Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, D. T. gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. T., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsnio 1 dalimi, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laiduotojo A. M. laidavimą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Nustatytas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laiduotojo A. M. laidavimo terminas be užstato.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, D. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 2 (du) metus naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo paskyrimo dienos, t. y. nuo 2022 m. birželio 22 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuota, iš D. T. išieškota, automobilio „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 2 930 eurai (du tūkstančiai devynis šimtai trisdešimt eurų) valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Teismo posėdžio metu D. T. gynėja apeliacinį skundą palaikė jame nurodytais motyvais. Prokurorė prašė palikti Skundžiamą nuosprendį nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti, papildomai pažymėjo, jog baudžiamajame įstatyme nėra numatyta galimybė taikyti draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose nėra įrengta antialkoholiniai variklio užraktai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apeliacinis skundas atmestinas.

5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas D. T. faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir sprendimo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą neginčija, sutinka su Skundžiamame nuosprendyje nustatytomis laidavimo sąlygomis ir skirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones). Apeliaciniame skunde nesutinkama su D. T. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminu bei paskirta baudžiamojo poveikio priemone – transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimu. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Nagrinėjamu atveju D. T. pirmosios instancijos teismo Skundžiamu nuosprendžiu, atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) 2 (dvejiems) metams, ir automobilio (nusikalstamos veikos priemonės) vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas. Teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamą nuosprendį, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nesutikti su pirmosios instancijos teismo paskirtu automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimu bei nustatytu 2 (dviejų) metų uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) terminu ir jį trumpinti nėra objektyvaus pagrindo. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje

7. BK 67 straipsnio 2 dalyje, be kita ko numatyta, kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kelias ir kokias iš jų tikslinga parinkti, kiekvienoje byloje teismas sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, nagrinėjamos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltinamojo asmenybę ir kitas aplinkybes. Asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonė skiriama vadovaujantis šių priemonių prevencine paskirtimi. Uždraudimas naudotis specialia teise yra viena iš BK 67 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo poveikio priemonių. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (tame tarpe ir teise vairuoti kelių transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, svarstyti klausimą dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. BK 68 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų.

8. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-693/2018 pažymėta, jog pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Svarbia aplinkybe sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Taip pat minėtoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, jog vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

9. Skundžiamu nuosprendžiu D. T., atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip jau minėta, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) – 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo paskyrimo dienos, t. y. nuo 2022 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismas minimą baudžiamojo poveikio priemonę skyrė, atsižvelgdamas į kaltinamojo asmenybę, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei siekiant prevencinių tikslų. Nors apeliantas deklaratyviai nurodo, kad jo atžvilgiu baudžiamojo poveikio priemonė pritaikyta neproporcingai, tačiau aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti, kad apeliantui D. T. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas, kuris yra mažesnis už įstatymo (BK 68 straipsnio 2 dalis) numatytą vidurkį, nustatytas neteisingai ar yra neproporcingai per ilgas.

