Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lampe & Schwartze K.G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-394-538/2020 pagal ieškovo Lampe & Schwartze K.G. ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ ir akcinei bendrovei „Smiltynės perkėla“ dėl nuostolių atlyginimo, nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lampe & Schwartze K.G. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ 785 000 JAV dolerių nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. pavasarį laivas „Venta“ (toliau – ir Laivas) išplaukė iš Indijos į Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados uostus su kroviniu, priklausančiu bendrovei Salzgitter Mannesmann ir apdraustu ieškovo. Dėl įsiskolinimų kuro tiekimo bendrovei Laivas buvo areštuotas Kamdeno mieste (Naujasis Džersis, JAV). AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ neturėjo finansinių galimybių padengti Laivo skolų, todėl ieškovas, veikdamas kartu su Salzgitter Mannesmann, AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ prašymu ir vardu apmokėjo jos skolas, kurių bendra suma yra 785 000 JAV dolerių, ir taip išsaugojo Laivą nuo pardavimo aukcione. Atlikdamas mokėjimus AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ vardu ieškovas buvo įsitikinęs, kad mokėjimai atliekami ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ interesais, nes Laivas buvo jai įkeistas, todėl ieškovas mano, kad solidarią pareigą atsiskaityti su ja turi ir AB „Lietuvos geležinkeliai“. Šios pareigos egzistavimą patvirtina 2015 m. rugsėjo 1 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliktas 25 000 JAV dolerių pavedimas už AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ Ocean Marine Pte Ltd bei kitos aplinkybės. Pažymėjo, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir ieškovas, veikdami per savo atstovus, susitarė, kad 785 000 JAV dolerių suma ieškovui bus išmokėta pardavus AB „Lietuvos geležinkeliai“ įkeistą Laivą. Mainais už atsakovų pažadus ieškovas nesiėmė veiksmų įgyvendindamas savo teises ir nesiekė Laivo arešto Kanados uoste, o garantavo Laivo agentams ir uosto valdytojui visų išlaidų, kol Laivas paliks Kanados vandenis, apmokėjimą, apmokėjo kuro pylimo metu įvykusio kuro išpylimo išvalymo išlaidas, įgulos maitinimą, būtinų reikmenų ir kuro įsigijimą, tačiau po to AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsisakė bendradarbiauti ir apmokėti susidariusias išlaidas. Ieškovas taip pat teigė, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ nepagrįstai praturtėjo. Išsaugojus AB „Lietuvos geležinkeliai“ įkeistą Laivą, vėliau AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ bankroto procedūros eigoje Laivas buvo parduotas už 1 600 000 JAV dolerių, ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, kaip hipotekos turėtoja, gavo pinigines lėšas. Taigi ieškovas Laivui gelbėti išleido pinigines lėšas, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ šia suma gavo turtinę naudą. Dėl ieškovo turto sumažėjimo buvo išsaugotas Laivas, išsaugota Laivo klasė, Laivas nebuvo parduotas Šiaurės Amerikoje, t. y. hipotekos turėtojo turtas nebuvo sunaikintas.

2. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nebuvo 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, šalis, todėl jai negali būti taikoma sutartinė atsakomybė pagal šią sutartį. Tai, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2015 m. rugsėjo 1 d. atliko 25 000 JAV dolerių dydžio apmokėjimą Oceanconnect Marine Pte Ltd naudai, nepatvirtina ieškovo teiginio, kad šiuo veiksmu AB „Lietuvos geležinkeliai“ pradėjo vykdyti už AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ieškovo naudai prisiimtą įsipareigojimą pagal Atsiskaitymo sutartį. Mokėjimas buvo atliktas pagal 2015 m. rugpjūčio 6 d. tarp atsakovų ir SEB banko pasirašytą trišalį susitarimą dėl 2015 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties vykdymo ir neturi nieko bendro su 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymo sutartimi. Būtent Paskolos sutartyje buvo aiškiai nustatytas tikslinės paskolos išmokėjimo mechanizmas, kuriame faktiškai dalyvavo trys subjektai: AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ teikė rašytinę paraišką, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir SEB bankas prižiūrėjo, kad paraiška atitiktų paskolos tikslą, ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, suderinusi su SEB banku, paraišką apmokėdavo. Laivo finansavimą vykdė ne tik ieškovas, bet ir atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, abu buvo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditoriai. Ieškovo atstovo iniciatyva 2015 m. rugsėjo 16 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ vyriausiojo finansininko pavaduotojas ir Teisės skyriaus viršininkė susitiko su AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir ieškovo atstovu. Ieškovo atstovo tikslas buvo gauti bent kokį raštišką patvirtinimą apie galimybę tikėtis suteikto finansavimo atgavimo. AB „Lietuvos geležinkeliai“ neprieštaravo, kad AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ieškovui apmokėjimą pagal Atsiskaitymo sutartį atliktų iš pinigų, gautų už laivo Venta pardavimą, buvo paruoštas Priedas prie atsiskaitymo sutarties, tačiau ieškovui netiko jame buvusi formuluotė, kad Priedas įsigalioja informavus AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdybą ir negavus iš jos prieštaravimų, todėl ieškovas Priedo nepasirašė, nepasirašė ir AB „Lietuvos geležinkeliai“. Tai, jog Priedą pasirašė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ atstovas, nedaro jo galiojančio nesant ieškovo ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovų parašų. Ieškovas neįrodė neteisėtų AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmų, kurie galėtų sudaryti pagrindą taikyti AB „Lietuvos geležinkeliai“ deliktinę atsakomybę. Ieškinyje nurodyti tik tariami atsakovių neteisėti veiksmai, pasireiškiantys tuo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ skolino lėšas AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir vykdė atliekamų užsienio kreditoriams mokėjimų kontrolę bei neformalų AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ valdymą, tačiau jokių įrodymų nepateikė. Ieškovas reikalauja atlyginti jam 785 000 JAV dolerių nuostolius, kuriuos jis patyrė 2015 m. rugpjūčio 25 d. sumokėdamas World Fuel Services Europe Ltd, World Fuel Services Europe Inc., Oceanconnect Marine Inc ir Oceanconnect Marine Pte Ltd. Tuo metu AB „Lietuvos geležinkeliai“ net nebuvo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ akcininkė, o tik viena iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditorių, su ieškovu nebuvo nei susitikę, nei bendravę. Kad Laivas iš JAV pasiektų Kanadą, iškrautų ten ieškovo apdraustą krovinį, o po to išplauktų iš Kanados uosto, ieškovas buvo suinteresuota pats, todėl savo iniciatyva ir rizika sumokėjo Laivo skolas, tuo pačiu prisiimdamas ir su tokių veiksmų atlikimu susijusias rizikas. Ieškovas į AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi po to, kai AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ iki 2015 m. rugsėjo 8 d. nepervedė į jo sąskaitą 250 000 JAV dolerių, o ieškinį dėl solidaraus nuostolių atlyginimo pareiškė po to, kai AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ buvo iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl nuostolių atlyginimo atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, be kita ko, priteisė atsakovei iš ieškovo 16 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog derybose su ieškovu A. G. galėjo atstovauti AB „Lietuvos geležinkeliai“, taip pat iš esmės nėra ginčo, kad A. G. neturėjo teisės pasirašyti su ieškovu 2015 m. rugsėjo 16 d. susitarimo (toliau – ir Susitarimas).

5. Ieškovas pripažino, kad derybų dėl Susitarimo metu A. G. buvo išėjęs susitikti su atsakovės vadovu ir gauti jų sutikimą aptartais klausimais. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad Susitarimo projekte kaip pasirašantis asmuo buvo nurodytas ne A. G., o atsakovės gen. direktoriaus pavaduotojas, ir ieškovo atstovas dėl šių aplinkybių jokių prieštaravimų nereiškė. Taigi šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. G. negalėjo pasirašyti Susitarimo, neturėjo įgaliojimų tokio Susitarimo pasirašymui ir ieškovui tai buvo žinoma.

6. Nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, jog 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikime nebuvo tariamo AB „Lietuvos geležinkeliai“ vyr. finansininko pavaduotojo A. G. atstovavimo. AB „Lietuvos geležinkeliai“ vyr. finansininko pavaduotojas pagal savo pareiginius nuostatus 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikime turėjo teisę atstovauti AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikime savo įgaliojimų neviršijo.

