- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-07
- Bylos Nr.
- e2S-39-1051/2026
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Valiuškienė
- Ieškovas
- X. X.
- Atsakovas
- X. Y., Y. Y.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Valiuškienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo X. X. atskirąjį skundą dėl (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo X. X. ieškinį atsakovams X. Y. ir Y. Y. dėl bendravimo su nepilnamečiais anūkais tvarkos nustatymo jų viešnagių Lietuvoje metu, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas X. X. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams X. Y. ir Y. Y., kuriuo prašė: nustatyti laikiną ieškovo bendravimo su anūkėmis Y. X. ir Y. O. tvarką jų viešnagių Lietuvoje laikotarpiu - viešnagių Lietuvoje metu ieškovui suteikti galimybę bendrauti su anūkėmis proporcingai jų buvimo trukmei (ne mažiau kaip 1/3 viešnagės laiko), analogiškai kaip ir kitiems seneliams, įpareigojant atsakovus užtikrinti vaikų pristatymą į ieškovo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), bei jų pasiėmimą, apie atvykimo ir pasiėmimo laiką iš anksto informuojant ieškovą; įpareigoti atsakovus sudaryti galimybę ieškovui bendrauti su anūkėmis nuotoliniu būdu (telefonu, vaizdo skambučiais ar kitomis ryšio priemonėmis); priteisti ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis yra atsakovės Y. Y. tėvas. Nuo 2014 m. atsakovai išvyko ir iki šiol su dukromis gyvena užsienyje ((duomenys neskelbtini)). Atsakovai vengia bendravimo su ieškovu ir sąmoningai neleidžia anūkėms palaikyti ryšio su seneliu. Nors atsakovai su vaikais nuo 2015 m. reguliariai lankėsi ir tebesilanko Lietuvoje, jie nesudaro galimybių ieškovui bendrauti su mergaitėmis. Tokie atsakovų veiksmai ne tik riboja ieškovo teises, bet ir pažeidžia nepilnamečių vaikų teisėtus interesus, nes atima iš jų galimybę puoselėti emocinius ryšius su seneliu, o tai yra svarbi vaikų tapatybės ir socialinės raidos dalis. Nepaisant to, kad atsakovų ir jų nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Lietuvos teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą pagal 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas) 15 straipsnį.
3. Atsakovai X. Y. ir Y. Y. pateikė teismui prieštaravimus dėl teismingumo, kuriuose prašė nutraukti civilinę bylą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai; priteisti iš ieškovo atsakovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas; skirti ieškovui 5000 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios baudos išieškant atsakovų naudai.
Atsiliepimas
4. Atsakovai nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad nepilnamečių vaikų įprastinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl, atsižvelgiant į bendrąją jurisdikcijos reguliavimo taisyklę, įtvirtintą Reglamento 7 straipsnio 1 dalyje, ieškovo ieškinys teismingas ne Lietuvos, o (duomenys neskelbtini) teismams. Atsižvelgdami į tai, atsakovai prašė teismo nutraukti civilinę bylą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi nutraukė civilinę bylą pagal ieškovo X. X. ieškinį atsakovams X. Y. ir Y. Y. dėl bendravimo su nepilnamečiais anūkais tvarkos nustatymo jų viešnagių Lietuvoje metu, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; netenkino atsakovų prašymo dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo; priteisė iš ieškovo atsakovams lygiomis dalimis 1508,49 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškinyje pripažįsta, kad šiuo atveju Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti byloje kilusį ginčą pagal Reglamento 7 ir 10 straipsnius.
7. Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinyje formuluoja reikalavimą nustatyti laikiną bendravimo su anūkėmis tvarką, t. y. bendravimo tvarką, galiosiančią tik anūkių viešnagių Lietuvoje laikotarpiu, tačiau iš ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškovas siekia tokių teisinių padarinių, kurie galiotų ne tik bylos nagrinėjimo metu, bet būtų nukreipti į ateitį ir po galutinio teismo sprendimo priėmimo, todėl toks ieškovo reikalavimas negali būti kvalifikuojamas kaip prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo taikyti Reglamento 15 straipsnį, reglamentuojantį skubos atvejais taikomas laikinąsias apsaugos priemones.
