Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą civilinėje byloje Nr. 2-2266-560/2014 pagal ieškovės A. V. K. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, trečiajam asmeniui Lietuvos Dailės muziejus, dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams naudojamą A. Campi paveikslą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovei išsiųstas teismo šaukimas į teismo posėdį grįžo neįteiktas su žyma, jog ieškovė yra mirusi. Gyventojų registro tarnybos išrašas patvirtina, jog ieškovė A. V. K. 2014 m. vasario 1 d. mirė. Druskininkų savivaldybės 1-asis notarų biuras teismui pateikė informaciją, jog po A. V. K. mirties paveldėjimo byla nebuvo užvesta ir dėl paveldėjimo į notarus galimi paveldėtojai nesikreipė.

Vilniaus apygardos teisme 2015 m. balandžio 14 d. buvo gautas V. K. atskirasis skundas, kuriuo ieškovės teisių perėmėjas prašė atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti, nes jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį. Taip pat prašė išspręsti klausimą dėl procesinių teisių perėmimo mirus ieškovei. Nurodė, kad ieškovė A. V. K. buvo jo motina. Kadangi jis pats gyvena Vilniuje, tai kreipėsi į Notarų rūmus, jog paveldėjimo klausimas būtų perkeltas iš Druskininkų į Vilnių. Notarų rūmai davė sutikimą, todėl paveldėjimo bylą tvarkė Vilniaus miesto 10 notarų biuras. 2014 m. gegužės 14 d. jam buvo išduotas paveldėjimo teisių liudijimas visam A. V. K. turtui ir atskiras liudijimas dėl teisių paveldėjimo ir patvirtinimo, jog jis yra vienintelis ieškovės įpėdinis. Pažymėjo, kad nors ieškovė byloje turėjo atstovą – advokatą, tačiau teismas šaukimą į 2014 m. spalio 30 d. teismo posėdį siuntė ne ieškovės atstovui Vilniuje, bet pačiai ieškovei į Druskininkus. Nurodė, jog mirus ieškovei byla galėjo būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu jis nebūtų pareiškęs pageidavimo priimti palikimą. Ieškovės teisių perėmėjas nurodė, kad skundžiamą nutartį gavo tik 2015 m. balandžio 7 d., todėl prašė atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal įstatymą ir teismų praktiką, asmuo savo pažeistas teises gali ginti, įgyvendindamas konstitucinę teisę kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 str. 1 d.; CPK 5 str. 1 d.); tačiau šios teisės įgyvendinimas įmanomas tik tada, jeigu į teismą kreipiamasi įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013, 2010 kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2010).

Vienas iš pagrindų, kuriam esant pirmosios instancijos teismas turi nepriimti atskirojo skundo ir grąžinti jį padavusiam asmeniui, yra, kai atskirąjį skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti (CPK 315 str. 2 d. 1 p, 338 str.). Asmens teisės paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių atsiradimas ir jos tinkamas įgyvendinimas sietinas su jo, kaip dalyvaujančio byloje asmens, procesiniu teisiniu statusu ir civiliniu procesiniu veiksnumu (CPK 37 str., 38 str. 1 d., 151 str. 1 d., 305 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, nurodydamas, jog skundą padavęs asmuo nėra byloje dalyvaujantis asmuo. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamą teismo nutartį, su joje priimtomis išvadomis nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, neteisingai aiškino byloje dalyvaujančio asmens teisinę padėtį. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 str. 1 d.). Teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi reiškia, kad teismo sprendimas gali turėti įtakos to asmens teisėms ir pareigoms. Jei teismo sprendimas niekaip nepaveikia subjektinių konkretaus asmens teisių ir pareigų, tokio asmens dalyvavimas byloje neturėtų prasmės, be to, apsunkintų bylos eigą dėl dalyvaujančių asmenų gausos.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė (pareiškėjo motina) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš valstybės priteisti jai 1 400 000 Lt kompensaciją dėl A. Campi paveikslo paėmimo visuomenės poreikiams. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs nagrinėti ieškinį, 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimą sustabdė, iki įsiteisės sprendimas priimtas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2978-450/2011. Kol byla buvo sustabdyta, ieškovė 2014 m. vasario 1 d. mirė (t. 2, b. l. 102). Pareiškėjas yra ieškovės sūnus bei paveldėtojas. Todėl nėra abejonių, kad pareiškėjas turi teisinį suinteresuotumą šioje nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, neišsprendęs procesinių teisių perėmimo klausimo, nepagrįstai atsisakė priimti atskirąjį skundą, nurodydamas, jog pareiškėjas nėra byloje dalyvaujantis asmuo.

Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų nustatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas; teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Taigi procesinio teisių perėmimo pagrindas byloje yra materialinių subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2008). Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui įrodymus, kad jis yra ieškovės materialiųjų (atitinkamai ir procesinių) teisių perėmėjas, todėl pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjo atskirąjį skundą, turėjo spręsti procesinių teisių perėmimo klausimą.

Šioje nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys ir dėl atskirojo skundo padavimo terminų skaičiavimo. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą ir paskyrė bylą nagrinėti viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2014 m. spalio 30 d. Teismas, išnagrinėjęs bylą žodinio proceso tvarka, ją nutraukė. Pareiškėjas atskirąjį skundą teismui padavė tik 2015 m. balandžio 14 d., kuriuo kartu prašė ir atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti.

CPK 335 straipsnis nurodo, kad atskirieji skundai paduodami per septynias dienas nuo teismo nutarties priėmimo dienos, o jeigu skundžiama teismo nutartis priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo teismo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Taigi, praleidus procesinį terminą, išnyksta teisė paduoti atskirąjį skundą (CPK 75 str. 1 d.), tačiau tai nereiškia, kad asmuo iš viso prarado galimybę atlikti tą procesinį veiksmą. Vadovaujantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi bei CPK 307 straipsnio 2 dalimi, kuriame nustatytos taisyklės taikomos ir atskiriesiems skundams (CPK 338 straipsnis), praleistas terminas atskirajam skundui paduoti gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino procesiniam veiksmui atlikti atnaujinimo, atsižvelgtina į pasekmes, kurias turės teismo atsisakymas atnaujinti terminą byloje dalyvaujančiam asmeniui, ar nebus pažeistos ir paneigtos pagrindinės bylos šalies teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2004). Be to, sprendžiant klausimą dėl termino praleidimo priežasčių svarbumo, būtina atsižvelgti ir į termino praleidimo trukmę, į tai, ar prašančioji šalis sąžiningai ir tinkamai naudojasi procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1486/2002).

