Alytaus apylinkės teismo sprendimas

trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atstovui Žygimantui Norkui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. V. ir G. G. V. ieškinį atsakovui R. V., trečiuoju asmeniu Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškovams J. V. ir G. G. V. (sutuoktiniams) bei atsakovui R. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 5,5612 ha miškų ūkio naudojimo paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau tekste žemės ginčo sklypas). Ieškovei G. G. V. priklauso 19277/55612 sklypo dalis, į kurią jai yra atkurtos nuosavybės teisės Alytaus apskrities viršininko 2005-03-01 sprendimu Nr. 59-19320. Ieškovui J. V. priklauso 19278/55612 šio sklypo dalis, kurią yra įgijęs pagal notariškai patvirtintą 2011-06-08 dovanojimo sutartį Nr. 1880M. Atsakovui R. V. priklauso 17057/55612 sklypo dalis, kurią jis yra įgijęs pagal notariškai patvirtintą 2005-04-22 dovanojimo sutartį Nr. I-1548. Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 59-19320, atkurtos nuosavybės teisės trims pretendentėms: G. G. V., A. St. T. ir D. O. P. į M. Z. nuosavybės teisėmis valdytą 5,5, ha miško sklypą.

CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio sutarimu arba teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo. Kadangi šiuo atveju dėl atsakovo nebendradarbiavimo, gera valia ieškovai su juo nesusitarė dėl nuosavybės atidalijimo, todėl ieškovai, gindami savo teises ir teisėtus interesus, kreipėsi į teismą ieškiniu dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, siekdami atsidalinti jiems priklausančias turto dalis. Šios ieškovų teisės kitas bendraturtis (atsakovas) ginčyti negali. Todėl ieškovų nuosavybė teismo sprendimu atskirtina nuo atsakovo nuosavybės, atidalijant atitinkamas sklypo dalis pagal pateiktą UAB „Druskininkų geoplanas“ 2016-09-20 žemės sklypų formavimo – pertvarkymo projektą (sprendinių brėžinį).

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų ir vienas iš nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų, kurio pagrindu turtas tampa savarankišku civilinės apyvartos objektu ir savininkas įgyja teisę savo nuožiūra jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Šiuo atveju, atidalijant nuo bendrosios nuosavybės, bus atskirta konkrečių bendraturčių (ieškovų) turto dalis. Todėl CK 4.80 straipsnio prasme šiuo atveju atidalijimas reikš daikto (žemės sklypo) teisinio režimo ir bendraturčių statuso pakeitimus.

Notariškai patvirtinta 2008-11-26 sutartimi dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos, sudaryta tarp R. V., G. G. V. ir tuo metu buvusios šio žemės sklypo bendraturtės A. S. T. (kuri jai priklausiusią žemės sklypo dalį dovanojimo sutartimi padovanojo J. V.), tarp visų bendraturčių buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektą: G. G. V. naudojimuisi paskirta 1,9100 ha žemės sklypo dalis, projekte pažymėta raide „C“, A. S. T. naudojimuisi paskirta 1,9100 ha žemės sklypo dalis, projekte pažymėta raide „B“, o R. V. naudojimuisi paskirta 1,6900 ha žemės sklypo dalis, projekte pažymėta raide „A“. Šioje R. V. naudojimuisi paskirtoje žemės sklypo dalyje yra statinys – atsakovui nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas su priklausiniais. Daugiau nei dešimt metų visi bendraturčiai naudojosi šio žemės sklypo atitinkamomis dalimis tose ribose, kurios buvo nustatytos 2008-11-26 sutartyje dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos.

2011 m. atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, buvo patikslintas sklypo plotas. Nustatytas tikslus žemės sklypo plotas – 5,5612 ha, t. y. 0,0512 ha didesnis, nei nurodytas pirminiuose nuosavybės dokumentuose ir minėtoje sutartyje dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, todėl buvo patikslintos pagal sutartį bendraturčių naudojamų sklypo dalių ribos, pastatyti riboženkliai. Todėl šiuo metu bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei G. G. V. priklauso 1,9277 ha ploto žemės sklypo dalis, ieškovui J. V. – 1,9278 ha ploto sklypo dalis, o atsakovui R. V. – 1,7057 ha ploto žemės sklypo dalis. Po atliktų kadastrinių matavimų patikslinus žemės sklypo plotą, visi trys sklypo bendraturčiai, gera valia susitarė dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nusistatymo ir 2012 m. pradžioje sudarėme rašytinį susitarimą bei visi trys šį savo susitarimą patvirtino parašais ant UAB „Druskininkų geoplanas“ 2012-11-08 parengto naudojimosi tvarkos nusistatymo planelio M 1:2000. Ši naudojimosi tvarka iš esmės atitiko 2008-11-26 sutartimi patvirtintas atitinkamų sklypo dalių naudojimo ribas.