7. Atsižvelgdamas į ieškovo argumentus, kad šis Susitarimo nepasirašė, nes į jį buvo įtrauktas 4 punktas, tai yra, sutarties sąlyga, kurioje nurodyta, kad šalys susitaria, jog šis Priedas įsigalioja po to, kai AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdyba (toliau – ir Valdyba) yra informuojama apie tokį pasirašymą ir iš Valdybos nėra gaunama prieštaravimų, ir ši sąlyga ieškovui buvo siurprizinė, teismas pažymėjo, kad viešai skelbiamuose AB „Lietuvos geležinkeliai“ įstatuose (toliau – ir Įstatai) numatyta, kad teisę sudaryti sandorius, taigi ir pasirašyti sutartis AB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu, turi tik AB „Lietuvos geležinkeliai“ gen. direktorius, o Įstatų 42 punkte nustatytus sandorius gen. direktorius gali sudaryti tik su AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdybos sprendimu (Įstatų 62 punktas). Teismas pažymėjo ir tai, kad, nesutikdamas su Susitarimo sąlyga dėl Valdybos sutikimo, ieškovas nenurodo, kaip ši sąlyga gali pažeisti jo teises ir interesus.

8. Teismo posėdžio metu liudytojas R. D. nurodė, kad sąlyga dėl Valdybos pritarimo susitikimo metu nebuvo aptarinėjama, todėl kitą dieną gavęs sutarties tekstą jis prieštaravo šios sąlygos atsiradimui. Liudytojas S. D. neprisiminė, kad susitikimo metu būtų aptarinėjama sąlyga, jog Susitarimas gali būti pasirašomas tik po Valdybos pritarimo. Liudytojas A. G. minėtų liudytojų aplinkybių dėl Valdybos informavimo nepatvirtino. Teismo posėdžio metu apklausta AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisininkė nurodė, kad į Susitarimą įtraukė sąlygą dėl Valdybos pritarimo, nes tai yra numatyta AB „Lietuvos geležinkeliai“ įstatuose. Tačiau pažymėtina, kad aplinkybė dėl Valdybos pritarimo būtinumo nėra pagrindas išvadai, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ tokiam Susitarimui nepritarė. Į Valdybą nebuvo kreiptasi ne dėl to, kad atsakovė prieštaravo Susitarimui, o todėl, kad ieškovas atsisakė pasirašyti Susitarimą, taigi akivaizdu, kad į Valdybą kreiptis dėl pritarimo nebebuvo prasmės.

9. Ieškovo atstovai patvirtino, kad į Susitarimą buvo įtraukti visi punktai, dėl kurių šalys susitarė, todėl daryti išvadą, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai, nėra pagrindo. Teismo vertinimu, sąlygos dėl Valdybos pritarimo įtraukimas į Susitarimą negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu, nes tokia nuostata yra įtvirtinta AB „Lietuvos geležinkeliai“ įstatuose.

10. Susitarimo 2 punkte nurodyta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ neprieštarauja, kad LJL (AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“) bendrovei „Lampe & Schwardtze“ apmokėjimą pagal Atsiskaitymų susitarimą atliktų iš pinigų, gautų pardavus laivą „Venta“. Taigi iš šio susitarimo punkto matyti, kad ieškovo atstovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsisakys Laivo hipotekos, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas A. G., kad dėl hipotekos atsisakymo tartasi nebuvo. Taigi jokių nesąžiningų ikisutartinių veiksmų nebuvo, ieškovo atstovas patvirtino, kad Susitarimas atitiko jų žodinį susitarimą, tačiau šiuo susitarimu AB „Lietuvos geležinkeliai“ neatsisakė Laivo hipotekos, nesutiko sumokėti AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ skolų ir neįsipareigojo sumokėti ieškovui atitinkamų sumų.

11. Teismas pažymėjo, kad 650 000 JAV dolerių ieškovas buvo sumokėjęs iki derybų su atsakove pradžios, taigi atsakovės veiksmai neturėjo įtakos atitinkamų sumų sumokėjimui. Kitas sumas ieškovas sumokėjo po 2015 m. rugsėjo 17 d. Kadangi Susitarimas nebuvo pasirašytas, darytina išvada, kad ieškovas nurodytas sumas sumokėjo savo rizika ir būtent šias sumas ieškovas įgijo teisę reikalauti iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, ką ir padarė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ bankroto byloje.