8. Teismas nurodė, kad byloje nustačius, kad atsakovų nepilnamečių dukrų įprastinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), taip pat nenustačius Reglamento 10 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant ieškinys galėtų būti reiškiamas kitos valstybės narės (šiuo atveju – Lietuvos) teisme, ieškovo ieškinyje akcentuojamos aplinkybės, kad vaikai turi Lietuvos pilietybę, atvyksta viešnagėms į Lietuvą, vaikų tėvo darbovietė yra Lietuvoje ir jis yra deklaravęs gyvenamąją Vilniuje, pripažintinos neturinčiomis teisinės reikšmės, sprendžiant dėl Lietuvos teismo jurisdikcijos nagrinėti byloje kilusį ginčą.
9. Teismas darė išvadą, kad ieškovo ieškinys dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo teismingas ne Lietuvos, o (duomenys neskelbtini) teismams. Byloje konstatavus, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šioje byloje pareikštą ieškinį, civilinė byla nutrauktina.
10. Teismas nurodė, kad viena vertus, vien tai, kad ieškovas pareiškė Lietuvos teismui neteismingą ieškinį, neteikia pagrindo išvadai, kad ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme. Kita vertus, inicijuodamas tarptautinį (užsienio) elementą turinčią šeimos bylą, ieškovas prisiėmė riziką, kad Lietuvos teismui neturint jurisdikcijos ir civilinę bylą nutraukus, gali tekti atlyginti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas lėmė būtent ieškovo inicijuotas teismo procesas, o konkrečiai – kreipimasis į teismą su Lietuvos teismų jurisdikcijai nepriskirtinu ieškiniu. Teismas konstatavo, kad atsakovai įgijo teisę į šioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
11. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.16 punktą už kito dokumento, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikytinas 0,4 dydžio koeficientas, todėl už prieštaravimų dėl teismingumo parengimą (ir kitus tiesiogiai su tuo susijusius veiksmus) priteistinas užmokestis negalėtų viršyti 954,80 Eur (2387 Eur x 0,4). Atsižvelgdamas į tai, už prieštaravimų dėl teismingumo parengimą (ir kitus tiesiogiai su tuo susijusius veiksmus) teismas pagrįsta ir atsakovams atlygintina pripažino 954,80 Eur sumą. Atsakovų patirtas 553,69 Eur dydžio išlaidas, susijusias su dokumentų vertimu, teismas pripažino būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, todėl priteisia jas iš ieškovo. Teismas atsakovams lygiomis dalimis iš ieškovo priteisė iš viso 1508,49 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
12. Ieškovas (apeliantas) X. X. atskiruoju skundu prašo panaikinti (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – išspręsti jurisdikcijos klausimą ir pripažinti, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą; jeigu apeliacinis teismas manytų, kad Lietuvos teismai vis dėlto neturi jurisdikcijos, prašo palikti ieškinį nenagrinėtą; bylinėjimosi išlaidas palikti šalims; grąžinti ieškovui sumokėtą 114 Eur žyminį mokestį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad byla nepriskirta Lietuvos teismų jurisdikcijai, turėjo taikyti ieškinio palikimo nenagrinėto institutą, o ne bylos nutraukimo institutą pagal CPK 293 straipsnio 1 dalį. Kadangi teismas pirmiausia priėmė ieškinį, iškėlė bylą, o tik vėliau nustatė jurisdikcijos nebuvimą, jis privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296–297 straipsnius, o ne CPK 293 straipsnį. Tokiu būdu teismas taikė neteisingą procesinį institutą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir nepagrįstai sukėlė neigiamus padarinius ieškovui.
12.2. Teismo argumentas, kad, inicijuodamas tarptautinį (užsienio) elementą turinčią šeimos bylą, ieškovas prisiėmė riziką, kad Lietuvos teismui neturint jurisdikcijos ir civilinę bylą nutraukus, gali tekti atlyginti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas, yra nepagrįstas. Kreipimasis į teismą siekiant apginti savo pažeistas teises yra kiekvienos šalies teisė, o faktas, kad byla vėliau pripažinta neteisminga dėl jurisdikcijos, negali būti laikomas ieškovo rizika ar piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Vien tai, kad ieškovas inicijavo tarptautinį elementą turinčią bylą ir kreipėsi į Lietuvos teismus dėl ginčo, kuris vėliau pripažintas neteismingu, nesudaro pagrindo perkelti jam atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas nenustatė, kad ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl jokio tyčinio ar neteisėto elgesio nebuvo.
12.3. Konstatuojant, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šioje byloje pareikšto ieškinio, teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nepagrįstai nenustatė tikrosios priežasties, dėl kurios ieškinys nebuvo nagrinėjamas – kad jurisdikcijos nustatymas yra teismo ex officio tikrinama procesinė sąlyga, nepriklausanti nuo šalių valios, ir kad tinkamai patikrinus jurisdikciją ieškinio priėmimo stadijoje bylinėjimosi išlaidos apskritai nebūtų susidariusios. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė jokios ieškovo kaltės ar netinkamo procesinio elgesio, o jurisdikcijos klausimą privalėjo spręsti savo iniciatyva dar ieškinio priėmimo stadijoje. Todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti CPK 94 straipsnį ir priteisti atsakovų bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo.
12.4. Teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų reiškia, kad dėl teismo procesinės klaidos (nepastebėto jurisdikcijos nebuvimo iki bylos iškėlimo) ieškovui perkeliama pareiga atlyginti atsakovų išlaidas, įskaitant aiškiai perteklines vertimo išlaidas (pvz., atsakovų banko sąskaitų išrašų, draudimo pažymos ir kitų dokumentų vertimus). Skundžiamoje nutartyje teismas nemotyvavo, kodėl atsakovų pateiktų dokumentų vertimas laikytinas būtinosiomis bylinėjimosi išlaidomis ir kaip jos susijusios su ieškinio reikalavimu - nustatyti bendravimo su anūkais tvarką jų viešnagių Lietuvoje laikotarpiais.
12.5. Teismas neišsprendė žyminio mokesčio grąžinimo klausimo, nors tai privalėjo padaryti tiek nutraukus bylą, tiek palikus ieškinį nenagrinėtą, nustačius jurisdikcijos nebuvimą po bylos iškėlimo.
12.6. Ieškovas nesiekia nuolatinės bendravimo tvarkos, o siekia tik galimybės bendrauti su anūkais jų viešnagių Lietuvoje metu. Atsakovai nesudaro ieškovui sąlygų bendravimui, todėl laikinoji priemonė yra būtina, kad anūkių teisė palaikyti ryšius su seneliu (ir prosenele) nebūtų pažeista.
12.7. Reglamento 2019/1111 15 straipsnio nuostatos suteikia Lietuvos teismui kompetenciją taikyti laikinas priemones, kai vaikas yra faktiškai toje valstybėje, net jei pagrindinė byla yra teisminga kitoje valstybėje narėje. Prašymas dėl laikinosios priemonės nėra siekis nustatyti nuolatinę bendravimo tvarką ar keisti pagrindinę jurisdikciją. Priemonė būtų taikoma tik Lietuvos teritorijoje ir tik vaikų viešnagės Lietuvoje laikotarpiais.
12.8. Teismas supainiojo dvi skirtingas teisines kategorijas – Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnyje numatytą laikinąją priemonę ir CPK reglamentuojamą laikinąją apsaugos priemonę. Tai du skirtingi institutai, kurių teisinė prigimtis, paskirtis ir taikymo sąlygos nesutampa. Teismas iš esmės neišnagrinėjo Reglamento 15 straipsnio taikymo galimybės. Reglamentas 2019/1111 nenumato reikalavimo, kad laikinoji priemonė turi galioti tik iki bylos nagrinėjimo pabaigos ar negali kartotis. Priešingai, ESTT praktikoje pripažįstama, kad laikinoji priemonė gali būti taikoma kiekvieną kartą, kai pasireiškia jos faktinis pagrindas (šiuo atveju – vaikų viešnagė Lietuvoje).