2011 m. atliktų sklypo kadastrinių matavimų atlikimo metu ieškovai su atsakovu susitarė dėl sklypo atidalijimo pagal atitinkamas visų bendraturčių naudojamas sklypo dalių ribas, nustatytas 2008-11-26 sutartimi dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, taip pat su atsakovu suderino galimą buvusios sodybos atkūrimo vietą.

Naudojantis sklypu, tarp ieškovų ir atsakovo 2012 metais kilo nesutarimai dėl to, kad atsakovas, pažeisdamas sutartį, savavališkai ir neteisėtai užėmė ieškovų naudojamo žemės sklypo dalį (apie 0,15 ha), pastatė ten statinius (tvorą, tualetą) bei įrenginį (šulinį). Statybos inspekcijos pareigūnų nurodymu atsakovas neteisėtus statinius bei įrenginį pašalino ir ėmė naudotis savo žemės sklypo dalimi sutartyje numatytose ribose.

Ieškovai nori atsidalinti jiems priklausančio sklypo dalis. Pagal teisės aktų reikalavimus tam būtina atitinkamai pertvarkyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Tuo tikslu buvo kreiptasi į Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrių dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus vedėjos 2014-08-12 įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1149 buvo nuspręsta pradėti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą.

Atsakovas R. V. su ieškovų pasiūlymais dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo iš pradžių sutiko. Todėl ieškovų prašymu UAB „Druskininkų geoplanas“ 2014-10-14 parengė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Į viešą projekto svarstymą seniūnijoje atsakovas neatvyko ir jokių pastabų bei pasiūlymų nepateikė.

Tačiau vėliau 2015-02-02 raštu, atsakovas kad jis su šiuo projektu nesutinka.

2015-02-23 pareiškimu ieškovai kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrių dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo. Tačiau skyrius atsakovams pranešė, kad parengtam žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui turi pritarti visi bendraturčiai, o projektą galima tvirtinti tik tuomet, kai bus visų sklypo bendraturčių sutikimai arba teismo sprendimu bus nustatyta, kad pagal tokį projektą turi būti vykdomas žemės sklypo formavimas ar pertvarkymas.

Ieškovams UAB „Druskininkų geoplanas“ 2015-10-05 parengė dar vieną žemės sklypo formavimo projektą. Projektą pateikė atsakovui. 2015-12-14 raštu Nr. 317 nurodė, kad jis nesutinka su žemės sklypo atidalijimo ribomis, nes nori, kad žemės sklypo riba būtų perstumta per 1 metrą nuo formuojamos naujo žemės sklypo ribos.

Tada ieškovai iš naujo tarėsi su atsakovu dėl žemės sklypo formavimo - pertvarkymo (atidalijimo) sąlygų, bet atsakovas 2016-01-11 raštu Nr. 338 vėl nesutio su šiame projekte nurodytomis žemės sklypų ribomis ir norėjo pastumti ribą per 5 metrus nuo naujo žemės sklypo ribos.

Po to ieškovų prašymu UAB „Druskininkų geoplanas“ 2016-09-20 parengė naują žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinių brėžinį. Tačiau atsakovas nesutiko ir su jame nurodytomis žemės sklypų ribomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Bendraturčiai yra įpareigoti susitarimo siekti bendradarbiaujant, kooperuojantis, derinant savo interesus. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad ieškovai su atsakovu nesutaria, kad pažeidžiamos žemės sklypo bendraturčių teisės ir teisėti interesai, yra apsunkintos jų galimybės netrukdomai naudotis sklypu, realizuoti savo teisėtus interesus.

CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio sutarimu arba teismo sprendimu, pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo. Todėl ieškovų nuosavybė teismo sprendimu atskirtina nuo atsakovo nuosavybės, atidalijant atitinkamas sklypo dalis pagal pateiktą UAB „Druskininkų geoplanas“ 2016-09-20 žemės sklypų formavimo – pertvarkymo projektą.

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų ir vienas iš nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų, kurio pagrindu turtas tampa savarankišku civilinės apyvartos objektu ir savininkas įgyja teisę savo nuožiūra jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Šiuo atveju, atidalijant nuo bendrosios nuosavybės, bus atskirta konkrečių bendraturčių (ieškovų) turto dalis. Todėl CK 4.80 straipsnio prasme šiuo atveju atidalijimas reikš daikto (žemės sklypo) teisinio režimo ir bendraturčių statuso pakeitimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2008-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; kt.).

Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises, atidalijamų bendraturčių ieškovų J. V. ir G. G. V. atžvilgiu pasibaigs bendroji dalinė nuosavybė su kitu bendraturčiu, t. y. atsakovu R. V.. Taip konkrečių savininkų faktinis ryšys su daiktu bus pradėtas grįsti nebe bendrosios nuosavybės su atsakovu teise, bet, atitinkamai, vieno asmens nuosavybės teise, bei ieškovams ir sutuoktiniams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį sklypą, kur tik jie galės daryti fizinį - ūkinį poveikį daiktui, gauti iš jo naudingąsias savybes ir nulemti teisinį daikto likimą.

Atskyrus ieškovų nuosavybę nuo atsakovo nuosavybės, bus įgyvendinta disponavimo turtu teisė. Atidalijus pasikeis bendro daikto teisinis režimas – bus suformuoti trys atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie bus valdomi savarankiškai.

Atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės, bus užkirstas kelias bendraturčių nesutarimams, konfliktams, susijusiems su bendros nuosavybės valdymu. Taigi tokiu atidalijimu bus užtikrintas išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo kiekvieno savininko interesas būti vieninteliu savo turto savininku ir pasitarnaus socialinei taikai bei visų turto savininkų ekonominiams interesams.

Teisę atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams priklausančias žemės sklypo dalis ieškovai siekia įgyvendinti laikydamiesi ginčo atsiradimo ir jo sprendimo metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Žemės sklypų atidalijimo klausimas sprendžiamas tik padalijus turtinį vienetą ir suformavus atskirus turtinius vienetus.

Įstatyme žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys, suformuojant iš jų atskirus žemės sklypus (Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Tam privataus sklypo savininkas turi organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Toks projektas rengiamas Žemės įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka, Teritorijų planavimo įstatyme, o kai dalijamas sklypas yra kaimų teritorijose – ir žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro įsakymu patvirtintose Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2006 ir kt.).

Tuo tikslu ieškovai organizavo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Ieškovų iniciatyva ir lėšomis UAB „Druskininkų geoplanas“ 2016-09-20 parengtą žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinių brėžinį (toliau – projektas), kuris visiškai atitinka tokio pobūdžio dokumentams keliamus reikalavimus. Atidalijant ieškovams priklausančias žemės sklypo dalis natūra atskirais daiktais, pagal pateikiamą projektą suformuojami trys atskiri žemės sklypai:

Ieškovei G. G. V. priklausantis 0,2000 ha ploto žemės sklypas, projekte pažymėtas Nr. 138-1-1. Ieškovė G. G. V. šiame sklype nori atstatyti čia buvusią jos senelio M. Z. sodybą;

Ieškovams J. V. ir G. G. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis 3,6555 ha ploto žemės sklypas, projekte pažymėtas Nr. 138-1-2. Pažymėtina, kad pagal pateikiamą projektą šiame sklype išlieka trys servitutiniai keliai, todėl atsakovo teisės laisvai privažiuoti prie jam priklausančio sklypo bei jame esančio pastato nebus pažeistos;

Atsakovui R. V. priklausantis 1,7057 ha ploto žemės sklypas, projekte pažymėtas Nr. 138-1. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktą žemės sklypas, kuriame yra statinių, gali būti padalytas ar atidalytas, jeigu to nedraudžia teisės aktai. Šiuo atveju tokio draudimo nėra ir žemės sklypas gali būti atidalintas. Formuojant arba pertvarkant žemės sklypus laikomasi reikalavimo, kad prie statinio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Kadangi, kaip minėta, žemės sklype yra atsakovui nuosavybės teise priklausantys statiniai (gyvenamasis namas su priklausiniais), todėl žemės sklypą šiuo atveju siūloma atidalinti taip, kad po atidalijimo atsakovo statiniams eksploatuoti reikalinga žemė būtų suformuota kaip vienas, taisyklingos konfigūracijos žemės sklypas, daug metų atsakovo naudojamose ribose.

Sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) atidalijimo, ieškovai, įvardijo, kokius atskirus nekilnojamuosius daiktus prašo suformuoti, suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai visiškai atitinka jiems teisės aktų keliamus reikalavimus. Toks atidalijimo būdas geriausiai apgins visų bendraturčių interesus, taip pat nepaneigs nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį, užtikrins tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą, bus atsižvelgta į konkrečias šalių galimybes sklypus panaudoti pagal paskirtį, taip pat į visas kitas aplinkybes, leidžiančias racionaliai valdyti ir naudotis sklypais, laikantis planuojamų sklypų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-09-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-10-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006 ir kt.).

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Visais šiais aukščiau paminėtais įrodymais byloje yra neginčijamai įrodyta, kad ieškovei G. G. V. prašomame atidalinti žemės sklype yra buvusi jos senelio M. Z. sodyba.

CPK 197 straipsnio 2 dalis numato, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią, o aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Todėl, esant minėtiems prieštaravimams ir neaiškumams, sprendžiant ginčą šioje byloje teismas remiasi minėtais dokumentais, kaip didesnę įrodomąją galią turinčiais įrodymais.

Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Todėl šioje byloje teismas suteikia didesnę įrodomąją galią aukščiau išvardintiems įrodymams (archyviniams dokumentams ir kt.), kurie neabejotinai suponuoja didesnę M. Z. sodybos fakto buvimo jam priklausiusiame žemės sklype tikimybę.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017; 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018). Todėl netgi jeigu būtų laikoma, kad tam tikrų abejonių dėl fakto, M. Z. sodybos jam priklausiusiame sklype, buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą dėl M. Z. sodybos buvus, nei jo nebuvus.

Todėl nagrinėjamu atveju, šioje byloje išnagrinėtų įrodymo viseto pagrindu darytina išvada, kad ieškovai pateiktais įrodymais įrodė, kad M. Z. priklausiusiame žemės sklype, kurio atitinkama dalis šiuo metu yra ieškovės G .G. V. nuosavybė, yra buvusi M. Z. sodyba, kurią atkurti turi teisę G. G. V. – M. Z. vaikaitė, antros eilės įstatyminė įpėdinė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės G. G. V. senelio M. Z. sūnus J. Z., antrojo pasaulinio karo metu (1942 metais) sukūręs savo šeimą, jo tėvui M. Z. priklausančiame žemės sklype netoliese 1942 m. pasistatė savo sodybą - gyv. namą 48 kv.m. ploto ir ūkinius pastatus, buvusius atsakovui prašomoje atidalinti žemės sklypo dalyje (ta sodyba matyti ir iš atsakovo pateiktos teismui planšetės, kur atsakovo naudojamo sklypo riba kerta du pastatus), kurioje J. Z. ir gyveno atskirai su savo šeima. Dėl to ginčo nėra.

Po M. Z. mirties paveldėjimas reikiamai įformintas nebuvo, todėl nekilnojamasis turtas liko M. Z. nuosavybėje – tą faktą patvirtina ir ta faktinė aplinkybė bei tie įrodymai, kad būtent į M. Z. priklausiusią žemę buvo atkurtos nuosavybės teisės 3 įstatyminiams įpėdiniams – vaikaičiams, tame tarpe – ieškovei (vaikaitei) G. G. V.. Po M. Z. mirties sodyboje liko gyventi jo žmona Z. Z. (kaip nurodoma archyviniuose dokumentuose – šeimos galva), bei vėliau su motina tėvo namuose apsigyveno kitas jų sūnus V. Z. su savo šeima, - tai matyti iš pateiktų archyvinių dokumentų (iš sklypo paėmimo sutarties, iš sklypų planų ir kt. jau paminėtų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautų dokumentų dėl Z. Z., J. Z. ir V. Z. nuosavybės). Lietuvos centrinio valstybės archyvo rašte Nr. R4-3155 „Dėl V. Z. nuosavybės“, nurodyta, kad visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942-05-27 surašymo žiniose (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo Z. V. buto – ūkio lape yra įrašytas V. Z. – šeimos galva ir visa jo šeima, bei Z. Z. – taip pat šeimos galva, našlė). Iš to matyti, kad V. Z. su šeima po tėvo M. Z. mirties apsigyveno pas motiną (našlę) Z. Z..

