Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Apotheca vaistinė“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Didžioji vaistinė“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Apotheca vaistinė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Didžioji vaistinė“ dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuomotojo teisės nutraukti vandens ir elektros tiekimą į patalpas, kurių nuomininkas negrąžino nuomotojui, pasibaigus nuomos sutarčiai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo pateiktus įrodymus, kurie patvirtino tai, kad tarp šalių 2010 m. gruodžio 9 d. buvo sudaryta nauja nuomos sutartis. Tokie įrodymai buvo liudytojo R. V. parodymai apie sutarties įteikimą atsakovo direktorei 2010 m. gruodžio antroje pusėje iki 2010 m. gruodžio 25 d.; ieškovo konkliudentiniai veiksmai (naudojimasis ginčo patalpomis, nesirengimas išsikraustyti, darbuotojų neįspėjimas apie darbo santykių pabaigą pagal DK nustatytus terminus ir tvarką), kurie patvirtino apie ieškovo akceptą sudaryti naują nuomos sutartį (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 2A-197/2011);teismas nepagrįstai atsisakė priteisti visus ieškovo nurodytus nuostolius, nes byloje nėra duomenų apie ieškovo kaltę dėl šių nuostolių susidarymo, tai yra apie ieškovo vengimą sudaryti naują nuomos sutartį. Priešingai, atsakovas nesidomėjo, ar ieškovas šią sutartį sudarė bei 2011 m. sausio 4 d. važiuodamas į Kauną pasirašyti sutartį su nauju nuomininku, nebandė susitikti su ieškovu, kurio buveinė yra Kaune. Be to, atsakovas žinojo, kad elektros bei vandens tiekimo nutraukimas sukels ieškovui nuostolių, bet vis tiek jų tiekimą nutraukė. Tuo tarpu teismas detaliai nepasisakė dėl visų šių ieškovo argumentų, dėl ko sprendimas naikintinas ne tik kaip nepagrįstas, bet ir kaip nemotyvuotas;teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovui 1 000 Lt išlaidų, patirtų dėl advokatų pagalbos apmokėjimo, nes atsakovas nepateikė įrodymų, jog apmokėjo sąskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-298/2009, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-212/2009).

teismas išėjo už ieškinio ribų, nes pritaikė atsakovui deliktinę atsakomybę, nors ieškovas įrodinėjo tik sutartinę, tai yra naujai sudarytos nuomos sutarties pažeidimą. Be to, ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, kad vaistų neįmanoma transportuoti. Ieškovo kitas filialas yra tik už pusės kilometro, o vaistų tūris neviršytų kelioninio krepšio;teismas nenurodė įrodymų bei teisės normų, kuriais remiantis priėjo šių išvadų. Pirma, kad 10 000 Lt mėnesinis nuomos mokestis yra nepagrįstai didelis. Antra, kad atsakovas privalėjo tiekti elektrą ir vandenį ieškovui, nors nuomos sutartis jau buvo pasibaigusi, o atsakovas apie 2011 m. sausio 3 d. numatomą elektros tiekimo nutraukimą informavo ieškovą dar 2010 m. gruodžio 31 d. 13 val., kuris dirbo 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2011 m. sausio 2 d. Trečia, teismas klaidingai aiškina 1999 m. nuomos sutarties 10 punktą, kuriame įtvirtintos netesybos, nes jame kalbama tik apie nuomininko pareigas. Ketvirta, kad pasibaigus nuomos sutarčiai šalims išlieka prievolės pagal pasibaigusią sutartį bei, kad šią sutartį šalys vykdė neekonomiškai bei kitai šaliai nepriimtinu būdu. Penkta, kad nauja nuomos sutartis buvo išsiųsta skubotai, nes atsakovas ieškovui buvo suteikęs 12 kalendorinių dienų terminą apsisprendimui;teismas, nustatydamas nuostolius, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nenurodė jokių priežasčių, kodėl nepasinaudojo galimybe vaistus 20 minučių bėgyje transportuoti į kitą ieškovui priklausančią vaistinę, esančią už pusės kilometro nuo ginčo patalpų. Įvykdžius šią prievolę, ieškovui nebūtų atsiradę ir jokių nuostolių dėl patalpų apsaugos;teismas neišsprendė atsakovo prašymų dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesine teise pareikšti nepagrįstą ieškinį bei atskirosios nutarties priėmimo liudytojo R. V. atžvilgiu;teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas atsakovui, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas teikė 8 lapų atsiliepimą bei tripliką, teismo posėdis vyko visą darbo dieną, buvo apklausti 7 liudytojai, atsakovo baigiamoji kalba truko beveik valandą. Dėl šių aplinkybių, priteistų bylinėjimosi išlaidų suma negalėjo būti mažesnė nei 4 500 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis - patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Tačiau išimtiniais atvejais bylos nagrinėjimo ribos gali būti peržengtos, jei nustatoma, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Be to, apeliacinės instancijos teismas kiekvienu atveju privalo ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).

