Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „C.“ ieškinį atsakovui I. Z. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinyje nurodyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi ieškovei BUAB „C.“ iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 23 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, kurių bendra suma sudaro 2 678,65 Eur.

3. Paskutinis BUAB „C.“ vadovas nuo 2017 m. vasario 24 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo buvo I. Z.. Bendrovės bankroto administratoriaus teigimu, vadovas nėra jam perdavęs bendrovės dokumentų, todėl bankroto administratorius neturi galimybės patikrinti BUAB „C.“ sudarytų sandorių, nustatyti tikrųjų jos bankroto priežasčių.

4. Ieškovės bankroto administratorius aiškino, kad siekdamas nustatyti, kada atsirado ir kaip kito bendrovės įsiskolinimai kreditoriams, jis raštu kreipėsi į kreditorius – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – VSDFV) ir Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI). Remiantis kreditorių pateiktais duomenimis nustatyta, kad BUAB „C.“ 104 Eur skola VMI atsirado nuo 2016 m. spalio 17 d. ir vėliau didėjo. BUAB „C.“ 232,88 Eur įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atsirado nuo 2017 m. birželio 16 d. ir vėliau didėjo. Šių duomenų pagrindu bankroto administratorius teigė, kad įmonė jau 2016 m. spalio 17 d. buvo nemoki.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Teismas buvo šališkas, pažeidė atsakovo procesines teises, nesudarė galimybės jam dalyvauti teismo posėdyje ir būti išklausytam.

11.2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepaaiškino, kodėl spręsdamas byloje keliamus klausimus, vienus įrodymus priėmė ir jais vadovavosi, o kitus – atmetė.

11.3. Priešingai nei nurodyta teismo sprendime, atsakovas ilgą laiką nevadovavo UAB „C.“ ir nežinojo apie esamą jos skolą.

13. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Nors apeliantas teigia, kad jis nevadovavo UAB „C.“, tačiau tokius apelianto teiginius paneigia į bylą pateikti įrodymai.

13.2. Atsakovui buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį, tačiau į posėdį jis neatvyko ir nenurodė neatvykimo priežasčių.

13.3. Teismas teisingai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl apeliacijos ribų

15. Byloje keliami atsakovo, kuris buvo ieškovės vadovas, civilinės atsakomybės taikymo ir neteisėtu neveikimu sukeltos žalos atlyginimo klausimai.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės skolos kreditorei VMI susidarymo aplinkybes, konstatavo, kad UAB „C.“ 2016 m. spalio 17 d. jau buvo nemoki. Šios aplinkybės pagrindu teismas nusprendė, kad atsakovas, jo paskyrimo bendrovės vadovu momentu (2017 m. vasario 24 d.), susipažinęs su bendrovės dokumentais bei įvertinęs jos finansinę padėtį, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „C.“ iškėlimo. Nustatęs, kad atsakovas neatliko įstatyme nustatytos pareigos, teismas konstatavo, jog byloje įrodytos visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti, jis turi pareigą atlyginti padarytą žalą, kurią sudaro išaugę kreditorių finansiniai reikalavimai bendrovei.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatyto bendrovės nemokumo atsiradimo momento, bendrovės patirtos žalos fakto bei dydžio. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad jam kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, t. y. kvestionuoja teismo išvadas dėl jo veiksmų pripažinimo neteisėtais. Skunde taip pat keliamos abejonės dėl galimo teismo šališkumo ir to nulemto proceso teisės normų pažeidimo, galėjusio turėti įtakos tinkamam bylos išnagrinėjimui.

Dėl įmonės vadovo atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą nevykdymo

18. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017, 14 punktas).

19. Siekiant taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, pirmiausia būtina nustatyti, ar ieškovas įrodė atsakovo veiksmų neteisėtumą. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė delsimu inicijuoti nemokiai bendrovei bankroto bylą.

21. Bylai aktualiu laikotarpiu ĮBĮ normos (redakcija galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad įmonės vadovas turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

22. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą atsakomybė pirmiausiai kyla vadovui. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021, 22 punktas).

23. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, nustatė, kad UAB „C.“ vadovu nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. t. y. iki nutarties, kuria bendrovei iškelta bankroto byla įsiteisėjimo, buvo atsakovas I. Z., iš kurio teismas priteisė bendrovei žalos atlyginimą. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jis nevadovavo bendrovei skolos kreditoriams susidarymo laikotarpiu, jam nebuvo žinoma apie esamą bendrovės skolą.

24. Teisėjų kolegija nurodytus atsakovo skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Visų pirma, atsakovo teiginiai, kad jis nevadovavo įmonei, prieštarauja byloje esantiems ir nenuginčytiems įrodymams – ieškovės pateiktas išplėstinis išrašas iš Juridinių asmenų registro vienareikšmiškai patvirtina, kad UAB „C.“ vadovu nuo 2017 m. vasario 20 d. buvo būtent atsakovas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas, teigdamas, jog jis nevadovavo įmonei, nenurodo, kas buvo faktiniu įmonės vadovu.

