Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rositos Patackienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei J. Č. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir išlaikymo priteisimo, atsakovės J. Č. priešieškinį ieškovui A. Č. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės, turto ir kreditorinių įsipareigojimų padalinimo, tretieji asmenys UAB „Nemenčinės komunalininkas“, Vilniaus teritorinė muitinė, antstolė D. M. bei trečiojo asmens UAB „Nemenčinės komunalininkas“ savarankišką reikalavimą dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje sprendžiamas klausimas dėl kurio iš sutuoktinių kaltės nutrūko šalių santuoka, dėl išlaikymo iš sutuoktinio priteisimo, sutuoktinių turto padalijimo bei piniginių lėšų priteisimo.Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys susituokė 1981 m. gegužės 31 d., faktiškai jų santuoka iširo 2013 m. lapkričio mėnesį, kai atsakovė paskutinį kartą išsikraustė iš bendro šalių buto. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų, nustatytų aplinkybių, šalių argumentų bei liudytojų parodymų visuma konstatavo, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Atsižvelgdamas į tai, jog nustatytas nedarbingumo lygis netrukdo ieškovui dirbti ir gauti pajamas, atmetė ieškovo reikalavimą dėl išlaikymo turtu priteisimo. Nenustatęs aplinkybių, kurios būtų pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto padalijimo lygių dalių principo, pirmosios padalijo sutuoktinių turtą ir prievoles, butą esantį (duomenys neskelbtini) padalijo natūra lygiomis dalimis nustatydamas naudojimosi juo tvarką. Ieškovo reikalavimą dėl 434 EUR piniginių lėšų, nuimtų nuo ieškovo banko sąskaitos, priteisimo, atmetė.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir atmesti reikalavimai dėl išlaikymo turtu priteisimo, nuo ieškovo banko sąskaitos nuimtų lėšų priteisimo ir šalims priklausančio buto padalijimo būdo. Atsižvelgdama į tai, kolegija pasisako dėl skundžiamos sprendimo dalies vertindama apeliacinio skundo argumentus.

Dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. CK 3.61 straipsnyje įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo įstatyme apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų, nustatytų CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose, pažeidimas iš esmės. Kasacinis teismas savo praktikoje yra suformulavęs lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitų įstatyme nustatytų sutuoktinių pareigų vykdymo vertinimo taisykles, kuriomis turi vadovautis ginčą sprendžiantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2012; kt.). Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (ieškovas), jeigu kito sutuoktinio kaltė nepreziumuojama (CK 3.60 straipsnio 3 dalis), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2012). CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos aplinkybės (sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą; neištikimybė; žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais; palikimas šeimos ir visiškas nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus), kurioms (ar kuriai iš jų) esant taikoma sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija.Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimą nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės grindė tuo, kad 2013 m. atsakovė išėjo iš namų, nedalyvavo šeimos gyvenime ir ja nesirūpino. Atsakovė pripažino ieškovo nurodytas aplinkybes, tačiau nesutikdama su tuo, kad santuoka iširo dėl jos kaltės, prašė nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės motyvuodama tuo, kad jis vartojo alkoholį, naudojo fizinį ir psichinį smurtą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jos atsakovė pripažino, jog 2013 m. lapkričio mėnesį paliko ieškovą ir išėjo gyventi atskirai, vadovaudamasis CK 3.60 str. 3 d. konstatavo jos kaltę dėl santuokos iširimo, tačiau atsižvelgdamas atsakovės nurodytas aplinkybes dėl ieškovo nepagarbaus elgesio ir alkoholio vartojimo, kurias patvirtino byloje apklausti liudytojai bei byloje esantys duomenys apie atsakovės gydymąsi nuo depresijos, konstatavo, jog abu sutuoktiniai nevykdė pareigos būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas laikė nustatytu abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. Kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija ir teigdamas, kad santuoka iširo ne dėl jo, o dėl atsakovės kaltės, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias išsamiai įvertino ir dėl jų pasisakė pirmosios instancijos teismas. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamo sprendimo turinį bei apeliacinio skundo argumentus sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui vadovaujantis vidiniu įsitikinimu spręsti, jog ieškovas nebuvo pagarbus ir lojalus atsakovei, nevykdė savo kaip sutuoktinio pareigų. Pažymėtina, jog kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių, bet dėl kitų priežasčių. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog bylos nagrinėjimo metu neigdamas savo kaltę dėl santuokos iširimo ieškovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė argumentų ir įrodymų paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl jo kaltės iširus santuokai. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl išlaikymo iš atsakovės priteisimo

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas priteisti iš atsakovės jam išlaikymą turtu, t.y. 1/3 buto, esančio (duomenys neskelbtini), motyvuodamas tuo, kad yra praradęs 65 proc. darbingumo.Pažymėtina, jog CK 3.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutuoktinio teisė reikalauti priteisti jam iš kito sutuoktinio išlaikymą. Pareiga remti kitą sutuoktinį nesiejama su šią pareigą turinčio sutuoktinio kalte dėl santuokos nutraukimo, su prašančio išlaikymo sveikatos būkle ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2003). CK 3.72 straipsnis yra bendroji norma, reglamentuojanti sutuoktinių tarpusavio išlaikymo santykius. Šio straipsnio 1 dalyje sutuoktinio teisė į išlaikymą siejama su jo turtine padėtimi, o ne su sveikatos būkle ar kitomis aplinkybėmis. Tokios aplinkybės, kaip sutuoktinio nedarbingumas, amžius ir kt., gali būti reikšmingos, sprendžiant apie sutuoktinio turtinę padėtį, siekiant nustatyti, ar išlaikymo prašantis sutuoktinis turi pakankamai turto ir pajamų, kad galėtų save išlaikyti. Tačiau ir darbingas sutuoktinis, kurio turimas turtas ar gaunamos pajamos nėra pakankami užsitikrinti minimalų pragyvenimo lygį, turi teisę reikalauti išlaikymo iš kito sutuoktinio, kurio turimas turtas ir gaunamos pajamos tokį gyvenimo lygį užtikrina. Ir priešingai, sutuoktinis, turintis turto ar pajamų, kurie pakankami jam išsilaikyti, neturėtų teisės į išlaikymą. Pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011).Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais apie darbinę ieškovo patirtį, nustatytas nedarbingumo lygis ieškovui netrukdė ir netrukdo dirbti ir gauti nuolatines pajamas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog formuodamas ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimus, apeliantas siūlo 11333 EUR kompensaciją atsakovei už jam tenkančią turto dalį. Tai sudaro pagrindą manyti apie pakankamai gerą apelianto turtinę padėtį. Taigi, ieškovui neįrodžius, jog jo gaunamos pajamos nėra pakankamos minimalių poreikių tenkinimui, pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo pagrįstai atmetė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ieškovas taip pat nenurodė kaip 1/3 buto dalies priteisimas ieškovui, kuris turi gyvenamąja vietą, padėtų užtikrinti minimalių ieškovo poreikių patenkinimą.

Dėl buto padalijimo būdo

Apeliantas kvestionuoja sprendimo dalį, kurią butas šalims padalintas natūra lygiomis dalimis, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog butas nėra dalus ir atsakovė jame nebegyvena nuo 2013 m. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nesudarančius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje.Pažymėtina, jog kasacinis teismas, pasisakydamas dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo ir CK 3.127 straipsnio 3 dalies aiškinimo bei taikymo, yra išaiškinęs, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises, tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti).Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog nagrinėjamu atveju ginčo butas yra 3 kambarių – didysis kambarys, kurio plotas 18,55 kv.m. ir du mažesni kambariai 12,10 kv.m. ir 2,6 kv.m., kurie faktiškai yra sujungti, likęs buto plotas yra bendro naudojimo patalpos. Taigi, kolegijos vertinimu, yra techninė galimybė padalinti ginčo butą natūra. Atsakovė pateikė naudojimosi butu tvarką, kurios ieškovas neginčijo ir pagal kurią šalys turės izoliuotus kambarius. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, jog netenkinus ieškovo reikalavimo priteisti jam išlaikymą turtu ir priteisus ieškovui butą, įpareigojant sumokėti kompensaciją ieškovui tektų pareiga sumokėti atsakovei 17000 EUR kompensaciją. Kolegijos vertinimu, priteisus iš ieškovo tokio dydžio kompensaciją, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę ir gaunamas pajamas jam tektų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių, kylančių iš įstatymo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, našta. Svarbia laikytina ir ta aplinkybė, jog atsakovė kito nekilnojamojo turto neturi, todėl įvertinus jos amžių, finansinę padėtį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, buto padalijimas ieškovo prašomu būdu pažeistu atsakovės teises ir prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Dėl piniginių lėšų priteisimo

Kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas nesutinkdamas su sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 434 EUR sumą nuimtą nuo ieškovo banko sąskaitos, nurodo tas pačias aplinkybes, kurios įvertintos pirmosios instancijos teismo ir dėl jų išsamiai pasisakyta.Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovas, įrodinėdamas, kad atsakovė be jo žinios pasisavino iš jo kortelės 434 EUR ir panaudojo juos asmeninėms reikmės nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu atsakovės nurodytos aplinkybės, kad laikotarpiu, kada buvo išgryninti pinigai, ieškovas gulėjo ligoninėje ir kad atsakovė juo rūpinosi, nešė maistą, higienos priemones ir kt. patvirtino liudytojai. Taigi, kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle bei vidiniu įsitikinimu, pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad atsakovė minėtas lėšas išgrynino su ieškovo žinia ir panaudojo jas ieškovo poreikių tenkinimui. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pradžios nepateikė išlaidas pagrindžiančių dokumentų, jos nepriteistinos.Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties matyti, jog ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistinas 401,50 EUR žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 5 p).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. Č. a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 401,50 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos banko sąskaitą, įmokos kodas 5660.