Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir juo prašė nutraukti 2015-08-27 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo 5 591,26 Eur ieškovei, automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti atsakovui; priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio viduryje ji interneto tinklalapyje www.autoplius.lt rado skelbimą apie parduodamą naudotą automobilį „Toyota Prius“, priklausantį atsakovui. Skelbime buvo nurodyta, kad automobilis yra be defektų. Susisiekus su atsakovu šis patvirtino, kad automobilis yra tinkamas naudoti, jokių defektų neturi, išskyrus rūdis ant slenksčių, kurių sutvarkymui atsakovas sutiko 300 Eur sumažinti parduodamo automobilio kainą. 2015-08-27 šalys sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė už 5 200 Eur nupirko automobilį „Toyota Prius“.

2015-09-15 ieškovė kreipėsi į autoremonto meistrą dėl pirkto automobilio slenksčių perdažymo. Apžiūrėjęs automobilį ir nuvalęs slenksčių dažus, meistras konstatavo, kad slenksčiai visiškai surūdiję ir neužteks juos perdažyti. Be to, jis rado suvirinimo siūlę ir nurodė, kad automobilio galinė dalis yra privirinta nuo kito automobilio, todėl automobilis yra nesaugus eksploatuoti. Meistras paaiškino, kad automobilio remontas kainuos daugiau nei 300 Eur.

Ieškovė 2015-09-21 elektroniniu paštu išsiuntė pardavėjui (atsakovui) pranešimą apie sutarties nutraukimą, kuriame nurodė, kad automobilio techninė būklė, nurodyta pardavimo skelbime, neatitiko automobilio būklės, todėl žinodama apie tokius defektus, ji nebūtų pirkusi automobilio. Atsakovui atsisakius tenkinti jos pretenziją, 2015-10-01 ji pateikė ją pakartotinai, nurodydama, kad automobilio remonto kaina bus didesnė nei 1 000 Eur, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti ieškovės pretenziją.

Norėdama surinkti reikiamus įrodymus, ieškovė užsakė automobilio techninę ekspertizę ir pakvietė joje dalyvauti atsakovą, tačiau jis neatvyko. Specialistai nustatė daugybinius kėbulo pažeidimus, kurie patvirtino, kad automobilis „Toyota Prius“ buvo nekokybiškai suremontuotas po autoįvykio, privirinant galinę kito automobilio kėbulo dalį, šie darbai buvo atlikti nesilaikant gamintojo nustatytų reikalavimų automobilio konstrukcijai, todėl tokie trūkumai mažina automobilio eksploatacijos kokybę ir važiavimo saugumą.

Nurodė, kad dėl pirkto netinkamo naudoti automobilio ieškovė patyrė nuostolių, kurie sudaro 391,26 Eur (žibintų reguliavimas – 35,20 Eur; stabdžių kaladėlių keitimas – 79,03 Eur; pašto išlaidos – 1,03 Eur; automobilio nuardymo darbai dėl apžiūros – 34 Eur; už specialisto išvadą – 242 Eur), ir prašo juos taip pat priteisti iš atsakovo.

Nurodė, kad jei ieškovė būtų žinojusi apie automobilio suvirinimą, nebūtų to automobilio pirkusi, todėl dėl apgaulės sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis turi būti nutraukta ir taikytina restitucija.

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2013-10-09 tarp jo (pirkėjo) ir G. J. (pardavėjo) buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu jis įsigijo automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 7 095,70 Eur (24 500 Lt).

2013-10-12 jis sudarė šio automobilio nuomos neteikiant vairavimo paslaugų sutartį su UAB „Memelio turas“. Sutartimi nuomininkas įsipareigojo nuomos laikotarpiu techniškai prižiūrėti automobilį, užtikrinti tinkamą jo būklę ir atlikti einamąjį bei kapitalinį remontą. Nurodė, kad UAB „Solorina“ pateiktos 2013-12-13, 2014-08-06, 2015-01-07, 2015-08-13 sąskaitos patvirtina, kad UAB „Solorina“ atliko automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninį aptarnavimą, kurio metu buvo pakeistos kai kurios automobilio detalės. 2013-12-13 techninio aptarnavimo metu buvo patikrinta automobilio kėbulo korozija, tačiau nė vieno techninio aptarnavimo metu nebuvo keista automobilio kėbulo galinė dalis.