Kadangi nagrinėjamu atveju ginčas vyksta tarp privačių juridinių asmenų dėl komercinių santykių, kilusių iš nekilnojamojo turto nuomos sutarties ir jos pasibaigimo pasekmių, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje kilęs ginčas nėra susijęs su viešuoju interesu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija iš ieškovo apeliacinio skundo pagrindo turinio nustatė, jog ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą motyvuoja iš esmės remdamasis trimis argumentais. Pirma, ieškovas teigia, kad tarp jo ir atsakovo 2010 m. gruodžio 9 d. buvo sudaryta nauja nuo 2011 m. sausio 1 d. pradėjusi galioti nuomos sutartis, dėl ko atsakovas kaip nuomotojas neturėjo teisės nutraukti elektros energijos ir vandens tiekimo į ieškovo nuomojamas patalpas. Antra, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes nepasisakyta dėl visų ieškovo argumentų. Trečia, teismas nepagrįstai priteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl advokato pagalbos, nes atsakovas nepateikė įrodymų, jog šias išlaidas realiai patyrė. Tuo tarpu iš atsakovo apeliacinio skundo pagrindo turinio matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą motyvuoja taip pat remdamasis trimis esminiais argumentais. Pirma, atsakovas teigia, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, nes sprendė dėl deliktinės atsakovo atsakomybės. Antru argumentu atsakovas kaip ir ieškovas teigia, kad teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, nes nepasisakė dėl visų atsakovo argumentų. Trečia, atsakovui buvo priteistos per mažos bylinėjimosi išlaidos, patirtos dėl advokato pagalbos apmokėjimo.

Dėl nuomos teisinių santykių

CK 6.162 straipsnio 1 dalyje įtvirtina sutarties sudarymo tvarka, vadovaujantis kuria sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Tačiau sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauną akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita (CK 6.181 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas gavo atsakovo ofertą sudaryti naują nuomos sutartį, tai yra tiek ieškovas, tiek atsakovas patvirtino, kad atsakovas buvo pateikęs ieškovui atsakovo pasirašytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, datuotos 2010 m. gruodžio 9 d., egzempliorių, pagal kurios 2.1 punktą negyvenamosios patalpos ieškovui turėjo būti išnuomotos laikotarpyje nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b.l. 17-19, t. 1). Tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus liudytojo R. V. parodymus, patvirtinančių, kad atsakovas gavo ieškovo akceptą dėl naujos nuomos sutarties sudarymo, tai yra ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis įteikė atsakovui ieškovo pasirašytą minėtą nuomos sutarties egzempliorių ir tokiu būdu informavo atsakovą apie savo akceptą sudaryti naują nuomos sutartį. Be to, prie šios naujai sudarytos sutarties nėra pateiktas abiejų šalių pasirašytas negyvenamųjų patalpų priėmimo-perdavimo aktas, iš kurio būtų galima spręsti, jog šalys realiai savo veiksmais nuo 2011 m. sausio 1 d. pradėjo vykdyti 2010 m. gruodžio 9 d. nuomos sutartį. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis būtų sumokėjęs ar ketinęs sumokėti atsakovui 2010 m. gruodžio 9 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 2.3 punkte numatytą 10 000 Lt plius PVM vieno mėnesio mokestį. Priešingai, ieškovas neneigė gavęs iš atsakovo 2010 m. lapkričio 29 d. pranešimą apie 1999 m. lapkričio 29 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pasibaigimą nuo 2010 m. gruodžio 30 d. (b.l. 14, t. 1). Kaip matyti iš į bylą pateikto 2012 m. vasario 9 d. Patalpų grąžinimo-priėmimo akto, kuriuo ginčo patalpos buvo grąžintos iš ieškovo atsakovui, jau grąžinant šias patalpas tarp šalių vyko ginčas dėl to, ar atsakovui buvo įteiktas ieškovo pasirašytas 2010 m. gruodžio 9 d. nuomos sutarties egzempliorius (b.l. 39-40, t. 1). Atsakovo atstovė įrašė pastabą, kad 2010 m. gruodžio 9 d. nuomos sutarties egzempliorius atsakovui nėra grąžintas, o ieškovo atstovas R. V. nurodė, kad neturi įgaliojimų patvirtinti ar paneigti pastabos apie sutarties grąžinimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovas kaip bet kuris kitas privatus juridinis asmuo, dalyvaujantis analogiškuose komerciniuose santykiuose, turint tikslą ir toliau naudotis negyvenamosiomis patalpomis nuomos teisinių santykių pagrindu, nepaisant to, kad jis yra gavęs pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą, galėjo ir turėjo imtis aktyvių priemonių objektyviems rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems akcepto įteikimą atsakovui apie naujos nuomos sutarties sudarymą surinkti (CK 1.5 str.). Tuo tarpu ieškovo liudytojo R. V. parodymai vertintini kritiškai jau vien dėl to, kad pasirašydamas kaip ieškovo atstovas 2012 m. vasario 9 d. Patalpų grąžinimo-priėmimo aktą jis negalėjo patvirtinti/paneigti 2010 m. gruodžio 9 d. nuomos sutarties egzemplioriaus įteikimo/neįteikimo fakto atsakovui, o bylos nagrinėjimo metu jau šią poziciją buvo pakeitęs ir tvirtino, kad minėtos sutarties egzempliorių atsakovo atstovei buvo įteikęs asmeniškai kaip įgaliotas ieškovo atstovas (b.l. 65-80, t.3). Toks liudytojo R. V. parodymų nenuoseklumas veda prie išvados, kad šis liudytojas yra suinteresuotas duoti parodymus ieškovo naudai, dėl ko vien šio liudytojo parodymai nėra pakankami, norint įrodyti, kad atsakovas gavo ieškovo akceptą, sukėlusį teisines pasekmes, tai yra sutartinius nuomos teisinius santykius pagal 2010 m. gruodžio 9 d. nuomos sutartį (CK 6.173 str. 2 d., CPK 185 str.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais ieškovas įrodinėjo esant tarp šalių sudarytą 2010 m. gruodžio 9 d. nuomos sutartį (CPK 12 ir 178 str.).

