Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, V. V. paskirta 40 MGL (2 000 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. birželio 12 d. 13.55 val. iki 2021 m. birželio 13 d. 10.56 val., tai yra 1 para, ją prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Be to, šiuo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 dalimis, V. V. yra paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: draudimas 3 metus naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones), šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. birželio 13 d., V. V. priklausančio automobilio „Audi A5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

4. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste ir – BPK ) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su teismo sprendimu skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą 3 metus naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones. Apelianto manymu, paskirta jam baudžiamojo poveikio priemonė yra aiškiai per griežta, ir pirmosios instancijos teismas galėjo trečdaliu sumažinti paskirtos jam baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo sprendimu netaikyti jo atžvilgiu laidavimo instituto.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad V. V. veika pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą trejus metus vairuoti kelių transporto priemones, bei atsisakydamas taikyti laidavimo institutą V. V. atžvilgiu, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise termino (BK 68 straipsnis)

7. Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas, skirdamas jam (V. V.) baudžiamojo poveikio priemonę, nepagrįstai netaikė 64¹ straipsnio nuostatų, pažymėtina, kad įstatymas tokios galimybės nenumato, nes baudžiamojo poveikio priemonės nėra priskiriamos bausmių kategorijai. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. Komentuojamame straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Remiantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, ši baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama kartu su bausme. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromi BK 281, 281¹ straipsniuose numatyti nusikaltimai, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281, 281¹ straipsniuose numatytus nusikaltimus padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009 ir kt.). Pagal BK 67 straipsnio 1 dalį baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taisomai veikti nuteistąjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-25-489/2017, 2K-7-144-628/ 2018). Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti ir į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

8. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal BK 54 straipsnio 2 dalį viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Tai reiškia, kad bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę. Šiuo atveju savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos V. V. pripažino visiškai, tai yra jis pripažino, kad vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas sunkus neblaivumas (3,56 prom.). Kadangi V. V. padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą, jo veiksmai buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas ANK, bet pagal BK nuostatas. Teisėjų kolegija neabejoja, kad neteisėti apelianto veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų asmenų bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei, o būtent : nustatyta, kad V. V., būdamas labai stipriai apsvaigęs, dienos metu, apie 13.30 val., esant intensyviam eismui, važiuodamas judria Vilniaus miesto gatve ir atsitrenkdamas į stovintį autobusą, sukėlė eismo įvykį, kurio metu tik laimingo atsitiktinumo dėka nenukentėjo maršrutiniu autobusu vykę keleiviai ar kiti eismo dalyviai. Be to, V. V. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis V. V. jau yra baustas administracine tvarka už šiurkštų kelių teismo taisyklių pažeidimą. 2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu (bylos Nr. A2.65-10870-1034/216) pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, už transporto priemonės vairavimą neblaiviam (nustatytas 0,42 promilių girtumas), jam buvo skirta 289 eurų piniginė bauda ir vienam mėnesiui atimta teisė vairuoti transporto priemones, todėl paskirtos jam baudžiamojo poveikio priemonės terminas, atitinkantis BK 68 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą vidurkį, vertinamas kaip proporcingas ir adekvatus. Naudodamasis minėta teise V. V. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismas vertino tiek šią aplinkybę, tiek ir kitas jau minėtas bausmės individualizavimą įtakojančias aplinkybes, į kurias buvo atsižvelgta parenkant baudžiamojo poveikio priemonę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog jokių išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis V. V. būtų galima skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trumpesniam terminui, nenustatyta. Tokiomis aplinkybėmis nelaikytinos ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjo nurodytos aplinkybės, kad V. V. prižiūri tėvus ir turi vežioti juos pas gydytojus, į bažnyčią ir kitais tikslais, kadangi visos šios aplinkybės neatsirado staiga, jos V. V. buvo žinomos, tačiau nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo ir neigiamai charakterizuoja nuteistąjį dėl jo neatsakingo požiūrio į jam artimus žmones.

Dėl laidavimo instituto V. V. atžvilgiu netaikymo teisėtumo ir pagrįstumo

9. Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat apsvarsčius ir BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018 ir kt.).

10. Skundžiamame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendyje nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visuma, t. y. nėra nustatytas pagrindas manyti, jog V. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Iš šio nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tinkamai vadovavosi teismų praktikos nuostatomis, kad tokio pobūdžio išvada turi būti pagrįsta objektyviais faktais, taip pat atsižvelgė į kaltininko praeityje padarytus Kelių eismo taisyklių ar kitus teisės pažeidimus. Teismų praktikoje dėl laidavimo instituto taikymo pasisakyta, kad jei atsižvelgiant į bylos aplinkybes kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, taigi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-628/2019). Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013). Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis apie tai, kad V. V. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė praeityje būdamas baustas administracine tvarka ne tik už analogiško teisės pažeidimo padarymo (vairavimo neblaiviam), bet ir dėl kitų nevienkartinių Kelių eismo taisyklių pažeidimų (greičio viršijimą (t.1, b.l. 52). Nors nusikalstamos veikos padarymo metu administracinė nuobauda už analogišką teisės pažeidimą (vairavimą neblaiviam) jau nebegaliojo, tačiau minėtų duomenų visuma, neigiamai apibūdinanti nuteistojo asmenybę, neabejotinai leidžia teigti, kad V. V. linkęs nesilaikyti įstatymų, kad jis nepadarė tinkamų išvadų dėl jo anksčiau padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Kartu tai leidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio ir dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad V. V. ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų.

11. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Administracinio baustumo buvimas pagrįstai įvertintas BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto aspektu, sprendžiant, ar apeliantas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi nesant visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismas, neatleidęs V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.

12. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.