25. Antra, faktas, kad skola kreditoriams susidarė ne apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu, t. y. iki 2017 m. vasario 20 d., nepaneigia vadovui nustatytos įstatyminės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmonei tapus nemokia. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovui nuo jo paskyrimo UAB „C.“ vadovu buvo žinoma (turėjo būti žinoma) apie bendrovės skolas, dėl kurių buvimo kilo įstatyminė pareiga inicijuoti bankroto bylos nemokiai bendrovei iškėlimą.

26. Atmestini kaip neapgrįsti atsakovo teiginiai, kad jis nesinaudojo bendrovės sąskaita ir nebuvo informuotas apie jos skolas. Bendrovės vadovas turi plačius įgaliojimus jos veikloje, jis ne tik atstovauja bendrovei, atsako už tinkamą jos buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet ir organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis). Šių teisių įgyvendinimui bendrovės vadovas naudojasi visa informacija apie bendrovės vykdomą veiklą, sąskaitas, buhalterinę apskaitą ir pan., todėl tai, kad atsakovas nesinaudojo įstatymu jam suteiktomis teisėmis ir nesidomėjo bendrovės finansiniais reikalais (įsipareigojimais), nesudaro pagrindo atleisti jį nuo civilinės atsakomybės taikymo.

27. Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 34 punktas). Viena iš sričių, kurioje taikomų imperatyvių nuostatų įmonės vadovas turi laikytis, yra įmonės, kaip mokesčių mokėtojos, pareigų tinkamas atlikimas. Šiuo atveju nustatyta, kad atsakovo paskyrimo UAB „C.“ vadovu metu bendrovė turėjo įsiskolinimą valstybės biudžetui, kuris (įsiskolinimas) atsakovo vadovavimo laikotarpiu augo. Akivaizdu, kad atsakovui, kaip įmonės vadovui, turėjo būti žinoma ir suprantama pareiga laiku ir tinkamai mokėti mokesčius (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnis), todėl atsakovo skundo argumentai, kad jis nebuvo informuotas apie bendrovės skolas, nelaikytini pagrįstais ir nesukuria nuostatos nesutikti su pirmosios instancijos teismo atlikto atsakovo veiksmų teisinio vertinimo išvadomis.

28. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl jo neteisėtų veiksmų nebuvimo, kadangi pirmiau nurodytas įstatyminis reguliavimas ir byloje esantys įrodymai leidžia vienareikšmiškai pripažinti, kad įstatyme nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo kilo būtent atsakovui, o šios pareigos laiku neįvykdžius atsakovo veiksmai (šiuo atveju – neveikimas) laikytini neteisėtais.

Dėl teismo (ne)šališkumo ir įrodymų vertinimo

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo galimo šališkumo.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir CPK 21 straipsnyje įtvirtintas teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principas, kuris numato, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste gali būti nagrinėjamas dviem aspektais. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, šia prasme atsižvelgtina į asmeninius teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal objektyvųjį kriterijų vertintina, ar pats teismas ir, be kitų aspektų, jo sudėtis „pateikia“ pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl jo nešališkumo (EŽTT 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88, Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, 2008 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą (GC), peticijos Nr. 17056/06).

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-378/2020, 33 punktas ir jame nurodyta praktika).

32. Analizuojamu atveju atsakovui kilo abejonių dėl teismo šališkumo subjektyviuoju aspektu. Atsakovas galimą teismo šališkumą sieja su jam nepalankaus procesinio sprendimo priėmimu bei jo procesinių teisių pažeidimu (atsakovo teigimu, teismas ignoravo jo prašymus, nesudarė galimybės dalyvauti teismo posėdyje).

33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodytų apelianto argumentų, išaiškina, kad sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ir nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas, peticijos Nr. 21257/93, Nr. 21258/93, Nr. 21259/93). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas, peticijos Nr. 33958/96). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012). Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme numatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).

34. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eiga, nustatė, kad BUAB „C.“ ieškinį priėmus nagrinėti (ieškinys priimtas 2020 m. balandžio 10 d. teisėjo rezoliucija), atsakovui buvo nustatytas 30 d. terminas atsiliepimui pateikti. Procesiniai dokumentai atsakovui teisme buvo įteikti asmeniškai 2020 m. birželio 2 d. Atsakovo prašymu terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti buvo pratęstas iki 2020 m. rugpjūčio 2 d. (2020 m. liepos 7 d. teisėjo rezoliucija). 2020 m. rugpjūčio 5 d. teisme buvo gautas pakartotinis atsakovo prašymas pratęsti terminą atsiliepimui pateikti. 2020 m. rugpjūčio 5 d. teisėjo rezoliucija prašymas buvo tenkintas ir terminas atsiliepimui pateikti pratęstas iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovo atsiliepimas teisme buvo gautas 2020 m. rugsėjo 7 d.