CPK 307 straipsnio 3 dalis nurodo, kad prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos (CPK 338 str.). Toks įstatyme nustatytas reglamentavimas, grindžiamas civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, skatina bylos dalyvius aktyviai naudotis procesinėmis teisėmis ginant savo interesus teisme. Tačiau CPK normose nėra tiesiogiai reglamentuota procesinė situacija, kai atskirąjį skundą kartu su prašymu atnaujinti praleistą naikinamąjį terminą paduoda asmuo, kuris nebuvo tinkamai informuotas apie procesą ir neturėjo galimybės teismui laiku pateikti atskirojo skundo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso įstatymai turi būti aiškinami ir taikomi, atsižvelgiant į juose įtvirtinto teisinio reglamentavimo tikslus bei bendruosius principus. Tik toks įstatymų taikymas užtikrina veiksmingą, o ne formalų teisės į teismą įgyvendinimą. Taigi, iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, 2014 m. birželio 30 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą ir paskyrė bylą nagrinėti viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2014 m. spalio 30 d. Apie paskirtą posėdžio datą, teismas išsiuntė šalims pranešimus. Teismo šaukimai buvo išsiųsti ieškovei, teismui paskutiniu žinomu jos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 95), bei jos atstovui, advokatui J. Š. (t. 2, b. l. 96). Ieškovei neįteiktas šaukimas grįžo su atžyma, kad ieškovė „mirusi“ (t. 2, b. l. 101). Šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas patikrino Gyventojų registre, kurie patvirtino, jog A. V. K. mirė 2014 m. vasario 1 d. (t. 2, b. l. 102). Atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, pirmosios instancijos teismas išsiuntė paklausimą Druskininkų savivaldybės 1-ajam notarų biurui (t. 2, b. l. 106), iš kurio buvo gautas atsakymas, kad šiame notarų biure nebuvo užvesta paveldėjimo byla po A. V. K. mirties (t. 2, b. l. 106). Tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad nors Civilinio kodekso 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pareiškimas priimti palikimą paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui, tačiau pagal LR Teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-481 patvirtintą Metodiką ir Lietuvos notarų rūmų Prezidiumo 2007 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 4.2.1. patvirtintą Tvarką, paveldėjimo byla gali būti perduota vesti kitam notarui. Todėl paklausimas tik palikėjo gyvenamosios vietos notarui yra nepakankamas aiškinantis palikimo priėmimo (teisių perėmimo) faktą. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pranešimą apie teismo posėdį išsiuntė ir ieškovės advokatui J. Š., kuris gavęs teismo šaukimą į 2014 m. spalio 30 d. posėdį, 2014 m. rugpjūčio 8 d. atsiuntė teismui prašymą, kuriame nurodė, jog nuo 2012 m. spalio 3 d. yra išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo ir daugiau neatstovauja ieškovės A. V. K. interesų šioje byloje (t. 2, b. l. 103). Pažymėtina, teismui dar 2013 m. gruodžio 5 d. buvo pateikta nauja, 2013 m. rugsėjo 23 d. ieškovės pasirašyta Teisinių paslaugų sutartis su advokatu L. B. (t. 2, b. l. 84). Būtent šiam ieškovės atstovui teismas turėjo siųsti pranešimą apie įvyksiantį teismo posėdį. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad teismas advokatui L. B. pranešimo neišsiuntė ir jo tinkamai neinformavo apie teismo posėdį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmens teisė būti informuotam apie procesą ir būti išklausytam – neatsiejama jo teisės į teisingą teismą dalis, taip pat tai, kad civilinis procesas turi užtikrinti veiksmingą ir realų teisės į teisingą teismą įgyvendinimą abiems ginčo šalims, todėl civilinio proceso teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad pasiektas rezultatas neprieštarautų šiems principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2012). Be to, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylanti teismo, kaip vienintelės teisingumą vykdančios institucijos, priedermė teisingai išspręsti kiekvieną bylą lemia tai, kad teismas ne tik iš esmės nagrinėdamas byloje kilusį materialinį teisinį ginčą vadovautųsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bet šiuos principus taikytų ir spręsdamas procesinio pobūdžio klausimus, t. y. klausimus, kurie yra arba gali būti pagrindas sukurti prielaidas pradėti iš esmės spręsti materialinį teisinį ginčą, o tokį ginčą nagrinėjant – užtikrinti nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių ir visokeriopos civilinių teisių gynybos principų įgyvendinimą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2004; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007; 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013; 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014). Todėl atsižvelgdama į nurodytas išskirtines aplinkybes, kuomet byloje nebuvo nustatytas palikimo priėmimo faktas, kas sutrukdė spręsti procesinių teisių perėmimo klausimą ir sukūrė neleistiną teisinę situaciją, bei į kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje nagrinėjamoje byloje naikinamasis trijų mėnesių terminas atskirajam skundui paduoti net negali būti taikomas, kadangi teismas tinkamai neinformavo ieškovės atstovo apie 2014 m. spalio 30 d. paskirtą teismo posėdį, kuriame byla buvo nutraukta. Tokie teismo veiksmai užkirto kelią pareiškėjui šioje byloje sužinoti apie civilinės bylos nagrinėjimo atnaujinimą ir kitus teismo atliktus procesinius veiksmus.

Pirmosios instancijos teismui neišsprendus procesinių teisių perėmimo klausimo ir neatnaujinus termino atskirajam skundui paduoti, mirusios ieškovės įpėdinio teisės būtų iš esmės suvaržytos. Apeliacine tvarka patikrinti bylos nutraukimo teisėtumą nėra galimybės, nes skundžiama nutartimi buvo užkirstas kelias pareiškėjui ginti savo teises šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė procesines teisės normas ir priėmė nepagrįstą nutartį, kuri yra naikintina ir atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį panaikinti ir atskirojo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.