AB „Lietuvos draudimas“ 2016-03-01 raštu patvirtino, kad T. V. buvo sudaręs transporto priemonės „Toyota Prius“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartis laikotarpiais nuo 2013-11-13 iki 2014-11-12, nuo 2014-11-13 iki 2015-08-27, pagal kurias žalos padarymo užregistruota nebuvo. Klaipėdos apskrities VPK 2016-03-03 raštas taip pat patvirtina, jog su automobiliu „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2013-10-09 iki 2015-09-30, pagal policijos informacijos sistemos, policijos registruojamų administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenis, užregistruotų eismo įvykių nėra.

Nurodė, kad jis įsigijo panaudotą automobilį, jį prižiūrėjo, neturėjo problemų juo naudodamasis, yra sąžiningas pardavėjas, neturintis nieko bendro su kėbulo remontais. Nurodė, kad ieškovė žinojo, jog automobilis buvo pargabentas iš JAV ir Lietuvoje įregistruotas 2008 m. Ieškovei buvo pateikta visa jam žinoma informacija apie parduodamą automobilį (pateikti techniniai dokumentai). Pagal pateiktą VIN kodą ieškovė galėjo patikrinti perkamo automobilio istoriją, ji išbandė automobilį, matė, jog keliose vietose yra rūdžių pakelti dažai, todėl jis sumažino parduodamo automobilio kainą 300 Eur. Nurodė, jog automobiliui yra atlikta techninė apžiūra, parduodant jis buvo techniškai tvarkingas ir tinkamas eksploatuoti. Jis siūlė ieškovei korozijos paveiktas vietas sutaisyti Klaipėdoje, tačiau ji reikalavo sumažinti automobilio kainą ir kuo skubiau automobilį pristatyti į Vilnių, tai atsakovas ir padarė.

Nurodė, kad ieškovė, pateikdama specialisto išvadą, pateikė automobilio nuotraukas, jose užfiksuoti slenksčiai sužaloti nežinomais daiktais, kėbulo dalys išdraskytos ir atplėštos skardos dalys, matyti skylės, matomas slenksčio įlenkimas, kurių nebuvo ir kurie galbūt atsirado po automobilio pardavimo, o jis tokio automobilio nepardavė.

Nurodė, kad jis automobilį įsigijo už 7 095,70 Eur, o ieškovei po dvejų metų pardavė už 5 200 Eur, taigi jis automobilį pardavė 1 895 Eur mažesne kaina, nei pats mokėjo, todėl mano, kad ši nuolaida atitinka automobilio amortizaciją ir nusidėvėjimą.

Paaiškino, kad atsakovas pirkėjos neklaidino, o pirkimo metu ieškovė automobilį apžiūrėjo tik išoriškai, pasitikrinti autoservise atsisakė, taigi pati prisiėmė riziką dėl naudoto automobilio būklės.

Trečiasis asmuo G. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai jam įteikti viešo paskelbimo būdu.

Nurodo, kad atsakovo pareiškimas, jog jis nežinojo apie automobilio defektus, kelia abejonių. Tai patvirtina jo veiksmai, susiję su automobilio pardavimu, ir eksperto techninės apžiūros metu nustatytos aplinkybės, kad buvo atliekami slenksčio apdailos remonto darbai.

Pažymėjo, kad pirkėja neturi galimybės ištaisyti defektų pagal gamintojo keliamus kokybės reikalavimus, nes, kaip nustatė ekspertas, automobilio dalys buvo jungiamos ne gamintojo numatytose vietose, be to, suvirintas iš dviejų dalių kėbulas niekada neprilygs vientiso (sveiko) kėbulo techniniams eksploataciniams parametrams. Todėl ieškovės reikalavimas atsisakyti pirkimo sutarties yra pagrįstas ir teisėtas.

