Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-28 · Administracinė byla Nr. I-3243-643/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-11-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-08-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-28
Bylos Nr.
I-3243-643/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01820-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
S. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3243-643/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01820-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 28 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 525 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad 2018 m. gegužės 23–24 dienomis buvo laikomas Lukiškių TI-K karantino kameroje Nr. 110, kuri neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kameros Nr. 110 bendras plotas apie 7 kv. m, joje yra dvi dviejų aukštų lovos, kurios užima apie 3,5 kv. m, stalas su dviem kėdėmis užima apie 0,5 kv. m, sanitarinis mazgas su sienele ir kriaukle užima apie 1,5 kv. m, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas, nes be pareiškėjo, kameroje buvo dar vienas žmogus. Buvo suvaržytas pareiškėjo judėjimas. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes atliekant gamtinius reikalus buvo stebimas pareigūno, per duryse esantį langelį. Pareiškėjo teigimu, jis jautėsi nejaukiai, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Nurodo, kad kameroje buvo nemalonus sanitarinio mazgo kvapas, nors langas buvo atidarytas. Drabužiai prisigėrė šio kvapo. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs stresą, nervinę įtampą, emocinį diskomfortą, jam pablogėjo bendravimo galimybės, sutriko miegas, prasidėjo vidinių organų skausmai. Pareiškėjas nurodo, kad prieš atvežant jį į Lukiškių TI-K, jam buvo atlikta operacija. Pareiškėjas priduria, kad dėl atsakovės atstovo pažeidimų patyrė itin neigiamas emocijas, išgyvenimus, kurie galėjo sustiprinti ne itin gerą pareiškėjo emocinę būklę. Nurodo, kad dėl sveikatos pasekmių kreipėsi į Vilniaus pataisos namų medicinos dalinį. Mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 127–132).

Nurodo, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodo, kad iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To palies skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys apie 1,33 kv. m, stalo matmenys apie 0,3 kv. m, taburetės matmenys apie 0.07 kv. m, sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,56 kv. m. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo pateiktas kameros eskizas yra schematiško pobūdžio, jame nėra nurodytas brėžinio mastelis, nenurodomi kamerų bei jose esančių baldų matmenys bei tarpusavio proporcijos, nepateikiami išmatavimai, todėl toks eskizas negali būti vertinamas, kaip įrodymas, patvirtinantis nepakankamą plotą gyvenamojoje kameroje.

Atsakovės atstovas priduria, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamų laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudojantis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nurodo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengtas šalto vandens tiekimo sistema ir tualetas. Nurodo, jog tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Paaiškina, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universalus valiklis, tinkantis ir indams plauti. Už administracijos reikalavimų nevykdymų yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.

Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų ar skundų dėl laikymo sąlygų.

Lukiškių TI-K mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo išdėstyti argumentai nepatvirtina privalomų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų, t. y. nėra nustatyta Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsiliepimas

2018 m. birželio 26 d. gautas pareiškėjo atsikirtimas į atsakovo atsiliepimą, kuriame pareiškėjas dar kartą nurodo, kad kameroje Nr. 110 buvo pažeistas 3,6 kv. m ploto reikalavimas kiekvienam kalinam asmeniui kameroje (b. l. 143–145). Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentais, kuriais nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamų laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kalinamiems asmenims pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka ir kt. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 110 kalinamų asmenų Lukiškių TI-K administracija neveda į sporto salę, biblioteką, koplyčią, kameroje taip pat nėra kabelinės televizijos. Pareiškėjas pažymi, kad kameroje ventiliacija buvo tik tuomet, kai buvo atidarytas langas. Nuo tokios ventiliacijos jam perpūtė gerklę, todėl ją skaudėjo. Nurodo, kad grįžęs į Vilniaus pataisos namus pajuto Lukiškių TI-K kalinimo sąlygų pasekmes, jam skaudėjo žarnyną, galvą, gerklę, lankėsi pas gydytojus, vartojo išrašytus vaistus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. gegužės 24 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas <...>, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus <...>. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo taisyklę, nustatančią, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Iš atsiliepime į skundą ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 127, 133–136) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, kartu su juo kameroje buvusių asmenų skaičių ir kameros plotą, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kameroje: Nr. 110. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 23 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110 (plotas 7,28 kv. m; 2 asmenys kameroje). 2018 m. gegužės 24 d. pareiškėjas išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Taigi, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. gegužės 24 d., t. y. vieną parą. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpį ir kamerą, kurioje buvo pareiškėjas, jos plotą, bei joje buvusių asmenų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjas visą vieną parą buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo (pareiškėjui kameroje teko 3,64 kv. m). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kameroje pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To palies skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai).

