Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-231-1101/2022 pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovei 576-ajai Daugiabučių namų savininkų bendrijai dėl įgaliotinių susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

14. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 576-oji Daugiabučių namų savininkų bendrija valdo, naudoja bei prižiūri bendrosios dalinės nuosavybės objektus, tarp jų ir daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas V. Z. yra šio namo (duomenys neskelbtini) buto savininkas ir bendrijos narys.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas žinojo arba būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas galėjo žinoti apie priimtus bendrijos įgaliotinių sprendimus žymiai anksčiau nei 2019 – 2020 metais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl 2012 m. spalio 24 d., 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. gegužės 24 d. bendrijos įgaliotinių susirinkimų sprendimų pripažinimo negaliojančiais atmetė kaip paduotus praleidus ieškinio senaties terminą, kurį atsakovė prašė taikyti bei kurio nėra pagrindo atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

23. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-436/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460- 915/2015 ir kt.).

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamuose įgaliotinių susirinkimuose buvo sprendžiami svarbūs klausimai, be kita ko, ir nustatomi (ar padidinami/sumažinami) tam tikri mokesčiai, nustatomi bendrijos darbuotojų atlyginimai. Taigi, ginčijamuose protokoluose užfiksuoti sprendimai turėjo tiesioginės įtakos ieškovo prievolėms bendrijoje ir jo atžvilgiu buvo taikomi nuo jų priėmimo momento. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog priimti sprendimai buvo susiję su ieškovui taikomais mokesčiais bei bendrijos valdymo organais, kas privalėjo būti žinoma ieškovui, nes ieškovas gavo sąskaitas, kuriuose atsispindėjo sprendimų vykdymas. Pažymėtina, jog informacija apie priimtus sprendimus (jų esmė) taip pat buvo viešinama bendrijos namų laiptinėse bei teikiama elektroniniu paštu, SMS žinutėmis. Nors ieškovas nurodo, kad mokesčio pasikeitimas pats savaime nereiškia, kad jau žinomas bendrijos sprendimas pakeisti minėtą mokestį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

25. Pažymėtina ir tai, kad ieškovui buvo žinoma ginčijamuose protokoluose užfiksuotų sprendimų esmė, patvirtina aplinkybė, jog ieškovas nesutikdamas su priimtais pakeitimais ir taikomais mokesčiais atsisakė jam išrašomas sąskaitas apmokėti, dėl ko bendrijos iniciatyva Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. e2-108-960/2022. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, jog toks ieškovo elgesys, kuomet jis nesutinka mokėti jam išrašomų sąskaitų kvestionuodamas jų pagrįstumą įrodo, jog ieškovas suprato apie jo pažeistas teises daug anksčiau nei į bylą buvo pateikti ginčijami susirinkimų protokolai.

26. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovo šeimos nariai dalyvavo bendrijos veikloje – balsavo renkant namo (duomenys neskelbtini), laiptinės, kurioje ieškovui nuosavybės teise priklauso butas, įgaliotinius (2013 m. gegužės 29 d. ir 2017 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini), namo 1 laiptinės gyventojų susirinkimo protokolai kartu su priedais). Taigi ieškovas turėjo visas galimybes sužinoti (jei ir nežinojo) apie įgaliotinių susirinkimuose priimamus sprendimus, jų įgyvendinimą ir bendrijos valdymą, jei tik būtų buvęs apdairus ir rūpestingas.

27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovas siekia paneigti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, bandydamas išvengti finansinių prievolių įvykdymo, apie kurias žinojo nuo jų atsiradimo momento, t. y. bendrijai paskelbus apie priimtus sprendimus laiptinėse skelbimų lentose ir pateikus ieškovui įgyvendinant sprendimus išrašytas sąskaitas. Ieškovas manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, atsisakė apmokėti jam išrašomas sąskaitas, tačiau aktyviais veiksmais savo teisių negynė tokiu būdu sukurdamas teisėtą lūkestį, jog ieškovas savo teisės atsisako ir nesiruošia priimtų sprendimų ginčyti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertino apdairaus ir sąžiningo žmogaus elgesio standartą bei vadovaudamasis teisingumo principu pripažino, jog ieškovas ieškinio pateikimo dieną jau buvo praleidęs sutrumpintą 3 mėnesių senaties terminą savo galimai pažeistoms teisėms ginti.

29. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio reikalavimai dėl 2012 m. spalio 24 d., 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. gegužės 24 d. bendrijos įgaliotinių susirinkimų sprendimų pripažinimo negaliojančiais atmestini kaip paduoti praleidus ieškinio senaties terminą, kurį atsakovė prašė taikyti, ir kurio nėra pagrindo atnaujinti.

Dėl įgaliotinių susirinkimo priimtų sprendimų teisėtumo

31. Bendrijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrijos įstatuose gali būti numatytas bendrijos narių įgaliotinių susirinkimas, turintis bendrijos įstatuose nustatytą visuotinio susirinkimo teisių dalį. Pažymėtina, jog šiame įstatyme įtvirtinta visuotinio bendrijos narių susirinkimo kompetencija, kartu nurodant, kad bendrijos įstatuose gali būti numatytas bendrijos narių įgaliotinių susirinkimas, turintis bendrijos įstatuose nustatytą visuotinio susirinkimo teisių dalį.

32. Bylos duomenimis nustatyta, jog tiek 2006 m. lapkričio 9 d. bendrijos įstatuose, tiek 2014 m. sausio 17 d. įstatuose yra numatyta, kad bendrijoje renkamas įgaliotinių susirinkimas, kuris turi visuotinam narių susirinkimui priklausančias teises. Taip pat 2014 m. sausio 17 d. įstatų 26 punkte nurodyta, kad išimtinė visuotinio bendrijos narių susirinkimo kompetencija, yra spręsti klausimus susijusius su bendrijos reorganizavimu ir likvidavimu. Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentai, jog įgaliotinių susirinkimuose priimti sprendimai yra neteisėti dėl to, kad juose priimti klausimai yra priskiriami visuotinio narių susirinkimo kompetencijai yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

33. Pažymėtina jog 2014 m. sausio 17 d. įstatų 31 punkte įtvirtinta, jog įgaliotiniai atstovauja bendrijos narius teritoriniu principu – pagal pastatus ir sekcijas (laiptines). Taip pat 2014 m. sausio 17 d. įstatų 32 punkte numatyta, kad įgaliotiniai yra išrenkami pastatų (sekcijų) bendrijos narių susirinkimuose. 2014 m. sausio 17 d. įstatų 35 punkte numatyta, kad įgaliotinių susirinkimas turi visas visuotinio bendrijos narių susirinkimo teises, išskyrus teisę spręsti klausimus, šiais įstatais priskirtus išimtinei visuotinio bendrijos narių susirinkimo kompetencijai. Taigi, įgaliotinių susirinkimas taip pat gali spręsti klausimus, nepriskirtus kitų bendrijos valdymo organų kompetencijai.

34. Taip pat ieškovo teigimu, pirmiausia turi būti šaukiamas visuotinis susirinkimas, jam neįvykus – pakartotinis susirinkimas, ir tik pastarajam neįvykus – šaukiamas įgaliotinių susirinkimas įstatymo nustatyta tvarka.

35. Bendrijos įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinta visuotinio susirinkimo šaukimo ir organizavimo tvarka ir sprendimų priėmimas, pagal kurią, neįvykus visuotiniam susirinkimui atitinkamais terminais šaukiamas pakartotinis visuotinis susirinkimas. Tuo tarpu Bendrijos įstatymo 13 straipsnyje numatyta, kad jeigu pagal šio įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatas neįvyko pakartotinis visuotinis susirinkimas ir dėl to bendrija negali įgyvendinti savo tikslų arba kitais bendrijos įstatuose numatytais atvejais, šiame įstatyme ir bendrijos įstatuose nustatyta tvarka turi būti šaukiamas bendrijos narių įgaliotinių susirinkimas.

36. Pažymėtina, jog buvęs bendrijos pirmininkas V. V. nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu patvirtino, jog esant tokiai situacijai, kai bendrijai priklauso keletas namų (kaip šiuo atveju) iš esmės praktiškai neįmanoma suorganizuoti visuotinį susirinkimą, nes nesusirenka pakankamas kvorumas bendrijos narių. Šiuo atveju, bendrijai priklauso 9 daugiabučiai gyvenamieji namai, įgaliotiniams priskirtos praktiškai visos visuotinio bendrijos susirinkimo teisės, kaip matyti iš ginčijamų bendrijos įgaliotinių susirinkimų protokolų, minėtuose susirinkimuose dalyvavo pakankamas kvorumas įgaliotinių (2012 m. spalio 24 d. namo (duomenys neskelbtini) įgaliotinių susirinkime dalyvavo visi 3 to namo įgaliotiniai; 2013 m. gruodžio 5 d. įgaliotinių susirinkime dalyvavo 9 (iš 11) įgaliotiniai; 2017 m. gegužės 24 d. įgaliotinių susirinkime dalyvavo visi 11 įgaliotinių). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog įgaliotinių susirinkimas turėjo kompetenciją priimti ginčijamuose protokoluose įtvirtintus sprendimus, nepaisant to, kad visuotiniai narių susirinkimai faktiškai nebuvo sušaukti. Bendrijos struktūra, nusistovėjusi praktika bei įgyvendinti tiesioginio atstovavimo principai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendimų panaikinimas vien tuo pagrindu, kad prieš tai nebuvo šaukti visuotiniai narių susirinkimai, būtų pernelyg formalus. Taigi, vadovaujantis bendrijos įstatais įgaliotinių susirinkimas turėjo reikiamus įgaliojimus priimti visus skundžiamuose protokoluose užfiksuotus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, jog visi įgaliotinių susirinkimai (tiek 2012 m. spalio 24 d., tiek 2013 m. gruodžio 5 d., tiek 2017 m. gegužės 24 d., 2019 m. gruodžio 3 d. susirinkimai) buvo sušaukti be teisinio pagrindo, pažeidžiant susirinkimų organizavimo ir sprendimų priėmimo juose tvarką, pažeidžiant ir bendrijos įstatus, ir imperatyviąsias bendrijų įstatymo nuostatas yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

37. Taip pat ieškovas nurodo, jog įgaliotiniais buvo išrinkti asmenys, nesantys bendrijos nariais ir neturint duomenų apie jų buvimą bendrijos nariais. Teigia, jog įgaliotinių išrinkimo procedūra buvo pažeista. Taip pat teigia, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kokia buvo bendrijos narių tikroji valia vienu ar kitu įgaliotinių susirinkimuose priimtu klausimu. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su tokiais ieškovo argumentais pažymi, jog įgaliotiniai buvo renkami bendrijos įstatuose numatyta tvarka, bylos duomenys patvirtina, jog įgaliotiniai komunikavo su atstovaujamais gyventojais dėl įgaliotinių susirinkimuose sprendžiamų klausimų, informavo apie priimtus sprendimus ir tokiu būdu iš esmės įgyvendino Bendrijos įstatymo tikslus ir laikėsi bendrijos įstatų nuostatų. Pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aukščiau nurodytus apelianto argumentus (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti apelianto argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini, kaip visiškai nepagrįsti.

38. Ieškovas nesutinka su teismo nuomone, kad 2019 m. gruodžio 3 d. 576-osios DNSB (duomenys neskelbtini) namo savininkų susirinkimo sprendimais (darbotvarkės 2-uoju ir 3-uoju klausimais) buvo padaryti sprendimai, aktualūs tik vienam bendrijos namui. Nurodė, kad tiek valytojos atlyginimo pakėlimo klausimas, tiek bendrijos administravimo mokestis, tiek visi kiti šiuose darbotvarkės klausimuose įvardinti mokesčiai nėra vien vienintelio iš 9-ių bendrijos objektų, būtent (duomenys neskelbtini), namo gyventojų sprendimo kompetencija.

39. Pažymėtina, jog 2014 m. sausio 17 d. įstatų 36 punkte nurodyta, kad įgaliotinių susirinkimas šaukiamas Bendrijų įstatyme numatytais atvejais, taip pat, kai reikia spręsti klausimus, nurodytus ankstesniame punkte. Bendrijų įstatymo 123 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimai dėl atskirų bendrojo naudojimo objektų, kurie pagal bendrojo naudojimo objektų aprašą yra arba gali būti naudojami tenkinti ne visų daugiabučio namo (daugiabučių namų) ar kitos paskirties pastato (pastatų) savininkų, o tik jų dalies poreikius, nepažeidžiant kitų daugiabučio namo (daugiabučių namų) ar kitos paskirties pastato (pastatų) savininkų teisių ir bendrijos visuotinio susirinkimo sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, remonto ar atnaujinimo ir tam reikalingų lėšų kaupimo ar skolinimosi, gali būti priimami tos dalies butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų ir yra privalomi tai daliai butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų. Atsižvelgiant į tai, bendrija galėjo spręsti klausimus aktualius tik vienam bendrijos namui. Kadangi byloje nėra duomenų, paneigiančių, jog bendrija negalėjo spręsti ir/ar nesprendė 2019 m. gruodžio 3 d. DNSB (duomenys neskelbtini) namo savininkų susirinkimo metu klausimus aktualius vienam bendrijos namui, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtame susirinkime namo gyventojai sprendė dėl tik šiam namui aktualių klausimų.

40. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog ginčijami sprendimai priimti teisėtai ir iš esmės laikantis bendrijos įstatų, todėl įgaliotinių susirinkimuose priimtų sprendimų naikinimas vien formaliais pagrindais neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

41. Ieškovas apeliaciniu skundu taip pat ginčija pirmosios instancijos sprendimą neskirti atsakovei baudos dėl piktnaudžiavimo procesu. Ieškovas nurodo, kad atsakovei į bylą pateikus teisės aktų reikalavimų neatitinkantį bendrijos narių sąrašą atsakovė netinkamai įvykdė teismo įpareigojimą ir tokiu būdu piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat vilkino bylos nagrinėjimą.

42. Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartimi atsakovė buvo įpareigota iki 2021 m. rugsėjo 1 d. iki bendrijos narių sąrašą. Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė bendrijoje vienintelį turimą bendrijos narių sąrašą ir šį įpareigojimą įvykdė per tam nustatytą terminą.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Oruva” ir Ko” v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius, bylos Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Visi atsakovės procesiniai veiksmai buvo atliekami pagal jų tiesioginę paskirtį laiku ir tinkamai vykdant teismo įpareigojimus bei ginant savo interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės veiksmai teisminiame procese neatitinka nė vieno piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bruožo. Nenustačius, kad atsakovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti jai baudą.

44. Kiti šalių argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

46. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

47. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Tačiau pažymėtina, jog atsakovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidas bei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, dėl to šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesvarstomas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

48. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi advokato padėjėja Deimantė Adomaitytė buvo paskirta atsakovės 576-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos kuratore.

49. Kuratoriaus paskyrimo tvarka bei sąlygos yra nustatytos CPK 39 straipsnyje, kuriame, be kita ko, pasisakyta ir dėl kuratoriaus paslaugų atlyginimo. Minėtos teisės normos 3 dalyje nurodyta, kad kuratorius pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus įkainius bei tvarką turi teisę gauti atlyginimą už atstovavimą. Atstovavimo išlaidas iš anksto apmoka šalis, kurios iniciatyva kuratorius yra paskirtas (CPK 39 straipsnio 3 dalis). Atlyginimo už kuratoriaus darbą dydžius bei jų išmokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 344 patvirtintas Išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kurio 30 punkte nustatyta, kad kuratoriui atlyginimas už atstovavimą, taip pat ir kuratoriaus turėtos išlaidos dėl atvykimo, gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos mokamos iš šalies, kurios iniciatyva kuratorius yra paskirtas, į teismo sąskaitą įmokėtų atstovavimo išlaidų. Vadinasi, kuratorius nepriklausomai nuo atskirų procesinių klausimų išnagrinėjimo rezultato ar nuo civilinės bylos baigties turi teisę į atlyginimą už paslaugas ar (ir) kitas faktiškai patirtas išlaidas.

50. Vadovaujantis Aprašo 23 punktu, atlyginimas už kuratoriaus darbą, išskyrus darbą vykdymo procese, – atstovavimą, apskaičiuojamas taikant šiame apraše nustatytus koeficientus, kurių pagrindas yra minimali mėnesio alga (toliau – MMA). Remiantis Aprašo 24 ir 25 punktais, už vienos darbo dienos kuratoriaus darbą bylų procese pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismuose mokama 0,15 MMA, o už dokumentų parengimą – 0,02 MMA. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 834 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2022 m. sausio 1 d. patvirtinta minimali mėnesinė alga – 730 Eur, taigi kuratoriaus nurodytas apmokėjimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą įkainis atitinka pagal šį nutarimą apskaičiuotiną 14,60 Eur (730 Eur x 0,02) įkainį.

51. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

52. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto V. Z. advokato padėjėjai Deimantei Adomaitytei 14,60 Eur (keturiolika eurų 60 ct) atlyginimą už kuratoriaus paslaugas.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.