Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. O. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo P. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

P. O. dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistojo P. O. priteista nukentėjusiajam S. J. 5 892,07 Lt turtinei ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2 800 Lt advokato paslaugoms apmokėti ir 429,41 Lt Lietuvos Respublikos valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. O. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 12 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, nukentėjusiojo J. J. gyvenamajame vagonėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, buitinio konflikto metu, kumščiais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus į galvą ir keturis kartus į krūtinę bei vieną kartą, batu apauta koja spyrė į krūtinę, pargriovė J. J. ant grindų ir kojomis trypė jo krūtinę, dėl ko nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo nukentėjusiajam padarė abipusius daugybinius šonkaulių ir krūtinkaulio lūžius su abiejų plaučių sužalojimais, diafragmos ir kepenų sužalojimus, kurie sukėlė sunkų trauminį hemoraginį šoką ir J. J. įvykio vietoje mirė.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo parodymus. Pasak nuteistojo, jis nusikalstamą veiką padarė ne dėl savanaudiškų paskatų, bet gindamasis. Tvirtina, kad nukentėjusysis J. J. jį (apeliantą) puolė peiliu, o jis išsigando ir gindamasis smūgiavo nukentėjusiajam, t. y. ranka sudavė du kartus į veidą, penkis kartus į krūtinę, vieną kartą į šoną smūgiavo koja, o kai nukentėjusysis nukrito ant žemės, dar vieną kartą smūgiavo iš kojos. Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį į tai, kad jam išėjus iš J. J. namų, nukentėjusysis buvo gyvas. Skunde nurodo, kad nukentėjusiojo duktė po įvykio sutvarkė visą gyvenamąjį vagonėlį ir tokiu būdu panaikino visus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. O. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. P. O. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes.

Nuteistasis P. O. apeliaciniame skunde teigia, kad J. J. nužudė gindamasis, tačiau jokių motyvų dėl to nenurodo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (Kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010). Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (Kasacinės nutartys Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu, tačiau negali būti laikoma kėsinimosi pradžia tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis (Kasacinė nutartis Nr. 2K-373/2010).

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad P. O. nusikalstamos veikos padarymo metu gynėsi nuo neteisėtų J. J. veiksmų, t. y. buvo būtinosios ginties situacijoje. Iš nuteistojo P. O. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis (apeliantas), R. J. ir nukentėjusysis J. J. gėrė alkoholinius gėrimus vagonėlyje. Tarp jo (nuteistojo) ir J. J. kilo žodinis konfliktas, kad nukentėjusysis anksčiau buvo sumušęs nuteistojo motiną. Nukentėjusysis J. J. dėl to supyko, todėl buteliu sudavė nuteistajam į koją. Po to, jis (nuteistasis) kumščiu du kartus smogė nukentėjusiajam į smakrą ir keturis kartus į krūtinę. Tuo metu J. J. pagriebė nuo stalo peilį, tačiau jis (apeliantas) jį išmušė iš rankų ir spyrė nukentėjusiajam į krūtinę, dėl ko pastarasis nugriuvo. Tada jis (nuteistasis) spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į krūtinę, lyg patrypdamas ant jos. Kadangi J. J. nebesipriešino, jį pakėlė, paguldė ant sofos, matė, jog nukentėjusysis dar kvėpuoja, tačiau jį paliko ir išėjo (2 t., 216-217 b. l.). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu P. O., apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad būtent jis (nuteistasis) pirmas sudavė smūgius J. J. į veidą ir krūtinę, tik po to nukentėjusysis neva paėmė peilį ir puolė nuteistąjį (1 t., 117 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis P. O. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad J. J. sumušė iš pykčio ir neapykantos, o kuriuo momentu nukentėjusysis paėmė peilį, neatsimena (1 t., 119-120 b. l.). Kaip matyti iš P. O. parodymų pirmosios instancijos teisme, J. J. pirmas sudavė buteliu nuteistajam į koją, o tik po to apeliantas pradėjo mušti nukentėjusįjį, kuris vėliau pagriebė peilį (2 t., 216-217 b. l.).

Akivaizdu, kad nuteistojo parodymai iš dalies yra nenuoseklūs, todėl jais vadovaujamasi tiek, kiek jie neprieštarauja faktinei bylos medžiagai ir objektyviems bylos įrodymams. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaime, esančiame vagonėlyje ant lovos buvo rastas gulintis J. J. lavonas su smurto žymėmis, vagonėlyje esantys daiktai išmėtyti, visur betvarkė, tačiau joks peilis nebuvo rastas, ar išimtas (1 t., 6-9-16 b. l.). Iš teismo medicinos specialisto išvadų Nr. M 278/13(03) bei Nr. pM 13/13(03) matyti, kad J. J. mirė nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo, nes buvo padaryti abipusiai daugybiniai šonkaulių lūžiai ir krūtinkaulio lūžis su abiejų plaučių sužalojimais, diafragmos ir kepenų sužalojimai, kurie sukėlė sunkų trauminį hemoraginį šoką (1 t., 20-26 b. l.). Iš teismo medicinos eksperto G. P. parodymų, duotų apygardos teisme matyti, kad nukentėjusiajam sužalojimai krūtinėje galėjo būti padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, labiausiai tikėtina, kai J. J. nugara buvo fiksuotoje padėtyje, t. y. galimai trypiant koja iš viršaus gulinčio nukentėjusiojo krūtinę. Po patirtų sužalojimų nukentėjusysis dar kelias valandas buvo gyvas (2 t., 23-24 b. l.). Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 872/13(03) matyti, kad 2013 m. balandžio 18 d. gydytojas – traumatologas apžiūrėjo P. O. Š. ligoninėje, jam nustatytas smulkus odos nubrozdinimas apatinės lūpos dešinėje pusėje bei odos nubrozdinimas dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje tarp IV-V krumplių, kuris galėjo gautis galimai įvykio metu (2013 m. balandžio 12 d.) nuteistajam sudavus smūgį dešinės rankos kumščiu, galimai į krūtinės ląstą ar galvą (1 t., 90 b. l.). Tai iš esmės atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismo medicinos specialisto išvadas dėl J. J. padarytų sužalojimų lokalizacijos ir pobūdžio bei nuteistojo P. O. parodymus. Tačiau teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 872/13(03) P. O. apžiūros metu neužfiksuoti jokie sužalojimai jo kojose (šlaunyse) arba sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti peiliu. Teisėjų kolegijos nuomone, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistasis P. O. buvo būtinosios ginties situacijoje, nes byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog nukentėjusiojo kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus.