12. Taigi teismas sprendė, kad, byloje nenustačius egzistuojant nesąžiningus AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmus, deliktinė atsakomybė negali būti taikoma, taip pat nėra pagrindo plačiau pasisakyti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

13. Pasisakydamas dėl ieškovo argumentų apie nepagrįstą atsakovės praturtėjimą, teismas pažymėjo, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo suteikusi 3 mln. Eur paskolą AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, taip pat buvo įkeistas Laivas, taigi atitinkamą pinigų sumą AB „Lietuvos geležinkeliai“ gavo paskolos sutarties ir Laivo hipotekos pagrindu, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nepagrįstai praturtėjo. AB „Lietuvos geležinkeliai“ suteikusi paskolą ir turėdama Laivo hipoteką niekaip neįsipareigojo apmokėti išlaidų, susijusių su Laivo išsaugojimu. Išlaidas, susijusias su Laivo išsaugojimu, turėjo pareigą apmokėti AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, taigi minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“, atgaudama tik dalį sumokėtos paskolos AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, nepraturtėjo ieškovo sąskaita.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniu skundu ieškovas Lampe & Schwartze K.G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl piniginių lėšų priteisimo bei iš ieškovo atsakovės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti ieškovo naudai iš atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ 785 000 JAV dolerių ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas skundžiamame sprendime, nepaisydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo 2019 m. balandžio 24 d. nutartyje, neatskleidė tariamo atstovavimo ir iš esmės nenagrinėjo atstovavimo teisinio santykio esmės. Teismas padarė iš esmės tą patį, ką darė ir ankstesni teismai ir dėl ko nesutiko Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – formaliai įvertino atsakovės pateiktus dokumentus, bet nenagrinėjo, kad „bet kuris protingas asmuo tapačioje situacijoje, turėjo pagrindą manyti susitikimo metu besiderantis ir galimai susitariantis su asmeniu, turinčiu teisę sudaryti tokį susitarimą“.

14.2. Teismo išvada, kad iš esmės tarp šalių nėra ginčo, jog A. G. neturėjo teisės pasirašyti Susitarimo su ieškovu, yra neteisinga ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Rengtas sutarties projektas pasirodė tik kitą dieną, kai dėl viso sandorio sąlygų A. G. jau buvo susiderėjęs. Antra, šalims nebuvo reikalo diskutuoti, kas konkrečiai pasirašys sutartį, kadangi atsakovė įtraukė naują sutarties esmę keičiančią sąlygą, o ieškovas nesutiko su nauja sąlyga. Tokia sąlyga netiko ieškovui dėl teisinio neapibrėžtumo, kai besąlyginis jau susitartas sandoris virsta sąlyginiu, kuomet kita šalis visada gali atsisakyti sandorio motyvuodama, kad negavo valdybos pritarimo.

14.3. Nesutiktina, kad generalinio direktoriaus pavardės nurodymas sutarties parašų bloke reiškia, kad A. G. neturėjo įgaliojimų pasirašyti sutartį. Įmonės vadovas galėjo išduoti įgaliojimą, o A. G. derėjosi ir save pristatė kaip asmenį, kuris turi teisę duoti nurodymus teisininkei surašyti sutartį ir prisiimti įsipareigojimus atsakovės vardu.

14.4. A. G. susitikimo metu veikė kaip atsakovės atstovas, jis pasikvietė atsakovės teisininkę ir sudiktavo pasiekto susitarimo sąlygas. Taigi, A. G. demonstravo, kad turi teisę duoti nurodymus teisininkei dėl sutartų aplinkybių.

14.5. A. G. susitikimo metu buvo išėjęs pasitvirtinti sutarties sąlygas (apie ką ir rašo teismas skundžiamame sprendime) bei nurodė ieškovo atstovui, kad sandorio sąlygas su ieškovu susiderino.