10. Nagrinėjamu atveju D. T. nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasis teise vairuoti transporto priemones ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai pirmuoju tikrinimu jam buvo nustatytas 2,47 promilių, antruoju – 2,25 promilių neblaivumas, kas atitinka vidutinį neblaivumo laipsnį (b. l. 34, 36). Nors įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, kas patvirtina, jog vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, sukelia didelį pavojų aplinkiniams, kad padarytas KET pažeidimas buvo ne tik pavojingas ir šiurkštus, bet ir sukėlęs realų pavojų ne tik pačiam apeliantui, bet ir kitiems eismo dalyviams. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad D. T. vairuojama transporto priemonė išvažiavo iš šalutinio kelio ir susidūrė su kita transporto priemone (b. l. 94), kurios vairuotojui buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba (b. l. 8, 24–26), t. y. apeliantas rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms, kurių tik dėl atsitiktinumo buvo išvengta. Kartu įvertintas ir apelianto D. T. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – D. T. padaręs eismo įvykį pasišalino, jo paieškai buvo iškviesti kinologai su tarnybiniu šunimi, D. T. nebuvo rastas ir tik po kurio laiko buvo pastebėtas einantis kelkraščiu, apeliantas prisipažino vairavęs transporto priemonę ir vartojęs alkoholinius gėrimus iki eismo įvykio, tačiau nenorėjo bendrauti, atsakinėti į jokius klausimus, policijos komisariate darėsi agresyvus ir kategoriškai atsisakė bendrauti (b. l. 8, 24–26). Ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu apelianto duoti parodymai, kad iki eismo įvykio alkoholį vartojo visos dienos metu, nuo pietų, išgėręs buvo daug ir net neatsimena kada ir kaip išvažiavo, kaip vairavo (b. l. 63–64, 87, 132–134), nešalina išvados apie nusikalstamos veikos padarymą tiesiogine tyčia. Taip pat aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad apelianto nuoširdus prisipažinimas ir gailėjimasis, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, nusikalstamos veikos padarymas pirmą kartą, baustumas administracine tvarka buvo įvertintas pirmosios instancijos teisme, į šias aplinkybes atsižvelgta priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija, pakartotinai apsvarsčiusi nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, asmens kaltės laipsnį, kaltininko asmenybę, neturi pagrindo daryti išvados, kad apylinkės teismas būtų priėmęs nepagrįstą sprendimą ar nukrypęs nuo teismų praktikos. Kaip jau minėta, apeliantui uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones trumpesniam terminui nei įstatymo nustatytas vidurkis. Įvertinus baudžiamojo poveikio priemonės tikslą pataisyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir baudžiamojo poveikio priemonės prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti KET, nėra pagrindo konstatuoti, kad paskirtas baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra neproporcingai ilgas.

11. D. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo atžvilgiu taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminas yra neproporcingas. Nors apeliantas tokios savo pozicijos nemotyvuoja, tačiau aukštesniojo teismo teisėjų kolegija sutinka, kad dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės apeliantas patirs tam tikrų nepatogumų ir suvaržymų. Vis tik, tai nereiškia, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir nesudaro pagrindo trumpinti pirmosios instancijos teismo nustatyto jos taikymo termino. Apeliantas, žinodamas, jog teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga, padarė nusikalstamą veiką, atitinkamai, neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime nevertinamas kaip išskirtinio pobūdžio aplinkybė, dėl kurios turėtų būti trumpinamas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys informuojami iš anksto įtvirtinant įstatyme draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-698/2018, baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, tačiau tai nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

12. Be kita ko, apeliaciniu skundu D. T. prašo jam taikyti poveikio priemonę – draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį skundo argumentą, pabrėžia, jog draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, yra administracinio poveikio priemonė, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 31¹ straipsnyje, kuri gali būti paskirta tik už administracinio nusižengimo padarymą, siekiant įgyvendinti administracinės nuobaudos paskirtį. BK įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės nenumato tokio draudimo ar tokios poveikio priemonės, kuri numatyta ANK 31¹ straipsnyje. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pritaikyti draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje

13. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą pakeisti į automobilio konfiskavimą. Apeliantas nurodo, kad automobilis „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklauso (duomenys neskelbtini), kurios direktorius ir vienasmenis vadovas yra jis pats. D. T. įsitikinimu (duomenys neskelbtini) vadovui, t. y. jam pačiam, transporto priemonę panaudojus nusikalstamos veikos padarymui, akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) apie tai buvo žinoma, todėl turi būti konfiskuota pati transporto priemonė, o ne išieškota jos rinkos vertė.

14. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad automobilis „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris buvo panaudotas D. T. inkriminuoto nusikaltimo padarymui, visiškai atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką, BK 72 straipsnio prasme. Šios aplinkybės neginčija ir pats apeliantas, todėl aukštesnės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisakys.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad nusikalstamos veikos priemonė – automobilis „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ne pačiam apeliantui D. T., tačiau jo vadovaujamai bendrovei (duomenys neskelbtini) (b. l. 38, 39–42). Kaip nurodo pats apeliantas minėtu automobiliu nuolat naudojosi jis, (duomenys neskelbtini) buvo žinoma, kad automobilis buvo naudojamas nusikalstamai veikai daryti ir buvo panaudotas bedrovės įgaliotojo vadovo, todėl turi būti konfiskuotas pats automobilis. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad nepaisant ar konfiskuotinas turtas priklauso pačiam nuteistajam (nagrinėjamu atveju asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta), ar kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už BK uždraustos veikos padarymą, jeigu egzistuoja BK 72 straipsnio 4 dalies punktuose numatytos alternatyvos, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

16. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo formuojama teismų praktika ir baudžiamojo įstatymo nuostatų aiškinimu, pažymi, kad išties, nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslai – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose, Nr. 2K-315-303/2018, Nr. 2K-195-788/2019). Kitaip tariant, tokiu sprendimu užtikrinama tiek bendroji, tiek individualioji naujų analogiškų nusikalstamų veikų prevencija. Tuo tarpu BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta turto konfiskavimo nuostata siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas, paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą, išvengtų turto konfiskavimo taikymo arba turto konfiskavimo negalima būtų taikyti dėl kitų priežasčių, ar toks konfiskavimas būtų netikslingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-303/2021). Kasacinės instancijos teismas yra atkreipęs dėmesį į ir į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021). Taigi tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195-788/2019, Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021, Nr. 2K-201-303/2022). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju siekiant bendro prevencinio tikslo – daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims, BK 72 straipsnio nuostatų taikymas yra būtinas, ir šis tikslas bus pasiektas taikant ne transporto priemonės konfiskavimą, o jos vertės išieškojimą, kaip tai numato BP 72 straipsnio 5 dalies nuostatos.

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nusikalstamos veikos priemonė – automobilis „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), po padaryto nusikaltimo buvo sugadinta. Iš įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolo bei fotolentelės matyti, kad sudaužytas automobilio „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekis – variklio dangtis, priekinis stiklas, priekinis bamperis, priešrūkiniai priekiniai žibintai, priekinis dešinės pusės automobilio žibintas, priekinis kairės ir dešinės pusės sparnas, matomi įvairūs apibraižymai ir nubrozdinimai (b. l. 13–15, 16–23). Transporto priemonės „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apžiūros protokole iš esmės užfiksuoti analogiški techniniai defektai ir sugadinimai, papildomai nurodant, jog suveikė abi priekinės oro pagalvės (b. l. 92). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato 2022 m. birželio 22 d. administraciniu sprendimu Nr. 87SDU-34738065-22 dėl uždraudimo motorinei transporto priemonei, priekabai, sugadintai eismo ar kitokio įvykio metu, dalyvauti viešajame eisme transporto priemonei „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) uždrausta dalyvauti viešajame eisme ir panaikintas privalomosios techninės apžiūros dokumento (duomenys neskelbtini) galiojimas, nustatyta, jog minima transporto priemonė po eismo įvykio neatitinka techninių reikalavimų, suveikė oro pagalvių sistema (b. l. 100). Atsižvelgiant į turto paėmimo valstybės nuosavybėn ir jo realizavimo santykį su realia turto padėtimi, t. y. kad automobilis yra sugadintas, turto vertės išieškojimas šiuo konkrečiu atveju labiau atitinka valstybės ir visuomenės interesus nei paties daikto konfiskavimas. Nustatytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai ir teisingai nusprendė iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, D. T., išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

18. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2022 m. gruodžio 5 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pirminė pažyma Nr. APD-2022-13355 dėl 60 eurų (šešiasdešimties eurų) išieškojimo iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, D. T. dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

19. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188-628/2021, Nr. 2K-19-697/2022). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-406-507/2016, Nr. 2K-41-648/2022 ir kt.), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015).

20. Sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors D. T. apeliacinis skundas atmestinas, tačiau gynėja jam buvo paskirta ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, todėl gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apelianto D. T. valios. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, byla pagal apelianto apeliacinį skundą išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Esant nurodytoms aplinkybėms ir tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. T. nesuderinamas su asmens teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš D. T. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, D. T. apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, D. T. neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.