Vėliau, 1963 metais M. Z. sodyba buvo nugriauta, nes Z. Z. persikėlė gyventi pas netoliese gyvenusią dukterį (ieškovės motiną), o jo sūnus V. Z. išsikėlė gyventi į Baltarusiją.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė G. G. V. yra 2-os eilės įstatyminė įpėdinė, todėl pagal įstatymo reikalavimus (Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalį, Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą) ji turi teisę atkurti buvusią savo senelio sodybą, kurioje buvo gyvenamasis namas, kluonas ir tvartas: 1) ji turi nuosavybės teisę į žemės sklypą, kuriame yra buvusi jos senelio sodyba; 2) archyviniai dokumentai (kartografiniai duomenys ir kiti rašytiniai įrodymai – dokumentai) patvirtina buvusios jos senelio M. Z. sodybos ir jos vietos buvimo faktą; 3) dokumentais yra įrodytas buvusios sodybos buvusio savininko giminystės ryšys su sodybą atstatančiu asmeniu.

Ieškovų reikalavimų pagrįstumą patvirtina Žemėtvarkos darbų teismo ekspertizės akto išvados. Ekspertizės akto 3 punkto 3.1 papunktyje („Išvados apie Teismo ekspertizės metu nustatytus faktus“), yra nurodyti ekspertizės atlikimo metu nustatyti pagrindiniai faktai, tame tarpe ir tas faktas, kad „1940 m. žemėlapyje FP projektu pertvarkomoje teritorijoje identifikuota viena sodyba ir vienas pastatas“ (ekspertizės akto 66 – 67 psl.). Taigi yra akivaizdu, kad eksperto išvada patvirtina ieškovų nurodytas aplinkybes apie sodybos buvimą.

Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje ekspertas nurodo, kad dėl didelės – net apie 200 metrų – paklaidos galimybės iš minėto žemėlapio „negalima vienareikšmiškai konstatuoti, ar sodyba ir (arba) pastatai patenka į Žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), ar yra už šio žemės sklypo ribų“( ekspertizės akto 39 psl.). Todėl pripažintina, kad ekspertas minėtą išvadą apie tai, kad „1940 m. žemėlapyje FP projektu pertvarkomoje teritorijoje identifikuota viena sodyba ir vienas pastatas“ padarė ne tik šio žemėlapio, bet ir kitų įrodymų pagrindu. Liudytoja M. Š. parodė, kad ieškovų žemės sklype yra buvusi ieškovės G. G. V. senelio M. Z. sodyba, gyvenamas namas, tvartas, kluonas ir kad apie 500 m. atstumu nuo M. Z. sklypo ir jo sodybos nebuvo jokios kitos sodybos.

Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės.

Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Todėl ir vertindamas ekspertizės išvadas, teismas privalo vertinti bei patikrinti, ar eksperto išvados (atitinkami jos punktai) neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kai kurios teismo ekspertizės akto išvados yra prieštaringos, jos prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Ekspertas teismo posėdyje patvirtino, kad jis, atlikdamas ekspertizę, neturėjo visų byloje esančių duomenų (įrodymų), kuriais remiantis galėjo atlikti tyrimą ir padaryti savo išvadas. Ekspertas patvirtino, kad jis, darydamas ekspertizę nevertino ir neatsižvelgė į byloje apklaustų liudytojų parodymus, kad darydamas ekspertizę su jais nebuvo susipažinęs; neturėjo ir nevertino teismui pateiktų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautų archyvinių dokumentų (dėl Z. Z. nuosavybės, dėl J. Z. nuosavybės ir dėl V. Z. nuosavybės); nevertino ir Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo su priedais prie jo (vaizdo įrašo ir fotonuotraukų); nevertino ir G. G. V. prašymo projekto autoriui dėl žemės sklypo formavimo – pertvarkymo - prašyme kreipiamasi dėl žemės sklypo formavimo – pertvarkymo projekto parengimo, būtent dėl senelio M. Z. sodybos atstatymo.