Mano, kad ir netyčinis pirkėjo suklaidinimas dėl parduodamo daikto esminių savybių (kokybės) pardavėjui sukelia civilinę atsakomybę. Todėl atsakovo paaiškinimai bei argumentai, jog jis nieko nežinojo apie paslėptus defektus, nėra reikšmingi ir negali būti pagrindas panaikinti pardavėjo atsakomybę ir paneigti pirkėjo teisę atsisakyti sutarties.

Šiuo atveju kvestionuojamas ne natūralus automobilio nusidėvėjimas, o nuslėptas automobilio defektas, mažinantis automobilio kokybės, kainos bei saugumo parametrus, kas yra esminės sąlygos tokio sandorio sudarymui.Pareiškėja automobilio nepažeidė (nesudaužė, nelaužė), eksploatavo atsargiai ir prižiūrėdama kaip pradedanti vairuotoja. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų ir nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, kad automobilis būtų stipriai pažeistas jį ruošiant remontui ar kitomis aplinkybėmis automobiliui esant ieškovės (pirkėjos) žinioje.

Nurodė, kad šiuo automobiliu važiavo į teismo posėdį atsargiai, rūpestingai ir tik todėl, kad kitaip jai neleido finansinės bei laiko galimybės. Taip pat dar kelis kartus naudojosi automobiliu išimtiniais atvejais, kai nebūdavo kito pasirinkimo.

Ieškovė patikėjo informacija, pateikta pardavėjo skelbime dėl automobilio pardavimo, ir jo žodžiais, kad parduodama transporto priemonė yra tvarkinga, be jokių defektų ir kad jis (pardavėjas) buvo vienintelis savininkas nuo automobilio registracijos Lietuvoje momento. Atsakomybė už paslėptus (neakivaizdžius) daikto trūkumus tenka pardavėjui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas T. V. prašo ieškovės M. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-09-09 sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Priteisti atsakovui turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas (pardavėjas) ir ieškovė (pirkėja) sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų, todėl sutarties šalys turi tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Įprasti reikalavimai lengvajam automobiliui yra tai, kad jis iš esmės būtų techniškai tvarkingas ir juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti. Ieškovė automobilį įsigijo 2015-08-27, juo važinėjo ir važinėja iki šiol. Be to, atsakovas iki pat transporto priemonės pardavimo juo naudojosi, jis taip pat ginčo automobiliu atvyko iš Klaipėdos į Vilnių, kur buvo sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris. Ieškovės pagal paskirtį įsigytas automobilis tiesioginę funkciją atliko ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo.

Pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas Vilniuje, t. y. ieškovės gyvenamojoje vietoje, todėl ieškovė turėjo galimybę prieš sudarydama sandorį nuvežti perkamą transporto priemonę į automobilių servisą dėl detalaus jo patikrinimo, tačiau to nepadarė.

Ieškovė automobilį pirko iš neprofesionalaus pardavėjo, nes atsakovas nėra profesionalus pardavėjas, neužsiima automobilių verslu. Neįrodžius, kad buvusiam automobilio savininkui iki daiktų perdavimo buvo žinomi konkretūs automobilio trūkumai, negali kilti atsakovo atsakomybė.

2013-10-12 automobilio nuomos neteikiant vairavimo paslaugų sutartis patvirtina, kad atsakovas T. V. automobilį „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išnuomojo UAB „Memelio turas“ (b. l. 60). UAB „Solorina“ pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad automobiliui „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013–2015 m. laikotarpiu buvo atliekama techninė apžiūra, keistos įvairios detalės (b. l. 61–66). Byloje esantis AB „Lietuvos draudimas“ 2016-03-01 raštas bei pridėti draudimo liudijimai patvirtina, kad T. V. laikotarpiu nuo 2013-11-13 iki 2015-08-27 buvo sudaręs automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartis. Pagal sudarytas sutartis žalų nebuvo užregistruota (b. l. 67–71). Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos 2016-03-03 raštas patvirtina, kad automobiliui „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2013-10-09 iki 2015-09-30, pagal policijos registruojamų administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenis, užregistruotų eismo įvykių nėra (b. l. 73).