Iš nukentėjusiosios R. K. parodymų matyti, kad 2013 m. balandžio 13 d. ji sužinojo apie tėvo mirtį ir atvykusi sutvarkė vagonėlį, kuriame jis gyveno, daiktus sudėjo į maišus. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji R. K. sutvarkė vagonėlį po to, kai policijos pareigūnai jau buvo apžiūrėję įvykio vietą (1 t., 6-9 b. l.). Iš papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo, kuris buvo surašytas 2013 m. balandžio 17 d., matyti, kad vagonėlis sutvarkytas, o daiktai sudėti į maišus (1 t., 10-16 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusioji R. K. sunaikino ar paslėpė kokius nors daiktinius įrodymus.

Iš nuteistojo P. O. apeliacinio skundo matyti, kad jis nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo J. J. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistasis nužudė J. J. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia (2 t., 32 b. l.).

BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Kasacinės bylos Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009). Taip pat svarbu pažymėti tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005).

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra akivaizdžių ir neginčijamų įrodymų, kad P. O. nužudė J. J. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. sąmoningai siekė tokių padarinių. Teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes konstatuoja, kad P. O. veikė netiesiogine tyčia: jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia sudavė du smūgius į galvą, kuri laikoma gyvybiškai pavojinga vieta) ir apie penkis kartus spyrė į krūtinę bei trypė ant jos, numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis), tačiau nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. jis suduodamas smūgius J. J. nenorėjo ir nesiekė nukentėjusiojo mirties, tačiau nukentėjusįjį paliko sumuštą įvykio vietoje, jam medicinos pagalbos nesuteikė ir neiškvietė, nors matė ir suprato, jog jis (nukentėjusysis) dar buvo gyvas (kvėpavo). Šias aplinkybes patvirtina paties nuteistojo parodymai ir teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos specialisto G. P. parodymai pirmosios instancijos teisme. Šios aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad P. O. buvo abejingas galimiems sunkiems padariniams atsirasti (J. J. mirčiai) ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Tačiau vien tik dėl šios aplinkybės keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi P. O. nusikalstamų veiksmų intensyvumą (suduotus smūgius rankomis ir kojomis), padarytų sužalojimų lokalizaciją (galvą ir krūtinę), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai - daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad šiuo atveju nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės, ar nukentėjusysis J. J. mirė iš karto po sužalojimų padarymo, ar praėjus kiek tai laiko.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę P. O. vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertindamas BK 41 straipsnio ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

P. O. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, jog nuteistasis prisipažino nusikaltęs ir duodamas nuoširdžius parodymus, padėjo išaiškinti nusikaltimą (BK 59 straipsnio 1dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo tiesioginės įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistasis P. O. veikdamas netiesiogine tyčia padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), kuris sukėlė neatstatomas pasekmes. Apygardos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (nedirba, neturi šeimos ir nuolatinės gyvenamosios vietos, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai), ankstesnius teistumus, kurie išnykę, daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis (už girtavimą viešoje vietoje, disponavimą alkoholiniais gėrimais). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad padarytas nusikaltimas buvo dėsninga P. O. pasirinkto asocialaus gyvenimo būdo pasekmė. Pirmosios instancijos teismas P. O. paskyrė laisvės atėmimo bausmę baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose, kuri nėra aiškiai per griežta. Nors Apeliacinis teismas nustatė, kad P. O. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia (pirmosios instancijos teismas buvo konstatavęs tiesioginės neapibrėžtos tyčios kaltės formą), tačiau vien tik dėl to mažinti laisvės atėmimo bausmės trukmę nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis P. O. apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvų dėl nukentėjusiajam S. J. priteistos neturtinės žalos dydžio. Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusiajam S. J. priteista 40 000 Lt neturtinė žala yra per didelė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas atidžiai ir vispusiškai išnagrinėjo neturtinės žalos priteisimo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje, su jais sutinka, todėl jų nekartoja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajam S. J. priteistos neturtinės žalos dydis nėra akivaizdžiai per didelis, jis atitinka formuojamą teismų praktiką, todėl jo mažinti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. O. apeliacinį skundą atmesti.