Taigi teismo ekspertas, atlikdamas ekspertizę, neįvertino ir neišanalizavo dalies byloje surinktų įrodymų, kurie pateikti po ekspertizės atlikimo, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos kai kurių eksperto išvadų davimui, kaip pavyzdys gali būti: kad ieškovų pateiktas formavimo – pertvarkymo projektas parengtas ieškovei neva norint atstatyti V. Z. sodybą ir kad todėl yra nepagrįstas (ekspertizės akto 65, 75 psl.).

Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautų archyvinių dokumentų dėl V. Z. nuosavybės matyti, kad V. Z. turėjo savo žemę ir savo sodybą su pastatais, kuriuos jis perkėlė į žemės sklypą Nr. 4. O M. Z. priklausiusiame sklype Nr. 28, stovėjo būtent M. Z. pastatai (buvo jo sodyba), kuriuose po savo vyro M. Z. mirties gyveno M. Z. žmona Z. Z.. Ir jau po tėvo M. Z. mirties, čia apsigyveno ir jų sūnus V. Z. su šeima. Bet atsižvelgiant į jau minėtus įrodymus (archyvinius dokumentus ir kt.), neduoda jokio pagrindo teigti, kad jis tokiu būdu įgijo po tėvo mirties likusį palikimą. Byloje nėra ir atsakovas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad M. Z. vaikai būtų paveldėję ir teisėtai valdę po tėvo mirties likusį turtą. Priešingai, iš ieškovų teismui pateiktų Lietuvos centrinio valstybės archyvo archyvinių dokumentų dėl Z. Z. nuosavybės matyti, kad M. Z. buvo surašęs testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko savo žmonai Z. Z., tame tarpe „namą gyvenamąjį, kluoną ir tvartus abudu“.

Iš šių byloje esančių archyvinių dokumentų dėl Z. Z. nuosavybės matyti, kad po jo mirties Z. Z. raštišku prašymu kreipėsi į Seirijų apylinkės teismą dėl šio M. Z. testamento patvirtinimo. Teismas, atmetęs S. Z. (M. Z. sūnaus iš pirmosios santuokos) prieštaravimus, Z. Z. pateiktą dokumentą pripažino testamentu ir perdavė jį saugoti S. notarui. Nėra jokių duomenų, kad kiti jų vaikai (tame tarpe – J. ir V.) būtų ginčiję tėvo testamentą. Šie dokumentai neginčijamai patvirtina ir įrodo, kad po tėvo M. Z. mirties jo vaikai likusio turto (palikimo) nepaveldėjo.

Be to, iš pateiktų archyvinių dokumentų dėl V. Z. nuosavybės ir J. Z. nuosavybės matyti, kad gyvenamasis namas buvo 1919 m. statybos, galvidės – taip pat 1919 m. statybos (po M. Z. mirties valdytos 2 šeimų galvų – V. Z. ir Z. Z.), bei 1906 m. statybos galvidės, po tėvo mirties valdytos J. Z.. Todėl vien jau pagal šių pastatų statybos metus akivaizdu, kad jie buvo pastatyti M. Z., o ne jo vaikų. Tai matyti ir iš byloje esančio M. Z. testamento turinio, kuriame jis kalba apie savo žmonai po jo mirties paliekamą gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus bei visą kitą turtą.

Tačiau ekspertas šių aplinkybių ir įrodymų neįvertino ir jų ekspertizės akte neišanalizavo, į šiuos objektyvius duomenis ir byloje esančius įrodymus neatsižvelgė.

Ekspertas pats teismo posėdyje pripažino, kad įvertinus visus, tame tarpe ir aukščiau paminėtus eksperto neįvertintus įrodymus, ekspertas galėjo ir turėjo padaryti išvadas dėl M. Z. sodybos buvimo minėtame žemės sklype.

Todėl, esant šioms aplinkybėms, ekspertui neištyrus ir neįvertinus visų byloje surinktų įrodymų (t. y. jų visumos), nėra pagrindo paminėtas ginčytinas eksperto išvadas laikyti teisingomis.

