Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-12-18 · Administracinė byla Nr. I1-5829-473/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-12-18
Bylos Nr.
I1-5829-473/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03835-2020-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Violeta Balčytienė (pirm.)
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-5829-473/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03835-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 9 550 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje (toliau – Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2018 m. iki 2019 m. kovo mėnesio. Pataisos namų baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus su žmona ir kitais šeimos nariais. Kameros, kurioje buvo laikomas dviese kartu su kitu nuteistuoju ilgis – 3 m, plotis – 2,10 m, iš viso kameros plotas užima – 7 m², todėl vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² plotas neišskaičiuojant inventoriaus užimamo ploto. Nurodo, kad dviaukštės lovos išmatavimus – 190 cm x 70 cm, stalo – 50 cm x 59 cm, spintelės – 41 cm x 45 cm. Kameros duryse esantis langelis – 63 cm x 16 cm išmatavimų, visad atviras, todėl buvo stebimas pareigūnų ir praeinančių pro pareiškėjo kamerą kitų nuteistųjų. Pažymi, kad turi daug priešų, todėl jaučiasi nesaugus.

Teigia, kad buvo pažeista teisė į privatumą naudojanti sanitariniu mazgu, kuris įrengtas priešais kameros duris. Sanitariniame mazge įrengtos sienelės – 80 cm x 140 cm, atskiriančios sanitarinį mazgą nuo bendros kameros patalpos, tačiau vis tiek negalėjo tinkamai naudotis sanitariniu mazgu bei tenkinti lytinę aistrą nes nuolat pareigūnai atidarydavo duris ir buvo stebimas kito nuteistojo kameroje. Gyvenamoje patalpoje nėra ventiliacijos, todėl joje visada drėgna, vidutinė drėgmė – 70 procentų, todėl išskalbti drabužiai nedžiūva ir ima pūti. Kameroje yra žiurkių ir tarakonų, o lovos čiužinyje – parazitų, dėl kurių negalėjo užmigti. Pastato sienose, kanalizacijoje yra asbestas, kuris kasdien kėlė rimtą pavojų sveikatai. Dušu suteikta galimybė naudotis tik vieną kartą per savaitę. Įrengti du dušai, tačiau nėra pertvaros tarp jų, todėl jais naudojantis buvo pažeistas privatumas. Dušų patalpoje nėra atskirų kabinų pasidėti drabužius, todėl nuo garų jie nuolat tampa drėgni. Dušų patalpose neįrengtas sanitarinis mazgas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, žalojo save, todėl liko randai, taip pat nutrūko socialiniai ryšiai.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 30. Pareiškėjui buvo skirta nuobauda perkelti jį į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Nurodo, kad jose buvo laikomas nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. liepos 8 d. Nuteistieji, atliekantys nuobaudą kamerų tipo patalpose neturi teisės gauti pasimatymų. Vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Paaiškina, kad kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 , (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Teigia, kad teisės aktai nenustato eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Paaiškina, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Teigia, kad Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas prašo priteisti 9 550 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, jo manymu, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3 teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Atsakovas į bylą pateikė duomenis iš kurių matyti, kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, tų kamerų plotas bei asmenų skaičius su kuriai buvo apgyvendintas pareiškėjas.

2018 m. sausio 1 d. uždarytas į kamerą Nr. 117, plotas - 7,31 m² (1 asmuo kameroje);

2018 m. sausio 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 363, plotas - 6,79 m² (1 asmuo kameroje);2018 m. sausio 3 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių.2018 m. sausio 12 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, plotas - 7,28 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. sausio 13 d. – 2018 m. sausio 14 d. kamera Nr. 112 (1 asmuo kameroje);2018 m. sausio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 333, plotas - 7,72 m² (2 asmenys kameroje);2018 m. sausio 16 d. kamera Nr. 333 (2 asmenys kameroje); 2018 m. sausio 17 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių.

2018 m. balandžio 18 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. balandžio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 379, plotas - 6,94 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m.

balandžio 20 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių. 2018 m. gegužės 4 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 202, plotas - 6,90 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m.

gegužės 5 d – 2018 m. gegužės 6 d. kamera Nr. 202 (1 asmuo kameroje); 2018 m. balandžio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 362, plotas - 7,28 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. balandžio 8 d. kamera Nr. 362 (1 asmuo kameroje);2018 m. balandžio 9 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių.2018 m. rugpjūčio 22 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje);2018 m. rugpjūčio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 318, plotas - 7,81 m² (1 asmuo kameroje);2018 m. rugpjūčio 24 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių.2018 m. spalio 12 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, plotas - 7,45 m², 1 asmuo kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 111, plotas - 7,45 m², 2 asmenys kameroje;2018 m. spalio 13 d. –

2018 m. spalio 14 d. kamera Nr. 111 (2 asmenys kameroje); 2018 m. spalio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 312, plotas - 7,67 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. spalio 16 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių. 2018 m. lapkričio 2 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 201, plotas - 5,40 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 286,

plotas - 7,60 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 4 d.–2018 m. lapkričio 7 d. kamera Nr. 286 (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 8 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių. 2018 m. lapkričio 20 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m.

lapkričio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 359, plotas - 7,80 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 22 d. kamera Nr. 359 (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 23 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2018 m. gruodžio 10 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, plotas - 7,45 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. gruodžio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 377, plotas - 7,33 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. gruodžio 12 d. kamera Nr. 377

(1 asmuo kameroje); 2018 m. gruodžio 13 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2019 m. sausio 15 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, plotas - 7,31 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 318, plotas - 7,81 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 17 d. kamera

Nr. 318 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 18 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių. 2019 m. vasario 4 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į

Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, plotas - 7,31 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 311, plotas - 7,75 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m.

vasario 6 d, kamera Nr. 311 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 7 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2019 m. vasario 28 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 116, plotas - 7,49 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 319, plotas - 7,78 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 2 d. – 2019 m. kovo 19 d. kamera Nr. 319 (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 289, plotas -

7,78 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 21 d. – 2019 m. kovo 30 d. kamera Nr. 289 (1 asmuo kameroje).

