Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-860-790/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-08
Bylos Nr.: e2A-860-790/2022
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Alma Urbanavičienė, Laima Ribokaitė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“
Ieškovas: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro

Kategorijos

2.6.4Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.39.2.6.1Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas

Civilinė byla Nr. e2A-860-790/2022Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00167-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.10.2.4.1; 2.6.39.2.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vikreda“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“ 45 233,40 Eur nuostoliams atlyginti regreso tvarka ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovas nurodė, kad 2020 m. sausio 17 d. Vokietijoje dėl transporto priemonės „Mercedes Benz Actros“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo kaltės įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo minėtos transporto priemonės naudotoja pagal lizingo sutartį, todėl ji buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau tokia sutartis nebuvo sudaryta. Kadangi eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (Deutsches büro grüne karte E.V.) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pareikalavo iš ieškovo sumokėti 45 233,40 Eur. Ieškovas, atsiskaitęs su Vokietijos nacionaliniu draudikų biuru, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – Privalomojo draudimo įstatymas) nustatyta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti 45 233,40 Eur. Atsakovė nesumokėjo ieškovui jo prašomos sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį patenkino.

4. Teismas pažymėjo, kad Lietuva ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos (žaliosios kortelės sistemos) dalyvės. Pagrindinis teisės aktas, kuriuo vadovaujasi žaliosios kortelės sistemos valstybių nacionaliniai draudikų biurai spręsdami eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, atlyginimo ir tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus, yra Biurų tarybos vidaus nuostatai, paskelbti kartu su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB) (toliau – Nuostatai). Žaliosios kortelės sistema veikia taip, kad eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalų administravimu, atsako už tai, jog nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje eismo įvykių metu padarytą žalą pagal eismo įvykio valstybėje galiojančių teisės aktų nuostatas. Kai eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims. Transporto priemonės registracijos valstybės nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis padarytos žalos atlyginimą ir turi teisę reikalauti grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Vadovaujantis kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, atsakovas, kuriam nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti eismo įvykio valstybėje vykusiame žalos administravimo procese, turi teisę teikti prieštaravimus byloje, kurioje reiškiami regresiniai reikalavimai.

5. Teismas nurodė, kad ieškovas, pareikšdamas regresinį reikalavimą, pateikė eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio administruoti subjekto – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro – pateiktus įrodymus, paremtus Vokietijos teisės aktų nuostatomis. Atsakovė, nepripažinusi ieškinio, nepateikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytų įrodymų (ekspertų išvados, žalos skaičiavimo ir kt.). Ieškovas teisingai nurodė, kad vien abejonių pagrindu eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo naštos perkėlimas nuo žalą neapdrausta transporto priemone padariusio asmens sąžiningiems draudėjams, kurių mokamų įmokų dalis yra skirta nacionalinių draudikų biurų veiklai užtikrinti, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovei nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo, ji privalo pagrįsti poreikį mažinti žalos sumą.

6. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.44 straipsnį, reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Šioje konvencijoje nurodyta, kad yra taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, nustatanti atsakomybės pagrindą ir mastą, žalos pobūdį ir dydį, ieškinio senaties terminą ir kt. Panašios nuostatos, nukreipiančios į eismo įvykio vietos valstybės teisę, išdėstytos ir Privalomojo draudimo įstatyme. Ieškovas, teikdamas išvadą, atsakė į atsakovės keliamus klausimus dėl žalos apskaičiavimo, žalos administravimo eigos ir tvarkos, Vokietijos nacionalinio draudikų biuro kompetencijos administruoti žalas, pateikė eismo įvykio šalies teisės aktus ir kitą informaciją. Ieškovas pagrindė ieškinį Vokietijos teise, teismų praktika ir žalą įrodančiais dokumentais, o atsakovės pateikti prieštaravimai dėl netinkamai atlikto žalos vertinimo ar netinkamai taikytos eismo įvykio šalies teisės yra deklaratyvūs.

7. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovė neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos pranešti ieškovui apie neapdrausta transporto priemone sukeltą žalą. Nepaisant to, atsakovei buvo sudaryta galimybė dalyvauti Vokietijoje vykusiame žalos administravimo procese, tačiau ji buvo pasyvi ir jame nedalyvavo. Ieškovas pateikė visus atsakovės civilinę atsakomybę pagrindžiančius įrodymus, pateikė Žalų administravimo departamento išvadą dėl reikalavimo pagrįstumo, administravimo mokesčio skaičiavimo tvarką, duomenis apie aktualių Vokietijos teisės aktų nuostatų turinį. Ieškovas neribojo atsakovei galimybės susipažinti su jo turimais žalos dokumentais ir pateikė jai visą informaciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

8.1. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Nuostatai reglamentuoja išimtinai tik santykius tarp pačių draudikų biurų, nes būtent jiems yra nustatytos tam tikros teisės ir pareigos administruojant žalą dėl transporto priemone, kurios registracijos vieta yra kitoje nei eismo įvykio vieta valstybėje, padarytos žalos. Nuostatai negali būti taikomi tretiesiems (galimai už eismo įvykį atsakingiems) asmenims. Teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas, nes teismas vadovavosi vien tik ieškovo pateiktais teiginiais dėl Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išimtinės teisės spręsti žalos klausimus, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad Nuostatai negali būti taikomi atsakovei.

8.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė pagal Nuostatus nedalyvauja draudikų biurų tarpusavio santykiuose, todėl ji neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl eismo įvykio ir užsienio teisės aktų taikymo bei pateikti prieštaravimus dėl žalos dydžio. Priešingai nei nurodė teismas, net jei atsakovė galėtų dalyvauti žalos administravime, ji neturėtų objektyvių galimybių tai padaryti, nes ieškovas 2020 m. liepos 9 d. ir 2020 m. rugsėjo 22 d. sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui eismo įvykio metu padarytą žalą ir tik 2020 m. lapkričio 16 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo. Iki tol, kol ieškovas kreipėsi į atsakovę su pretenzija, ji neturėjo jokių dokumentų, susijusių su šiuo eismo įvykiu. Teismo teiginiai, kad atsakovė turėjo galimybę dalyvauti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro vykdytame žalos administravime ir teikti prieštaravimus, yra deklaratyvūs, kadangi atsakovė nėra įtraukta į žalos administravimą pagal Nuostatus.

8.3. Teismas visiškai nevertino prašomų priteisti nuostolių dydžio, nevertino atsakovės argumentų šiuo klausimu ir besąlygiškai pritarė ieškovo pateiktiems skaičiavimams remdamasis deklaratyviais teiginiais apie tariamą atsakovės pareigą dalyvauti žalos administravime. Siekiant nustatyti žalą buvo parengtos kelios ekspertizės, kuriose nustatyti žalos dydžiai nesutampa, o ieškovo teiginiai, kad žala buvo atlyginta vadovaujantis ekonomiškumo principu, nepagrindžia tikrojo žalos dydžio. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, teismas privalėjo tirti visas eismo įvykio aplinkybes ir iš esmės vertinti žalos faktą bei dydį patvirtinančius dokumentus, tačiau tai nebuvo atlikta. Teismas visiškai nepagrįstai suteikė Vokietijos biuro pateiktiems dokumentams prejudicinę galią, nors šie dokumentai – tai tik rašytiniai įrodymai.

8.4. Teismo argumentas, kad atsakovė turėjo, bet nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytas aplinkybes, yra nesąžiningas, prieštaraujantis protingumo ir teisingumo principams. Iš karto po įvykio atsakovė neturėjo pareigos rinkti įrodymus. Savo ruožtu šiuo metu ji neturi objektyvios galimybės atlikti nepriklausomą ekspertizę, kadangi ieškovo pateiktos nuotraukos yra nekokybiškos.