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės

CK 6.253 straipsnyje yra įtvirtinti atvejai, kuomet civilinė atsakomybė asmeniui netaikoma arba jis gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės. Kaip vienas iš tokių atvejų yra numatyta savigyna, kuri apibrėžiama kaip asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų; tačiau asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą (CK 6.253 str. 8 d.). CK 1.139 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso numatytais atvejais.

Tuo tarpu CK 6.499 straipsnyje įtvirtinta daikto grąžinimo nuomotojui tvarka. Vadovaujantis šia tvarka tuo atveju, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 str. 2 d.). Kaip matyti iš šių teisinių nuostatų, įstatymo leidėjas tiesiogiai neįtvirtino nuomotojui galimybės naudoti savigyną vien tuo pagrindu, kad nuomininkas vėluoja grąžinti daiktą. Be to, nagrinėjamu atveju nustačius, kad nuomos santykiai tarp šalių pasibaigė nuo 2010 m. gruodžio 31 d. (pasibaigus 1999 m. lapkričio 29 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties terminui), vien ta aplinkybė, kad ieškovas neteisėtai atsisakė atlaisvinti patalpas nesukūrė tokio pobūdžio situacijos, kad atsakovui nesiėmus aktyvių veiksmų, būtų iš esmės pasunkėjusi ar likusi neįgyvendinta jo civilinė teisė susigrąžinti išnuomotas patalpas. Vadinasi, nagrinėjamu atveju ieškovo neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė vėlavimu grąžinti daiktą, nesukūrė sąlygų, leidžiančių atsakovui naudotis savigynos teise, tai yra imtis aktyvių veiksmų, siekiant priverstinai įgyvendinti savo teisę susigrąžinti daiktą. Tačiau iš atsakovo veiksmų matyti, kad atsakovas tokių neteisėtų veiksmų ėmėsi, tai yra nuo 2011 m. sausio 3 d. nutraukė elektros tiekimą į patalpas, kuriomis neteisėtai vis dar naudojosi ieškovas, bei nuo 2011 m. sausio 11 d. nutraukė vandens tiekimą į minėtas patalpas. Konstatavus, kad atsakovas šiuos savigynos veiksmus panaudojo neteisėtai, jis privalo atlyginti ieškovui tokiais veiksmais padarytą žalą (CK 1.139 str., 6.253 str. 8 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartą konstatuota, kad: „teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-101/2001, 2008 m. kovo 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-338/2008 ir kt.). „Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-457/2011, 2010 m. birželio 14 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-176/2010, 2005 m. vasario 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-124/2005 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pasinaudojo jam įstatymo leidėjo suteikta prerogatyva kvalifikuoti ginčo santykius pagal tinkamas teisines normas, kurios nesutapo su ieškinio teisiniu pagrindu (CPK 270 str. 4 d. 4 p.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai sprendė dėl atsakovo deliktinės atsakomybės, neteisėtai panaudojus savigyną, nepaisant to, kad ieškovas šių teisės normų ieškinyje nenurodė (CPK 12 ir 178 str.).

Dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio ir teismo sprendimo motyvacijos šiuo klausimu

CK 6.246-6.249 straipsniuose yra įtvirtintos sąlygos, kurios būtinos civilinei atsakomybei kilti: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad atsakovas neteisėtai panaudojo savigynos veiksmus ieškovo atžvilgiu, kurie pasireiškė neteisėtu elektros ir vandens tiekimo atjungimu į patalpas, atsakovui kilo civilinė atsakomybė dėl tokiais veiksmais padarytos žalos ieškovui atlyginimo. Ieškovas pateikė įrodymus, jog būtent dėl elektros tiekimo nutraukimo vaistai, kurie privalėjo būti atitinkamos temperatūros režimo šaldytuvuose, tapo netinkami vartojimui, ir ieškovas dėl jų nurašymo patyrė 11 321,60 Lt nuostolių (CPK 12 ir 178 str.). Ieškovas taip pat pateikė įrodymus, kad dėl elektros tiekimo nutraukimo jis nebegalėjo užtikrinti patalpose esančio jo turto apsaugos, dėl ko pirko apsaugos teikimo paslaugas bei patyrė 2 441,78 Lt dydžio nuostolius dėl šių paslaugų apmokėjimo (CPK 12 ir 178 str.). Tuo tarpu atsakovas apeliaciniame skunde teigdamas, kad ieškovas vaistus, kuriuos buvo būtina laikyti atitinkamos temperatūros režimo šaldytuve, galėjo transportuoti, kas reikštų, jog šių vaistų kokybei nekenkė buvimas tam tikrą laiko tarpą kambario temperatūros režime, nepateikė jokių šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų (CPK 12 ir 178 str.). Kita vertus, griežto temperatūros režimo vaistai tampa netinkami realizavimui ne dėl jų kokybės pasikeitimo, o vien dėl temperatūros režimo pažeidimo („Geros vaistų platinimo praktikos taisyklės“ (patvirtinta LR sveikatos apsaugos ministro 2001 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 320) p.p.10, 11.4, 11.5, 28, 35, 55). Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovo būtinybę samdyti konkrečią apsaugos paslaugas teikiančią įmonę bei mokėti už šias paslaugas ieškovo nurodyto dydžio kainą, siekiant apsaugoti patalpose esantį ieškovo turtą (CPK 12 ir 178 str.). Dėl šių priežasčių teismas atmeta kaip neįrodytus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo 13 763,38 Lt (11 321,60 Lt + 2 441,78 Lt) dydžio nuostolius.