Akivaizdūs prieštaravimai ekspertizės akte yra ir šie: Teismo ekspertizės akte atsakyme į 2-ąjį klausimą nurodoma: „Vien tik pagal Civilinės bylos I tomo, 120-132 lapuose, esančius Alytaus apskrities archyvo pateiktus oficialius archyvinius dokumentus negalima nustatyti, kiek žemės sklypo (kadastro Nr. 5953/0003:154) ribose anksčiau buvo sodybų ir kam jos priklausė“ (68 psl.). Tačiau ekspertizės akte atsakyme į 5-ąjį klausimą jau nurodoma: „Pagal Civilinės bylos I tomo, 120-132 lapuose esančių Alytaus apskrities archyvo pateiktų archyvinių dokumentų – namų knygų – įrašus galima nustatyti, kad V. Z. ir J. Z. turėjo dvi atskiras sodybas su statiniais, kurios buvo to (duomenys neskelbtini) vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime.“ (69 psl.)

Esant visoms šioms aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teismas ekspertizės aktą vertina pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu ir atitinkamas išvadas daro remiantis visų byloje surinktų įrodymų visuma: paminėtais archyviniais dokumentais, kartografine medžiaga, specialisto išvada, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais.

Dėl pareikšto priešieškinio.

Atsakovo R. V. pozicija šioje civilinėje byloje yra prieštaringa: 2017-05-04 atsiliepime į ieškovų ieškinį atsakovas nurodė, kad ginčo dėl atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tarp ieškovų nebuvo ir nėra, kad atsakovas nekvestionuoja bendraturčių teisės atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Tačiau po to jis, pareikšdamas priešieškinį, jau nurodė, kad tarp šalių yra ginčas dėl atsidalijimo ir pateikė savo reikalavimus.

Pirmojoje ieškovų ieškinio dalyje („I. Faktinės aplinkybės.“) nurodyta, kad žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovams J. V. ir G. G. V. (sutuoktiniams) bei atsakovui R. V..

Ieškinio dalyje: „Ieškinio teisiniai argumentai“ nurodyta, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, kad CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalinti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kad atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio sutarimu arba teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo.

Toliau ieškinyje taip pat nurodyta, kad tokiu būdu atidalijamų bendraturčių (ieškovų J. V. ir G. G. V.) atžvilgiu pasibaigs bendroji dalinė nuosavybė su kitu bendraturčiu, t. y. atsakovu R. V., kad konkrečių savininkų faktinis ryšys su daiktu bus pradėtas grįsti nebe bendrosios nuosavybės su atsakovu teise, bet, atitinkamai, vieno asmens nuosavybės teise ieškovės G. G. V. ir atsakovo R. V. – į jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančius atskirus sklypus, bei V., ieškovams ir sutuoktiniams, bendrosios nuosavybės teise priklausantį sklypą. Iš ieškovų ieškinio teksto, pareikštų reikalavimų ir viso ieškinio konteksto matyti, kad atidalijus sklypą į tris atskirus sklypus, abu ieškovai siekia vieną atidalintą sklypą valdyti būtent bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Priešieškinyje teigiama, kad žemės sklypo atidalijimas pagal ieškovų ieškinio reikalavimus, neatitinka ieškovų turimų ginčo žemės sklypo nuosavybės idealiųjų dalių, kurios jiems priklauso asmeninės nuosavybės teise, bei kad tokiu būdu bandoma šias dalis pakeisti ir transformuoti asmeninę nuosavybę į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę ne įstatymų nustatyta tvarka, kas neatitinka CK 4.80 str. numatyto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto esmės ir paskirties, bei kad dėl šių aplinkybių toks žemės sklypo atidalijimas pagal ieškovų siūlomą projektą nėra galimas bei prieštaraujantis imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei pačios nuosavybės prasmei. Tačiau toks atsakovo teiginys yra visiškai nepagrįstas.