14.6. A. G. buvo apklausiamas teisme ir patvirtino, kad nesakė ieškovo atstovui, jog neturi įgaliojimo atstovauti bendrovei ar kad jam reikalingas dar kažkoks patvirtinimas (susitikimo metu A. G. pasišalino ir grįžęs patvirtino, kad gavo atsakovės vadovo sutikimą). Tokiu būdu A. G. besiderėdamas su ieškovo atstovu ir AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ vadovu sudarė pagrindą manyti, kad jis yra atsakovės įgaliotas atstovas, turintis teisę susitarti atsakovės vardu.

14.7. A. G. suprato, kad bendrauja su užsienio bendrovės atstovu, kuris negali žinoti atsakovės sutarčių pasirašymo politikos ir vidinių tvarkų. Todėl jeigu A. G. sąžiningai laikė, kad jis neturi teisės sudaryti susitarimo atsakovės vardu, jis tą ieškovo atstovui turėjo iš karto pasakyti.

14.8. Tai, kad A. G. veikė atsakovės vardu ir turėjo įgaliojimus derėtis ir sudaryti šį konkretų sandorį, suprato ir AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ vadovas S. D.. Kitą dieną išsiųstą susitarimo projektą, kuriame buvo įdėtos visos susitarimo nuostatos, S. D. iš karto pasirašė. Be to, S. D., buvęs atsakovės darbuotojas, išmanė atsakovės procedūras, žinojo, kas turi teisę susitarti atsakovės vardu su ieškovu ir AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, ir neatkreipė ieškovo atstovo dėmesio, kad jis bendrauja neva su neįgaliotu asmeniu.

14.9. 2015 m. rugsėjo 15 d. susitikime dalyvavo ir atsakovės teisininkė V. D., kuri taip pat suvokė, kad susitarta dėl sutarties sąlygų, ir neatkreipė ieškovo dėmesio, kad atsakovei atstovauja ir pavedimus dalija neįgaliotas asmuo.

14.10. Atsakovės vidinis dokumentas – Finansų departamento nuostatai, kuriais rėmėsi teismas, nebuvo atskleistas ieškovui 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo metu. Bet kuriuo atveju šis dokumentas neturi jokios reikšmės vertinant A. G. tariamą atstovavimą, kadangi A. G. elgėsi taip, kad davė ieškovui protingai manyti ir sąžiningai tikėtis, kad jis yra paskirtas bendrovės atstovas, ir atstovaujamosios atsakovės vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam (tariamas atstovavimas).

14.11. AB „Lietuvos geležinkeliai“ įstatai ir jų 62 punktas nedraudžia sandorius sudaryti ne generaliniam direktoriui, o kitiems įmonės atstovams. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga, kadangi konkrečiu atveju turi būti sprendžiama ne tai, ar A. G. buvo įgaliotas ar neįgaliotas asmuo, o tai, ar A. G. davė ar nedavė pagrindo manyti, kad jis yra įmonės atstovas, ir todėl tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam (tariamas atstovimas).

14.12. Kaip realiame gyvenime atsakovė taikė Įstatų 62 punkto nuostatas šioje byloje teismui dar 2016 m. spalio 21 d. paaiškino liudytoju apklaustas tuometinis atsakovės generalinis vadovas S. D., kurio paaiškinimai apie sutarčių pasirašymui taikomas procedūras prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir jų vertinimui, kaip tai pateikė teismas skundžiamame sprendime.

14.13. Teismo išvada, kad atstovas neturėjo teisės sudaryti sutarties su ieškovu, prieštarauja verslo logikai ir susiklosčiusiai sutarčių sudarymo praktikai. Tai, kad atstovas, turintis teisę sudaryti sutartį, prieš tai pasitaria su kitais asmenimis (vadovu, teisininku ar konsultantais) ir aptaria sutarties sąlygas, yra įprasta praktika. Aplinkybė, jog atsakovės atstovas, pasitaręs su vadovu, grįžo atgal pas ieškovą ir tuomet išsikvietė atsakovės teisininkę, sudiktavo jai sutarties sąlygas, kaip tik įrodo tinkamą atstovavimą ir tinkamą sutarties sudarymą. Liudytoju apklaustas tuometinis atsakovės generalinis vadovas S. D. patvirtino, kad jis apskritai iki 2016 m. spalio mėnesį įvykusio teismo posėdžio nieko nežinojo nei apie ieškovą, nei apie 2015 m. rugsėjo mėn. rengtą sandorį.

