- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-28
- Bylos Nr.
- 2S-1980-781/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16967-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Skolininkas
- D. P.
- Kreditorius
- UAB „Medicinos bankas“, D. B.
- Kategorijos
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės D. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarties civilėje byloje pagal pareiškėjos skolininkės D. P. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė V. L., išieškotojas UAB „Medicinos bankas“, D. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja pateiktu skundu prašo panaikinti antstolės 2014 m. gegužės 6 d. patvarkymą Nr. (3.4.) S-2301 ir patenkinti D. B. prašymą dėl lėšų grąžinimo. Skunde nurodo, kad antstolei vykdant išieškojimą vykdomojoje byloje areštuotos jos atsiskaitomosios sąskaitos bankuose, o teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartimi išieškojimo vykdymas sustabdytas. Antstolė 2014 m. balandžio 28 d. iš skolininkės sąskaitos „Swedbank“, AB į savo depozitinę sąskaitą pervedė 9983,20 Lt sumą, nors šios lėšos skolininkei nepriklausė, nes jas dėl apsirikimo į skolininkės sąskaitą pervedė D. B.. Pastaroji kreipėsi į antstolę, prašydama grąžinti nepagrįstai sumokėtas ir antstolės išieškotas lėšas, tačiau antstolė skundžiamu patvarkymu atsisakė prašymą tenkinti. Skolininkė pažymi, kad teismui nutartimi sustabdžius vykdymą, antstolė privalėjo nedelsiant informuoti bankus apie išieškojimo sustabdymą. Nurodo, kad lėšos iš skolininkės sąskaitos išieškotos neteisėtai, pažeidžiant Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartį, todėl antstolė neturėjo jokio teisinio pagrindo negrąžinti neteisėtai išieškotų lėšų. Pareiškėja skunde pažymi, kad jos ir D. B. nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo laikyti, kad antstolės išieškotos iš skolininkės lėšos priklausė pareiškėjai. Pareiškėjos manymu, teismui nepanaikinus skundžiamo patvarkymo, pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą iš skolininkės D. P. pereis antstolei. Pareiškėja 2014 m. birželio 16 d. teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė prijungti UAB „Diforsas“ veiklos panaudos sutartį prie bylos. Papildomai nurodė, kad pareiškėja asmeniškai neteikia kaimo turizmo paslaugų, ji yra UAB „Diforsas“ direktorė, o D. B. neturėjo teisinio pagrindo mokėti pinigus už kaimo turizmo paslaugas asmeniškai pareiškėjai.
Antstolė 2014 m. gegužės 16 d. patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 0130/13/01181 atsisakė tenkinti pareiškėjos skolininkės D. P. skundą, motyvuodama tuo, kad antstoliui nėra suteikta teisė vertinti ar skolininkės ir D. B. nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl skolininkės sąskaitoje esančios piniginės lėšos laikomos jos nuosavybe, jeigu neįrodyta priešingai. Kilus ginčui dėl piniginių lėšų priklausomumo, suinteresuota šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Antstolė paaiškino, kad D. B. atlikus ginčijamus mokėjimo pavedimus ir nenurodžius, kad mokėjimai atliekami kaimo turizmo paslaugų sutarties Nr. 1/2014 pagrindu, negali būti laikoma, kad minėtos lėšos klaidingai pervestos į skolininkės sąskaitą. Be to, antstolė patvarkyme pažymėjo, kad 2014 m. balandžio 4 d. pabaigoje buvo gauta 2014 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – išieškojimo sustabdymo iš skolininkės ir J. P. pagal vykdomą Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis ir įsiteisės teismo sprendimas joje. Antstolė 2014 m. balandžio 7 d. priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo vykdymo sustabdymo, o po jo priėmimo neatliko jokių vykdymo veiksmų, susijusių su turto realizavimu ir lėšų išmokėjimu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „Medicinos bankas“ 2014 m. birželio 11 d. pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriuo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nėra jokio pagrindo grąžinti iš skolininkės banko sąskaitos išieškotų lėšų. Pažymi, kad skolininkė D. B. nurodė ne tik savo banko sąskaitos numerį, bet ir asmens kodą, kurio apdairus