kas laikytina esminiu proceso pažeidimu.
11.1. Atkreiptinas dėmesys, jog dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajam buvo įteiktas pranešimas apie teisę pareikšti civilinį ieškinį, apie ką nukentėjusysis patvirtino savo parašu (t. 1 b. l. 21). Teisė pareikšti civilinį ieškinį nukentėjusiajam taip pat buvo išaiškinta ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo posėdžio vykusio 2021 m. liepos 20 d. metu nurodė, jog civilinį ieškinį teiks, nes turi kaltinamajam pretenzijų, tačiau teismo posėdį atidėjus iki 2021 m. rugsėjo 14 d. (beveik 2 mėn.), nukentėjusysis civilinio ieškinio taip ir nepateikė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusysis su teise reikšti civilinį ieškinį buvo tinkamai supažindintas ir jis apie tokią procesinę teisę žinojo bei turėjo visas galimybes tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareikšti civilinį ieškinį, tačiau to sąmoningai neatliko. Nors kaip teigiama skunde, byloje ir nebuvo nustatytas nukentėjusiajam padarytos žalos dydis, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos, kadangi jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti nukentėjusiojo patirtos žalos faktą ir/ar dydį, į bylą nebuvo pateikta.
11.2. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Be to, pažymėtina, jog vadovaujantis BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
12. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį prokurorės apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.
Atsiliepimas
13. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės G. Z. atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą prašė priteisti jo turėtas teisinės pagalbos išlaidas. Kartu su atsiliepimu į bylą buvo pateikta PVM sąskaita faktūra Serija MSP Nr. (duomenys neskelbtini) bei pinigų priėmimo kvito kopija Serija BUH1 Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurių matyti, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą G. Z. patyrė 726 Eur išlaidų. Taip pat bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme G. Z. pateikė pinigų priėmimo kvitą Serija BUH1 Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, jog už atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, G. Z. turėjo 240 Eur bylinėjimosi išlaidų.
13.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015). Teismas gali nuspręsti neišieškoti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-210/2014, 2K-548/2014).
13.2. Šiuo konkrečiu atveju svarbu tai, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Tačiau, atsižvelgus į naujausią kasacinio teismo praktiką, jog iš valstybės gali būti priteisiamos pagristos išlaidos už advokato teisinę pagalbą tik tuo atveju jei asmeniui priimamas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. byloje Nr. KT45-A-N3/2021), nagrinėjamu atveju pripažinto kaltu, tačiau atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo G. Z. patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą, nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės J. P. apeliacinį skundą atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.