35. 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinė byla buvo skirta nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2020 m. spalio 6 d. Teismo šaukimas 2020 m. rugsėjo 10 d. buvo įteiktas atsakovo sugyventinei.

36. 2020 m. rugsėjo 25 d. teisme buvo gautas patikslintas ieškinys, atsakovui buvo nustatytas terminas iki 2020 m. spalio 6 d. paskirto teismo posėdžio pateikti teismui atsiliepimą į pareikštą patikslintą ieškinį.

37. 2020 m. spalio 2 d. teisme buvo gautas atsakovo I. Z. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl taikomos priverstinės saviizoliacijos, siekiant suvaldyti Covid-19 ligos plitimą. Ieškovė BUAB „C.“ 2020 m. spalio 5 d. taip pat pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl galimybės taikiai susitarti su atsakovu. Prašymai buvo patenkinti, kitą parengiamąjį teismo posėdį nutarta paskirti 2020 m. lapkričio 4 d.

38. 2020 m. lapkričio 3 d. teisme buvo gautas atsakovo prašymas atidėti civilinės bylos nagrinėjimą dėl patirtos kojos traumos (tokią aplinkybę patvirtinantys įrodymai kartu su prašymu nebuvo pateikti). 2020 m. lapkričio 4 d. teisme gautas ieškovės BUAB „C.“ bankroto administratoriaus prašymas nagrinėti bylą ieškovės atstovams nedalyvaujant ir priimti sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų patenkinti.

39. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad šalys pateikė procesinius dokumentus, kuriuose išdėstė reikalavimus ir atsikirtimus į juos, bei pateikė jų poziciją pagrindžiančius įrodymus, nusprendė, kad civilinė byla parengta nagrinėti teisme ir bylą pagal ieškovės BUAB „C.“ ieškinį atsakovui I. Z. paskyrė nagrinėti teismo posėdyje 2020 m. lapkričio 17 d.

40. Į Klaipėdos apygardos teisme 2020 m. lapkričio 17 d. vykusį civilinės bylos nagrinėjimą šalys neatvyko. Ieškovė prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsakovas atidėti bylos nagrinėjimo neprašė, neatvykimo priežasčių nepaaiškino, todėl civilinė byla buvo išnagrinėta ir procesinis sprendimas paskelbtas 2020 m. lapkričio 19 d.

41. Aptartos aplinkybės, priešingai nei teigia atsakovas, patvirtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama laikantis civilinio proceso įstatymo normų, atsakovas buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą, teismo posėdžių datą ir laiką, buvo tenkinami jo prašymai atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti ir atidėti bylos nagrinėjimą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo įžvelgti ne tik proceso teisės normų pažeidimo bet ir tariamo teismo šališkumo požymių.

42. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad subjektyvi atsakovo nuomonė nepaneigia preziumuojamo teismo nešališkumo ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. CPK normose įtvirtintas teismo ar teisėjo nušalinimo institutas, tačiau atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu CPK 64–66 straipsniuose numatytų nušalinimo pagrindų nenurodė ir bylą nagrinėjančiam teismui nušalinimo nereiškė, kas sudaro pagrindą teigti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas neįžvelgė galimo teismo šališkumo.

43. Įstatymas proceso dalyviams nustato ne tik teises, bet ir pareigas, kurių viena – rūpintis greitu ir ekonomišku bylos procesu (CPK 7 straipsnis), o tai reiškia, kad šalis, teikdama procesinius dokumentus, turi nurodyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pateikti, jos vertinimu, bylos nagrinėjimui svarbius įrodymus. Nustatyta, kad atsakovui apie bylos nagrinėjimą buvo pranešta tinkamai, jis naudojosi įstatymu jam suteikiamomis procesinėmis teisėmis, kurių pažeidimo nenustatyta, todėl tik aplinkybė, kad byla buvo išnagrinėta atsakovo neišklausius teismo posėdyje, nesudaro pagrindo naikinti sprendimo. Atsakovas visas su byloje nagrinėjamu ginču susijusias aplinkybes turėjo galimybę nurodyti (ir nurodė) atsiliepime į ieškinį.

44. Apeliaciniame skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliantas taip pat teigia, kad išvadų ydingumą lėmė netinkamai atliktas įrodymų vertinimas. Apelianto teigimu, teismas nepasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, atsakovas tik deklaratyviai teigia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nenurodė tokį teiginį pagrindžiančių teisinių argumentų bei nepateikė teismo atliktą vertinimą paneigiančių įrodymų. Skunde nurodoma, kad teismas nemotyvuotai ignoravo tam tikrus įrodymus, tačiau atsakovas jų neįvardina. Be to, pažymėtina, kad atsakovas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme jokių su nagrinėjamu ginču susijusių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, kad teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 183, 185 straipsniai).

45. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs apie visų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei dėl pareigos inicijuoti bendrovės bankroto bylos iškėlimą nevykdymo egzistavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

46. Šalys neprašė atlyginti išlaidų, jų patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl tokių išlaidų atlyginimo nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.