žmogus neatskleidžia be pagrindo, o skolininkės skunde nurodytos aplinkybės akivaizdžiai sukurtos siekiant sąmoningai išvengti tolimesnių piniginių lėšų nuskaitymų iš skolininkės banko sąskaitų. Skolininkė elgiasi nesąžiningai, vengia atsiskaityti su kreditoriumi, slepia turtą ir pajamas. Suinteresuoto asmens manymu, skolininkei iš D. B. sąskaitos pervestos piniginės lėšos yra skirtos skolininkei asmeniškai, bet ne jos vadovaujamai įmonei UAB „Diforsas“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjos D. P. skundą dėl antstolės V. L. 2014 m. gegužės 6 d. patvarkymo Nr. (3.4.) S-2301, priimto vykdomojoje byloje Nr. 0130/13/01181. Teismas darė išvadą, kad antstolė 2013 m. gruodžio 4 d. priimdama patvarkymą areštuoti lėšas nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų, nes pati PLAIS sistema centralizuotai tvarko duomenis apie skolininko piniginių lėšų apribojimo procesą, perduoda bankams apribojimo, konkrečios sumos apribojimo ir nurašymo nurodymus ir proporcingai paskirsto skolininko pinigines lėšas nurašymo nurodymų teikėjams. Teismas nustatė, kad antstolei gavus 2014 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 2014 m. balandžio 7 d. patvarkymu sustabdžius išieškojimo vykdymą, antstolė pagrįstai vadovavosi CPK 626 str. 2 d. 3 p. nurodytais reikalavimais ir sustabdė turto realizavimo veiksmus ir lėšų išmokėjimą. Pažymėjo, kad antstolė nepažeidė CPK 628 str. 3 d. numatytų draudimų, nes areštuotos piniginės lėšos pervestos į antstolės depozitinę sąskaitą, tačiau išieškotojui nebus išmokėtos iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-18007-937/2014 pagal ieškovų J. P. ir D. P. ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Teismas nustatė, kad nėra jokio teisinio pagrindo grąžinti D. B. iš skolininkės banko sąskaitos išieškotų piniginių lėšų. Teismas kritiškai vertino D. B. prašyme dėl nepagrįstai sumokėtų lėšų grąžinimo dėstomus argumentus, kad sutarusi su UAB „Diforsas“ direktore D. P. dėl esminių kaimo turizmo paslaugų sąlygų, neva neradusi pamestos sutarties, ji įmonės darbuotojos buvo suklaidinta, kuri telefonu padiktavo direktorės asmeninės, bet ne įmonės atsiskaitomosios sąskaitos numerį. Abejotina, ar įmonės darbuotoja, kurią su direktore sieja tik darbiniai pavaldumo santykiai, galėtų žinoti asmeninę savo darbdavės sąskaitą bei jos asmens kodą ir taip aplaidžiai šiuos duomenis skelbti telefonu. Pažymėjo, kad mokėjimo pavedimuose nėra nurodyta, kad piniginės lėšos pervedamos pagal kaimo turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. 1/2014, todėl nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad šios sumos buvo skirtos ne skolininkei asmeniškai, o jos vadovaujamai įmonei. Esant nustatytoms aplinkybėms teismas darė išvadą, kad antstolės 2014 m. gegužės 6 d. patvarkymas dėl nepagrįstai sumokėtų lėšų grąžinimo yra teisėtas, priimtas nepažeidžiant vykdymo veiksmus reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjos skundas dėl antstolės veiksmų atmestas kaip nepagrįstas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skolininkė pateikė atskirąjį skundą, kuriuos prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodė, kad teismas pasisakydamas dėl CPK 628 str. 3 d. taikymo, nepagrįstai sutapatino turto areštą su išieškojimo vykdymu. Pažymėjo, kad nurodytoji proceso teisės norma nustato antstolio teisę areštuoti skolininko turtą, kai išieškojimo vykdymas yra sustabdytas, o sustabdžius išieškojimo vykdymą iš skolininkės antstolė neprivalėjo panaikinti skolininkės sąskaitoje esančių lėšų arešto, tačiau antstolė, sustabdžius išieškojimo vykdymą teismo nutartimi, nebeturėjo teisinio pagrindo gauti lėšas iš skolininkės sąskaitos į antstolės depozitinę sąskaitą. Apeliantė mano, kad areštuotas skolininko turtas, kai iš areštuoto turto nevykdomas išieškojimas, lieka skolininko nuosavybė, tik suvaržant skolininko teisę disponuoti areštuotu turtu, įstatymas nustato išimtis, kada skolininkas netgi turi teisę įstatymo nustatyta tvarka disponuoti areštuotomis lėšomis. Pažymėjo, kad šiuo atveju, pervedus lėšas į antstolės depozitinę sąskaitą, faktiškai buvo įvykdytas išieškojimas, nes tai, kad antstolė nepaskirstė išieškotų lėšų, t. y. nesumokėjo jų išieškotojui, nėra teisinis pagrindas teigti, jog nurašius lėšas iš skolininkės sąskaitos į antstolės depozitinę sąskaitą, nebuvo vykdomas išieškojimas. Apeliantė tai pat nesutinka su teismo išvada dėl D. B. pareiškėjai sumokėtų lėšų paskirties, nes tiek pareiškėja, tiek D. B. nurodė, jog jos neturėjo jokių asmeninių prievolių, ir kad lėšos į D. P. sąskaitą pateko apsirikus mokėtojai. Nurodė, kad vien formalūs kaimo turizmo paslaugų sutarties netikslumai, sukėlę abejones teismui, negali būti laikomi teisiniu pagrindu atmesti prašymą grąžinti lėšas mokėtojai. Apeliantė mano, kad teismas turėjo nustatyti, jog lėšos neteisėtai pervestos į antstolės depozitinę sąskaitą ir įpareigoti antstolę grąžinti 10 000 Lt į D. P. sąskaitą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „Medicinos bankas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skolininkės skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad apeliantė atskirajame skunde išdėstė iš esmės tokius pat argumentus kaip ir apylinkės teisme pateiktame skunde dėl antstolio veiksmų, į kuriuos pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pakankamai argumentuotai atsakė, o naujų faktinių bei teisinių argumentų, naujų įrodymų, kurie patvirtintų skundžiamų antstolio veiksmų neteisėtumą bei paneigtų skundžiamos nutarties pagrįstumą, nepateikė. Nurodė, kad areštuotos lėšos nebuvo išmokėtos, o CPK 628 str. 3 d. numato, kad antstolis gali imtis priemonių skolininko turtui surasti bei areštuoti. Tokie antstolės veiksmai nepažeidžia teisės normų ir užtikrina efektyvų skolos išieškojimą, kuriuo turėtų būti suinteresuota ir pati pareiškėja. Pažymėjo, kad atskirasis skundas grindžiamas vien pareiškėjos svarstymais, matyti, kad ji elgiasi nesąžiningai, vengia atsiskaityti su savo kreditoriumi bei slepia savo turtą ir pajamas. Akivaizdu, kad pareiškėja tikėjosi pervedamas lėšas gauti į savo asmeninę sąskaitą, būtent todėl ji ar kita UAB „Diforsas“ darbuotoja pateikė pareiškėjos rekvizitus D. B., kurie yra riboto naudojimo ir neskelbiami bet kuriam asmeniui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl antstolės atsisakymo atlikti veiksmus – grąžinti pareiškėjai į antstolės depozitinę sąskaitą pervestas skolininkės lėšas, teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 14 d. antstolių kontoroje pradėtas vykdyti išieškotojo pateiktas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. išduotas vykdomasis dokumentas Nr. 2-299-565/2010 dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės D. P. ir solidaraus skolininko J. P. išieškotojo UAB „Medicinos bankas“ naudai (v.b.l. 1;10). Antstolė V. L. vykdymo proceso metu 2013 m. gruodžio 4 d. areštavo skolininkės vardu esančias banko sąskaitas (v.b.l. 42-44), o 2014 m. balandžio 28 d. iš skolininkės atsiskaitomosios sąskaitos „Swedbank“, AB į antstolės depozitinę sąskaitą banke buvo pervesta 9983,20 Lt suma (v.b.l. 77). 2014 m. gegužės 5 d. antstolių kontoroje gautas D. B. prašymas (v.b.l. 83), kuriame ji nurodo, kad nepagrįstai pervedė už kaimo turizmo suteiktas paslaugas skirtą pinigų sumą asmeniškai skolininkei, kuri taip pat yra UAB „Diforsas“, kurio paslaugomis D. B. naudojosi, direktorė. Į vykdomąją bylą pateiktos suinteresuoto asmens D. B. atliktų mokėjimo pavedimų kopijos (v.b.l. 78-79), iš kurių matyti, kad D. B. į D. P. asmeninę sąskaitą pervedė iš viso 10000,00 Lt. Antstolė 2014 m. gegužės 6 d. patvarkymu atsisakė tenkinti suinteresuoto asmens prašymą dėl nepagrįstai sumokėtų lėšų grąžinimo (v.b.l. 84-85), kurį pareiškėja skundžia ir prašo panaikinti. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-18007-937/2014 (v.b.l. 69) taikytos laikinosios apsaugos priemonės - sustabdytas išieškojimas pagal vykdomą Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį dokumentą iki bus išnagrinėta civilinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas. Antstolė vykdydama teismo nutartį 2014 m. balandžio 7 d. patvarkymu sustabdė skolos išieškojimą (v.b.l. 71-72).
Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą. Antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Nagrinėdamas skundus dėl teismo antstolio veiksmų ir vertindamas antstolio veiksmų teisėtumą, teismas turi įvertinti, ar, atlikdamas konkretų procesinį veiksmą, antstolis laikėsi įstatymo nuostatų, ar, spręsdamas jo diskrecijai tenkantį klausimą, atsižvelgė į teisėtus šalių interesus ir atliekamo procesinio veiksmo padarinius.
Pažymėtina, kad ne visada vykdymo veiksmai gali būti atliekami nepertraukiamai iki tol, kol bus įvykdytas vykdomasis dokumentas. CPK 626 ir 627 straipsniai reglamentuoja vykdomosios bylos ir vykdymo veiksmų sustabdymo pagrindus. Antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą ir vykdymo veiksmus, kai nustato, jog yra CPK 626 straipsnio 1, 2 dalyje įtvirtinti pagrindai. CPK 628 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kokius vykdymo veiksmus antstolis gali atlikti, kai sustabdoma vykdomoji byla ir vykdomieji veiksmai. Minėtame CPK straipsnyje nustatyta, kad sustabdžius vykdomąją bylą CPK 626 ir 627 straipsniuose numatytais pagrindais (o pagal teismų praktiką – ir kitais CPK bei kituose įstatymuose nustatytais pagrindais, pavyzdžiui, teismui pritaikius CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę), antstolis gali imtis tik priemonių skolininko turtui surasti bei areštuoti; jau areštuotų skolininko piniginių lėšų pervedimą į antstolio depozitinę sąskaitą, kas aktualu nagrinėjamu atveju, antstolis privalo sustabdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2013). Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien formalus vykdymo veiksmų atlikimo tvarkos pažeidimas (piniginių lėšų pervedimo nesustabdymas nedelsiant po to, kai paaiškėja vykdymo veiksmų sustabdymo pagrindas (CPK 625 str. 2 d.) nėra pagrindas spręsti, kad į antstolės depozitinę sąskaitą pervestos lėšos turi būti grąžintos pareiškėjui, nes kol pinigai yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, tol nuosavybės teisė į juos išlieka pinigų savininkui – skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2013). Atkreiptinas dėmesys, kad teismo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymas yra nukreiptas į ateitį. Sustabdžius teismo procesinio sprendimo vykdymą, jokie šio sprendimo vykdymo veiksmai nebegali būti atliekami, tačiau teismo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymas nereiškia jau atliktų vykdymo veiksmų atšaukimo ar panaikinimo. Be to, kaip minėta, sustabdžius vykdomąją bylą CPK 626 ir 627 straipsniuose nustatytais pagrindais ar kitais CPK ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais, antstolis turi teisę atlikti skolininko turto paieškos ir arešto veiksmus. Toks teisinis reguliavimas, sudarantis pagrindą net ir vykdomosios bylos sustabdymo atveju antstoliui atlikti turto paieškos ir arešto veiksmus, grindžiamas išieškotojo teisių apsauga bei poreikiu užtikrinti vykdomojo dokumento įvykdymą ir pernelyg nevaržo skolininko interesų, nes areštuotas turtas neskirstomas išieškotojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2013).
Nagrinėjamojoje byloje teismas išieškojimo vykdymą antstolės vykdomojoje byloje sustabdė iki civilinės bylos pagal ieškovų J. P. ir D. P. ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis, vadovaudamasis CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Remiantis CPK 625 straipsnio 2 dalimi, antstolis, sužinojęs apie sustabdytą išieškojimą, nedelsiant turi priimti patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo. Tokio patvarkymo kopijos išsiunčiamos išieškotojui ir skolininkui (CPK 625 straipsnio 3 dalis). Nors įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad vykdymo procese antstolio patvarkymai dėl skolininko turto ir lėšų arešto, lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, informacijos pateikimo ir pan. nukreipiami vykdyti tretiesiems asmenimis – turto arešto registrams, bankams, darbdaviams, kitoms institucijoms ir fiziniams asmenims (CPK 680 straipsnis, 689 straipsnio 1 dalis, kt.), taip pat į tai, kad vykdymo procese gali dalyvauti suinteresuotų asmenų (pvz.: skolininko sutuoktinis, areštuoto daikto bendraturtis, įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius, kt. (CPK 633 straipsnio 2 dalis), siekiant nepažeisti skolininko ir suinteresuotų asmenų interesų, informacija apie vykdomosios bylos sustabdymą turėtų būti kuo skubiau pateikiama ir šiems subjektams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2013).
Teismas pažymi, kad antstolė, priėmusi 2014 m. balandžio 7 d. patvarkymą sustabdyti skolos išieškojimą, turėjo informuoti ir bankus apie išieškojimo veiksmų, taip pat ir piniginių operacijų iš skolininkės sąskaitų vykdymo sustabdymą. Iš bylos duomenų matyti, kad antstolė neinformavo banko apie vykdomųjų bylų sustabdymą, ir dėl to lėšų pervedimu iš skolininkės banko sąskaitos į antstolės depozitinę sąskaitą, buvo atlikti vykdymo veiksmai, kuriuos CPK 628 straipsnio 3 dalimi neleidžiama atlikti vykdomosios bylos sustabdymo metu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja nurodytą vykdymo veiksmų pažeidimą, tačiau pareiškėjos skundo, kuriuo prašė įpareigoti antstolę grąžinti nurašytas iš banko sąskaitos ir pervestas į antstolės depozitinę sąskaitą lėšas, tenkinti pagrindo nėra. Teismas pažymi, kad formalus antstolės vykdomųjų veiksmų atlikimo tvarkos pažeidimas nenulėmė esminio pareiškėjos interesų pažeidimo. Pastebėtina, kad civilinėje byloje dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis netenkinus pareiškėjos ieškinio ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones bei nurodžius, kad išieškojimas iš pareiškėjo turto yra vykdomas teisėtai ir pagrįstai lėšų, pervestų į antstolės depozitinę sąskaitą, grąžinimas po vykdymo veiksmų byloje atnaujinimo prieštarautų protingumo ir teisingumo principams bei sukeltų grėsmę tinkamam kreditoriaus interesų užtikrinimui ir įgyvendinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2013). Vadinasi, nors lėšos buvo pervestos į antstolės depozitinę sąskaitą, tačiau jos liko apeliantės nuosavybe ir, sustabdžius vykdomąją bylą, nebuvo paskirstytos ir nebuvo perduotos išieškotojui, taigi antstolė teismo procesinio sprendimo, kuriuo buvo sustabdytai išieškojimo veiksmai, nepažeidė, t. y. jokių tolimesnių vykdymo veiksmų neatliko.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas plačiai pasisakė ir tinkamai argumentavo nutarties dalį dėl neva per klaidą pervestų lėšų į skolininkės sąskaitą, todėl teismas įvertinęs bylos duomenis, nustatytas faktines bylos aplinkybes, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl jų nebekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teismas sutinka su padaryta išvada, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pervestos D. B. sumos buvo skirtos ne skolininkei asmeniškai, o jos vadovaujamai įmonei. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad formalus antstolės vykdomųjų veiksmų atlikimo tvarkos pažeidimas nenulėmė esminio pareiškėjo interesų pažeidimo. Pažymėtina, kad 9983,2 Lt dydžio piniginių lėšų, kurios 2014-04-28 buvo nurašytos iš skolininkės banko sąskaitos ir pervestos į antstolės depozitinę sąskaitą grąžinimas vien tik formaliais pagrindais po vykdomųjų veiksmų byloje atnaujinimo prieštarautų protingumo ir teisingumo principams bei sukeltų grėsmę tinkamam kreditoriaus interesų užtikrinimui ir įgyvendinimui.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta laikantis proceso teisės normų. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apimties, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.