Byloje pateikti duomenys iš Visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos, iš kurių matyti, kad ne visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas buvo atliekami patikrinimai: 2018 m. sausio 23 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-90 rašte nustatyta, kad kameroje Nr. 115 Lietuvos Higienos normos Nr. 134:2015 pažeidimų nenustatyta; 2017 m. balandžio 3 d. Nr. PA.10-398(16.17.7. 10.12) rašte nustatyta, kad kameroje Nr. 111 Lietuvos Higienos normos Nr. 134:2015 pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Vilniaus TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 m² daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjui laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu laisvo gyvenamojo ploto teko nuo 3,6 m² iki 7,81 m². Taigi, teismas atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą pagal Konvencijos 3 straipsnį ir atsižvelgęs į nacionalinių teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista, todėl atmeta skundo argumentus kaip nepagrįstus šioje dalyje.

Pareiškėjo teigimu, jo neigiamų išgyvenimų atsiradimą sąlygojo privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu tiek pareigūnų, tiek kitų kalinių atžvilgiu, kadangi kameros duryse yra įrengtas langelis, o sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas tik sienele.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2015 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės) 14.2 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3 punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, teismo nustatyta, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 69 dienas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl pažeisto privatumo, kai pro duryse įrengtą langelį jį galėjo matyti ne tik pareigūnai, bet ir pro jo kamerą į mankštą vedami kiti kaliniai. Dėl tokio pažeidimo į privatumą pobūdžio pareiškėjas jautėsi nesaugus, kadangi turėjo daug priešų, kalinčių toje pačioje įstaigoje.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad įstaigos pareigūnai vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą įstaigoje. Priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietoje, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Teismas pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė, į bylą papildomų duomenų nepateikė kaip, anot jo, pasireiškė neturtinė žala šiuo aspektu ir kokias neigiamas pasekmes padarė jo atžvilgiu vykdomi neteisėti veiksmai, todėl teismas atmeta pareiškėjo nusiskundimus šioje skundo dalyje kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja ir su tuo, jog kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, taip pat, buvo tarakonų ir žiurkių, o čiužinyje – parazitų. Atsakovas paaiškino, kad kameros vėdinamos pro langus, kurie tam pritaikyti. Pažymėjo, kad asmenys, kurie tai darė reguliariai – neturėjo problemų dėl drėgmės ar kt.

Higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taisyklių 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Nustatyta, kad 2018 m. sausio 5 d. ir 2019 m. sausio 8 d. tarp Lukiškių TI-K ir UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, sudarytos paslaugų teikimo sutartys, pagal kurias UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“ organizuoja dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus bei atsakovo paaiškinimus ir pateiktus duomenis pažymi, kad atsakovo teiginiais neturi pagrindo abejoti. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl skunde nurodytų aplinkybių šioje dalyje. Taip pat pareiškėjas nedetalizuoja kokias galimai neigiamas bei neatitaisomas ar sunkiai atitaisomas pasekmes jam sukėlė menami nusiskundimai. Taigi, pareiškėjo argumentai atmetami esant nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, dušo patalpoje yra 2 purkštukai, tarp dušų nėra jokios pertvaros, dėl ko buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Duše nuo garų drėgna, atskiros kabinos pasikabinti rūbams nėra, dėl ko rūbai būdavo drėgni. Duše neįrengtas sanitarinis mazgas.

Higienos normos 134:2015 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Šios normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Taisyklių 107 punkte.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nebuvo nuvestas nusiprausti po dušu įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti ir kad dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, teisės aktai nenustato reikalavimo dušuose įrengti tualetus. Pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl sudrėkstančių drabužių, tačiau teismas nenustatė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Toks vertinimas atitinka ir aktualią LVAT formuojamą praktiką (žr. pvz., 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019).

Pareiškėjas teigė, kad pertvarų tarp dušų nebuvo. Atsiliepime nurodyta, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis 1,6 m ir plotis 1,2 m, tačiau nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-789-502/2020, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1685-822/2019). Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenustato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018). Teismas, įvertinęs visa kas išdėstyta aukščiau nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista 60 kartų.

Pareiškėjas nurodė, kad įkalinimo įstaigos pastato konstrukcijoje buvo asbesto, tačiau nedetalizavo, nenurodė, kokiu būdu nustatė asbesto egzistavimą bei kokią žalą konkrečiai dėl to patyrė. Į bylą nepateikė jokių visa tai pagrindžiančių įrodymų, todėl šie jo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad jam kalint minėtoje įstaigoje nebuvo suteikti nei trumpalaikiai, nei ilgalaikiai pasimatymai su žmona ir kitais šeimos nariais. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų (išskyrus teisę susitikti su advokatu). LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Pareiškėjas, nurodydamas savo nusiskundimą šiuo aspektų jo nepagrindė. Negana to, pažymėtina, kad kamerų tipo patalpose praleido ne visą laiką skunde nustatytu laikotarpiu. Byloje nėra duomenų, kad kalint paprastoje kameroje pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl vykdytinų pasimatymų. Įvertinus visas aplinkybes, teismas atmeta pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus šioje skundo dalyje.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (lot. be kita ko), į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju priteistina 200 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, priteisiant jam 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 5 dalis).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusioje dalyje pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė