Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-980-544/2015

Jurgita Čiginskaitė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00366-2015-3

2017 m. gruodžio 22 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „NUK-Transport“ apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-665-921/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovėms UAB „NUK-Transport“ ir UAB „Nibira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras) kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovių UAB „NUK-Transport“ ir UAB „Nibira“ 3625,26 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. birželio 14 d. Vokietijoje dėl L. P., vairavusio UAB „Nibira“ priklausančią transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinti vartai ir padaryta žala. L. P. eismo įvykio metu dirbo UAB „NUK-Transport“ ir eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio metu nurodyta transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Kadangi žala buvo padaryta Vokietijoje, nukentėjusiajam asmeniui žalą atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras bei pateikė 3625,26 Eur dydžio reikalavimą ieškovui. Ieškovas, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą žalos atlyginimo dydį – 3625,26 Eur, tačiau atsakovės ieškovui iki šiol žalos neatlygino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui solidariai iš atsakovių UAB „NUK-Transport“ ir UAB „Nibira“ priteisė 3625,26 Eur nuostolių atlyginimą bei 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Be to, skundžiamu sprendimu buvo paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje esantys įrodymai – L. P. rašytinis paaiškinimas, kuriame nurodyta, jog 2013 m. birželio 14 d. savo krovininiu automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis apgadino vartus, esančius (duomenys neskelbtini); transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentai, rodantys, kad transporto priemonė priklauso atsakovei UAB „Nibira“; tarp atsakovių 2012 m. gruodžio 5 d. sudaryta transporto priemonės nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad atsakovė UAB „NUK-Transport“ eismo įvykio metu buvo transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoja; duomenys, kad trečiasis asmuo L. P., kuris vairavo minėtą transporto priemonę, eismo įvykio metu buvo atsakovės UAB „NUK-Transport“ darbuotojas; 2013 m. spalio 7 d. ekspertizės ataskaita; sąskaita – faktūra; pavedimo nurodymai; duomenys apie ieškovo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtas pinigines lėšas dėl įvykusio eismo įvyko bei jo metu padarytos žalos atlyginimo – patvirtina, jog transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl ko įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, kuriam ieškovas 3625,26 Eur žalos atlyginimą dėl įvykusio eismo įvykio išmokėjo 2014 m. vasario 27 d.Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6, 6.9 straipsniais, Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo bendrųjų taisyklių nuostatomis, sprendė, kad atsakovė UAB „Nibira“, būdama transporto priemonės savininke, neįvykdžiusi pareigos apdrausti transporto priemonę, neturėjo teisės leisti atsakovei UAB „NUK-Transport“ naudotis ja. Perduodama neapdraustą transporto priemonę naudoti, atsakovė UAB „Nibira“ pažeidė TPVCAPDĮ, pagal kurio 4 straipsnio 3 dalies normą. Neapdraustos transporto priemonės neturėjo teisės naudoti ir jos valdytoja UAB „NUK-Transport“, dėl ko atsakovės solidariai privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, kuriuos sudaro 2509,86 Eur kompensacija už vartų sugadinimą, 738,92 Eur už ekspertizės atlikimą turėtos išlaidos bei 376,48 Eur administravimo išlaidos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „NUK-Transport“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir naują sprendimą – ieškinį atmesti, o taip pat iš ieškovo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nevisapusiškai vertino byloje esančius duomenis, o daromas išvadas grindė tik prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, vadovaudamasis prielaidomis sprendė, kad nukentėjusysis išties yra M. S., nors byloje nebuvo pateiktų jokių duomenų, įrodančių, kad būtent šis asmuo yra apgadinto turto savininkas ir kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras kompensaciją už patirtą žalą išmokėjo tinkamam asmeniui bei kad būtent L. P. sukėlė eismo įvykį ir yra dėl jo kaltas, o juo labiau, kad būtent jis apgadino ieškovo nurodytą turtą. Kartu apeliantė nurodo, jog eismo įvykio metu nebuvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, nebuvo užfiksuoti turto apgadinimai, L. P. vairuotos transporto priemonės būklė ir galimų per eismo įvykį atsiradusių apgadinimų lokalizacija, mastas ir kita. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas trečiojo asmens kaltę, ją iš esmės grindžia tik išvada, kad nereikėjo kviesti policijos, tačiau visiškai nevertino ieškovo pateiktos nepatvirtintos L. P. paso kopijos įrodomosios reikšmės, jos atitikimo leistinumo ir tinkamumo reikalavimams, biurų atlikto eismo įvykio aplinkybių tyrimo objektyvumo. Pabrėžiama, jog ieškinyje nurodyta, kad eismo įvykis įvyko 2013 m. birželio 14 d., tačiau pareiškėjo M. S. klausimynas užpildytas tik 2013 m. rugpjūčio 20 d., nors pagal žalios kortos sistemą per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos jis privalėjo raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 6 punktas). Taigi nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras žalą išmokėjo būtent dėl L. P. sukelto eismo įvykio ir būtent nuo šio eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui. Negana to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pagal Ekspertizės ataskaitą vartų apžiūra atlikta tik 2013 m. spalio 7 d. pagal 2013 m. rugsėjo 24 d. užsakymą, o ekspertizės išvadoje nurodyta, kad tik iš dalies buvo galima nustatyti pažeidimus, kuriuos, pasak ieškovo, padarė įvykio sukėlėjas, nes buvo įvairių akivaizdžiai anksčiau padarytų pažeidimų, nes jau yra atliktas dalinis vartų remontas, nes nėra nei transporto priemonės, nei pirminių apgadintų vartų nuotraukų, naujų analogiško dydžio ir modelio vartų kaina siekia maždaug 1500 – 3000 eurų sumą, todėl neįmanoma priimti vienareikšmio ir teisingo sprendimo. Taigi eksperto išvada ir nurodytos teisės normos patvirtina, jog ieškovas turėjo teisę atsisakyti išmokėti žalą, bet ieškovas sumokėjo protingumo kriterijaus neatitinkančią 2 509,86 Eurų suma už vartų remontą, nors naujus vartus galima įsigyti už 1500 Eurų. Kartu apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos nepagrįstai nesumažino atlygintos žalos dydžio vadovaujantis Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio („Žalos administravimas“) 6 dalimi, nes ne patikėtinio/agento suinteresuotumas, o Biuro sutikimo nebuvimas leisti administruoti žalą agentui/patikėtiniui yra esminė aplinkybė, ribojanti teisę reikalauti viso žalos atlyginimo, juo labiau, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovo atstovė patvirtino, jog sutikimo žalai administruoti per agentą/patikėtinį/tarpininką ieškovas Vokietijos nacionaliniam draudikui nedavė. Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad į bylą buvo pateikta pakankami įrodymų, įskaitant ir oficialius rašytinius įrodymus, kurie turi didesnę įrodomąją galią, leidžiančių daryti pakankamai pagrįstas išvadas dėl eismo įvykį sukėlusio asmens, jo kaltės, nukentėjusiojo asmens tapatybės, jam padarytos žalos bei ieškovo patirtų nuostolių dydžio. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas, jog atsakovės privalo atlygini ieškovui kilusius nuostolius, kuriuos jis patyrė atlygindamas žalą Vokietijos draudikų biurui už trečiojo asmens L. P. sukelto eismo įvykio metu padarytą žalą nukentėjusiajam M. S..Šios civilinės bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka buvo sustabdytas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos procesinio sprendimo civilinėje byloje 3K-7-439-313/2015 (vėlesnis numeris 3K-7-338-313/2017) gavimo. Atnaujinus bylos atnaujinimą, buvo pasiūlyta šalims pateikti papildomus paaiškinimus dėl priimto prejudicinio sprendimo. Ieškovas nurodo, kad šis prejudicinis sprendimas neturi įtakos ankstesnėms teisės aiškinimo tokio pobūdžio bylose taisyklėms, ieškovo reikalavimas, pareikštas atsakovėms, yra pagrįstas, kadangi ieškovas pateikė visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, o užsienio teisės turinį taikyti, aiškinti ir nustatyti turi teismas ex officio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, atsakovė tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, teismas neatsižvelgė, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti vairuotojo kaltę dėl eismo įvykio, kurio metu galimai atsirado žala, nustatyti, kokio dydžio žala padaryta kaltojo asmens veiksmais bei kad žala buvo padaryta ieškovo nurodomam nukentėjusiam asmeniui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, šalių procesinius dokumentus bei atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 bei Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime išdėstytas išvadas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovas teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovas, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2013 m. birželio 14 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinti laisvai pakabinti vartai. Eismo įvykį sukėlė asmuo, vairavęs transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nuosavybės teise priklausė atsakovei UAB „Nibira“ (1 t., 6 b. l.) ir kuri pagal tarp atsakovių 2012 m. gruodžio 5 d. sudarytą transporto priemonės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojama atsakovės UAB „NUK-Transport“ (1 t., 94 – 95 b. l.). Byloje taip pat nustatyta, kad dėl eismo įvykio yra kaltas trečiasis asmuo L. P., vairavęs transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei eismo įvykio metu buvęs atsakovės UAB „NUK-Transport“ darbuotoju (1 t., 7, 86, 87 b. l.). Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje esančių įrodymų pakanka, jog būtų konstatuotos civilinės atsakomybės sąlygos bei ieškovo reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumas. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „NUK-Transport“ tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl eismo įvykį sukėlusio asmens, nukentėjusiojo asmens tapatybės, o taip pat padarytos žalos dydžio. Tačiau su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nėra ginčo dėl to, kad transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovei UAB „Nibira“, kad 2013 m. birželio 14 d. ši transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, kad buvo nuomojama UAB „NUK-Transport“ bei buvo vairuojama trečiojo asmens L. P. Vokietijoje, o taip pat kad ieškovas 2014 m. vasario 27 d. atlygino 3625,26 Eur žalos Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (1 r., 33 – 34, 56 b. l.) dėl šių aplinkybių detaliau nepasisakoma. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal TPVCAPDĮ 4, 23 straipsnių nuostatas bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-325/2008; Nr. 3K-7-300/2010; Nr. 3K-3-495/2014 ir kt.) pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog atsakovių UAB „Nibira“ ir UAB „NUK-Transport“ atsakomybė yra solidari, kadangi transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai, dėl ko solidarioji atsakovių atsakomybė atsiranda iš TPVCAPDĮ reikalavimų. Kadangi atsakovių solidarioji atsakomybė apeliaciniu skundu neginčijama, išsamiau dėl to taip pat nepasisakoma. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su eismo įvykį sukėlusio L. P. kalte, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, jog tai, kad eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, patvirtina byloje esantis šio asmens rašytinis paaiškinimas, kuriame nurodyta, jog „šiandien, penktadienį, 2013-06-14, savo krovininiu automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinau vartus, esančius (duomenys neskelbtini)“ (1 t., 10 – 11 b. l.). Duomenų, paneigiančių šio dokumento autentiškumą ir tikrumą, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir atsakovės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pagal bylos duomenis, po autoįvykio trečiasis asmuo L. P. pranešė apie įvykį UAB „Nibira“ direktoriui ir savo kaltės neginčijo (2015 m. liepos 27 d. teismo posėdis). Išvadų dėl trečiojo asmens kaltės sukėlus eismo įvykį nepaneigia ir M. S. užpildytame klausimyne padaryta vertimo klaida, kadangi M. S. klausimyno nurodyta „LKW“ yra verčiama kaip sunkvežimis, o ne lengvasis automobilis, kas nurodyta vertime. Šios aplinkybės kartu leidžia pagrįstai spręsti ir dėl to, kad atsakovės turėjo pakankamai duomenų ir galimybių domėtis ir dalyvauti Vokietijoje atliekamu eismo įvykio tyrimu, žalos administravimu, kadangi apie įvykį buvo informuotos. Taigi byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog 2013 m. birželio 14 d. Vokietijoje įvykęs eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens L. P. kaltės, kas sudaro vieną iš sąlygų civilinės atsakomybės kilimui atsakovėms UAB „Nibira“ ir UAB „NUK-Transport“.Teisėjų kolegija, priešingai nei tvirtina apeliantė, neturi pagrindo abejoti, jog nuo eismo įvykio nukentėjęs asmuo yra M. S.. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl žalos atlyginimo į Vokietijos nacionalinį draudikų biurą kreipėsi M. S. (2 t., 67 b. l.), kuriam ir buvo sumokėtas žalos atlyginimas (1 t., 27 b. l.). Be to, byloje esančioje ekspertizės ataskaitoje M. S. yra nurodytas kaip ieškovas (1 t., 13 b. l.), jam adresuotas pasiūlymas dėl vartų remonto (1 t., 25 b. l.) bei pervestos piniginės lėšos (1 t., 28, 30 b. l.). Kaip ieškovas M. S. nurodytas ir Vokietijos biuro „Grune Karte e.V.“ išlaidų ataskaitoje (1 t., 32 b. l.). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, kad tik apgadinto objekto savininkas pagal galiojančius Vokietijos teisės aktus turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo, patvirtino Vokietijos biuras „Grüne Karte e.V.