Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1.; 1.1.8.; 1.1.8.6.2.; 1.1.9.6.; 1.2.17.3; 1.2.17.6;

2016 m. birželio 9 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R., S. G. ir E. P. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 400 MGL (15064 eurų) dydžio bauda.

S. G. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir nuteistas 700 MGL (26362 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 a punktu, į bausmę įskaitytos 2 paros, išbūtos laikinajame sulaikyme, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai.

E. P. pripažinti kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir nuteistas 700 MGL (26362 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 a punktu, į bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. spalio 31 d., vieną suėmimo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsniu, kartu su bausme S. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto R. G. vardu, bei šio automobilio registracijos liudijimo konfiskavimas, E. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto E. Š. vardu, bei šio automobilio registracijos liudijimo konfiskavimas.

Šiuo nuosprendžiu S. G. ir E. P. taip pat išteisinti pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su K. V., laikotarpyje nuo 2013 metų kovo mėnesio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio versliškai ėmėsi komercinės veiklos – prekybos cigaretėmis, neturėdami šiai veiklai būtinų licencijų, o būtent šiuo laikotarpiu A. R. iš nenustatyto šaltinio įgijo ir už atlygį per ne mažiau kaip 38 kartus perdavė K. V., pagal verslo liudijimą prekiavusiai „Ž“ (duomenys pakeisti) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), kontrabandos būdu į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtus ne mažiau kaip 623 pakelius cigarečių, kuriuos K. V. realizavo parduodama įvairiems asmenims.

S. G. ir E. P. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. rugpjūčio 27 d. neteisėtai, pažeisdami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1. punkto, fiziniams asmenims draudžiančio Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti ir laikyti <...> tabako gaminius <...> nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, reikalavimus, automobiliais Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 13 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis ir kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, buvo 103 428 litai (29954,82 eurai), t.y. viršijanti 250 MGL dydžio sumą, kol jas 2013 m. rugpjūčio 27 d. apie 17 val. Panevėžyje, prie Pelkių g. 14 A pastato automobiliuose surado policijos pareigūnai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Nuteistasis A. R. teigia, kad apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė procesines teisės normas, padarė išvadas, neatitinkančias faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad yra nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2013 m. kovo mėnesio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio neteisėtai (neįgijęs licencijos) versliškai vertėsi finansine veikla, kuri pasireiškė tuo, kad perdavė K. V. ne mažiau kaip 623 pakelius įvairių cigarečių, kurių vertė byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio matyti, jog K. V. ir A. R. susitarė dėl ne mažiau kaip 623 pokalbiuose neįvardintų vienetų cigarečių pakelių perdavimo (įgijimo), tačiau, pasak apelianto, iš bylos duomenų nėra aišku, kaip būtent tokį pakelių skaičių teismas nustatė, nes ne kiekvieno pokalbio metu K. V. nurodė konkretų jai reikalingų cigarečių kiekį, dėl kurio atvežimo buvo tartasi, o ir duomenų, kad jis – A. R. būtent tokį kiekį, kokio prašė K. V., kiekvieną kartą realiai jai pristatė, byloje nėra. Taigi, teismo išvada, kad jis su K. V. susitarė ne mažiau kaip dėl 623 pakelių cigarečių pristatymo, pagrįsta tik prielaidomis, o ne byloje surinktais įrodymais. Teismas nenurodė jokių faktinių duomenų, kuriais būtų pagrindas vadovautis kaip įrodymų šaltiniu, kad realiai buvo pristatytas būtent toks kiekis cigarečių pakelių, nenurodyta jų rūšis, vertė ir kiti nusikaltimo dalyką individualizuojantys požymiai.

Apeliantas pažymi, kad už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė, o tai įpareigoja teismus kruopščiai spręsti šių skirtingų atsakomybių atribojimo klausimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ir drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2011, 2K-409/2011 2K- 262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014 ir kt). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat ne viename nutarime yra išaiškinęs, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtos ekonominės veiklos ėmėsi versliškai ar stambiu mastu. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumo laipsnį, yra baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas ir tinkamas motyvavimas yra būtinas tokio pobūdžio bylose. Nenustačius nė vieno iš šių požymių, neteisėta ekonominė veikla baudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 straipsnį. Šio ATPK straipsnio pastaboje nurodyta, kad administracinė atsakomybė atsiranda, kai verčiamasi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyta licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu ir gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos. Šiuo konkrečiu atveju pagal teismo nustatytas aplinkybes neteisėta veika truko nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 11 d., t.y. penkis mėnesius. Byloje nenustatyta nei kiek iš neteisėtos veiklos vidutiniškai per tą laiką buvo gauta pajamų, nei prekių vertė. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad 2013-08-27 pareigūnų surastų ir paimtų 13 000 vnt. cigarečių „Minsk Capital“ pakelių muitinė vertė, įskaitant mokesčius, yra 29 954,82 Eur, t.y. vieno pakelio vertė – 2,30 Eur. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad jis ir K. V. neva susitarė dėl 623 pakelių pristatymo, todėl apytikslė jų vertė gali būti laikoma 1 432,90 Eur (623x2.30), veika truko penkis mėnesius, per 12 mėnesių būtų (1432,90:5x12) – 3438,96 Eur, tuo tarpu stambus mastas – 18 825 Eur. Todėl šiuo atveju veikla pagrįstai nebuvo vertinama kaip vykdoma stambiu mastu ir šis požymis neinkriminuotas, tačiau, pasak nuteistojo, į šias aplinkybes negali būti neatsižvelgiama vertinant veikos pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad jis ir K. V. šią veiklą nagrinėjamu laikotarpiu vykdė intensyviai, pastoviai, o nustatytas jo K. V. perduotas cigarečių kiekis yra pakankamai didelis, ir padarė išvadą, kad neteisėta finansine veikla jis vertėsi versliškai. Tačiau teismų praktikoje aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą versliškumo kriterijų, atkreiptas dėmesys į tai, kad šio kriterijaus negalima tapatinti su veiklos ir iš jos gaunamų pajamų pastovumu. Pastovumo požymis natūraliai būdingas bet kuriai ekonominei veiklai, todėl nerodo jokio skirtumo su neteisėta ekonomine veikla, užtraukiančia administracinę atsakomybę pagal ATPK 173 straipsnį. Teismų praktikoje siekiant atskleisti versliškumo požymio turinį nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su kitu anksčiau aptartu 500 MGL kriterijumi. Tokį didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Tačiau, turint galvoje versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, konstatuotina, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo. Nepritartina tokiai teismų praktikai, kai iš esmės smulki neteisėta ekonominė veikla dirbtinai kriminalizuojama remiantis aiškumo stokojančiu versliškumo požymiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-515/2014). Šiuo atveju parduotas cigarečių kiekis beveik 6 kartus mažesnis nei galėtų būti laikomas stambiu mastu, veika truko apie penkis mėnesius, taigi, pasak apelianto, nustatyti veiksmai galėtų būti vertinami kaip smulki ekonominė veikla ir nėra jokio pagrindo išvadai dėl didesnio šios neteisėtos veiklos pavojingumo bei administracinės atsakomybės taikymo nepakankamumo ir neproporcingumo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. G. prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: sumažinti paskirtos baudos dydį, nustatyti baudos sumokėjimo terminą iki dviejų metų ir panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei šio automobilio registracijos liudijimo konfiskavimą.

