- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-23
- Bylos Nr.
- e2S-1194-910/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15301-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys antstolis Robertas Vasiliauskas, A. L. A., akcinė bendrovė „Swedbank“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus antstolio Roberto Vasiliausko vykdomojoje byloje Nr. 0179/18/01297 bei padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias patalpas – kavinę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja nurodė, kad 2020 m. gegužės 3 d. pateikė antstoliui prašymą dėl tinkamų sąlygų skolai padengti sudarymo bei turto pardavimo iš varžytynių akto nesurašymo, nes ketina padengti skolą ir įkeisti iš varžytynių parduodamą turtą, siekdamas gauti kreditą. Antstoliui tokio prašymo netenkinus, pareiškėja, siekdama išsaugoti jai priklausantį turtą, krepėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
Teismas skundžiamoje nutartyje sutiko su antstolio 2020 m. gegužės 4 d. patvarkyme nurodytais motyvais, kad pareiškėja nepateikė informacijos, jog hipotekos kreditorius būtų sutikęs įkeisti turtą antrine hipoteka. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėja nepagrindė realumo gauti jo nurodomą 1 178 304,55 Eur paskolą skoloms, užtikrintoms turto hipoteka, padengti (refinansuoti), taip pat nepateikė duomenų, kad skolas gali padengti savo lėšomis.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodomi argumentai nepagrindžia teikiamo skundo reikalavimų pagrįstumo ir, atitinkamai, nepatvirtina pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmus. Nurodytų motyvų pagrindu teismas padarė išvadą, kad pareiškėja tikėtinai nepagrindė reiškiamo skundo pagrįstumo, todėl prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartį ir taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.1 Teisę antstoliui tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pažymos, leidžiančios įkeisti turtą, išdavimo bei taikyti įstatymo analogiją numato aktyvus antstolio vaidmuo vykdymo procese bei pareiga atsižvelgti į visų vykdymo procese dalyvaujančių asmenų interesus.
1.2 Antstolis turėjo atsižvelgti į tai, kad turto varžytynės yra įvykusios, o pareiškėja iki surašant turto pardavimo iš varžytynių aktą turėjo teisę patenkinti išieškotojos reikalavimus, sumokėti visas vykdymo išlaidas ir tokiu būdu išsaugoti turtą. Antstoliui netenkinus prašymo ir tokiu būdu nesuteikus pareiškėjai teisės iki varžytynių pabaigos įkeisti areštuotą turtą bei gavus tikslinę paskolą ją panaudoti skolos padengimui, pareiškėja neteko vertingo turto.
1.3 Antstolis nesilaikė vykdymo procese dominuojančio interesų pusiausvyros principo, nes skolos išieškojimo nukreipimas į nekilnojamąjį turtą yra tiek skolininko, tiek išieškotojo siekis parduoti turtą už kiek įmanoma didesnę kainą arba su kuo mažesniais netekimais. Pareiškėjos siūlyta galimybė visiškai atsiskaityti su išieškotoju bei apmokėti antstolio vykdymo išlaidas, išsaugant pareiškėjai varžytynėse parduodamą turtą, sudarė pagrindą antstoliui išduoti pažymą, leidžiančią įkeisti areštuotą turtą ir padengti įsiskolinimą.
1.4 Teismas nepagrįstai rėmėsi argumentu, kad byloje nėra duomenų apie hipotekos kreditoriaus sutikimą įkeisti turtą antrine hipoteka. Pagal teisinį reguliavimą hipotekos kreditoriaus sutikimas įkeisti turtą antrine hipoteka nereikalingas, nes antrinės hipotekos kreditoriaus reikalavimai būtų patenkinti tik tuomet, jeigu liktų lėšų patenkinus pirminės hipotekos kreditoriaus (AB „Swedbank“) reikalavimus. Tokiu atveju, antrine hipoteka įkeitus turtą, pirminės hipotekos kreditoriaus teisių ir pareigų apimtis nebūtų keičiama.
Žemesnės instancijos teismas
1.5 Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja nepagrindė aplinkybės, kaip ketina gauti 1 178 304,55 Eur paskolą. Skolai padengti reikalinga 126 390,92 Eur suma, o likusi skola išieškoma kitoje vykdomoje byloje, kurios vykdymas niekaip nesusijęs su susidariusia skola išieškotojai AB „Swedbank“.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo A. L. A. atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
1.6 Pareiškėja nepagrindė prima facie reikalavimų pagrįstumo, nes pareiškėjos prašymas išduoti pažymą, leidžiančią įkeisti negyvenamąsias patalpas, apskritai negali ir negalėjo būti tenkinamas. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 713 straipsnio 15 dalimi, kurioje numatyta, kad pareiškėjos prašomą išduoti pažymą, patvirtinančią teisę pirkti areštuotą turtą, turi teisę gauti tik specialus subjektas – varžytynių laimėtojas, kuris už turtą pageidauja atsiskaityti skolintomis lėšomis.
1.7 Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios ir neturi teisinės reikšmės būsimo teismo procesinio sprendimo šioje civilinėje byloje įvykdymui. Net jeigu galėtų būti pareiškėjai išduota pažyma, leidžianti įkeisti negyvenamąsias patalpas, tai per se nesukurtų pareiškėjai teisių ir (arba) pareigų. Pažymos išdavimas nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjui būtų suteikta paskola, ir tai nulemtų išieškojimo veiksmų baigtį.