“ (2 t., 54 b. l.). Atsižvelgdamas į tai, atmetami apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamai nustatytu nukentėjusiuoju bei nepagrįstai jam išmokėtomis piniginėmis lėšomis ir sprendžiama, kad pagal byloje esančius ir pirmiau išdėstytus įrodymus galima daryti pagrįstą išvadą, jog eismo įvykio Vokietijoje metu 2013 m. birželio 14 d. nukentėjo būtent M. S., t.y. buvo apgadinti jo versle valdomi ir naudojami vartai. Nors atsakovė tvirtina, kad ieškovas neįrodė, jog pagal Vokietijos teisę M. S. galėjo reikalauti kompensacijos už žalą ir kad žala buvo išmokėta tinkamam asmeniui, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti pirmiau išdėstytų ieškovo pateiktų įrodymų teisingumu ir pagrįstumu (CPK 178 straipsnis). Kartu apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog į bylą išties yra pateikti duomenys, kad eismo įvykio metu pagal Vokietijoje galiojančius teisės aktus, esant asmens patvirtinimui apie atsakomybę, nebūtina kviesti policijos. Ši informacija nurodyta Vokietijos biuro „Grüne Karte e.V.“ rašte (2 t., 41 – 42 b. l.). Pagal į bylą pateiktas 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu patvirtintas draudikų biurams skirtas Bendrąsias taisykles (privalomąsias nuostatas), visas žalas biuras administruoja savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiesiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žalią kortą ar draudimo polisą išdavusio draudiko ar prireikus atitinkamo biuro interesais (3 straipsnio 4 dalis; 1 t., 48 b. l.). Atsakovė pateiktame apeliaciniame skunde tvirtindama, jog nagrinėjamu atveju įvykusio eismo įvykio metu turėjo būti užpildyta eismo įvykio deklaracija, rėmėsi tik nacionaliniais teisės aktais, pasisakydama, jog „žaliosios kortos“ sistema veikia vienodai visoje Europos Sąjungoje, tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų Biuro patiektus duomenis apie šio klausimo reglamentavimą pagal Vokietijos teisę. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesivadovauti kompetentingos Vokietijos institucijos pateikta informacija.Kita dalis esminių apeliacinio skundo argumentų yra susiję su byloje esančios ekspertizės ataskaitos išvadų vertinimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės išdėstyti argumentai taip pat nepaneigia byloje nustatytų atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo bei regresinio reikalavimo pagrįstumo. Aplinkybės, kad ekspertizė buvo atlikta praėjus beveik 4 mėnesiams nuo eismo įvykio, kad nėra eismo įvykio metu užfiksuotų turto, transporto priemonės apgadinimų, kad nėra nustatyta anksčiau padaryta žala, kuri buvo pašalinta, vertinant ekspertizės ataskaitos turinio visumą ir nekategoriškas išvadas nesudaro pagrindo ja nesivadovauti nustatant žalos dydį. Iš ekspertizės ataskaitos turinio matyti, kad ją rengęs ekspertas atsižvelgė į visus minėtus apeliaciniame skunde išdėstytus duomenis, tarp jų ir į nurodytą žalos mastą, įvertino juos visų aplinkybių visumoje, dėl ko buvo nustatytas artimesnis minimaliam galimam žalos dydis. Be to, nors apeliantė tvirtina, kad ekspertizės ataskaitoje nurodytų analogiško dydžio ir modelio naujų vartų kaina iš esmės viršija nukentėjusiam asmeniui išmokėtą sumą, tačiau vartų sumos yra nurodytos be transportavimo ir sumontavimo arba rekonstravimo išlaidų, kas neleidžia sutikti su apeliantės argumentu, jog nukentėjusiam asmeniui išmokėta suma neatitinka protingumo kriterijaus. Be to, ekspertizės ataskaitoje yra nurodyta, kad atitinkamuose interneto portaluose siūloma įsigyti naudotų vartų, kas neleidžia vienareikšmiškai sutiksi su apeliante, jog ekspertizės ataskaitoje yra nurodytos tik naujų, o ne naudotų vartų sumos, juo labiau, kad yra minimos ir rekonstravimo išlaidos (1 t., 21 b. l.), kas nėra susiję su naujo daikto įsigijimu. Pati apeliantė jokių duomenų, įrodančių kitokį padarytos žalos mastą, nepateikė, taigi, savo tvirtinamų aplinkybių neįrodė.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atmeta ir atsakovės argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog ieškovas nebuvo davęs sutikimo žalai administruoti, dėl ko agentui/tarpininkui „BECS Gmbh“ Vokietijos draudiko nacionalinio draudimo biuro sumokėtos piniginės lėšos neturi būti atlyginamos. Tačiau, kaip matyti iš minėtų 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu patvirtintų draudikų biurams skirtų Bendrųjų taisyklių (privalomosios nuostatos) 3 straipsnio 6 dalies, apeliantės nurodomas sutikimas yra reikalingas patikint reikalavimą finansiškai tuo suinteresuotam agentui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra, o atsakovė taip pat nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, jog apeliantės nurodomas tarpininkas „BECS Gmbh“ būtų draudimo bendrovė, kuri draudiminiais ryšiais būtų susijusi su kaltininku ar nukentėjusiuoju, kas leistų konstatuoti šio agento finansinį suinteresuotumą. Atsižvelgiant į tai, visiškai sutiktina su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta išvada, jog sutikimas dėl paskyrimo administruoti žalą „BECS Gmbh“ reikalingas nebuvo, dėl ko nėra pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimo dėl atlygintinos žalos mažinimo.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovės apeliacinį skundą, atsiliepimą į jį, o taip pat byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.