8.5. Tokio pobūdžio bylose turi būti atskirti šie teisiniai aspektai: 1) Nuostatuose nurodyta eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro teisė į visų su eismo įvykiu susijusių išlaidų kompensaciją, kurią privalo sumokėti transporto priemonės registracijos vietos nacionalinis draudikų biuras; 2) Lietuvos Respublikos teisės aktuose reglamentuojama nacionalinio draudikų biuro atgręžtinio reikalavimo teisė atsakingiems asmenims, kuri turi būti įgyvendinama vertinant tokio reikalavimo ir jo dydžio pagrįstumą. Vien tai, kad užsienio valstybės draudikų biuras priėmė sprendimą išmokėti atitinkamas sumas nukentėjusiajam ir kad jis turi išimtinę kompetenciją reguliuoti tokias žalas, automatiškai nesuteikia jokios prejudicinės galios jo sprendimui. Teismas, nurodydamas, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras savarankiškai administruoja eismo įvykių metu padarytas žalas vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, paneigė atsakovės konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

Atsiliepimas

9. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

9.1. Nors atsakovė neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio pranešti ieškovui, kad neapdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, jai buvo sudarytos sąlygos dalyvauti žalos administravimo procese. Tačiau atsakovė buvo pasyvi ir nerūpestinga, todėl ji nedalyvavo šiame procese. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas vertina atsakovo prieštaravimus regresinio ieškinio byloje tik tuo atveju, jei jis negalėjo dalyvauti eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese. Šiuo atveju teismas išimties tvarka vertino atsakovės prieštaravimus regresinio ieškinio byloje, nors galėjo to nedaryti.

9.2. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose draudimo biurui tenka pareiga pateikti, be kita ko, atitinkamos valstybės teisės aktų nuostatas (nesant eismo įvykio valstybės kompetentingos institucijos, pavyzdžiui, teismo, sprendimo), pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė, o atsakovui paprastai nepakanka išreikšti abejonę dėl ieškovo pateiktų duomenų, tačiau reikia pateikti ją pagrindžiančius įrodymus. Šiuo atveju ieškovas pateikė atsakovės civilinės atsakomybės atsiradimą pagrindžiančius įrodymus, kurie yra pakankami Vokietijoje. Be to, ieškovas papildomai pateikė duomenis apie Vokietijos teisės aktų turinį, Žalų administravimo departamento išvadas dėl reikalavimo pagrįstumo, taip pat jis davė paaiškinimus teismo posėdžio metu. Tuo tarpu atsakovė iškėlė tik nepagrįstas abejones dėl ieškovo nurodytų duomenų, kurias ji grindė šioje byloje neaktualiomis Lietuvos teisės normomis.

9.3. Kadangi byloje įrodymus teikė tik ieškovas, o atsakovė kėlė nepagrįstas abejones, teismas neturėjo realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, juo labiau kad jis yra paremtas išimtinę kompetenciją administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto, t. y. Vokietijos nacionalinio draudikų biuro, pateiktais įrodymais, pagrįstais Vokietijos teisės aktų nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

11. CK 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Taigi, draudimo sutartis pagal savo pobūdį yra rizikos sutartis. Sudarydamas šią sutartį, draudėjas, siekiantis apsaugoti savo turtinius interesus nuo galinčių kilti nuostolių, perduoda šių nuostolių atsiradimo riziką draudikui, už užmokestį užtikrinančiam jam draudimo apsaugą – prisiimančiam pareigą sumokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. CK 6.988 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas, taip pat draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai; įstatymuose nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms CK nustatytos taisyklės yra taikomos tiek, kiek kituose įstatymuose nėra nustatyta kitaip (CK 6.1018 straipsnis).

12. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisiniai pagrindai ir principai yra nustatyti Privalomojo draudimo įstatyme. Šiame įstatyme reglamentuota transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu – įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Privalomojo draudimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę šio įstatymo reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ne mažesne draudimo suma, negu nustatyta įstatymo 11 straipsnyje vėliausiai transporto priemonės registravimo dieną; jeigu transporto priemonė neregistruojama, – prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę ar prieš perduodamas ją naudoti kitam asmeniui; jeigu per Lietuvos Respublikos teritoriją važiuosiančios transporto priemonės valdytojas nėra apsidraudęs pagal šį įstatymą galiojančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, – prieš kirsdamas valstybės sieną; ne vėliau kaip paskutinę draudimo apsaugos galiojimo pagal sudarytą draudimo sutartį dieną.

13. Privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnyje, reglamentuojančiame transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu suteikiamos apsaugos mastą, 1 dalyje nustatyta, kad išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka yra mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Šioje nuostatoje nėra detalizuota, kur (kokios valstybės teritorijoje) gali pasireikšti tokia žala. Tačiau Privalomojo draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Šioje nuostatoje taip pat nurodyta, kad įprastinė draudimo sutartis, pagal kurią išduota žalioji kortelė, suteikia draudimo apsaugą ir žaliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse. Taigi, pagal šio įstatymo nuostatas transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu suteikiama apsauga išlieka ir tuo atveju, jeigu transporto priemonė yra už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Tokia apsauga yra užtikrinama įgyvendinant 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos – žaliosios kortelės sistemos, dalyvė.

14. Nors, kaip minėta, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu, Privalomojo draudimo įstatyme yra aptartos ir situacijos, kai žalą tretiesiems asmenims sukelia neapdrausta transporto priemonė. Pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tuo atveju, jeigu eismo įvykio kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims sumoka nacionalinis draudikų biuras (ieškovas). Šiame punkte taip pat nustatyta, kad biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vadovaujantis Privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, nacionalinis draudikų biuras, sumokėjęs draudimo išmoką pagal pirmiau minėtą nuostatą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.

15. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateikto Vokietijos policijos pranešimo (1 t., b. l. 180–185) matyti, kad 2020 m. sausio 17 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo 3 transporto priemonės: Lietuvoje įregistruotas vilkikas „Mercedes Benz Actros“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat lengvasis automobilis „Ford C-Max“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilis „Mercedes Benz Sprinter“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Policijos pranešime užfiksuota, kad visoms eismo įvykyje dalyvavusioms transporto priemonėms buvo sukelta žala. Pranešime taip pat nurodyta, kad už eismo įvykį yra atsakingas Lietuvoje registruotos transporto priemonės (vilkiko) vairuotojas, dėl kurio veiksmų įvyko transporto priemonių susidūrimas. Byloje pateikti duomenys iš valstybės įmonės „Regitra“ patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvoje įregistruotos eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės valdytoja buvo atsakovė (1 t., b. l. 4–5). Eismo įvykio metu atsakovė nebuvo sudariusi šios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties.

16. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir kad jį sukėlė kitoje valstybėje (Lietuvoje) įregistruotos transporto priemonės vairuotojas, kitų eismo įvykio metu apgadintų transporto priemonių valdytojams sukelta žala buvo atlyginta Vokietijos nacionalinio draudikų biuro. Atlyginęs nukentėjusiųjų asmenų patirtas išlaidas, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras kreipėsi į ieškovą, pareikšdamas tokius reikalavimus: 1) 2020 m. gegužės 29 d. raštu (1 t., b. l. 215) Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pareikalavo atlyginti jam 14 063,29 Eur žalą, kurią jis patyrė atlygindamas išlaidas automobilio „Ford C-Max“ valdytojui, o 2021 m. balandžio 30 d. raštu (1 t., b. l. 52) jis pareikalavo papildomai atlyginti šio automobilio valdytojui išmokėtą 1 896,46 Eur sumą; 2) 2021 m. liepos 29 d. raštu (1 t., b. l. 97) Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pareikalavo ieškovo atlyginti jam 29 273,65 Eur žalą, kurią jis patyrė atlygindamas išlaidas automobilio „Mercedes Benz Sprinter“ valdytojui. Ieškovo pateikti 2020 m. liepos 9 d., 2020 m. rugsėjo 22 d. ir 2021 m. gegužės 6 d. mokėjimo nurodymai (1 t., b. l. 261–263), taip pat jo pateiktos Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui adresuotos pervestų sumų detalizacijos (1 t., b. l. 235–237) patvirtina, kad ieškovas sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui bendrą 45 233,40 Eur sumą atlygindamas eismo įvykio metu atsakovės valdytos transporto priemonės sukeltą žalą. Ieškovas pateikė atsakovei pretenzijas (1 t., b. l. 264–266), reikalaudamas sumokėti jam Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui pervestas sumas, o atsakovei neįvykdžius jo reikalavimų, kreipėsi į teismą ir, vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemos veikimą reglamentuojančiais Nuostatais bei Privalomojo draudimo įstatymu, prašė šią sumą priteisti iš atsakovės.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo reikalavimus, juos patenkino. Teismas nurodė, kad ieškovas, atlyginęs eismo įvykio metu sukeltą žalą ir pareiškęs atsakovei atgręžtinį reikalavimą dėl jo išmokėtos sumos išieškojimo, įrodė tokių savo reikalavimų pagrįstumą – ieškovas pateikė Vokietijos nacionalinio draudikų biuro surinktus įrodymus apie eismo įvykio metu patirtą žalą, pagrįstus Vokietijos teisės aktų nuostatomis, taip pat duomenis apie aktualių Vokietijos teisės aktų nuostatų turinį ir motyvuotus atsakymus į atsakovės iškeltus klausimus dėl žalos apskaičiavimo ir jos administravimo. Savo ruožtu atsakovė, teismo vertinimu, neįrodė savo argumentų, kuriais remdamasi ji prašė atmesti ieškinį. Atsakovė nurodė tik deklaratyvius teiginius dėl netinkamai atlikto eismo įvykio metu apgadintoms transporto priemonėms sukeltos žalos apskaičiavimo ir netinkamai taikytos eismo įvykio vietos teisės.

18. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš jos ieškovo nurodytą žalos sumą. Grįsdama savo poziciją, atsakovė nurodo, kad teismas, nustatydamas mokėtinos žalos sumą, nepagrįstai taikė šalių santykiams Nuostatus, kurie reglamentuoja tik žaliosios kortelės sistemoje dalyvaujančių nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius, ir neįvertino aplinkybės, jog atsakovė nedalyvavo šių subjektų santykiuose bei neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl eismo įvykio metu sukeltos žalos Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. Atsakovė taip pat nurodė, kad teismas šiuo atveju nepagrįstai nustatė atsakovės atlygintiną žalos dydį neįvertinęs iš esmės byloje pateiktų įrodymų turinio ir atsakovės nurodytų argumentų, bet formaliai remdamasis tik ieškovo pateiktais duomenimis, gautais iš Vokietijos nacionalinio draudikų biuro. Taigi, apeliaciniame skunde yra keliami klausimai, ar sprendžiant šalių ginčą taikytini Nuostatai; taip pat ar teismas tinkamai, atsižvelgdamas į tokio pobūdžio bylose esantį įrodinėjimo dalyką, vertino byloje pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl iš atsakovės priteistinos žalos sumos.

19. Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad Nuostatais, dėl kurių taikymo nagrinėjamoje byloje yra keliamas ginčas, iš esmės yra sukuriama šioje nutartyje jau minėta žaliosios kortelės sistema, skirta užtikrinti, kad valstybėje šios sistemos narėje įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, jog eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017). Nuostatuose yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiai, aptarti jų turimi atlikti veiksmai ir jiems suteikti įgalinimai sprendžiant su žalos atlyginimu susijusius klausimus.