14.14. Taigi teismas turėjo nagrinėti ne atsakovės vidinius dokumentus, o faktinį A. G. elgesį, atėjusios į susitikimą ir išklausiusios A. G. nurodymus atsakovės teisininkės elgesį ir kitas aplinkybes, kurios neabejotinai patvirtino, kad A. G. elgėsi kaip atsakovės atstovas, galintis atsakovės vardu susitarti su ieškovu. Todėl konstatuotinas tariamas atstovavimas ir A. G. prisiimti įsipareigojimai, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.133 straipsnio 9 dalimi, sukūrė prievoles atsakovei. Tarp šalių buvo sudaryta žodinė sutartis, kuri nebuvo įforminta raštu dėl nesąžiningų atsakovės veiksmų.

14.15. Net jei teismas laikė, kad A. G. neturėjo įgaliojimo sudaryti sutartį atsakovės vardu, teismas turėjo įvertinti, kokius įgaliojimus santykiuose su ieškovu (turėjo) įgavo A. G., pasitaręs ir pasitvirtinęs sutarties sąlygas su atsakovės gen. direktoriaus pavaduotoju, kuris tuo metu buvo faktinis atsakovės vadovas. Apelianto vertinimu, tai, kad gen. direktoriaus pavaduotojas žinojo apie būsimos sutarties sąlygas ir jas patvirtino, kartu patvirtina A. G. įgaliojimus sudaryti sandorį su ieškovu.

14.16. Sutarties tekstas neturi jokios reikšmės atsakovės sąžiningumo nustatymui. Lietuvos Aukščiausias Teismas grąžino bylą į pirmosios instancijos teismą, kad būtų išsiaiškinta, ar nebuvo klaidinimo dėl sandorio sudarymo. Tik nuo 2015 m. lapkričio mėn., kai ieškovo dėka laivas „Venta“ buvo saugiai pargabentas į Klaipėdą, atsakovė pradėjo tvirtinti, kad jokio susitarimo tarp atsakovės ir ieškovo nėra.

14.17. Ieškovas ne kartą yra nurodęs ir tas savaime suprantama, kad valdybos tvirtinimas nebuvo ieškovui priimtinas, kadangi jau susitarus dėl sutarties jos įsigaliojimas tampa priklausomas nuo vėlesnių atsakovės veiksmų. Nuostatos dėl atsakovės valdybos tvirtinimo įtraukimas į sutartį reiškia, kad atsakovė gali sutarties bet kada atsisakyti remdamasi tuo, kad valdyba nepatvirtino sutarties. Tai reiškia esminį žodinio susitarimo pakeitimą, su kuriuo ieškovas nesutiko.

14.18. Teismas klaidingai tvirtina, kad sutartį su ieškovu atsakovė galėjo sudaryti tik valdybos sprendimu. Atitinkamam susitarimui tarp ieškovo ir atsakovės, pagal tuo metu galiojančius atsakovės įstatus, valdybos pritarimas ar kitoks įsitraukimas apskritai nebuvo reikalingas. Todėl vienašališkas naujos sandorio sąlygos įtraukimas ir sąlyginio sandorio sukūrimas, jau susitarus dėl kitų sandorio sąlygų, yra pasiektų susitarimų nesilaikymas ir nesąžiningas elgesys.

14.19. Aplinkybę, kad atsakovės valdyba nesprendžia klausimų, kurie nurodyti ieškovo ir atsakovės sutartyje, 2016 m. spalio 21 d. teismo posėdžio metu patvirtino atsakovės generalinis direktorius S. D., kuris praktiškai pagal susiklosčiusią praktiką žinojo, kokie klausiamai svarstomi atsakovės valdyboje.

14.20. Teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, kad atsakovė į valdybą dėl sutarties sudarymo su ieškovu nesikreipė todėl, kad sutarties nepasirašė ieškovas. Tai nėra tiesa ir tai neatsispindi liudytojų paaiškinimuose. Liudytojais apklausti atsakovė darbuotojai kelis kartus patvirtino, kad su ieškovu pasirašyti teisiškai saistančios sutarties ir vykdyti sutarties niekada neketino.