Nuteistasis S. G. teigia, kad pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Mano, jog teismas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes įvertino tik formaliai, nepakankamai išanalizavo jo asmenybės bruožus, charakteristiką, neįvertino aplinkybės, kad jis nėra linkęs nusikalsti, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo, suvokė atliktų veiksmų neteisėtumą, dėl jų išgyveno, pripažino, jog taip norėjo gauti pajamų, nes tuo metu neturėjo jokio pastovaus šaltinio. Apeliantas pažymi, kad nusikaltimus, taip pat ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi, todėl bausmės teisingumas yra neatsiejamai susijęs su bausmės individualizavimo principu. Šiuo atveju už pirmą kartą gyvenimą padarytą klaidą teismo paskirtą baudą jis turės mokėti beveik visą gyvenimą. Turėdamas tik vidurinį išsilavinimą, dalį gaunamų lėšų jis ketino skirti aukštajam mokslui įsigyti, tačiau dabar šiuos pinigus turės skirti paskirtos baudos mokėjimui.

Apeliantas nurodo, kad jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat santaupų neturi, o gaunamos pajamos nedidelės, todėl negali sumokėti baudos per įstatymo numatytą 2 mėnesių terminą.

Nuteistasis S. G. nesutinka ir su teismo nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemone – transporto priemonės konfiskavimu. Teigia, kad ši priemonė yra neadekvati, neproporcingai perteklinė, bloginanti jo padėtį, gerovę, nes automobilis jam reikalingas nuvykti į darbą. Pasak apelianto, būtina atsižvelgti ir į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, todėl pati bausmė turėtų auklėti, o ne žlugdyti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. P. prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį pagal BK 199² straipsnio 1 dalį išteisinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip pat panaikinti automobilio Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei šio automobilio registracijos liudijimo konfiskavimą.

Nuteistasis E. P. nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas neteisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pasak nuteistojo, apygardos teismas pripažino jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, tokio savo sprendimo nepagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, teisėtai gautų bei tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma, o ir negalėjo to padaryti, nes tokių įrodymų, kurie įrodytų, kad jis dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, byloje nebuvo surinkta. Teismas nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, visas aplinkybes vertino tik kaltinančia prasme, įrodymus vertino selektyviai, formaliai ir tai sutrukdė išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Apeliantas teigia, kad kaltinamasis aktas ir skundžiamas nuosprendis neatitinka kaltinamojo akto bei nuosprendžio aprašomosios dalies turiniui keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 ir 305 straipsniai), jam pareikštas kaltinimas yra nesuprantamas, prieštaraujantis elementariai logikai. Šiuo atveju jam pareikštame kaltinime buvo nurodyta, kad nusikaltimą jis pradėjo daryti 2013-08-27 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, bet ne vėliau nei 17.10 val., o baigė – apie 17 val. Taigi, nusikaltimo pradžia laiko atžvilgiu vėlesnė nei nusikaltimo pabaiga. Apygardos teismas nuosprendyje šią faktinę aplinkybę – nusikaltimo padarymo laiką išplėtė, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė tik nusikaltimo pradėjimo datą, o kaltinime nurodytą laiką (ne vėliau nei 17.10 val.) pašalino ir dėl šios aplinkybės nuosprendyje visiškai nepasisakė. Tokiu būdu, apelianto nuomone, teismas peržengė kaltinimo ribas. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad pagal slapto sekimo protokolo duomenis, policijos pareigūnai slaptą sekimą baigė 17.15 val., po ko pradėjo vykdyti kitus procesinius veiksmus (sulaikymą) (t. 3, b. l. 195), taigi, prokuroras ir teismas negalėjo nustatyti galimą nusikaltimo pabaigos laiką „apie 17 val.“, nes slapto sekimo protokolo duomenys patvirtina, jog policijos pareigūnai cigaretes surado ir iš įvykio vietos paėmė po 17.15 val. Be to, tiek kaltinime, tiek nuosprendyje nenurodyta nusikaltimo padarymo vieta, apsiribota cigarečių suradimo bei S. G. sulaikymo vieta – Panevėžyje, prie Pelkių g. 14 A pastato. Taip pat kaltinime nurodyta, kad jis – E. P. įgijo ir gabeno akcizines prekes, tačiau šios aplinkybės nedetalizuotos, todėl neaišku, kur vyko akcizais apmokestinamų prekių – 13 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital” įgijimas ir gabenimas. Teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad jis – E. P. neteisėtai įgijo minėtas akcizais apmokestinamas prekes, tačiau dėl šio savo sprendimo nuosprendyje nepasisakė. Dėl šių aplinkybių, apeliantas mano, kad tiek prokuroras, tiek teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, sudarančius pagrindą teismo nuosprendį pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu bei jį panaikinti.

Apeliantas taip pat nurodo, kad BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, jos aiškinimas yra nukreipiamas į kitus įstatymus, šio nusikaltimo dalykas – akcizais apmokestinamos prekės. Tuo tarpu kaltinime nurodytos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintos Fiziniams asmenims taikomos alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikoje taisyklės (toliau – Taisyklės) nereglamentuoja, kas yra akcizinės prekės ir apie jų gabenimą šiose Taisyklėse nekalbama. Akcizinių prekių sąvoką, jų gabenimo ir laikymo taisykles nustato ne minėtos Taisyklės, bet Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas (toliau – Akcizų įstatymas), tačiau šio įstatymo normų pažeidimas jam neinkriminuotas. Be to, Akcizų įstatymo 22 straipsnis numato, kad asmenys už šio įstatymo pažeidimus atsako Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka, šiame įstatyme nėra nuorodos, kad asmenys atsako už kitų taisyklių pažeidimą. Nuteistasis pažymi, kad jam inkriminuotas Taisyklių 2.1.1. punkto pažeidimas, tačiau šiose Taisyklėse 2.1.1. punkto iš viso nėra, yra tik 2.1. punkto 2.1.1. papunktis. 2.1. punktas jam nėra inkriminuotas, o 2.1.1. papunktis numato „nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“ ir apie negalimumą ar draudžiamumą laikyti ar gabenti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes nekalba. Visos šios aplinkybės, apelianto teigimu, patvirtina, kad jis nieko nepažeidė, jo veika negali būti laikoma nusikalstama. Be to, kaltinime nurodyta ne visa Taisyklių 2.1. punkto 2.1.1. papunkčio formuluotė, t. y. nenurodytas skliausteliuose įrašytas sakinys, nukreipiantis į Taisyklių 3 punktą, be kita ko nustatantį, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, jeigu jie: 3.1. laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija: 3.1.1. 100 pakelių cigarečių, kai prekės įvežtos iš Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių; 3.1.2. 20 pakelių cigarečių, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus ES valstybes nares (toliau vadinama - trečiosios šalys)”. (2013 m. rugpjūčio 27 d. 3.1.2 papunktis buvo pakeistas, sumažinant cigarečių pakelių skaičių iki 10 (įsigaliojo 2013-09-10). Nuteistasis pažymi, kad paminėti Taisyklių 3.1.1. ir 3.1.2. papunkčiai taikomi išskirtinai nustačius, iš kokios šalies yra įvežtos cigaretės. Šiuo atveju byloje nustatyta tik tai, kur cigaretės pagamintos, tačiau kaip jos pateko į Lietuvos teritoriją – per ES šalis, ar iš trečiųjų šalių, nenustatyta, todėl, pasak apelianto, vadovaujantis principu, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, 200 cigarečių pakelių bei jų vertė (460,84 Eur) iš jam ir S. G. pareikšto kaltinimo turėjo būti pašalinti.