Šalių ginčas dėl prekės (automobilio) kokybės tinkamumo kilo iš pirkimo–pardavimo santykių, kuriuos reglamentuoja CK XXIII skyriaus normos. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys apima ir įsipareigojimą perduoti tinkamą daiktą. Pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), taigi pardavėjas, vykdydamas pareigą perduoti daiktą, turi patvirtinti ir daikto kokybę. Viena vertus, tai reiškia, kad pardavėjas garantuoja, jog parduodamo daikto kokybė atitinka nustatytus reikalavimus daiktui, kita vertus, pardavėjui atsakomybė už netinkamą daikto kokybę įstatyme ar sutartyje aiškiai apibrėžtais pagrindais gali būti netaikoma (CK 6.327 straipsnio 2 dalis).

Reikalavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį dėl perduodamo daikto kokybės reglamentuoti CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, reikalavimai dėl daikto kokybės apima ir jo tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį: jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, jog jie tiktų tam konkrečiam tikslui (CK 6.333 straipsnio 1 ir 4 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; 2010-11-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010).

Pagal CK 6.327 straipsnio 3 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau. Tai reiškia, kad pagal šią nuostatą už paslėptus (neakivaizdžius) daikto trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Remiantis CK 6.327 straipsnio 4 dalimi, pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį ar išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimo pasekmė. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Ši nuostata taikoma, kai sprendžiama dėl pardavėjo atsakomybės už netinkamą daiktų kokybę ir pirkėjas turi įrodyti neatitikties kokybės reikalavimams faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

Nustatyta, kad ieškovė iš atsakovo nupirko septynerius metus naudotą automobilį. Atsakovas transporto priemonę įsigijo 2013-10-09 už 7 095,70 Eur, o 2015-08-27 pardavė ieškovei už 5 200 Eur, t. y. po dvejų metų eksploatacijos atsakovas automobilį pardavė 1 895 Eur mažesne kaina, nei pats mokėjo. Ieškovė turėjo visas galimybes automobilį apžiūrėti, patikrinti, išbandyti ir apsispręsti dėl jo pirkimo. Pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas Vilniuje, t. y. ieškovės gyvenamojoje vietoje, todėl ieškovė turėjo galimybę, prieš sudarydama sandorį, nuvežti perkamą transporto priemonę į automobilių servisą dėl detalaus jo patikrinimo, tačiau šia galimybe ieškovė nepasinaudojo. Atsakovas ieškovę informavo bei automobilio apžiūros metu parodė automobilio defektus – korozijos pažeistus slenksčius, kuriems sutvarkyti atsakovas sutiko 300 Eur sumažinti parduodamo automobilio kainą. 2015-09-15 ieškovė kreipėsi į autoremonto meistrą dėl pirkto automobilio slenksčių perdažymo ir tik tuo metu sužinojo, kad slenksčiuose po dažais yra skylių, meistrai surado ir suvirinimo siūles ir konstatavo, kad remonto kaina bus daug didesnė, automobilio galinė dalis yra privirinta nuo kito automobilio, todėl automobilis yra nesaugus eksploatuoti.

Remiantis CK 6.328 straipsnio 1 dalimi, jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Apeliantė turėjo galimybę prieš sumokėdama už automobilį jį patikrinti automobilių servise, tačiau šia įstatyme įtvirtinta teise nepasinaudojo, taip prisiimdama rizikos dalį.