Tuo tarpu kiti minėti ieškovo nuostoliai (11 848,95 Lt (6 044,48 Lt + 5 546,76 Lt + 257,71 Lt) dydžio išlaidos dėl likusių vaistų nurašymo, 56 050 Lt išlaidos už kiekinės apskaitos programos kūrimą ir diegimą, 67 558,46 Lt išmokos darbuotojams dėl darbo sutarčių nutraukimo) buvo patirti ne dėl atsakovo neteisėto savigynos veiksmų panaudojimo. Pats ieškovas ieškinyje nurodo, jog šie nuostoliai buvo patirti dėl ieškovo vykdytos veiklos išnuomotose patalpose nutraukimo (b.l. 2-12, t. 1). Kadangi teisėjų kolegija nustatė, kad šiuo atveju nuomos teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigė teisėtai nuo 2010 m. gruodžio 31 d., pasibaigus 1999 m. gruodžio 1 d. sudarytoje nuomos sutartyje nurodytam nuomos terminui, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo kaltės ar neteisėtų veiksmų dėl teisinių padarinių, atsiradusių dėl nuomos sutarties pasibaigimo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovui kilo civilinė atsakomybė ir už tuos ieškovo nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl teisėto terminuotos nuomos sutarties pasibaigimo (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas turi atlyginti ieškovui 762,30 Lt nuostolius, patirtus dėl distiliuoto vandens pirkimo, reikalingo vaistų gamybai. Kaip pats ieškovas nurodė, ginčo patalpose nebuvo galima vykdyti vaistų gamybos dėl elektros ir vandens nebuvimo, dėl ko savo darbuotojams ieškovas mokėjo už prastovą. Todėl ieškovo nurodytas distiliuoto vandens pirkimas vaistų gamybai neatitinka paties ieškovo nurodytos faktinės situacijos (CPK 183 str., 185 str.). Teisėjų kolegija atmeta ir ieškovo argumentus dėl 16 732,29 Lt nuostolių priteisimo dėl išmokų darbuotojams už prastovą mokėjimo. Visų pirma pažymėtina, kad ieškovas jau nuo teisėtos nuomos sutarties pasibaigimo datos pats turėjo pareigą išspręsti ginčo patalpose dirbusių darbuotojų perkėlimo/atleidimo klausimus, o to nepadarius, ieškovas kaip darbdavys privalėjo jiems ir toliau suteikti darbą bei mokėti darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį (DK 93 str.). Be to, atlyginimas darbuotojui, mokėtinas už prastovos laiką, yra mažesnis nei darbuotojui mokėtinas vidutinis atlyginimas už jo darbo laiką (DK 195 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo tirti, analizuoti ir motyvuotai patvirtinti arba paneigti argumentus, kurie teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui, o ne aprašyti kiekvieną byloje dalyvaujančio asmens pateiktą argumentą ar įrodymą (CPK 270 str. 4 d.). Vadinasi, vertinant, ar teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, svarbu nustatyti, ar teismas galutiniame procesiniame sprendime motyvuotai pasisakė visais teisiškai reikšmingais klausimais nagrinėtoje byloje. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas pakankamai motyvavo. Dėl šios priežasties teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus, kad teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu, nes teismas detaliai neaptarė kiekvieno ieškovo/atsakovo argumento pagrįstumo (CPK 12 ir 178 str.).

Be to, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl atskirosios nutarties priėmimo liudytojo R. V. atžvilgiu, nenurodė, kaip šio procesinio klausimo neišsprendimas įtakojo netinkamą ginčo (bylos) išsprendimą skundžiamu teismo sprendimu. Todėl minėti atsakovo argumentai atmetami kaip nesudarantys savarankiško skundžiamo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo dėl netinkamai pritaikytos procesinė teisės normos (CPK 12 ir 178 str.).

Dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti

Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas yra priteisiamas tik tuo atveju, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kasacinis teismas, aiškindamas šių teisės normų turinį, yra konstatavęs, kad: „advokato išrašyta sąskaita atstovaujamam asmeniui nereiškia tokių išlaidų apmokėjimo, nesant byloje pateikto tokių išlaidų apmokėjimą patvirtinančio dokumento“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-335/2010).

Nagrinėjamu atveju atsakovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pabaigos buvo pateikęs tik jam atstovavusios Advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už suteiktą teisinę pagalbą (b.l. 51-53, t. 3), tačiau įrodymų, jog šios sąskaitos buvo apmokėtos, atsakovas nepateikė. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovo išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, nesant atsakovo pateiktų įrodymų apie šių išlaidų apmokėjimą. Todėl teisėjų kolegija tenkina ieškovo apeliacinį skundą dalyje dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumo, kuria atsakovui buvo priteistas išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegijai nustačius, kad atsakovui nepagrįstai buvo priteistas išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas, netenka teisinės prasmės atsakovo argumentai apie šių išlaidų dydį. Todėl teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl šių atsakovo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo/nepagrįstumo.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakovo deliktinę atsakomybę bei savigynos panaudojimo sąlygas, tačiau netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo sąlygas. CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimas pakeičiamas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tai yra iš ieškovo atsakovui nepriteisiant bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas, kurio suma 152 952,63 Lt, buvo tenkintas tik dalyje dėl procesinio klausimo netinkamo išsprendimo - 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti nepriteisimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš esmės ieškovo apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu. Be to, apeliacinė instancijoje ieškovą atstovavo ne tik advokatė Rasa Gradauskienė, bet ir juristė G. G.. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti iš atsakovo ieškovui 1 400 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, bei žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (CPK 3 str. 7 d., 93 str. 1 ir 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Didžioji vaistinė“ priteista iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Apotheca vaistinė“ 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kitoje dalyje Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.