Nuteistasis E. P. pažymi, kad priimdamas sprendimą teismas privalo patikrinti įrodymų rinkimo teisėtumą ir apie tai pasisakyti, tačiau šiuo atveju apygardos teismas to nepadarė ir pripažino įrodymais duomenis, kurie buvo gauti pažeidžiant liečiamumo ir leistinumo taisykles. Panevėžio apylinkės teismo teisėjo 2013 m. liepos 17 d. nutartimi buvo leista klausytis E. P. pokalbių telefonais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), daryti garso įrašus ir kontroliuoti kitą elektroninių ryšių linkiais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti (t. 4, b. l. 1). Tačiau šiuo atveju buvo klausomasi S. G. pokalbių, nes telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi S. G., ką patvirtina 2013-11-25 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos ir įrašų darymo protokolas. Taigi, šiuo atveju S. G. telefoninių pokalbių pasiklausymas buvo neteisėtas, neturint tam teismo leidimo, duomenys užfiksuoti minėtame protokole gauti pažeidžiant BPK įtvirtintus liečiamumo ir leistinumo principus, todėl negalėjo būti pripažinti įrodymais. Pagal galiojančias teisės normas, kai nustatoma, kad klausytasi ne to asmens, kuriam gautas teismo leidimas, tokie pokalbiai turi būti nedelsiant sunaikinami. Be to, Panevėžio apylinkės teismo teisėjos 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi buvo leista nuo 2013-08-05 iki 2013-10-05 klausytis nenustatyto asmens pokalbių telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), daryti garso įrašus ir kontroliuoti kitų elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti (t. 4, b. l. 54). Iš bylos duomenų matyti, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini) kontrolė buvo vykdoma ir po S. G. sulaikymo, tačiau jis vis tiek buvo įvardinamas kaip nenustatytas asmuo, o teismas nuosprendyje minėtą 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį nuosprendyje išdėstė kitaip – nurodė, jog nutartimi buvo leista klausytis S. G. telefoninių pokalbių.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas dėl apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 202 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad K. V. ir A. R. galimai padarė šią nusikalstamą veiką, buvo nustatyta jau 2013 m. vasaros pradžioje, tačiau jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai laukė, kada bus padarytas sunkus nusikaltimas, kuris vėliau inkriminuotas jam – E. P. ir S. G.. Tokia pareigūnų vykdoma kontrolė ir leidimas daryti naują kontroliuojamą sunkų nusikaltimą, pasak nuteistojo, yra nepateisinamas ir provokuojamas. Pareigūnai savo pasyviais veiksmais praktiškai atliko nusikaltimo imitavimo modelį, jam neturėdami teismo leidimo, kas šiuo atveju yra ne tik neteisėta, bet ir nusikalstama, nes pareigūnų pareiga yra užkirsti kelią galimai daromiems nusikaltimams, o ne leisti juos vykdyti.

Nuteistasis nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo bendrininku grupėje su S. G., visiškai nepasisakė ir neatskleidė bendrininkavimo požymių, nenurodė, kuo pasireiškė jų, kaip bendrininkų, veiksmai. Apeliantas teigia pažinojęs S. G. ir žinojęs, kad pastarasis naudojasi jo automobiliu, tačiau tai nepatvirtina, kad jie buvo nusikalstamos veikos bendrininkai. Įvykio metu jis Panevėžyje, prie Pelkių g. 14A pastato nebuvo, tai patvirtino ir S. G.. Aplinkybę, kad jis – E. P. buvo įvykio vietoje, nurodė tik du iš keturių liudytojais apklaustų policijos pareigūnų, tačiau teismas šiuo atveju negalėjo remtis vien tik policijos pareigūnų, atlikusių slaptą sekimą parodymais, nes jie yra prieštaringi ir neatitinka procesiniuose dokumentuose užfiksuotų domenų. Iš 2013-08-27 slapto sekimo protokolo matyti, kad slaptas sekimas prieš sulaikymą buvo atliekamas tik Pelkių g. garažų teritorijoje, tačiau liudytojas E. R. parodė, kad neva jį – E. P. ir S. G., vairuojančius automobilius, pasitiko prie Velžio gyv., esančios 12 km nuo Panevėžio miesto. Pagal liudytojo E. R. parodymus, jis slaptą sekimą atliko su A. B., nors pastarasis apie sekimą Velžio k. nenurodė, tokie duomenys nefiksuoti ir minėtame slapto sekimo protokole. Be to, šiame protokole užfiksuota, kad slaptą sekimą atliko keturi pareigūnai, tuo tarpu pagal policijos pareigūnų parodymus slaptą sekimą vykdė tik du. Policijos pareigūnai nurodė, kad į įvykio vietą atvyko vienu automobiliu, tačiau trys iš jų teigė vairavę automobilį. Vieni pareigūnai teigė, kad buvo visi kartu, kiti gi parodė, kad buvo išsiskirstę. Be to, kyla klausimas, kas surašė 2013-08-27 slapto sekimo protokolą, ar jame buvo užfiksuoti įvykiai, ar protokolą surašiusio pareigūno laisvas pasakojimas, kuris negali būti vertinamas kaip tyrimo veiksmas, o juo labiau toks protokolas negali būti pripažįstamas įrodymu.

Apeliantas pažymi, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi buvo leista atlikti jo – E. P. ir transporto priemonių Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), slaptą sekimą, tačiau 2013-08-27 slapto sekimo metu užfiksuotas automobilis Audi A6, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nors policijos pareigūnai teismo leidimo vykdyti šio automobilio slaptą sekimą neturėjo. Iš policijos pareigūnų parodymų seka, kad įvykio vietoje prieš S. G. sulaikymą maišai su cigaretėmis iš automobilio Ford Mondeo buvo pernešti į automobilį Audi A6, o tai rodo, kad pastaroji transporto priemonė nebuvo naudota gabenti cigaretėms, visos cigaretės buvo atvežtos į įvykio vietą S. G. automobiliu Ford Mondeo. Taigi, net ir tuo atveju, jei jis – E. P. būtų atvairavęs automobilį Audi A6 į įvykio vietą, nebūtų pagrindo pripažinti, jog jis gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes. Jokie kiti įrodymai, patvirtinantys jo bendrininkavimą su S. G. gabenant akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, nepateikti, nors, kaip matyti iš bylos duomenų, policijos pareigūnai pilnai kontroliavo visas technines priemones, kurios leido nustatyti jo – E. P. buvimo vietą. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas neatliko jokios telefoninių pokalbių analizės, juos tik perkopijavo į nuosprendį iš kaltinamojo akto, todėl neaišku, kurie telefoniniai pokalbiai įrodo teismo nustatytas aplinkybes, kad jis – E. P. gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, juolab, kad jis pats niekada nepripažino, jog byloje yra užfiksuoti jo telefoniniai pokalbiai.

Nuteistasis E. P. teigia, kad nepagrįstai jam paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – E. Š. vardu registruoto automobilio Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo registracijos liudijimo konfiskavimas. Nurodo, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudinga, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, tačiau kai konfiskuotinas turtas priklauso kitam fiziniam asmeniui teismas privalo nustatyti ne tik BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, bet ir bent vieną iš šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų. Pasak apelianto, šiuo atveju apygardos teismas nepagrįstai automobilį Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino nusikaltimo įrankiu, nes šiuo automobiliu nebuvo neteisėtai gabenamos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės, be to, visiškai nesiaiškino, ar yra, ar ne BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos, suteikiančios pagrindą konfiskuoti fizinio asmens, šiuo atveju jo sesers E. Š. automobilį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. R., E. P., gynėjai advokatai Žygimantas Rutkauskas, Dainius Tamošiūnas, Daiva Gadliauskienė prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. R. ir E. P. apeliaciniai skundai atmetami, nuteistojo S. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteistojo A. R. apeliacinio skundo.

Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas A. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl A. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad A. R. nusikalstami veiksmai atitinka BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.

A. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su K. V., laikotarpyje nuo 2013 metų kovo mėnesio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio versliškai ėmėsi komercinės veiklos – prekybos cigaretėmis, neturėdami šiai veiklai būtinų licencijų, o būtent šiuo laikotarpiu A. R. iš nenustatyto šaltinio įgijo ir už atlygį per ne mažiau kaip 38 kartus perdavė K. V., pagal verslo liudijimą prekiavusiai „Ž“ (duomenys pakeisti) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), kontrabandos būdu į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtus ne mažiau kaip 623 pakelius cigarečių, kuriuos K. V. realizavo parduodama įvairiems asmenims.

Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde pažymi, kad šiuo atveju parduotas cigarečių kiekis beveik 6 kartus mažesnis nei galėtų būti laikomas stambiu mastu, veika truko apie penkis mėnesius, taigi, pasak apelianto, nustatyti veiksmai galėtų būti vertinami kaip smulki ekonominė veikla ir nėra jokio pagrindo išvadai dėl didesnio šios neteisėtos veiklos pavojingumo bei administracinės atsakomybės taikymo nepakankamumo ir neproporcingumo. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Už vertimosi ūkine, komercine veikla pažeidimus numatyta dviejų rūšių teisinė atsakomybė. Pirmiausia už verslo tvarkos pažeidimus atsiranda administracinė atsakomybė. ATPK 173 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, kai gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 MGL dydžio sumos. BK 202 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Iš šių dispozicijų palyginimo matyti, kad baudžiamoji atsakomybė siejama su papildomais požymiais, nustatytais BK 202 straipsnyje. Šie požymiai yra veiklos versliškumas arba stambus mastas.

Šiuo atveju nuteistieji A. R., K. V. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 202 str. 1 d. už tai, kad versliškai ėmėsi komercinės veiklos – prekybos cigaretėmis, neturėdami šiai veiklai būtinų licencijų. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas pagal veikos versliškumo požymį yra sudėtingesnis, nes tiek ATPK 173 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“, tiek ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „versliškai ėmėsi veiklos“ reiškia ne ką kita kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Versliškumas turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško administracinės teisės pažeidimo. Versliškumą kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymį charakterizuoja veiklos pastovumas (ji tęsiasi gana ilgą laiką) ir iš šios veiklos gaunamos pajamos, kurios yra pagrindinis ar papildomas asmens pragyvenimo šaltinis. Taigi versliškumas identifikuojamas pagal padarytų pažeidimų skaičių, nuolatinį veikos pobūdį ir pajamų dydį. Bet versliškumą gali charakterizuoti ir kiti požymiai. Tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, atitinkamų priemonių veiklai vykdyti įgijimas ir turėjimas (automobiliai, traktoriai, staklės, kiti įrenginiai ir pan.), šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-1/2015). Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį vien dėl kelių smulkių neteisėtos veiklos epizodų neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties ir principų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-335/2012).

Nors nuteistasis A. R. parodymus duoti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu atsisakė, tačiau naudodamasis suteikto paskutinio žodžio teise nurodė pažįstantis K. V., nes Ž (duomenys pakeisti) turgelyje pats prekiavo daržovėmis, kiaušiniais, o iš K. V. pirkdavo duonos gaminių. Paaiškino, kad nusikaltimų nepadarė, nenori turėti teistumo, nes dėl to nebus leista įsigyti ginklo, kuris būtinas gyvenant vienkiemyje. Apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu nuteistasis taip pat nurodė, kad nusikalstamos veikos nepadarė. Tokia nuteistojo pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ši pozicija aptarta bei motyvuotai ir pagrįstai atmesta.

Nuteistoji K. V. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad su A. R. susipažino 2012 metų pabaigoje, 2013 pradžioje, dirbdama „Ž“ (duomenys pakeisti) turgelyje esančiame kioske, kuomet prekiavo maisto gaminiais. Tuo metu A. R. priėjęs pasiūlė jai prekiauti ir cigaretėmis. Ji sutiko, nes norėjo užsidirbti. A. R. cigaretes atveždavo blokais kartą per savaitę ar dažniau ir tiek, kiek paprašydavo, nes turėjo jo telefono numerį, kurį jis pasakė. Jų pokalbiai užfiksuoti byloje. Pradžioje cigaretes pirko dėl savęs ir šeimos nariams, kažkiek parduodavo. Nuo pakelio uždirbdavo apie 50 centų. Į dieną parduodavo nuo trijų iki šešių blokų. Kiek cigarečių jai perdavė A. R., nežino, nes cigarečių pardavimui gaudavo ir iš kitų asmenų, jų pavardžių nežino, cigarečių apskaitos nevedė. Cigaretes laikydavo kioske, jų pirkti ateidavo dažniausiai tie patys klientai (t. 6, b. l. 157-158). Pažymėtina, kad nuteistosios K. V. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 5, b. l. 60-61, 64-65), tiek ir pirmosios instancijos teisme, todėl jais abejoti kaip patikimu įrodymu šaltiniu nėra jokio pagrindo.

Nuteistosios K. V. parodymus, kad ji neteisėtai prekiavo cigaretėmis, kurias jai taip pat perduodavo ir A. R., patvirtina Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolai, kuriuose, be kitų, užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp K. V. ir A. R. (t. 3, b. l. 26-31; 32-43; 63-87; 102-111; 124-134). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu perklausius šiuos įrašus K. V. pripažino, kad juose užfiksuoti jos pokalbiai su A. R. (t. 7, b. l. 7-8). Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, iš šių pokalbių matyti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 11 d., kai buvo kontroliuojami jų telefoniniai pokalbiai, nuteistieji tarpusavyje telefonu bendravo ne mažiau kaip 38 kartus, kada užšifruotai tarėsi, kokį kiekį ir kokios rūšies cigarečių A. R. atgabens K. V.. Iš šių pokalbių taip pat matyti, kad nuteistieji susitarė ne mažiau kaip dėl 623 pokalbiuose neįvardintų vienetų cigarečių pakelių perdavimo. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad iš bylos duomenų nėra aišku, kaip būtent tokį pakelių skaičių teismas nustatė. Teisėjų kolegija pažymi, kad tikslus A. R. K. V. perduotų cigarečių pakelių skaičius nebuvo nustatytas, tačiau iš minėtų telefoninių pokalbių ir K. V. nuoseklių parodymų galima spręsti, kad šis skaičius buvo ne mažesnis kaip 623. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teismas neturi jokio pagrindo netikėti K. V. nuosekliais parodymais, kad tariantis dėl cigarečių kiekio pokalbiuose buvo nurodomas jai reikalingas cigarečių skaičius pakeliais ir kad visą sutartą cigarečių kiekį A. R. jai yra pristatęs.