Pareiškėjas su skundu pateikė kameros Nr. 110 schemą (b. l. 6). Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą schemą, darytina išvada, kad kamera Nr. 110 atitiko Eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte įtvirtintą reikalavimą, kad joje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, t. y. kameroje kalėjo du asmenys ir joje buvo dvi lovos, stalas ir taburetės. Pažymėtina, jog pareiškėjas pateikė savo apskaičiavimus dėl kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto bei nurodo, kad nebuvo užtikrintas jo laisvo judėjimo kameroje plotas, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas ir į tai, kad teisės aktai nereglamentuoja kamerose kalinamų asmenų laisvo judėjimo ploto, daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog buvo pažeistas jo laisvo judėjimo kameroje plotas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigūnų elgesio

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl jautėsi nejaukiai, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Naudojantis tualetu buvo stebimas prižiūrėtojų ir kitų asmenų.

Kaip jau nustatyta, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 110 praleido vieną parą su kitu asmeniu.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešime „Dėl S. V.“ (b. l. 139–140) nurodoma, kad kameroje, kurioje gyveno pareiškėjas įrengti sanitarinio mazgo kabiną nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti 2017 m. įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei atsakovo atsiliepime, nei Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešime nenurodoma, kad kameroje Nr. 110 buvo užuolaida.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, S. V. kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara, užuolaidų įrengimas ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas sanitarinių mazgų įrengimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu vieną parą (2018 m. gegužės 23 d.) nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas vieną parą buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų ar skundų dėl laikymo sąlygų (b. l. 132). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytas, todėl jų nevertina, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl ventiliacijos

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kameroje buvo nemalonus sanitarinio mazgo kvapas. Nurodo, kad drabužiai prisigėrė šio nemalonaus kvapo. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs stresą, nervinę įtampą, emocinį diskomfortą, jam pablogėjo bendravimo galimybės, sutriko miegas, prasidėjo vidinių organų skausmai.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, Higienos norma).

Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus (b. l. 131). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešime „Dėl S. V. skundo“ nurodoma, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 140). Atkreipia dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama nemalonaus kvapo.

Atsakovo atsiliepime akcentuojama, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universalus valiklis, tinkantis ir indams plauti. Už administracijos reikalavimų nevykdymų yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais (b. l. 129–130). Kaip jau minėta, atsakovės atstovo atsiliepime nurodoma, kad Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų (b. l. 132).

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas nenurodė, kad langai kameroje (Nr. 110), kurioje jis kalėjo buvo netinkami vėdinimui, priešingai, jo 2018 m. birželio 26 d. teisme gautuose atsikirtimuose nurodoma, kad kameroje ventiliacija buvo tik atidarius langus, be to jis nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl karantino kameros išvalymo ar dezinfekavimo, todėl atsakovės atstovas nežinodamas apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų ir pašalinti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo teiginys, kad kameroje nebuvo ventiliacijos ir buvo nemalonus kvapas, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo pažeidimą, nes pareiškėjas neįrodė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo pagrindu.

Dėl sveikatos sutrikdymo

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, jis patyrė stresą, nervinę įtampą, jam sutriko miegas ir prasidėjo vidinių organų skausmai. Nurodo, kad dėl sveikatos pasekmių kreipėsi į Vilniaus pataisos namų medicinos dalinį.

(duomenys neskelbtini)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas jau nuo 2012 metų skundžiasi pilvo organų skausmais. 2018 m. gegužės 24 d. jis išvyko iš Lukiškių TI-K ir lankėsi pas Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl pooperacinio gydymo tęsimo ir išliekančių pilvo organų skausmų. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl atsakovės atstovo pažeidimų patyrė itin neigiamas emocijas, išgyvenimus, kurie galėjo sustiprinti ne itin gerą pareiškėjo emocinę būklę (b. l. 3). Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko praėjus 5 dienoms po operacijos.

Pažymėtina, jog šioje byloje teismas konstatavo, kad pareiškėjas vieną parą buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į byloje esančią pareiškėjo sveikatos istorijos (duomenys neskelbtini) kopiją ir joje užfiksuotus pareiškėjo nusiskundimus, teismas daro išvadą, kad iš byloje esančių duomenų nematyti, jog būtent dėl vienos paros privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K, pareiškėjui sutriko miegas ir prasidėjo pilvo organų skausmai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė stresą, nervinę įtampą, emocinį diskomfortą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jam pablogėjo bendravimo galimybės.

Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-756/2017). Todėl teismų praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017).

Vertindamas pareiškėjo argumentą dėl piniginės kompensacijos priteisimo, teismas pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra laikomas savarankišku pažeistų teisių gynimo būdu. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017; 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2511-662/2016 ir kt.).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į šios bylos individualias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimai, nepatogumai nebuvo tokio intensyvumo, jog būtų pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje, neužtikrinant pareiškėjo privatumo teisės naudojantis sanitariniu mazgu. Teisės pažeidimas truko neilgą laiką – vieną parą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Taip pat konstatuota, jog pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo nurodytų sveikatos sutrikimų ir laikymo Lukiškių TI-K sąlygų. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo teisė buvo pažeista dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas, įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, pasekmes ir kitas nustatytas reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas ir apsiribojama jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimą.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. V. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 2018 m. gegužės 23 d. buvo pažeista pareiškėjo S. V. teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pareiškėjo S. V. reikalavimą priteisti 525 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė