Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėjas Valentinas JanonisTeisėjas Virginijus GedeikisBaudž. byla Nr. 1A-762-113/2012Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00125-2011-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.1.2.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2012 m. spalio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. U. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl Dariaus ir R. A. turto pagrobimo) – vienerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl V. K. turto pagrobimo) – vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo E. U. sulaikymo.

D. A. ir R. A. ieškinio nagrinėjimo procesas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš E. U. nutrauktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies 4 punktu, priėmus ieškovų atsisakymą.

Daiktinius įrodymus: 5 JAV dolerius (saugomus Klaipėdos AVPK Plungės RPK pagal kvitą Nr. 013049) – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti D. A.; batus ir raktų ryšulį (saugomus Klaipėdos AVPK Plungės RPK pagal kvitą Nr. 003252) – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti E. U.; voką su pėdsakais (saugomus Klaipėdos AVPK Plungės RPK) – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. U. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į gyvenamąsias patalpas, t. y. jis 2011 m. kovo 5 d., apie 20.00 val., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, sugadinęs D. A. buto, esančio Plungės m., (duomenys neskelbtini), 300 Lt vertės plastikinio lango rėmą, įsibrovė pro langą į butą ir iš ten pagrobė R. A. 160 Lt vertės sidabrinę grandinėlę, 300 Lt vertės sidabrinį moterišką žiedą, 35 Lt vertės sidabrinį moterišką žiedą su cirkoniu, bendros 140 Lt vertės sidabrinius auskarus su pakabuku, 98 Lt vertės sidabrinius auskarus su „saulės“ akmeniu, 140 Lt vertės sidabrinį kryželį, 10 Lt vertės vieną sidabrinį auskarą, 20 Lt vertės vieną auskarą, D. A. 5 JAV dolerius (vieno dolerio vertė 2,55 Lt, bendra vertė 12,75 Lt), 150 Lt vertės sidabrinį vyrišką žiedą, 170 Lt vertės sidabrinę vyrišką apyrankę, nuo palangės numetė R. A. keturis gėlių vazonus, vieno vazono vertė 20 Lt, bendra vertė 80 Lt, šia nusikalstama veika nukentėjusiajai R. A. padarė 983 Lt turtinę žalą, nukentėjusiajam D. A. – 632,75 Lt turtinę žalą.

Be to, E. U. 2011 m. kovo 5 d., apie 20.20 val., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, sugadinęs V. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 300 Lt vertės plastikinio lango rėmą, įsibrovė pro langą į namą ir iš ten pagrobė nukentėjusiajam V. K. priklausantį 250 Lt vertės fotoaparatą „Coolpix S-50 Nikon“, 100 Lt vertės kaklaraiščio sagę, šia nusikalstama veika nukentėjusiajam V. K. padarė 650 Lt turtinę žalą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT) 2007 m. birželio 28 d. apžvalgoje „Dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai)“ išaiškino, kad teismai skirdami bausmes privalo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį: įvertinti kėsinimosi dalyką, nusikalstamos veikos padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius bei priemones. Vertinant nusikalstamą veiką padariusiojo asmenybę, reikia išskirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą bei parenkant bausmės rūšį ir dydį, turi įvertinta tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, ar dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, taip pat atsižvelgtina ir į kitus asmenybę apibūdinančius požymius: amžių, šeiminę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį neesminių aplinkybių neigia, teismai vertina, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką.

LAT Senato nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte nurodyta, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

LAT kasacinėje byloje Nr. 2K-550/2008 pažymėjo, kad nenukrypstama nuo įprastos teismų praktikos, kai teismai esant kitoms sąlygoms pripažįsta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia. Neturi lemiamos reikšmės prisipažinimo momentas. Tačiau svarbu, kad toks prisipažinimas turi būti daromas savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių asmens dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-201/2007).

LAT yra ne kartą pažymėjęs, kad nuosprendyje negali būti prieštaravimų. Įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, vėliau nuosprendyje negali būti kritikuojami. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė.

Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmę nepakankamai vadovavosi BK 41 straipsnio taisyklėmis, reglamentuojančiomis bausmės paskirtį, tinkamai neįvertino padarytų nusikalstamų veikų ir bausmės proporcingumo, todėl paskyrė aiškiai per griežtą savo rūšimi bausmę.

Apeliantas nurodo, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus šiuos reikalavimus, nė vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2007, 2K-748/2007, 2K-547/2010 ir kt.).

Teisingumo principas yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumas gali būti įgyvendintas, užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą. Jis yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. ir kt. nutarimai). Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos, tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22/2008, 2K-280/2009 ir kt.). Teisinga bausmė reiškia, jog ji turi būti ne tik ne per švelni, bet ir ne per griežta.

Apelianto E. U. nuomone, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės rūšį, nepagrįstai sureikšmino jo teistumą. Kriminalinė bausmė negali būti laikoma kerštu dėl padaryto nusikaltimo. Nuteistojo teigimu, apylinkės teismas nepakankamai atsižvelgė į BK 41 straipsnio nuostatas dėl bausmės paskirties bei į kitas BK normas, kurių visuma išreiškia įstatymų leidėjo principinę nuostatą, kad laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tik tais atvejais, kai dėl padarytų nusikalstamų veikų ar kaltininko asmenybės ypatingo pavojingumo jokiomis kitomis švelnesnių rūšių bausmėmis nebūtų pasiekti nei baudžiamajam procesui, nei pačiai bausmės paskirčiai keliami reikalavimai. Būtent tuo paaiškinama, jog BK specialiosios dalies straipsniuose dažnai numatomos labai plačios sankcijų ribos, taip pat tose sankcijose numatomos kelių rūšių ir su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Tokios alternatyvios bausmių rūšys numatytos ir BK 178 straipsnio 2 dalies, pagal kurią jis yra nuteistas, sankcijoje.

Apeliantas teigia, jog nusikaltimai, už kuriuos jis nuteistas, yra apysunkiai ir priskiriami nusikaltimų nuosavybei kategorijai, šie nusikaltimai yra mažiau pavojingi lyginant su smurtiniais nusikaltimais žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan. Apeliantas pažymi, jog po nusikaltimų, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo jokių naujų nusikaltimų jis nepadarė, administracine tvarka baustas nebuvo. Be to, jis sukūrė šeimą, neseniai jam gimė vaikas.

Nuteistojo E. U. nuomone, atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, įvertinus jo asmenybę, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bausmės taikymo efektyvumo ir tikslingumo principus, teismų praktiką, skiriant bausmę už nusikaltimus nuosavybei bausmės tikslai jam gali būti pasiekti paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą arba laisvės apribojimą.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo E. U. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo E. U. apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas be pagrindo nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia, t. y. jog jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs. Šie apelianto skundo argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pagrįsta bylos duomenimis. Teismui pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. U. davė nenuoseklius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, E. U. išaiškintas padaręs nusikalstamas veikas po to, kai susilaužęs koją pateko į gydymo įstaigą. Teisiamojo posėdžio metu E. U. pripažino, kad pagrobtus daiktus bėgdamas išmetė, o pinigus rentgeno aparate paslėpė dėl to, kad nebūtų įrodyta jo kaltė suradus daiktus ir pinigus pas jį. Nors E. U. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu papasakojo nusikaltimų padarymo aplinkybes, tačiau nusikaltimai, už kuriuo jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo išaiškinti remiantis ne vien jo parodymais. Be to, jis nepadėjo išaiškinti kartu su juo nusikaltimų padaryme dalyvavusius kitus asmenis, kurių ikiteisminio tyrimo metu nustatyti nepavyko. Teismo neįtikino ir E. U. nurodytas atvykimo į Plungę, kur buvo įvykdytos vagystės, tikslas. Šie duomenys rodo, kad nuteistasis E. U. davė nenuoseklius parodymus, taip norėdamas sumažinti savo veikos apimtį ir atsakomybę. Tokiomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Nuteistojo E. U. apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. LAT Senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte išaiškino teismams, jog teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam E. U. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis E. U. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolat, nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau taip pat teistas už analogiško BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto, tik skirtingos apimties, nusikaltimo padarymą. Tokiu savo elgesiu E. U. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas, už naujus nusikaltimus skirdamas jam griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Paskirdamas nuteistajam E. U. už tyčinius nusikaltimus švelnesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, Plungės rajono apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltę, tikslus ir motyvus, padarytos turtinės žalos dydį, į nuteistojo asmenybę, į jo atsakomybę švelninančią aplinkybę, jog jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), į jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas bylos aplinkybes.

Nors nuteistasis tvirtina, kad po nusikaltimų, už kuriuos buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo jokių naujų nusikaltimų nepadarė, administracine tvarka baustas nebuvo, sukūrė šeimą bei augina mažametį vaiką, tačiau, kolegijos vertinimu, vien šios aplinkybės, atsižvelgiant į anksčiau aptartus E. U. asmenybę charakterizuojančius duomenis, akivaizdžiai neduoda pagrindo švelninti bausmę nuteistajam. Kaip minėta, E. U., būdamas jauno amžiaus, nusikalto nebe pirmą kartą, tai rodo, kad jis išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro, nes skundžiamu nuosprendžiu buvo teisiamas jau ketvirtą kartą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. U. už tyčinius apysunkius nusikaltimus paskirta bausmė yra adekvati jo padarytai veikai ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo paskirta bausmės rūšimi ir jos dydžiu.

Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. U. bausmę už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Apylinkės teismo nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad paskirta bausmė apeliantui E. U. yra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. U. apeliacinį skundą atmesti.