Atidalijus žemės sklypą pagal ieškovų ieškinyje išdėstytus reikalavimus, atidalijami sklypai visiškai atitiks idealiąsias bendraturčių dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir niekaip nebus nukrypta nuo bendraturčiams priklausančių turto dalių;

Priešingai, toks atidalijimas atitiks atsakovo interesus, nepadarys nepateisinamos ar neproporcingos žalos daiktui (žemės sklypui) ir jo paskirčiai, atitiks bendraturčių jau daug metų faktiškai naudojamų žemės sklypo dalių ribas; neliks bendro naudojimo sklypo plotų su atsakovu;

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė G. G. V. nepateikė įrodymų, patvirtinančių sodybos buvimo faktą, tačiau sodybos buvimo faktas yra įrodytas anksčiau sprendime nurodytais byloje surinktais įrodymais.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pagal atsakovo pateiktą projektą žemės sklypo atidalijimas negali būti vykdomas, o teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas.

Ieškinyje nurodytas aplinkybes ir savo reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą ieškovai įrodė savo paaiškinimais, dokumentais bei liudytojų parodymais, todėl ieškinys tenkintinas.

Atsakovo priešieškinis yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus ieškinį, iš atsakovo priteistinos visos ieškovų turėtos bylinėjimosi ir advokato atstovavimo išlaidos.

Bylinėji­mosi išlaidas teismas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinda­mas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Be to, visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. verti­namas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesi­nius veiksmus. Šioje byloje bylinėjimosi išlaidų susidarymą lėmė atsakovo elgesys. Dėl atsakovo elgesio, negalėdami sklypo atidalijimo klausimo išspręsti neteisminiu keliu, ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją ir įstatymo reikalavimus turi tekti šaliai, kuri tapo bylinėjimosi išlaidų priežastimi, taigi šiuo atveju – atsakovui. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pripažintina, kad ieškovų patirtos išlaidos žyminiam mokesčiui sumokėti ir teisinei advokato pagalbai apmokėti bei išlaidos antstoliui dėl faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimo buvo pagrįstos ir būtinos, siekiant apginti savo teises ir teisėtus interesus.

Ieškovai patyrė 1 200 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad advokatas ruošė ieškinį, ruošė atsiliepimą į priešieškinį bei ieškovus atstovavo devyniuose posėdžiuose, kurių bendra laiko trukmė yra 16.40 val., darytina išvada, kad ieškovams iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.2, 8.19 punktai).

Taip pat byloje yra pateikta eksperto sąskaita – faktūra (T. 5, b. l. 98), kurioje nurodytas atlyginimas ekspertui už dalyvavimą teismo posėdyje, t. y. 200 Eur, ši suma taip pat priteistina iš atsakovo.

Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, patenkinus ieškinį, visos bylinėjimosi ir advokato atstovavimo išlaidos: 1 200 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti, 41 Eur žyminio mokesčio, 150 Eur išlaidos antstoliui dėl faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimo, atlyginimas ekspertui už dalyvavimą teismo posėdyje 200 Eur, iš viso 1 391 Eur iš atsakovo priteistinos ieškovams J. V. ir G. G. V. ir 200 Eur ekspertui G. P., į nurodyta sąskaitą LT14 7044 0007 3861 5467, AB SEB bankas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Atidalinti natūra atskirais daiktais ieškovams J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. G. V., aasmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančias žemės sklypo dalis iš jiems su atsakovu R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio 5,5612 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Druskininkų geoplanas“ 2016-09-20 parengtą žemės sklypų formavimo projekto sprendinių brėžinį, suformuojant tris visiškai atskirus turtinius vienetus:

Ieškovei G. G. V. atidalinti 0,2000 ha ploto žemės sklypą, projekte pažymėtą Nr. 138-1-1;

Ieškovams J. V. ir G. G. V. atidalinti 3,6555 ha ploto žemės sklypą, projekte pažymėtą Nr. 138-1-2;

Atsakovui R. V. atidalinti 1,7057 ha ploto žemės sklypą, projekte pažymėtą Nr. 138-1.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovams J. V. ir G. G. V. 1 391 (vieną tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt vieną ) Eur bylinėjimos išladų iš atsakovo R. V..

Priteisti iš atsakovo R. V. 200 (du šimtus ) Eur ekspertui G. P., juos sumokant į sąskaitą esančią AB SEB banke, sąskaitos Nr. LT14 7044 0007 3861 5467.

Priteisti iš atsakovo R. V. 11,42 (vienuolika eurų 42 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu, valstybei, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ banke, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuria­me banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.