Šiuo atveju byloje nustatytas A. R. perduotas K. V., o pastarosios parduotas cigarečių pakelių kiekis yra pakankamai didelis. Bendra A. R. ir K. V. neteisėta veikla – prekyba cigaretėmis neturint šiai veiklai būtinų licencijų, truko pakankamai ilgai – 5 mėnesius. Ši veikla vyko intensyviai ir turėjo nuolatinį pobūdį, nuteistieji dėl cigarečių pristatymo tarpusavyje telefonu bendravo ne mažiau kaip 38 kartus, A. R. K. V. cigaretes atveždavo blokais kartą per savaitę ar dažniau. Prekyba cigaretėmis vyko K. V. darbo vietoje, t. y. turgavietėje, kur įprastai lankosi nemažai žmonių. Iš šios veiklos nuteistieji gavo nenustatytą kiekį nuolatinių pajamų, t. y. prekyba cigaretėmis buvo papildomas šių asmenų pragyvenimo šaltinis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šia neteisėta komercine veikla abu nuteistieji užsiėmė versliškai ir ši jų veika turi visus nusikaltimo, numatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementus.

Dėl nuteistojo S. G. apeliacinio skundo.

Nuteistasis S. G. apeliaciniame skunde, neginčydamas veikos kvalifikavimo, apimties bei savo kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: sumažinti paskirtos baudos dydį, nustatyti baudos sumokėjimo terminą iki dviejų metų ir panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei šio automobilio registracijos liudijimo konfiskavimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam S. G. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. G., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis padarė tyčinę baigtą nusikalstamą veiką ekonomikai ir verslo tvarkai, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 199² str. 1 d.). Neteisėtai gabentų akcizais apmokestinamų prekių - 13 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, buvo 103 428 litai (29954,82 eurai), t. y. daugiau nei 3 kartus viršijo BK 199² str. 1 d. numatytą 250 MGL dydžio sumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad S. G. anksčiau neteistas (t. 5, b. l. 155), charakterizuojamas teigiamai, turi legalų pragyvenimo šaltinį (t. 7, b. l. 3-4). Pirmosios instancijos teismas nenustatė S. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Apeliantas skunde nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo, suvokė atliktų veiksmų neteisėtumą, dėl jų išgyveno, pripažino, jog taip norėjo gauti pajamų, nes tuo metu neturėjo jokio pastovaus šaltinio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nuosekliai formuojamą teismų praktiką, BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltės pripažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: kaltininko prisipažinimą, padarius nusikalstamą veiką, bei nuoširdų gailestį dėl to. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais, kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-31/2006, Nr. 2K-300/2006, Nr. 2K-491/2007, Nr. 2K-43/2008, Nr. 2K-57/2008, Nr. 2K-301/2008, Nr. 2K-353/2008, Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010). Nors S. G. apklaustas pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad jis teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas kitas cigarečių gabenimo aplinkybes, be to siekė padėti nusikalstamos veikos bendrininkui E. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės, pirmosios instancijos teismas S. G. prisipažinimą pagrįstai laikė formaliu ir nepripažino to jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė S. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam S. G. paskirta įstatymo, numatančio atsakomybę už jo padarytą nusikaltimą sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis – bauda, savo dydžiu artima įstatyme numatytam vidurkiui (pagal BK 47 str. 3 d. 4 p. už sunkų nusikaltimą nustatoma iki 1 500 MGL dydžio bauda), nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Apeliantas skunde nurodo, kad jis jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat santaupų neturi, o gaunamos pajamos nedidelės, todėl negali sumokėti baudos per įstatymo numatytą 2 mėnesių terminą. Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Tai rodo, kad įstatyme yra numatytas minimalus savanoriško baudos sumokėjimo terminas – du mėnesiai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė 2 mėnesių terminą paskirtai baudai sumokėti. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus tai, kad nuteistojo S. G. mokėtinos baudos dydis yra gana didelis fiziniam asmeniui (26362 eurų), S. G. įpareigojamas sumokėti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą baudą per 12 mėnesių nuo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. 2016 m. birželio 9 d. (BVK 22 str. 2 d.).

Apeliantas skunde taip pat nesutinka ir su teismo nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemone – transporto priemonės konfiskavimu. Teigia, kad ši priemonė yra neadekvati, neproporcingai perteklinė, bloginanti jo padėtį, gerovę, nes automobilis jam reikalingas nuvykti į darbą. Pasak apelianto, būtina atsižvelgti ir į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, todėl pati bausmė turėtų auklėti, o ne žlugdyti. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismų praktikoje aiškinama, kad spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-24/2011, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-296/2014). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, 2K-463/2011, 2K-534/2011, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-296/2014).

Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu konfiskavo R. G. vardu registruotą automobilį Audi A6, v. n. (duomenys neskelbtini), kuriuo realiai disponavo bei naudojosi S. G. ir kuriuo jis kartu su E. P. aptariamu atveju gabeno cigaretes, kadangi jis buvo būtinas šiam nusikaltimui padaryti. Šiuo atveju S. G. ir E. P. neteisėtai gabeno didelį akcizais apmokestinamų prekių kiekį (13 000 pakelių cigarečių), todėl akivaizdu, kad automobilis Audi A6 palengvino nuteistiesiems daryti nusikalstamą veiką ir be transporto priemonės jie negalėjo atlikti inkriminuotų veiksmų. Todėl apygardos teismas pagrįstai pripažino automobilį Audi A6 konfiskuotinu turtu. Tai, kad automobilis reikalingas S. G. nuvykti į darbą, šiuo atveju nesudaro pagrindo panaikinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės.

Dėl nuteistojo E. P. apeliacinio skundo.

Nuteistasis E. P. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį pagal BK 199² straipsnio 1 dalį išteisinti, taip pat panaikinti automobilio Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei šio automobilio registracijos liudijimo konfiskavimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas su E. P. inkriminuota nusikalstama veika susijusias aplinkybes, tiesiogiai apklausė kaltinamuosius, liudytojus, ištyrė procesinių veiksmų protokolus, kitus rašytinius bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus bylos įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo. Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamųjų ir liudytojų parodymų bei kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados dėl E. P. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² str. 1 d. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. P. kaltumo pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Taip pat skundžiamame teismo nuosprendyje yra nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė nuteistojo E. P. parodymus ir versijas apie byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes. Todėl priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir konstatuodamas E. P. kaltumą, bylos įrodymus vertino vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis, ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei nesilaikė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų.

Dėl BPK 219 straipsnio nuostatų taikymo

BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, ją gali perduoti prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas skunde nurodo, kad kaltinamasis aktas ir skundžiamas nuosprendis neatitinka kaltinamojo akto bei nuosprendžio aprašomosios dalies turiniui keliamų reikalavimų (BPK 219 ir 305 straipsniai), jam pareikštas kaltinimas yra nesuprantamas, prieštaraujantis elementariai logikai, kaltinamajame akte netinkamai nurodytas inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių ir kliūčių nagrinėti bylą teisme, 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi perdavė šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 6, b. l. 140). Pirmosios instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2015 m. gegužės 6 d., nuteistasis E. P. nurodė suprantantis, kuo yra kaltinamas (t. 6, b. l. 157).

Iš nagrinėjamoje byloje esančio Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro surašyto kaltinamojo akto turinio matyti, kad E. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymas atitinka BK 199² str. 1 d. dispoziciją, nes kaltinamajame akte yra detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami nuteistojo veiksmai, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, t. y. jame išdėstytos visos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 199² str. 1 d. tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši byla pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėta pagal aiškų ir BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą, o nuteistojo teisės baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnio 5, 7 dalys) nebuvo pažeistos. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje patikslino nusikaltimo padarymo laiką, pašalindamas iš kaltinimo nurodytą laiką (ne vėliau nei 17.10 val.), tačiau tai nekeičia kaltinimo esmės ir nedaro jo nesuprantamu. Nors apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad E. P. ir S. G. neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes – 13 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis ir kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, buvo 103 428 litai (29954,82 eurai), t. y. viršijanti 250 MGL dydžio sumą, nuosprendyje neargumentuodamas tokio savo sprendimo, tačiau tokiu būdu nebuvo pasunkinta nuteistųjų teisinė padėtis, nes buvo sumažinta kaltinimo apimtis, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos nuteistųjų teisės ir priimtas nepagrįstas bei neteisėtas nuosprendis.

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 199² str. 1 d.

BK 199² str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. BK 199² str. numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (kurių vertė viršija 250 MGL) – gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 199² str. 1 d. dispozicijoje numatytų veiksmų. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų ar vieno iš jų padarymo. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai šios teisės normos dispozicijoje numatytais veiksmais ar bent vienu iš jų tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nusikalstamos veikos, už kurios padarymą yra nuteisti E. P. ir S. G., dispozicija yra blanketinė. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už šio nusikaltimo dispozicijoje numatytus alternatyvius veiksmus atsiranda tada, kai jie atliekami pažeidžiant nustatytą tvarką. Tokią tvarką gali nustatyti ne tik įstatymai, bet ir kiti teisės aktai (šiuo atveju Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintos „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje“ taisyklės). Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007). Todėl apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl teisės akto, reglamentuojančio disponavimą akcizinėmis prekėmis, juridinės galios ir pritaikymo šioje situacijoje yra nepagrįstos.

Nagrinėjamu atveju E. P. buvo inkriminuotas minėtų taisyklių 2.1.1. punkto pažeidimas, kur nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius ir alkoholinius gėrimus (išskyrus alų, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidrą, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento) nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus). Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius ir alkoholinius gėrimus (išskyrus alų, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidrą, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento), jeigu jie: 3.1. laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija: 3.1.1. 100 litrų vyno, 20 litrų spiritinių gėrimų, 20 litrų kitų alkoholinių gėrimų, 100 pakelių cigarečių, 400 vienetų cigarilių, 200 vienetų cigarų, 1 kg rūkomojo tabako, kai prekės įvežtos iš Europos Sąjungos valstybių narių; 3.1.2. 50 litrų vyno, 10 litrų spiritinių gėrimų, 20 litrų kitų alkoholinių gėrimų, 10 pakelių cigarečių, 100 vienetų cigarilių, 50 vienetų cigarų, 0,5 kg rūkomojo tabako, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares (toliau – trečiosios šalys). Šiuo atveju neginčijamai nustatyta, kad E. P. ir S. G., veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. rugpjūčio 27 d. automobiliais Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 13 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis ir kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, buvo 103 428 litai (29954,82 eurai), t.y. viršijanti 250 MGL dydžio sumą. Nuteistųjų neteisėtai gabentų cigarečių kiekis gerokai viršijo minėtų taisyklių 3 punkte nurodytą leidžiamą gabenti kiekį, jų tyčios kryptingumas rodo, kad jie siekė neteisėtai gabenti visą nurodytą kiekį cigarečių. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo iš nuteistųjų neteisėtai gabentų cigarečių kiekio pašalinti leistino gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje akcizais apmokestinamų prekių kiekio.

Nors nuteistasis E. P. apklaustas pirmosios instancijos teisme neigė padaręs BK 199² str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, nurodydamas, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nebuvo, o nuteistasis S. G. apklaustas pirmosios instancijos teisme taipogi parodė, kad E. P. įvykio vietoje nebuvo, o cigaretes, kurios sulaikymo metu buvo rastos Audi A6, jis įsigijo iš pažįstamo asmens, vardu „Žydrūnas“, kurį tą pačią dieną susitiko atsitiktinai Panevėžio mieste (t. 6, 207-209), tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistųjų parodymus pagrįstai atmetė kaip pasirinktą gynybos būdą, kadangi jie prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo E. P. kaltę patvirtinantiems įrodymams.

Panevėžio apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartimi buvo leista nuo 2013-07-22 iki 2013-10-22 slapta sekti E. P. ir jo naudojamus automobilius AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sekimo metu daryti vaizdo ir garso įrašą (t. 3, b. l. 192). Iš 2013-08-27 slapto sekimo protokolo matyti, kad policijos pareigūnams A. B., E. R., D. I., V. Š. vykdant E. P. ir jo naudojamų automobilių AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), slaptą sekimą 2013-08-27, apie 16:50 val., buvo pastebėti automobiliai AUDI A6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurie vienas paskui kitą atvyko į Panevėžio miesto Pelkių gatvę Nr. 14A, teritoriją, kur prekiaujama naudotomis automobilių detalėmis. Iš automobilio AUDI A6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išlipo E. P., kuris iš kartu atvykusio automobilio FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perkrovė 4 vnt. juodos spalvos polietileninius maišus į AUDI automobilio bagažinę. 17:15 val. sekimas buvo baigtas, nes buvo atliekami kiti procesiniai veiksmai. Protokolą surašė tyrėjas A. B. (t. 3, b. l. 195). Apeliantas skunde nurodo, kad 2013-08-27 slapto sekimo metu užfiksuotas automobilis Audi A6, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nors policijos pareigūnai teismo leidimo vykdyti šio automobilio slaptą sekimą neturėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad automobilis Audi A6, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo užfiksuotas vykdant E. P. ir jo naudojamų automobilių AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), slaptą sekimą. Minėtas automobilis buvo užfiksuotas kartu su automobiliu FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista Panevėžio apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartyje numatyta slapto sekimo tvarka.

Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas E. R. parodė, kad kaip pareigūnas 2013 metų vasaros pabaigoje vykdė kaltinamųjų sekimą dėl kontrabandinių cigarečių, po to dalyvavo jų sulaikyme. Matė, kaip Pelkių g. garažų teritorijoje atvažiavo du automobiliai – E. P. „Audi“ markės automobiliu, S. G. „Ford Mondeo“. Juos stebėjo 200-300 m. atstumu. E. P. krovė juodus plastikinius maišus iš „Ford Mondeo“ automobilio bagažinės ir salono į „Audi“ automobilį. Maišų buvo daug. Privažiavus prie jų E. P. skubiai įėjo į gamybines patalpas ir pasislėpė, jo surasti tuo metu nepavyko. S. G. buvo sulaikytas sėdintis automobilyje. E. P. iki tol buvo matęs nuotraukose, nes jo atžvilgiu buvo taikomos priemonės, buvo vykdomi pasiklausymai, buvo supažindintas, kieno atžvilgiu vykdomos priemonės ir yra įsitikinęs, kad tuo metu įvykio vietoje matė būtent E. P. (t. 6, b. l. 184-185). Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu E. R. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 177-178). E. R. nuosekliai nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas A. B., kuris paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, iš D. Ž. perėmė elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą K. V., A. R. ir E. P., ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu nustatyto asmens – S. G. atžvilgiu. Pagal teismo sankcionuotus veiksmus buvo gauta informacija, kad E. P., su kaip vėlai nustatyta S. G., užsiima nusikalstama veika – neteisėtu disponavimu akcizinėmis prekėmis, įgyja jų iš nenustatytų asmenų ir sandėliuoja Pelkių g. 14A, Saulėtekio g. Panevėžyje, bei Ūtos kaime. Gavus duomenų apie prekių gabenimą, buvo atliekamas slaptas sekimas, atkarpoje Vilnius-Panevėžys, buvo pastebėti du automobiliai, kurių vieną vairavo E. P., kurį pažinojo iš kitų ikiteisminio tyrimo bylų. Su kolegomis buvo pasiruošę jų sulaikymui, pareigūnams buvo pravedęs instruktažą. Klausantis telefoninių pokalbių, buvo suprantama, kad gabens didelį kiekį. Vienas iš kalbančių buvo E. P., po sulaikymo sužinojo, kad jis kalbėdavo su S. G.. Pelkių g. 200 metrų atstumu nuo Pelkių g. 14A pastato, per žiūronus matė į teritoriją įvažiuojančius du automobilius. Automobiliai atvyko iš Vilniaus pusės, nes pasitiko juos netoli įsukimo į Velžį, stebėjo per žiūronus. Pirmas įvažiavo Audi A6, paskui – Ford Mondeo. Automobiliai sustojo vienas į kitą bagažinėmis. Iš automobilio Audi A6 išlipo E. P., kuris atsidaręs automobilio Ford Mondeo galines dureles iš jo į Audi A6 krovė didelius juodus apie 80 l talpos maišus, kurių turinio nematė. Stebėjo juos nepertraukiamai, matymas buvo be trukdžių, matė visus jų atliekamus veiksmus. E. P. iš S. G. automobilio perkrovė keturis maišus ir sudėjo juos į bagažinę. Privažiavus prie jų E. P. nubėgo į Pelkių g. 14A gamybines patalpas. Priėjo prie Ford Mondeo automobilio, kuriame sėdėjęs asmuo prisistatė S. G., paklausus, kas maišuose, jis tylėjo, buvo matyti, kad jis susijaudinęs. Iki tol jo nežinojo. E. P. tą dieną nerado (t. 6, b. l. 200-202). Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu A. B. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 174-175). Liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai D. I. ir V. Š., kurie taip pat dalyvavo 2013-08-27 atliekant slapto sekimo veiksmus, nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes kaip ir E. R. bei A. B., tačiau negalėjo patvirtinti Audi A6 vairavusio asmens tapatybės (t. 6, b. l. 185-187). Nors liudytojų policijos pareigūnų parodymuose yra tam tikrų neatitikimų nurodant, kuris iš jų slapto sekimo metu vairavo tarnybinį automobilį, kurioje vietoje buvo pradėtas slaptas sekimas ir ar jis buvo atliekamas pareigūnams išsiskirsčius, tačiau tai nesudaro pagrindo jais abejoti kaip patikimu įrodymu šaltiniu, kadangi minėti parodymai savo esme yra vienodi ir nuoseklūs, liudytojai aiškiai nurodė cigarečių gabenimo aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo jų parodymais netikėti, nes juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Policijos pareigūnų nurodytas aplinkybes, kad E. P. taip pat dalyvavo darant nusikalstamą veiką, iš dalies patvirtina A. Š. parodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, Nr. 2K-431/2006, Nr. 2K-592/2010). 2013-08-28 apklaustas įtariamuoju, nedalyvaujant gynėjui, A. Š. parodė, kad 2013-08-27, būdamas angare Pelkių g. 14A, apie 17 val. išėjo į lauką parūkyti, kur pamatė prie angaro stovinčius V. anksčiau minėtus automobilius, t. y. FORD ir AUDI markės, FORD galinės vairuotojo pusės durelės buvo atidarytos. V. einant link jo pusės, prie angaro staiga privažiavo vyriškiai, kaip vėliau suprato, tai Kriminalinės policijos darbuotojai. V. iš karto spruko įbėgdamas į angarą, kur jis tiksliai nubėgo, nebematė (t. 5, b. l. 7-9). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu A. Š. atpažino vyrą, apie kurį davė parodymus, t. y. E. P., kuris jam prisistatė esantis vardu V. (t. 5, b. l. 15-19). 2013-08-27 kratos metu, adresu Pelkių g. 14A, Panevėžyje, paimtas A. Š. priklausantis mobiliojo ryšio telefonas IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kurio adresatuose įvestas tel. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įvardintas vardu V. Nustatyta, kad tai E. P. naudotas telefono numeris (t. 2, b. l. 92). 2013-11-21 E. P. naudojamo telefono numerio (duomenys neskelbtini) Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokole užfiksuota, kaip jis bendrauja su A. Š., kuris naudojasi tel. Nr, (duomenys neskelbtini). Iš įrašų Nr. 781 (2013-07-08, 15:28 val. ), Nr. 959 (2013-07-11, 11:35 val.), Nr. 1374 (2013-07-25, 09:05 val.), Nr. 1629 (2013-07-30,14:21 val.), Nr. 2073 (2013-08-11,19:18 val.) matyti, kad E. P. bendrauja su A. Š., kuris naudojasi tel. Nr. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš pokalbių galima suprasti, kad jie palaiko tarpusavyje ryšius (t. 3, b. l. 137-158). A. Š. vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir apklaustas pirmosios instancijos teisme pakeitė savo anksčiau duotus parodymus, parodė, jog sulaikymo dieną matė, kad prie jo darbo patalpų buvo sulaikyti du automobiliai, matė ant žemės išbertas cigaretes, tačiau E. P. tą dieną nematė. Po sulaikymo minėjo, kad cigaretes įgijo iš asmens, vardu „V“, kurio numeris buvo jo telefone, tačiau „V“ realiai jam nėra pažįstamas ir jo telefono numeris galbūt sutapo su E. P. numeriu, nors cigarečių iš E. P. nepirko. Atpažinimo iš fotonuotraukų metu rodė nuotrauką į labiausiai panašų asmenį, sakė, kad tai gali būti ne tas asmuo. Į tyrėjos klausimus atsakinėjo „galbūt“. Pasirašė pasitikėdamas, nes lietuvių kalbą žino prastai (t. 6, b. l. 187). Nors A. Š. pakeitė savo parodymus, tačiau pastarieji prieštarauja jo pirminiams parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, patvirtinantiems, kad E. P. dalyvavo darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Tai, kad E. P. taip pat dalyvavo darant nusikalstamą veiką, iš dalies patvirtina ir Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolai, kuriuose, be kitų, užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp E. P. ir S. G. (t. 4, b. l. 2-35; 92-96). 2013-11-24 E. P. naudojamo telefono numerio (duomenys neskelbtini) kontrolės protokole užfiksuota, kad jis laikotarpyje nuo 2013-07-22 iki 2013-10-22 bendravo su, kaip tyrimo metu paaiškėjo, S. G., kuris naudojasi tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš įrašuose Nr. 918, 921 (2013-08-27, 10:41 val., 10:42 val.) užfiksuotų pokalbių galima suprasti, kad nusikaltimo darymo dieną E. P. su S. G. užšifruotai kalba apie didelius kiekius cigarečių (t. 4, b. l. 34-35). 2013-11-30 E. P. naudojamo telefono numerio (duomenys neskelbtini) kontrolės protokole užfiksuoti reikšmingi pokalbiai. Iš įrašo Nr. 185 (2013-08-27,13:14 val.) matyti, kad E. P. skambino nenustatytam vyrui, kuris naudojasi tel. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuris E. P. užšifruotai pasiteiravo, ar jis turi tam tikros rūšies cigarečių. E. P. nurodė, kad būtent 2013-08-27 jis turėtų gauti cigarečių ir jie susitarė vakare susiskambinti. Iš įrašo Nr. 186 (2013-08-27, 13:16 val.) matyti, kad E. P. skambino nenustatytam vyrui, kuris naudojasi tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš pokalbio galima suprasti, kad E. P. informavo asmenį, kad tą dieną, t. y. 2013-08-27, jis gaus cigarečių. Iš įrašo Nr. 193 (2013-08-27, 14:15 val.) matyti, kad E. P. skambino nenustatytam vyrui, kuris naudojasi tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš pokalbio galima suprasti, kad E. P. informavo asmenį, kad jis tą dieną, t. y. 2013-08-27, turės cigarečių (t. 4, b. l. 95-96). Iš E. P. ir S. G. telefoninių pokalbių galima buvo spręsti, kad jie 2013-08-27 galimai gabens didelį kiekį kontrabandinių cigarečių, todėl policijos pareigūnams atliekant slapto sekimo veiksmus S. G. su E. P. buvo pastebėti vairuojantys automobilius AUDI A6 ir FORD MONDEO, kuriais atvyko prie Pelkių g. 14A garažų, esančių Panevėžyje. Patikrinus automobilius buvo rasti dideli kiekiai kontrabandinių cigarečių. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad Panevėžio apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartimi buvo leista klausytis E. P. pokalbių telefonais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), daryti garso įrašus ir kontroliuoti kitą elektroninių ryšių linkiais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti (t. 4, b. l. 1), tačiau iš 2013-11-25 Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolo matyti, kad tyrimo metu nustatyta, jog telefono numeriu (duomenys neskelbtini) naudojasi ne E. P., o S. G., t. y. šiuo atveju buvo klausomasi S. G. pokalbių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šiuo atveju S. G. telefoninių pokalbių telefono numeriu (duomenys neskelbtini) buvo klausomasi neturint tam teismo leidimo, tačiau byloje yra pakankamai kitų anksčiau aptartų duomenų, patvirtinančių tai, kad nuteistieji E. P. ir S. G. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² str. 1 d.

Dėl bendrininkavimo

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų požymių, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus bendruosius ir (ar) specialiuosius požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

Nuteistasis E. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo bendrininku grupėje su S. G., visiškai nepasisakė ir neatskleidė bendrininkavimo požymių, nenurodė, kuo pasireiškė jų, kaip bendrininkų, veiksmai. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad S. G. ir E. P., veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. rugpjūčio 27 d. neteisėtai, automobiliais Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 13 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis ir kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, buvo 103 428 litai (29954,82 eurai), t. y. viršijanti 250 MGL dydžio sumą, kol jas 2013 m. rugpjūčio 27 d. apie 17 val. Panevėžyje, prie Pelkių g. 14 A pastato automobiliuose surado policijos pareigūnai. Akcizais apmokestinamų prekių gabenimu laikomas šių prekių pervežimas iš vienos vietos į kitą pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką bet kokia transporto rūšimi, bet kokiu būdu, taip pat nepriklausomai, kokioje transporto priemonės vietoje prekės yra sudėtos, jos paslėptos ar ne ir pan. Iš anksčiau aptartų E. P. ir S. G. telefoninių pokalbių galima spręsti, kad jie iš anksto susitarė 2013-08-27 gabenti didelį kiekį kontrabandinių cigarečių. Iš 2013-08-27 slapto sekimo protokolo matyti, kad vykdant slaptą sekimą 2013-08-27, apie 16:50 val., buvo pastebėti automobiliai AUDI A6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurie vienas paskui kitą atvyko į Panevėžio miesto Pelkių gatvę Nr. 14A, teritoriją. Iš automobilio AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išlipo E. P., kuris iš kartu atvykusio automobilio FORD MONDEO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perkrovė 4 vnt. juodos spalvos polietileninius maišus į AUDI automobilio bagažinę. Nors visos cigaretės į įvykio vietą buvo atvežtos automobiliu Ford Mondeo, tačiau iš aptartų duomenų galima spręsti, kad E. P. ir S. G. abu bendrai dalyvavo darant nusikalstamą veiką, t. y. neteisėtai automobiliais gabeno akcizais apmokestinamas prekes, jie abu suvokė, kad veikia bendrai, susitarę, jog kėsinasi į tą patį objektą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė bendrininkavimo požymius.

Dėl bausmės.

Nuteistojo E. P. gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad pirmosios instancijos teismas E. P. paskyrė per griežtą bausmę, tokios bausmės paskyrimas neatitinka teisingumo principo, todėl tokia bausmės nėra proporcinga. Pažymėjo, kad E. P. anksčiau neteistas, dirbantis, nėra jokių jį neigiamai charakterizuojančių duomenų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam E. P. yra teisėta ir pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam E. P., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis padarė tyčinę baigtą nusikalstamą veiką ekonomikai ir verslo tvarkai, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 199² str. 1 d.). Neteisėtai gabentų akcizais apmokestinamų prekių - 13 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, buvo 103 428 litai (29954,82 eurai), t. y. daugiau nei 3 kartus viršijo BK 199² str. 1 d. numatytą 250 MGL dydžio sumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad E. P. neteistas (ankstesni teistumai pagal Lietuvos Respublikos teismų priimtus nuosprendžius išnykę, o veikos padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija nenumatė turinčiais teistumą laikyti asmenis, kurių atžvilgiu yra priimtas kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo apkaltinamasis nuosprendis) (t. 6, b. l. 49-55), charakterizuojamas teigiamai, turi legalų pragyvenimo šaltinį (t. 6, b. l. 58, 179-181). Pirmosios instancijos teismas nenustatė E. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam E. P. paskirta įstatymo, numatančio atsakomybę už jo padarytą nusikaltimą sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis – bauda, savo dydžiu artima įstatyme numatytam vidurkiui (pagal BK 47 str. 3 d. 4 p. už sunkų nusikaltimą nustatoma iki 1 500 MGL dydžio bauda), nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka ir su teismo nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemone – transporto priemonės konfiskavimu. Pasak apelianto, šiuo atveju apygardos teismas nepagrįstai automobilį Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino nusikaltimo įrankiu, nes šiuo automobiliu nebuvo neteisėtai gabenamos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės, be to, visiškai nesiaiškino, ar yra, ar ne BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos, suteikiančios pagrindą konfiskuoti fizinio asmens, šiuo atveju jo sesers E. Š. automobilį. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismų praktikoje aiškinama, kad spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-24/2011, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-296/2014). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, 2K-463/2011, 2K-534/2011, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-296/2014).

Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu konfiskavo E. P. sesers E. Š. vardu registruotą automobilį FORD MONDEO, v. n (duomenys neskelbtini), kuriuo jis kartu su S. G. aptariamu atveju gabeno cigaretes, kadangi jis buvo būtinas šiam nusikaltimui padaryti. Šiuo atveju S. G. ir E. P. neteisėtai gabeno didelį akcizais apmokestinamų prekių kiekį (13 000 pakelių cigarečių), todėl akivaizdu, kad automobilis FORD MONDEO palengvino nuteistiesiems daryti nusikalstamą veiką ir be transporto priemonės jie negalėjo atlikti inkriminuotų veiksmų. Todėl apygardos teismas pagrįstai pripažino automobilį FORD MONDEO konfiskuotinu turtu.

BK 72 str. 3 d. numatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. BK 72 str. 4 d. 3 p. numatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui. BK 248 str. 1 d. numatyta, kad

artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Šiuo atveju automobilis FORD MONDEO, v. n (duomenys neskelbtini), yra registruotas nuteistojo E. P. sesers E. Š. vardu ir nuteistajam buvo perleistas naudotis kaip artimajam giminaičiui. Todėl apygardos teismas pagrįstai konfiskavo minėtą automobilį BK 72 str. 4 d. 3 p. nurodytu pagrindu.

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų A. R. ir E. P. apeliacinius skundus atmesti.

Įpareigoti S. G. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirtą baudą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą per 12 mėnesių nuo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.