20. Pagal Nuostatuose išdėstytą reglamentavimą, nacionalinis draudikų biuras, kuriam pranešama apie jo veiklos šalies teritorijoje įvykusią autoavariją, į kurią pateko kitos šalies transporto priemonė, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti įvykio aplinkybes; apie avariją jis kuo greičiau praneša ir žalią kortą ar draudimo polisą išdavusiam draudikui arba atitinkamam nacionaliniam draudikų biurui, jei transporto priemonė nebuvo apdrausta, tačiau jis negali būti kaltinamas dėl tokių veiksmų neatlikimo. Nuostatuose nurodyta, kad visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žalią kortą ar draudimo polisą išdavusio draudiko arba prireikus atitinkamo biuro interesais; biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės nuostatomis) ir žalos sureguliavimu (Nuostatų 3 straipsnio 1 ir 4 dalys). Vadovaujantis Nuostatų 6 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras ar tam tikslui jo paskirtas agentas. Taigi, žaliosios kortelės sistemos veikla yra grindžiama taisykle, kad eismo įvykio vietos nacionalinis draudikų biuras turi išimtinę kompetenciją nustatyti atlygintinos žalos dydį ir šią sumą išmokėti, o žalą sukėlusios transporto priemonės nuolatinės buvimo vietos nacionalinis draudikų biuras privalo atlyginti šią sumą. Vis dėlto žaliosios kortelės sistemos funkcionavimą reglamentuojančiuose Nuostatuose nėra nustatyta įpareigojimų dėl žalos atlyginimo už jos atsiradimą atsakingiems asmenims.

21. Kasacinis teismas, sistemiškai vertindamas Nuostatų sąlygas, taip pat Privalomojo draudimo įstatyme išdėstytą reglamentavimą, nurodė, kad Nuostatai – tai dokumentas, skirtas nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimui, kuris saisto nacionalinius draudikų biurus, tačiau Nuostatuose nėra nustatytos kitų asmenų teisės ar pareigos ir nėra reguliuojami biurų santykiais su tokiais asmenimis, todėl Nuostatų taikymas negali būti išplėstas tretiesiems (galimai už eismo įvykį atsakingiems) asmenims. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos draudikų biurui Nuostatuose yra nustatyta pareiga kompensuoti eismo įvykio valstybės draudikų biuro nukentėjusiems asmenims atlygintas sumas ir su žalos dėl eismo įvykio administravimu susijusias išlaidas, inter alia (be kita ko), ir išlaidas, susijusias su teismo procesais, o Privalomojo draudimo įstatymu jam yra suteikta galimybė susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę, tačiau tik esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

22. Plėtodamas šią praktiką, kasacinis teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis Privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje; tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad žalos administravimo procedūroje nedalyvavusio asmens teisės vėliau kreiptis į teismą ir ginčyti procedūros metu priimtą sprendimą nepaneigia ir Privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklė, jog atsakingas už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Lietuvos draudikų biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant (žr. pirmiau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį).

23. Įvertinusi aptartas Nuostatų sąlygas ir kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija pritaria atsakovės išdėstytai pozicijai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl atsakovės atlygintinos žalos dydžio nėra aktualus Nuostatuose išdėstytas reglamentavimas. Nuostatų sąlygos, pagal kurias eismo įvykio vietos nacionalinis draudikų biuras turi išimtinę kompetenciją nustatyti žalos dydį, o žalą sukėlusios transporto priemonės buvimo vietos nacionalinis draudikų biuras turi pareigą ją atlyginti, yra taikomas sprendžiant klausimus dėl šių nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių, tačiau šios nuostatos nėra taikomos žalos atlyginimą išmokėjusiam draudikų biurui regreso tvarka pareiškus reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui ir neeliminuoja ieškovo pareigos įrodyti savo reikalavimo pagrindą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismas rėmėsi Nuostatais ir nustatė žalos dydį tik vadovaudamasis ieškovo pateiktais Vokietijos nacionalinio draudikų biuro surinktais duomenimis, visiškai neatsižvelgdamas į atsakovės byloje nurodytus argumentus ir atsikirtimus, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Nurodydama tokius argumentus, atsakovė neatsižvelgė į nuoseklią ir išplėtotą kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodytos aplinkybės, kurios turi būti šalių įrodinėjamos ir teismo vertinamos tokio pobūdžio bylose.

24. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biuras, Privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. jis turi įrodyti pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas reguliavimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020).

25. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui) tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, be kita ko, ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017). Tačiau CPK 12 straipsnyje nustatytas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal Privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Taigi, tokio pobūdžio civilinėse bylose tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Lietuvos draudikų biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017).

26. Nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas įrodyti savo pareikšto reikalavimo pagrįstumą, pateikė teismui policijos pranešimą apie eismo įvykį (1 t., b. l. 180–185), kuriame esantys duomenys patvirtina, kad už šį įvykį ir jo metu kilusią žalą yra atsakingas atsakovės valdytą transporto priemonę vairavęs asmuo. Ieškovas pateikė ir eismo įvykio metu sužalotų automobilių ekspertizių ataskaitas, kuriose, be kita ko, buvo įvertinta transporto priemonėms padaryta žala, jų remonto išlaidos, atkuriamoji ir likutinė vertės, taip pat įrodymus (sąskaitas, konkrečių sumų apskaičiavimą pagrindžiančius raštus, draudikų biurui pareikštus reikalavimus ir pan.), pagrindžiančius kitas su padaryta žala ir jos atlyginimu susijusias išlaidas (pvz., teisinės pagalbos, žalos administravimo, teismo, turto vertinimo ir kt. išlaidas) (1 t., b. l. 10–234). Be minėtų įrodymų, pagrindžiančių patirtos žalos dydį, ieškovas pateikė ginčui aktualių Vokietijos teisės aktų nuostatų (Vokietijos civilinio kodekso, Kelių eismo taisyklių, Įstatymo dėl advokatų honorarų, Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo) turinį, taip pat Vokietijos teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl to, kokios išlaidos gali būti priteisiamos iš žalą sukėlusio asmens (2 t., b. l. 36–114). Atsakovei iškėlus abejonių dėl to, ar prašoma priteisti žala buvo tinkamai apskaičiuota, ieškovas taip pat pateikė jo Žalų administravimo departamento parengtus paaiškinimus (2 t., b. l. 29–35, 148–150), kuriuose ieškovas paaiškino ir pagrindė, iš ko susidaro ir kaip buvo apskaičiuotos konkrečios mokėtinos žalos sumos bei atsakė į atsakovės procesiniuose dokumentuose iškeltus klausimus. Tokie ieškovo pateikti įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pirmosios instancijos teismui pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovo prašoma iš atsakovės regreso tvarka priteisti suma buvo sumokėta žalą patyrusiems asmenims atsižvelgiant į Vokietijos teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojos (atsakovės) civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę. Taigi, ieškovė įrodė aplinkybes, kurias pagal pirmiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus ji privalėjo įrodyti.

27. Priešingai nei ieškovas, atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti savo atsikirtimų į ieškinyje pareikštus reikalavimus pagrįstumą. Byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovė teigė, kad nustatant žalos dydį nebuvo atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes. Atsakovės vertinimu, šiuo atveju nebuvo patikrinta, ar ekspertizių ataskaitose esančiose remonto sąmatose nurodyti duomenys yra teisingi, nebuvo įvertinta, ar visas jose nurodytas automobilių detales reikėjo pakeisti naujomis, ar nebuvo galimybės šių detalių suremontuoti ir ar buvo nurodytos teisingos naujų automobilių detalių kainos, nebuvo atsižvelgta į tai, kad dalis pažeidimų galėjo atsirasti iki žalą sukėlusio eismo įvykio. Atsakovė taip pat teigė, kad ekspertizės akte nurodytos darbų kainos buvo daug didesnės nei vidutinės kainos. Vis dėlto, nurodydama tokias aplinkybes, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jos iškeltos abejonės yra pagrįstos. Pavyzdžiui, ji nepateikė sužalotų automobilių ekspertizės aktų, kuriuose būtų nurodytos, jos vertinimu, tinkamai apskaičiuotos eismo įvykio metu sukeltos žalos šalinimo išlaidos, skaičiavimų, pagrindžiančių, kiek žalos pašalinimo išlaidos sumažėtų tuo atveju, jeigu tam tikros automobilių detalės būtų taisomos, o ne keičiamos, ar duomenų apie ieškovo pateiktose vertinimo ataskaitose nurodytų automobilių detalių ir turimų atliktų darbų realią kainą Vokietijoje, kurių pagrindu teismas galėtų vertinti, kad ataskaitose nurodytos kainos buvo dirbtinai padidintos. Atsakovės deklaratyvūs, jokiais įrodymais neparemti teiginiai nėra pakankami siekiant paneigti ieškovo pateiktus įrodymus, kad žalos atlyginimo suma buvo pagrįstai išmokėta pagal Vokietijos teisę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šį ieškovo reikalavimą įrodytu. Tokia teismo išvada atitinka ir pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose.