1.8 Nuosavybės teisė į negyvenamąsias patalpas priklauso suinteresuotam asmeniui A. L. A., kuris 2020 m. balandžio 9 d. į antstolio depozitinę sąskaitą sumokėjo 33 200 Eur varžytynių dalyvio mokestį ir, pasiūlęs didžiausią kainą, laimėjo varžytynes bei jau sumokėjo likusią negyvenamųjų patalpų kainą – 298 800 Eur. Antstolis 2020 m. gegužės 5 d. priėmė Turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo nuosavybės teisė į negyvenamąsias patalpas pagal CPK 715 straipsnio reglamentavimą pereina nuo turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momento. Todėl būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesusijusi su tariamu siekiu išsaugoti pareiškėjui priklausančias negyvenamąsias patalpas.
1.9 Teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad, nesant pateiktų įrodymų apie hipotekos kreditoriaus išduotą sutikimą, nėra pagrindo stabdyti vykdymo veiksmų. Pareiškėjos argumentai dėl kreditorės AB „Swedbank“ sutikimo įkeisti negyvenamąsias patalpas reikalingumo nenuosekli bei prieštaringa. Be to, nustatyta, kad pareiškėja nepagrindė ir realumo gauti jos nurodytą 1 178 304,55 Eur dydžio sumą skoloms, užtikrintoms negyvenamųjų patalpų hipoteka, padengti.
1.10 Pareiškėja taip pat neįrodė ir neįrodinėjo būsimo teismo procesinio sprendimo galimo neįvykdymo rizikos. Dėl to net jei ir būtų daroma prielaida, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl skundo prima facie pagrįstumo, neįrodžius antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių.
Atsiliepimas
2 Suinteresuoti asmenys AB „Swedbank“ ir antstolis Robertas Vasiliauskas atsiliepimų į atskirąjį skundą proceso teisės normose nustatytu terminu nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
3 Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
4 Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
5 Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms
CPK 144 straipsnio nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo taikymo galimybę. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamu atveju – sustabdant vykdymo veiksmus, būtina siekti proceso šalių – išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyros, nepažeisti proporcingumo principo. Be to, vykdymo veiksmų sustabdymas turi būti būtinas, teisėtas ir pagrįstas bei adekvatus pagal bylos aplinkybes siekiamam tikslui.
Spręsdamas dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma turi nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas. Tam būtina preliminariai (prima facie) įvertinti ieškiniu (skundu) pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar pareikšti reikalavimai galėtų būti pripažinti tikėtinai pagrįstais. Preliminarus ieškovo (pareiškėjo) pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad pareiškėjui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1043-178/2016; 2019 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-963-302/2019). Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai, tik neabejotinai įsitikinus, kad nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-516/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo sustabdyti išieškojimą vykdymo procese ir padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą (negyvenamąsias patalpas – kavinę, uniklus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini)), ginčydama antstolio Roberto Vasiliausko vykdomojoje byloje 2020 m. gegužės 4 d. priimtą patvarkymą, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas sudaryti sąlygas padengti skolą, nesurašyti turto pardavimo iš varžytinių akto ir išduoti pažymą, patvirtinančią teisę pareiškėjai įkeisti parduodamą iš varžytynių turtą tam, kad galėtų gauti paskolą skolai padengti.
Pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad pareiškėjos skundas prima facie nepagrįstas. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nepateikė informacijos, jog hipotekos kreditorius būtų sutikęs įkeisti turtą antrine hipoteka, nepagrindė realumo gauti jos nurodomą 1 178 304,55 Eur paskolą skoloms, užtikrintoms turto hipoteka, padengti (refinansuoti), taip pat nepateikė duomenų, kad skolas gali padengti savo lėšomis.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skunde dėl antstolio veiksmų nurodytais nesutikimo su skundžiamu patvarkymu ir antstolio veiksmais faktiniais bei teisiniais argumentais, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti prima facie skundo pagrįstumo. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjos nurodyti teiginiai, kad antstolis tokiais savo veiksmais nesuteikė teisės iki varžytynių pabaigos įkeisti areštuotą turtą bei gauti tikslinę paskolą ir ją panaudoti skolai padengti, nepateikiant teismui jokių objektyvių pareiškime dėstomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, savaime nėra pakanakami pripažinti skundą tikėtinai pagrįstu.
Pirmosios instancijos teismo teisingai pažymėta, kad nagrinėjmu atveju pareiškėja nepateikė nei hipotekos kreditoriaus (AB „Swedbank“) sutikimo įkeisti turtą antrine hipoteka, nei duomenų apie galimybės gauti paskolą skoloms padengti realumą (CPK 178, 185 straipsniai). Pareiškėjos atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė skolos sumą, kurią pareiškėja planuoja padengti iš ketinamos imti paskolos, laikytina neturinčia teisinės reikšmės, nes pareiškėja, išskyrus deklaratyvius teiginius, apskritai nepateikė jokių duomenų apie jai ketinamą suteikti paskolą ir kad egzistuoja reali galimybė padengti vykdymo procese išieškomą sumą.
Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, skunde pareikšti reikalavimai vertintini tik preliminariai, t. y. teismas nenagrinėja skundo pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina skundo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad skunde nurodytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas pareiškėjai palankus procesinis sprendimas. Taigi apeliantės argumentai, susiję su antstolio (ne)veikimu ir esminių vykdymo principų (ne)pažeidimu bei pareiškėjos reikalavimų pagrįstumu, bus įvertinti išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės.
Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėja neįrodė vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino skundo reikalavimų pagrįstumo, pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo taikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje ir padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.
Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.