Atsiliepimas
13. Atsakovai Y. Y. ir X. Y. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą ir pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo X. X. atsakovams X. Y. ir Y. Y. pastarųjų patirtas bylinėjimosi išlaidas, sudarančias 635,25 Eur. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Tai, kad apeliantas ieškinio pateikimo teismui metu suklaidino pirmos instancijos teismą, teigdamas, kad atsakovas X. Y. faktiškai gyvena Vilniuje, kad jo darbo vieta yra Vilniuje, negali būti pagrindu teigti, kad byla nuo pat pradžių buvo teisminga Lietuvai. Tik prieštaravimų pateikimo metu atsakovai paneigė šias apelianto nesąžiningai klaidinant teismą nurodytas aplinkybes, bet jos egzistavo ir bylos iškėlimo metu. Apeliantas byloje net neįrodinėja, kad po bylos iškėlimo atsakovo gyvenamoji vieta keitėsi – atitinkamai aplinkybės, kurios eliminavo galimybę apeliantui iškelti bylą, egzistavo ir bylos iškėlimo momentu, tik teismui apie jas nebuvo žinoma, kadangi pats apeliantas, būdamas nesąžiningu, teismą suklaidino. Teismas apskritai neturėjo pradėti proceso, o tai atitinka CPK 293 straipsnio taikymo pagrindą. Teismo nutartis nutraukti bylą atitinka taip pat ir galiojančią teismų praktiką. Apelianto žyminis mokestis byloje buvo panaudotas, todėl jo grąžinti nėra teisinio pagrindo.
13.2. Jeigu apeliantas savo ieškinyje būtų nurodęs, kad visa atsakovų šeima faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini), o ne manipuliuotų atsakovo deklaruota gyvenamąja vieta ir jo nuotoliniu darbu Vilniuje esančioje darbovietėje, teismas neabejotinai būtų pripažinęs, kad byla neteisminga Lietuvos teismų jurisdikcijai dar ieškinio priėmimo stadijoje ir bylinėjimosi išlaidos nebūtų susidariusios. Tačiau apelianto elgesys buvo priešingas – jis įnirtingai įrodinėjo, kad atsakovas faktiškai gyvena Vilniuje, kur turi deklaruotą gyvenamąją vietą, kad dirba Vilniaus mieste ir t.t. Būtent apeliantas buvo nesąžiningas ir suklaidino teismą. Apeliantui teismui dėl šios aplinkybės pateikus tikrovės neatitinkančią informaciją, teismas ieškinį priėmė. Apeliantas yra atsakingas už procesą.
13.3. Atsakovai į bylą buvo įtraukti po bylos teisme iškėlimo, atitinkamai susipažinę su tikrovės neatitinkančiais apelianto ieškinio teiginiais apie atsakovo gyvenamąją vietą ir jo darbą Lietuvoje, ginčydami jau iškeltos bylos teismingumą atsakovai privalėjo įrodyti, kad nei vieno iš jų gyvenamoji vieta nėra Lietuvoje. Vykdydami įrodinėjimo pareigą, atsakovai privalėjo pateikti į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad kasdieniai jų ekonominiai ir socialiniai interesai yra išimtinai susiję su (duomenys neskelbtini). Tam reikėjo pateikti 2025 m. rugsėjo 28 d. (duomenys neskelbtini) Valstybės informacinių technologijų centro išplėstinę pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą su vertimu į lietuvių kalbą, kuri byloje buvo naudojama siekiant pagrįsti, kad atsakovės ir vaikų gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) yra išviešinta. 2025 m. vasario 27 d. Europos stabilumo mechanizmo laišką ir 2025 m. kovo 13 d. Europos Investicinio banko laišką su vertimais į lietuvių kalbą atsakovai turėjo pateikti, siekiant įrodyti atsakovo darbą ne Lietuvoje. 2025 m. balandžio 4 d. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)Tiesioginių įmokų administracijos pranešimą dėl 2024 m. mokesčių deklaracijos pateikimo su vertimu į lietuvių kalbą atsakovai teikė su tikslu įrodyti, kad mokesčių mokėjimo tikslais rezidavimo šalimi taip pat yra (duomenys neskelbtini). Buto nuomos sutarties išrašu su vertimu į lietuvių kalbą atsakovai įrodinėjo, kad jie abu su šeima gyvena (duomenys neskelbtini) nuomojamame bute – šio įrodymo pateikimas buvo būtinas siekiant apsiginti nuo apelianto įrodinėtų aplinkybių, kad atsakovas faktiškai gyvena bute, (duomenys neskelbtini). Kad butas (duomenys neskelbtini) yra nuolat atsakovų šeimos gyvenamas, atsakovai byloje pagrindė 2025 m. spalio 13 d. „(duomenys neskelbtini)“ pranešimu dėl mechaninės ventiliacijos priežiūros darbų su vertimu į lietuvių kalbą, 2025 m. spalio 1 d. atsakovų nuomojamo buto savininkės mokamuoju pranešimu su vertimu į lietuvių kalbą, banko sąskaitos išrašu, patvirtinančiu mokėjimus už buto nuomą su vertimu į lietuvių kalbą bei kitais įrodymais apie (duomenys neskelbtini) gaunamas komunalines ir pan. paslaugas, ką įrodinėjo sąskaitomis už internetą su vertimu į lietuvių kalbą, Tango sąskaitomis su vertimu į lietuvių kalbą, 2025 m. spalio 14 d. „(duomenys neskelbtini)“ Vaiko priežiūros paslaugų kuponų sistemos sąskaita – faktūra su vertimu į lietuvių kalbą. Nuolatinį atsakovo gyvenimą (duomenys neskelbtini) atsakovai įrodinėjo jo lankomo sporto klubo nario sutartimi su vertimu į lietuvių kalbą, atsakovui priklausančios transporto priemonės (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimu su vertimu į lietuvių kalbą, atsakovo (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos ir kreditinės kortelės išrašais su vertimu į lietuvių kalbą, 2024 m. rugpjūčio 27 d. (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovės pranešimu apie mokėjimo terminą su vertimu į lietuvių kalbą.
13.4. Įrodymai užsienio kalba į bylą buvo teikiami laikantis ekonomiškumo principu, taip pat buvo atrinkti tik pirmo būtinumo įrodymai. Vadovaujantis įrodymų pakankamumo principu, atsakovai privalėjo pateikti į bylą pakankamą skaičių įrodymų, patvirtinančių nuolatinį jų gyvenimą (duomenys neskelbtini), kad teismui nekiltų abejonių dėl šių itin svarbių bylai aplinkybių, kadangi jos buvo esminės sprendžiant bylos teismingumo klausimą. Kadangi atsakovų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), suprantama, kad dauguma šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų buvo ne lietuvių kalba ir juos atsakovai turėjo išversti. CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos be kita ko sumos, išmokėtos vertėjams.
Šalies argumentai
13.5. Apeliantas pareiškė ieškinį, o ne prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tai aiškiai matyti iš dokumento pavadinimo: „Ieškinys dėl bendravimo su nepilnamečiais anūkais tvarkos nustatymo jų viešnagių Lietuvoje metu“, be to, buvo prašoma atsakovus įpareigoti sudaryti apeliantui su anūkėmis bendrauti ir nuotolinėmis ryšio priemonėmis. Tai, kur apeliantas siekė šias savo bendravimo teises įgyvendinti (Lietuvoje ar už jos ribų) klausimo esmės nekeičia.
13.6. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos spręsti savarankiškus reikalavimus, o skirtos pareikšto ieškinio reikalavimams užtikrinti. Tuo atveju, jeigu laikinosios apsaugos priemonės taikomos nepareiškus ieškinio, jos galioja tik su ta sąlyga, kad ieškovas CPK nustatyta tvarka pareikš ieškinį.
13.7. Byloje nustačius, kad atsakovų nepilnamečių dukrų įprastinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), taip pat nenustačius Reglamento 10 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant ieškinys galėtų būti reiškiamas kitos valstybės narės teisme, apelianto ieškinyje akcentuojamos aplinkybės, kad vaikai turi Lietuvos pilietybę, atvyksta viešnagėms į Lietuvą, vaikų tėvo darbovietė yra Lietuvoje ir jis yra deklaravęs gyvenamąją Vilniuje, pirmos instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintos neturinčiomis teisinės reikšmės, sprendžiant dėl Lietuvos teismo jurisdikcijos nagrinėti byloje kilusį ginčą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas patenkintinas iš dalies.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Dėl bylos priskyrimo Lietuvos teismų jurisdikcijai
15. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos , tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).
16. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinys byloje pareikštas dėl atsakovų, kaip nepilnamečių vaikų tėvų, pareigų vykdymo ir atitinkamai ieškovo, kaip vaikų senelio, bendravimo teisių, pagrįstai sprendė, kad teismo jurisdikcija nagrinėti ieškovo pareikštą reikalavimą dėl senelio ir anūkių bendravimo tvarkos nustatymo vertintina, vadovaujantis 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas (ES) 2019/1111).
17. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnio taikymo galimybės. Apelianto vertinimu, Reglamentas nenumato reikalavimo, kad laikinoji priemonė turi galioti tik iki bylos nagrinėjimo pabaigos ar negali kartotis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.
18. Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad skubos atvejais, net jei kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės, valstybės narės teismai turi jurisdikciją imtis laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, kurios gali būti prieinamos pagal tos valstybės narės teisę: a) toje valstybėje narėje esančio vaiko atžvilgiu arba; b) toje valstybėje narėje esančio vaikui priklausančio turto atžvilgiu. Pagal to paties Reglamento 15 straipsnio 3 dalį priemonės, kurių imtasi pagal 1 dalį, nebetaikomos, kai tik valstybės narės teismas, pagal šį reglamentą turintis jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės, imasi jo manymu tinkamų priemonių.
19. Įvertinus minėtas Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad valstybės narės teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones vaiko atžvilgiu, jeigu yra skubos atvejis ir vaikas faktiškai yra tos valstybės teritorijoje (nagrinėjamu atveju – Lietuvos teritorijoje). Tai yra privalomos sąlygos, kurioms neegzistuojant laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
20. Pažymėtina, kad nors Reglamente (ES) 2019/1111 15 straipsnyje nurodyti „skubos atvejai“ nėra apibrėžti formaliais kriterijais, tačiau visuotinai žinoma, kad skubos atveju gali būti laikoma tokia situacija, kai nesiėmus neatidėliotinų laikinųjų priemonių gali kilti reali ir tiesioginė grėsmė vaiko interesams, o laukimas, kol sprendimą priims kompetentingas teismas, galėtų sukelti nepataisomą žalą vaikui (pvz., smurto ar vaiko nepriežiūros rizika, pavojinga vaikui gyvenamoji aplinka ir pan.). Nagrinėjamu atveju, ieškovas ieškinyje iš esmės nurodė, kad nuo 2014 metų nebendrauja su vaikaitėmis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju negalima teigti, kad vaikams dėl bendravimo su seneliu neužtikrinimo kyla nepataisoma žala, todėl ieškovo siekis šiuo metu bendrauti su vaikaitėmis, negali būti laikomas skubos atveju, dėl kurio būti pagrindas, vadovaujantis Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsniu, spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikinos bendravimo tvarkos nustatymo.
21. Dar daugiau, svarbu pažymėti, kad ieškovas neįrodė ir teismas byloje turimais duomenimis (žr., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. spalio mėn. išvadą ir atsakovų su prieštaravimais dėl teismingumo pateiktus įrodymus) nenustatė, kad ieškinio pateikimo metu ar vėlesnio proceso metu (įskaitant skundžiamos nutarties priėmimo metu) nepilnametės Y. X. ir Y. O. buvo Lietuvos teritorijoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nepilnametės Y. X. ir Y. O. viso proceso metu buvo (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kur yra jų ir atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta. Taigi, nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, remiantis Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnio 1 dalimi, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių - laikinos ieškovo bendravimo su anūkėmis Y. X. ir Y. O. tvarkos nustatymo negali būti sprendžiamas, nes jos nėra Lietuvos teritorijoje.
22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnio 1 dalies nuostata, jog valstybės narės teismai turi jurisdikciją imtis laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, kurios gali būti prieinamos pagal tos valstybės narės teisę, reiškia, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją imtis spręsti tik dėl tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurias leidžia ir numato tos valstybės nacionalinė teisė. Taigi, nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl ieškovo ieškinio, kuriuo ieškovas prašo nustatyti laikiną ieškovo bendravimo su anūkėmis tvarką jų viešnagių Lietuvoje laikotarpiu, teismingumo ir galimybės tokį reikalavimą nagrinėti, remiantis Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnio 1 dalimi, turi būti vadovaujamasi nacionaline teise. Laikino bendravimo su vaikais teisinis reglamentavimas įvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir civilinio proceso kodekse.
23. Bendravimas su giminaičiais yra vaiko teisė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.161 straipsnio 3 dalis). Tai savarankiška teisė, kuri nėra išvestinė iš tėvų valdžios įgyvendinimo ir nereiškia tėvų valdžios pažeidimo nepriklausomai nuo to, ar ji įgyvendinama abipusiu sutarimu ar teismo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2009).
24. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
25. Pažymėtina, kad bylose dėl bendravimo tvarkos su vaikais (vaikaičiais) nustatymo laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas siekiant išvengti konfliktinių situacijų tarp šalių, kylančių dėl ieškovo(-ų) bendravimo su vaikais (vaikaičiais) tvarkos, bei siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Taigi, šiuo atveju, laikinosios priemonės, taikomos pagal Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnį, yra skirtos tik laikinai sureguliuoti situaciją ir negali pakeisti kreipimosi į kompetentingą teismą dėl nuolatinės vaikų (vaikaičių) bendravimo tvarkos nustatymo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nors ieškovas ieškinyje formuluoja reikalavimą nustatyti laikiną bendravimo su anūkėmis tvarką (bendravimo tvarką, galiosiančią tik anūkių viešnagių Lietuvoje laikotarpiu), tačiau iš ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškovas siekia tokių teisinių padarinių, kurie galiotų ne tik bylos nagrinėjimo metu, bet būtų nukreipti į ateitį ir po galutinio teismo sprendimo priėmimo, todėl toks ieškovo reikalavimas negali būti kvalifikuojamas kaip prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.
Dėl bylos neteismingumo pasekmių taikymo
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovo ieškinys dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo teismingas ne Lietuvos, o (duomenys neskelbtini) teismams.
27. Kaip jau minėta, CPK 782 straipsnis numato, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.
Žemesnės instancijos teismas
28. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018; 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022, 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024).
29. Atsižvelgiant į CPK 782 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatantį bylos neteismingumo Lietuvos teismams pasekmes, ir šiuo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nors iš esmės teisingai nustatė, jog byla neteisminga Lietuvos teismams, tačiau netinkamai taikė bylos neteismingumo Lietuvos teismams pasekmes ir nepagrįstai CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu nutraukė bylą. Nagrinėjamu atveju, jurisdikcijos neturėjimą nustačius po civilinės bylos iškėlimo, ieškinys turėjo būti paliekamas nenagrinėtas CPK 782 straipsnio pagrindu.
30. Ieškinį palikus nenagrinėtą, ieškovui grąžintinas jo sumokėtas 114 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
31. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
32. Visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškilęs civiliniame procese, turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje taip pat svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).
33. Priežasties teorija numato, kad bylinėjimosi išlaidos atsiranda vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui ir būtent dėl jo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingi procesiniai šalių santykiai, jų procesinis elgesys. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius veiksmus arba tokius procesinius veiksmus, kurie tapo bylinėjimosi išlaidų priežastimi.
34. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, yra profesionalus teisininkas (advokatas), be to, teikdamas ieškinį ieškovas taip pat naudojosi advokato teisine pagalba. Pats ieškovas ieškinyje pripažino, kad apart to, kad Lietuvos teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį pagal Reglamento(ES) 2019/1111 15 straipsnį, reglamentuojantį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tačiau Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti byloje kilusį ginčą pagal Reglamento(ES) 2019/1111 7 ir 10 straipsnius. Atsakovai pateikdami teismui prieštaravimus dėl jurisdikcijos taip pat nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškinys teismingas (duomenys neskelbtini) teismams. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas kaip profesionalus teisininkas, be kita ko, atstovaujamas ir kito profesionalaus teisininko, prieš pareikšdamas ieškinį teisme, žinojo / turėjo žinoti ir suprasti, kad atsakovai galimai kategoriškai nesutiks, jog klausimas dėl bendravimo su vaikaičiais tvarkos nustatymo būtų nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teisme.
35. Svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškovo ieškinį, rėmėsi su ieškiniu pateiktais duomenimis, todėl negalėjo nustatyti tikrosios atsakovų ir jų vaikų nuolatinės gyvenamosios (buvimo) vietos ir nežinojo atsakovų pozicijos dėl teismingumo. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei teigia apeliantas, vertintina, kad ieškinio priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės išspręsti teismingumo klausimo. Akcentuotina, kad tik teismui gavus atsakovų prieštaravimus su aiškiai išreikšta pozicija dėl teismingumo, teismas turėjo galimybė tinkamai išspręsti klausimą dėl teismingumo.
36. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinys paliktinas nenagrinėtas iš esmės dėl tos priežasties, kad ieškovas, turėdamas žinoti / žinodamas apie atsakovų poziciją dėl teismingumo, ieškinį pareiškė netinkamai interpretuodamas tarptautinės jurisdikcijos taisykles. Taigi, atsakovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl to, kad turėjo gintis nuo pareikšto ieškinio teismingumo, todėl palikus ieškinį nenagrinėtą dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nebuvimo, laikytina, kad iš esmės buvo priimtas atsakovams palankus sprendimas ir jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl ieškovo pasirinkto netinkamo savo teisių gynimo būdo.
37. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį ir jos sudėtingumą, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytus dydžius, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistų atsakovams 954,80 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydis, neviršija numatytų maksimalių dydžių, todėl jos pagrįstai priteistos.
38. Pirmosios instancijos teismas atsakovų patirtas 553,69 Eur dydžio išlaidas, susijusias su dokumentų vertimu, pagrįstai pripažino būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis.
39. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad skundžiamoje nutartyje teismas nemotyvavo, kodėl atsakovų pateiktų dokumentų vertimas laikytinas būtinosiomis bylinėjimosi išlaidomis ir kaip jos susijusios su ieškinio reikalavimu.
40. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje detaliau ir nepasisakė dėl išlaidų atlyginimo už vertimo paslaugas, tačiau tai savaime nereiškia, kad dėl to šios išlaidos liko teismo neįvertintos. Pagal kasacinio teismo praktiką vertimo išlaidos gali būti priskirtinos ir prie kitų būtinųjų išlaidų pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-421/2021). Sprendžiant dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo, svarbu įvertinti, kiek jos buvo būtinos ir pagrįstos. Atsakovų patirtas 553,69 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už dokumentų vertimą pagrindžia kartu pateikiami dokumentai. Sutiktina su atsakovų atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad ginčydami jau iškeltos bylos teismingumą atsakovai privalėjo įrodyti, kad nei vieno iš jų gyvenamoji vieta nėra Lietuvoje, todėl vykdydami įrodinėjimo pareigą, atsakovai privalėjo pateikti į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad kasdieniai jų ekonominiai ir socialiniai interesai yra išimtinai susiję su (duomenys neskelbtini), kas lėmė, jog jie turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius apie jų ir nepilnamečių vaikų nuolatinį gyvenimą (duomenys neskelbtini), o šiems įrodymams pateikti teismui buvo neišvengiamai reikalingas šių įrodymų vertimas į lietuvių kalbą (iš anglų, prancūzų kalbų). CPK 113 straipsnio 3 dalis numato, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovų patirtos išlaidos už įrodymų (atsakovų prieštaravimų dėl teismingumo priedų) vertimą yra pagrįstos ir buvo būtinos. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad minėtos vertimo išlaidos būtų per didelės, neatitiktų vertimo paslaugų rinkos kainų. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentai dėl šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties
41. Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako, kadangi jie skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.
42. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias jurisdikcijos taikymą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės, nenukrypo nuo jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Tačiau, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bylos neteismingumo Lietuvos teismams pasekmes ir nepagrįstai CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu bylą nutraukė, nes nagrinėjamu atveju, jurisdikcijos neturėjimą nustačius po civilinės bylos iškėlimo, ieškinys turėjo būti paliekamas nenagrinėtas CPK 782 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje pakeičiama, nurodant, kad ieškinys paliekamas nenagrinėtas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
43. Atsakovai atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo priteisti iš ieškovo X. X. atsakovams 635,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Teismas sprendžia, kad tenkinta 30 proc. ieškovo atskirojo skundo reikalavimų, todėl iš ieškovo atsakovams lygiomis dalimis priteisiamos 445,00 Eur (gauta suma po apvalinimo), kiekvienam po 222,50 Eur, bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
(duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutarties dalį, kuria byla nutraukta, pakeisti ir išdėstyti taip:
Ieškovo X. X. ieškinį atsakovams X. Y. ir Y. Y. dėl bendravimo su nepilnamečiais anūkais tvarkos nustatymo jų viešnagių Lietuvoje metu, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, palikti nenagrinėtą.
Grąžinti ieškovui X. X. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 114 Eur (vieno šimto keturiolikos eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2025 m. rugpjūčio 17 d. mokėjimo nurodymu (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO mokėjimo užduoties kodas (duomenys neskelbtini)).
Kitoje dalyje (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo X. X. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams X. Y. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Y. Y. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, kiekvienam po 222,50 Eur (du šimtus dvidešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartį, dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo, pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.