28. Nurodytos išvados nepaneigia atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad ji objektyviai negalėjo pateikti teismui ieškovo nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų – iš karto po to, kai įvyko eismo įvykis, ji neturėjo pareigos jų rinkti, o vėliau ji negalėjo atlikti ekspertizės siekdama nustatyti sukeltos žalos dydį, nes byloje esančios automobilių nuotraukos yra blogos kokybės. Šioje nutartyje jau minėtame Vokietijos policijos pranešime buvo aiškiai įvardyta, kad dėl eismo įvykio yra atsakingas atsakovės valdomos transporto priemonės vairuotojas, taip pat kad kitoms eismo įvykyje dalyvavusioms transporto priemonėms buvo sukelta žala, todėl atsakovė jau nuo šio įvykio dienos žinojo (turėjo žinoti) apie eismo įvykį ir jo metu sukeltą žalą. Aplinkybė, kad dėl minėto įvykio Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pradėjo žalos administravimo procedūras, atsakovei neabejotinai tapo žinoma jai gavus ieškovo 2020 m. vasario 5 d. raštą (2 t., b. l. 123), kuriame ieškovas reikalavo atsakovės paaiškinti, kodėl ji per nustatytą terminą neinformavo jo apie įvykį, ir užpildyti pranešimo formą. Vadinasi, atsakovei buvo žinomos jos valdoma transporto priemone sukelto eismo įvykio aplinkybės ir tai, kad jai gali kilti pareiga atlyginti padarytą žalą, dar iki tol, kol ieškovas pateikė jai pretenziją dėl žalos atlyginimo. Tai, kad atsakovė, žinodama apie sukeltą žalą, kurią ji turės atlyginti, pasirinko pasyvų elgesio modelį ir nesiekė nustatyti, jos vertinimu, teisingo žalos dydžio, nesudaro pagrindo atleisti ją nuo pareigos įrodinėti jos byloje nurodytų argumentų pagrįstumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad net ir aplinkybę, jog dėl netinkamos byloje esančių nuotraukų kokybės ji neturi objektyvios galimybės atlikti nepriklausomą ekspertizę siekdama nustatyti transporto priemonėms sukeltą žalą, atsakovė apeliaciniame skunde nurodo deklaratyviai, nepateikdama įrodymų, kad ji kreipėsi į atitinkamus specialistus su prašymu atlikti ekspertizę ir gavo iš jų neigiamą atsakymą. Be to, kaip minėta anksčiau, reikšdama abejones dėl žalos atlyginimo sumos, atsakovė nepateikė ir kitų jos poziciją galinčių pagrįsti įrodymų, pavyzdžiui, nurodydama, kad ieškovo įrodymuose yra nepagrįstai padidintos detalių ir darbų kainos, ji nepateikė duomenų apie, jos vertinimu, realias Vokietijoje taikomas automobilių detalių ar darbų kainas.

29. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisingai pritaikė teisės aktų nuostatas ir pagrįstai patenkino ieškovo pareikštus reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo regreso tvarka. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo jį panaikinti. Todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartimi atsakovei iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo buvo atidėtas terminas sumokėti 904 Eur už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ši suma priteistina į valstybės biudžetą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“ (juridinio asmens kodas 302318339) į valstybės biudžetą 904 Eur (devynis šimtus keturis eurus) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Teisėjai Marius BajorasLaima RibokaitėAlma Urbanavičienė