Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Pranckienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. ūkio skundą atsakovui Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, ir ginčo tarp šalių dėl šios aplinkybės nėra, kad A. J. ūkis užsiima daržovių auginimo uždarame grunte veikla, šiai veiklai vykdyti ūkio teritorijoje nuo 2014 m. kovo mėnesio eksploatuoja biokuro katilinę, kurios katilo galia 2 MW .

Utenos RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vedėja 2017-08-28 pavedimu atlikti mokestinį patikrinimą Nr.17PMP-26 pavedė skyriaus vyr. specialistei patikrinti A. J. ūkį, esantį (duomenys neskelbtini), Anykščių r. tikslu atlikti mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumo ir deklaravimo už 2015-2016 metų ataskaitinius laikotarpius patikrinimą. 2017 m. spalio 31 patikrinimo aktu Nr.17-KD-90/2017 buvo nustatyta, kad A.J. ūkyje nuo 2014 m. pavasario kūrenamas katilas „Kalvis-2000 MK“ , kurio šiluminis našumas 2,0 MW, naudojamas kuras- medienos skiedros (toliau- ir 2 MW katilinė), kurio eksploatavimui nuo 2014-11-01 turėjo būti gautas taršos leidimas, tačiau toks leidimas gautas tik 2017-02-10.Patikrinimo metu buvo pateikti katilinėje 2MW biokuro (medienos skiedrų) 2015 m. ir 2016 m. naudojimą patvirtinantys dokumentai, kurių pagrindu ūkis galėjo naudotis Įstatymo 5 str.4 d. suteikta mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių lengvata. Tačiau neturint taršos leidimo, visas darbo be leidimo laikotarpiu išmestas į aplinkos orą teršalo kiekis, susidaręs deginant biokurą, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, yra laikomas viršnormatyviniu, ir už jį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą (Įstatymo 9 str.). Įmonė už 2014 m., 2015 m. ir už 2016 m. nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijų, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už faktiškai išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį, susidariusį deginant biokurą. Patikrinimo metu pagal pateiktus apmokėjimo dokumentų, važtaraščių suvestinius duomenis bei UAB „Axis Technologies“ specialistų atliktų katilo „Kalvis- 2000 MK“ bandymų rezultatų suvestinius duomenis, UAB „Ekometrija“ atliktos taršos šaltinio- katilinės 2 MW ir iš jos išmetamų teršalų inventorizacijos duomenis, buvo nustatytas 2015, 2016 metais katilinėje 2MW sunaudotas biokuro kiekis, ir apskaičiuotas per 2015 m. ir 2016 m. iš šio taršos šaltinio išmestų teršalų (anglies monoksido, azoto oksidų, kietųjų dalelių) kiekiai. Už nustatytus teršalų kiekius buvo apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių padidintu tarifu pagal Aprašo 14 punkte nustatytą formulę – 27451 Eur (Patikrinimo akto priedas Nr.1).

Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Utenos RAAD 2017-12-14 sprendimu Nr.SPA-7, kuris ir yra ginčijamas nagrinėjamojoje byloje.

Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių (toliau- ir Mokestis) moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymo Nr.D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklės (toliau- ir Taisyklės), 2.10 punkte nustatyta, kad Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014-04-15 nereikėjo turėti pagal 2002 m. TIPK taisykles išduoto TIPK leidimo, taršos leidimas turi būti gautas iki 2014-11-01 Taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 1 priede nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia leidimo, tarp jų- naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra lygus arba didesnis negu 0,5 MW, bet nesiekia 20 MW (2.2 punkto originali redakcija, galiojusi iki 2015-04-01). Taisyklių 1 priedo 2.2 punkto redakcijoje, galiojusioje nuo 2015-04-01, t.y. patikrinimo metu, nurodyta: „naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio nominalus šiluminis našumas yra lygus 0,5 MW arba didesnis, bet nesiekia 20 MW“. Pagal nurodytąjį teisinis reglamentavimą pareiškėjas savo ūkinei veiklai vykdyti naudodamas įrenginį- katilinę 2MW, nuo 2014-11-01 privalėjo turėti teisės aktų nustatyta tvarka išduotą taršos leidimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, ir ginčo dėl to nėra, kad taršos leidimo pareiškėjas neturėjo, ir tokį leidimą pagal 2016-12-02 paraišką gavo tik 2017-02-10. Taigi, pareiškėjas nuo 2014-11-01 buvo Mokesčio mokėtoju.

Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie pagal šį Įstatymą privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka tvarko teršalų išmetimo į aplinką <...> apskaitą, pagal šio straipsnio 3 dalį, mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį, o pagal šio straipsnio 6 dalį, Mokesčio mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje (toliau- ir Deklaracija) pateiktus duomenis.

Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalis, Mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, Mokestis sumokamas ir Deklaracija pateikiama ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojo registre. Pagal šią Įstatymo normą, pareiškėjas privalėjo už 2015 metų mokestinį laikotarpį Mokestį sumokėti ir Deklaraciją pateikti iki 2016 m. vasario 15 dienos, o už 2016 metų mokestinį laikotarpį Mokestį sumokėti ir Deklaraciją pateikti iki 2017 m. vasario 15 d. Bylos medžiaga patvirtina, kad iki nurodytų datų pareiškėjas Mokesčio nesumokėjo ir Deklaracijos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė.

Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka. Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo, mokėjimo ir lengvatų suteikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-07-09 įsakymu Nr.D1-370/1K-230 patvirtintas Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010-04-22 įsakymo Nr.D1-326/1K-230 redakcija). Aprašo 4 punktas numato, kad mokestis taikant didesnį tarifą už išmestą ar išleistą į aplinką teršalo kiekį per mokestinį laikotarpį, viršijusį TIPK leidime ir (ar) taršos leidime nustatytą leistinos taršos normatyvą, įskaitant ir normatyvą viršijusį teršalo kiekį, išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, o neturint TIPK ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar jo išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas be TIPK ir (ar) taršos leidimo išmestas teršalo kiekis, įskaitant teršalo kiekį išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, yra viršnormatyvinis N?0, apskaičiuojamas pagal šiame punkte nurodytą formulę.

O pareiškėjui Įstatymo nustatytu laiku nepateikus Deklaracijų, visas pareiškėjo per 2015, 2016 metus į aplinką iš katilinės 2 MW išmestas teršalų kiekis pagrįstai laikytas ir nuslėpta tarša, ir mokėtinas Mokestis pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas turi būti apskaičiuojamas taikant didesnį tarifą. Pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnyje nėra pateikta nėra pateikta nuslėptos taršos sąvoka, Aprašo 14 punkte numatyta, jog mokėtinas Mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuojamas pagal šiame punkte pateiktą formulę, detalizuojant ir nuslėptos taršos sąvoką, o būtent nuslėpta tarša laikoma, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo ar deklaravo mažesnį nei buvo išmestas ar išleistas į aplinką atitinkamo teršalo kiekis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog sisteminis Įstatymo straipsnių aiškinimas leidžia padaryti išvadą, jog Mokesčio nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas Įstatymo nustatytu terminu laikytinas taršos nuslėpimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-928/2005, 2012-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr.A-525-220/2012, 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1831/2013, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2042/2013, 2014-11-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1794/2014, 2015-06-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-892-143/2015, 2016-02-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-406-525/2016, 2016-06-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-561-602/2016). Mokėtinas mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuojamas pagal Aprašo 14 p. pateiktą formulę. Atsakovas mokestį už nuslėptą taršą pagal Aprašo 14 p. reikalavimus apskaičiavo teisingai, remdamasis Įstatymo 1 priede nurodytais mokesčio tarifais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-01-18 nutarimu Nr.53 patvirtintu apmokestinamų teršalų, tarp jų ir II skyriuje nurodytų į atmosferą išmetamų teršalų, priskyrimu grupėms), Įstatymo 2 priede nustatytais tarifų koeficientais bei mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu.

Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad A.J. ūkis yra atleistas nuo Mokesčio sumokėjimo pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, todėl nei mokėti Mokesčio, nei teikti Deklaracijų jis neturėjo pareigos. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytą Mokesčio lengvatą, fiziniai ir juridiniai asmenys atleidžiami nuo Mokesčio už išmetamą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje nustatyta Mokesčio lengvata nustatyta tik už taršos leidime ( ar TIPK leidime) nustatytą išmetamą į atmosferą teršalų kiekį. Ginčo atveju A.J. ūkis išduoto taršos leidimo neturėjo, taigi jam leidžiamas į atmosferą išmesti teršalų kiekis taršos leidime nebuvo nustatytas, todėl Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis jo atžvilgiu už 2015, 2016 m. mokestinį laikotarpį negalėjo būti taikoma.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, kad mokesčio jis neturėjo mokėti dėl to, jog nebuvo informuotas apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą ir nežinojo, kad jo eksploatuojamai katilinei 2 MW būtina turėti taršos leidimą, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje yra įtvirtintas principas, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Juolab, tokiu teisės aktų neišmanymu negali pasiteisinti ūkio subjektas, kuriam keliami aukšti sąžiningos verslo praktikos reikalavimai. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad dar 2016-02-03 patikrinimo aktu Nr.(08-KD)-18 Utenos RAAD buvo konstatavęs, jog pareiškėjo eksploatuojamai katilinei 2 MW būtina turėti taršos leidimą, pareiškėjui privalu mokėti Mokestį, už 2015 metų laikotarpį privalu paskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti Mokestį, 2016-02-12 Privalomuoju nurodymu Nr.(089-KE)-2 Utenos RAAD Anykščių rajono agentūra pareiškėjui nurodė iki 2016-03-15 atlikti aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizaciją ir pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai, taip pat Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką taršos leidimui gauti. Tačiau pareiškėjas privalomojo nurodymo laiku neįvykdė, už aukščiau nurodytų pažeidimų įvykdymą A.J. buvo nubaustas Utenos RAAD 2016-05-17 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 4 punktas neprieštarauja Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 1 punkto nuostatoms, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams. Savo abejonės dėl Aprašo 4 punkto teisėtumo grindė tuo, kad šiuo poįstatyminiu aktu, pareiškėjo nuomone, buvo nustatyta mokesčio už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiavimo tvarka, kuri neatitinka nustatytosios Įstatyme (konkuruoja su Įstatyme nustatyta); Įstatyme nustatytas baigtinis mokesčio apskaičiavimo, taikant didesnį tarifą, sąrašas, t.y. už normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, tuo tarpu Aprašo 4 punktu, šis sąrašas nepagrįstai išplėstas, nustatant, jog mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą, apskaičiuojamas ir tuo atveju, kai yra naudojamas biokuras, nors ir neviršijant faktiškai galimo sunaudoti biokuro kiekio, tačiau neturint taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais. Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 113 str. gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.), arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 d.). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-948-520/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-1336-520/2018 ir kt.). ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Įstatymo 9 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą mokamas už iš stacionarių taršos šaltinių išmestą normatyvus viršijantį ar nuslėptą teršalų kiekį, o šio straipsnio 4 dalies 1 punktas nustato jo apskaičiavimo tvarką. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje pateiktą normatyvo sąvoką, normatyvas- nustatyta tvarka įteisintas tam tikro teršalo kiekio, mokestiniu laikotarpiu leidžiamo išmesti į aplinką, rodiklis ir jis pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 , 19² straipsnių, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Taisyklių nuostatas turi būti įteisintas taršos leidime. Iš Aprašo 4 punkto turinio matyti, kad jame tik pateiktas lingvistinis aukščiau paminėtų teisės normų paaiškinimas, jog nesant nustatyta tvarka įteisinto leistino į atmosferą išmetamų teršalų kiekio, t.y. neturint įrenginiui eksploatuoti būtino taršos leidimo, kuriame šie kiekiai būtų nustatyti, visas išmestas į atmosferą teršalų kiekis yra nustatyta tvarka neįteisintas ir laikomas viršnormatyviniu, o už normatyvus viršijantį teršalų kiekį Mokestis skaičiuojamas pagal Įstatymo 9 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta tvarka. Taigi, teismui nekyla abejonių, jog Aprašo 4 punktas prieštarauja Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 1 punkto nuostatoms, pažeidžia teisės aktų hierarchiją, todėl teismas neturi pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Aprašo 4 punkto teisėtumą.

Pareiškėjas teigė, kad jam apskaičiuotas Mokestis yra ekonominė sankcija, kuri yra aiškiai per didelė ir neadekvati padarytam pažeidimui, be to, taikant šią priemonę, nebuvo atsižvelgta į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, nesivadovauta teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijais. Pareiškėjo atstovai prašė atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas dėl nežinojimo laiku neišsiėmė taršos leidimo, iš katilinės 2 MW išmetami teršalų kiekiai neviršijo nurodytųjų taršos leidime. Teismas, spręsdamas, ar Sprendimu patvirtintame Patikrinimo akte apskaičiuota taikant didesnį tarifą mokesčio suma yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui, atsižvelgia į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas proporcingumo principą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra nurodęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija), šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, tačiau neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, jog šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, nuo teisingumo principo, kaip universalaus bendrojo teisės principo, neatskiriamas proporcingumo principas, kurio esmė yra tai, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą. Tačiau teisės teorijoje ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad teisingumo principas reikalauja, jog asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų ir atsakomybės. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnį mokestį, turi būti siekiama, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva, kad nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis, paliktas galioti mokesčio dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens, nei būtina tikslams pasiekti (2016 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, ir nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016); ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad byloje nepateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų nuolat ir sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, nenustatyta, kad jis būtų siekęs tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį už aplinkos teršimą. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas turi ir atsakovui pateikė visą biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus ir tuo atveju, jeigu būtų įvykdęs jam Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymo Nr.D1-259 2.10 punkte, Įstatymo 8 straipsnyje nustatytas pareigas, būtų galėjęs pasinaudoti Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta Mokesčio lengvata. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjui pagal jo pateiktą paraišką 2017 m. vasario 10 d. buvo išduotas taršos leidimas, ir A.J. ūkio per 2015 m., 2016 m. mokestinius laikotarpius į atmosferos orą išleistas teršalų kiekis nebuvo didesnis nei šiuo metu turimame taršos leidime nustatyti normatyvai. Pareiškėjas nurodo, kad Mokesčio sumokėjimas jam būtų nepakeliama našta, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šį jo teiginį, teismui nepateikė.

Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visetą, teismas sprendžia, kad 13726 Eur Mokesčio suma A. J. ūkiui yra pakankama ir pagrįsta, padarytą pažeidimą atitinkanti bei prevencinį poveikį daranti teisinė priemonė, todėl Sprendimu patvirtintas Mokesčio dydis mažintinas iki šios sumos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr.SPA-7 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ ir juo patvirtintą mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumažinti iki 13726 Eur (trylikos tūkstančių septynių šimtų dvidešimt šešių eurų) .

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.