Nustatyta, kad atsakovas neužsiima automobilių pardavimo verslu, jis pats pirko automobilį 2013-10-09 ir jį naudojo, transporto priemonė Lietuvoje nedalyvavo eismo įvykyje. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovui būtų buvę žinoma ir jis būtų sąmoningai nutylėjęs aplinkybę, jog automobilis yra patyręs didelę avariją, o jo remonto po avarijos metu suvirintas iš dviejų dalių. Paprastai aukcione parduodami automobiliai iš JAV po autoįvykių ir juos perkantys asmenys iš trečiųjų šalių patys užsiima remontu ir pardavimu arba parduoda asmenims, kurie juos remontuoja ir parduoda (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Byloje nustatyti daikto trūkumai nebuvo akivaizdūs vartotojams, todėl nei apeliantė, nei atsakovas be specialaus tyrimo jų nenustatytų (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Pirkdama daiktą iš neprofesionalaus pardavėjo – kito tokio pat vartotojo, ankstesnio jo savininko, kuriam nei norminiai aktai, nei susiklosčiusi praktika nekelia reikalavimų žinoti ir pateikti kitam pirkėjui absoliučiai visą informaciją apie parduodamą naudotą automobilį, įskaitant ir tai, kaip ir kada jis buvo remontuotas, modifikuotas, pažeistas ar pan. ankstesnių savininkų valdymo laikotarpiais, apeliantė prisiėmė riziką (CK 6.334 straipsnio 4 dalis).

Pirkėjas turi teisę reikalauti taikyti CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytus savo teisių gynimo būdus, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nurodyti keli alternatyvūs pirkėjo teisių gynimo būdai. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinta teisė reikalauti pakeisti daiktą tinkamos kokybės daiktu arba atitinkamai sumažinti pirkimo kainą. Aptariamo straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta pirkėjo teisė reikalauti neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus ar atlyginti jo išlaidas trūkumams pašalinti; minėto straipsnio 1 dalies 4 punkte – pirkėjo teisė atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

Aiškindamas pirkėjo teisių gynimo būdo pasirinkimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis pažeidimas, suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-07-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-686/2016). Taigi CK 6.344 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė atsisakyti sutarties yra ultima ratio priemonė, t. y. išimtinė priemonė pirkėjo teisėms ginti. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje išvardytų pirkėjo teisių gynimo būdų pasirinkimas turi būti proporcinga priemonė, skirta pirkėjo dėl daikto kokybės trūkumų patirtiems praradimams kompensuoti, taikoma atsižvelgiant į kokybės trūkumų mastą.

Nustatyta, kad 2007-10-03, kai automobilis buvo patekęs į autoįvykį, kurio metu buvo pažeista galinė automobilio kėbulo dalis, jis buvo nuvažiavęs 9 656 km (b. l. 23). Parduodant ginčo automobilį ieškovei, 2015-08-27 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta rida – 149 000 km, specialisto tyrimo atlikimo metu (2015-12-16) fiksuota rida yra 148 283,3 km (92 139 mylios) (b. l. 27). Taigi iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad po autoįvykio JAV ir remonto automobilis buvo intensyviai naudojamas ir pravažiavo 138 627 km, t. y. daugiau kaip 17 000 km per metus.

Atsižvelgiant į aplinkybę, kad tiek ankstesnis daikto savininkas T. V. laikotarpiu nuo automobilio įsigijimo 2013-10-09 iki jo pardavimo 2015-08-27 automobiliu naudojosi (jį buvo išnuomojęs savo vadovaujamai įmonei UAB „Memelio turtas“), automobiliu taip pat naudojosi ir ieškovė, ji neginčija, jog atvyko juo į teismo posėdį iš Vilniaus į Gargždus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliaciniame skunde nurodo, jog juo naudojosi ir kitais išimtiniais atvejais, atlikta jo techninė apžiūra ir suteiktos techninio aptarnavimo paslaugos, nėra pagrindo išvadai, kad automobilis buvo ir yra techniškai netinkamas naudoti pagal paskirtį ir nesaugus eksploatuoti (CPK 185 str.).