14.21. Atsakovė, įtraukdama į rašytinės sutarties projektą naujas nesusitartas fakultatyvines sąlygas, sukūrė kliūtis rašytinės sutarties pasirašymui, ir tai laikytina nesąžiningu elgesiu ikisutartiniuose santykiuose.

14.22. Atsakovės nesąžiningumas, be kita ko, pasireiškė ir tuo, kad sutarties tvirtinimo klausimas niekada nebuvo perduotas atsakovės valdybai svarstyti. Apie tai net nebuvo pranešta ieškovui.

14.23. Atsakovės nesąžiningumą įrodo tai, kad atsakovės atstovai teismo posėdžių metu net negalėjo paaiškinti, dėl ko buvo tariamasi.

14.24. Ieškovo atstovui 2015 m. rugsėjo 17 d. išvykus į Vokietiją, atsakovė neinformavo ieškovo, kad neketina vykdyti sutarties. Visą laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki maždaug 2015 m. spalio 7 d. ieškovo atstovas bendravo su atsakovės atstovu, siuntė jam el. laiškus, žodžiu bendrauta su A. G. dėl laivo Venta ir ieškovo išlaidų kompensavimo. Ieškovo atstovas visą šį laikotarpį elgdamasis sąžiningai pasitikėjo atsakove, kad ši įvykdys savo pažadus, kad bus gautas valdybos pritarimas ir lėšos bus išmokamos, ieškovas nuolat informuodavo atsakovę apie patiriamas išlaidas ir pargabeno į Klaipėdą laivą „Venta“. Taigi atsakovės nesąžiningi veiksmai įrodo, kad, net ir nenustačius sutartinės atsakovės atsakomybės, yra pagrindas taikyti atsakovei ikisutartinę atsakomybę ir priteisti pinigines lėšas ieškovo naudai.

14.25. Kadangi ieškovas dėl apgaulingų atsakovės veiksmų, kurie pasireiškė klaidinančiu sutikimu atlyginti ieškovo patirtas išlaidas dėl laivo „Venta“ gelbėjimo, nerealizavo savo teisės areštuoti laivą Kanadoje, o, priešingai, tęsė mokėjimus, atsakovė yra atsakinga dėl ieškovo nuostolių atlyginimo. Ieškovas atliko mokėjimus didesnei sumai (1 213 114,72 JAV dolerių) ir šią sumą galėjo pradėti išieškoti Kanadoje išvaržydamas turtą. Šioje byloje ieškovas prašo priteisti ieškiniu iš atsakovės (785 000 JAV dolerių), atsižvelgdamas į tai, kad dėl šios sumos kompensavimo buvo sutarta su A. G. 2015 m. rugsėjo 16 d. ir kuri buvo aptarta Atsiskaitymų sutartyje. Jeigu teismas manytų, kad ieškovui priteistina ne visa suma, bet tik tos piniginės lėšos, kurias jis išleido gelbėdamas laivą „Venta“ nuo 2015 m. rugsėjo 17 d., teismas turėtų priteisti ieškovui 413 219,82 JAV dolerių.

14.26. Tai, kad ieškovas gelbėjo laivą tuo metu, kai atsakovė turėjo į laivą ne nuosavybės, o hipotekos teises, nepaneigia nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo instituto taikymo galimybės. Byloje nėra ginčo, kad be ieškovo pastangų laivas nebūtų atvykęs į Klaipėdą. Šioje byloje liudytojai (tuometinis atsakovės generalinis direktorius S. D. ir AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ vadovas S. D.) patvirtino, kad 2015 m. vasarą reikšti ieškiniai dėl bankroto bylos iškėlimo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ buvo atsiimti tik todėl, kad laivai būtų parplukdyti į Klaipėdą. Kitaip tariant, AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ buvo nemoki, ekonominės veiklos nevykdė ir 2015 m. buvo gelbėjamas hipotekos turėtojo turtas, o AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ turtu (laivais) jau niekaip nebegalėjo disponuoti. Todėl gelbėjant laivą „Venta“ galutinis naudos gavėjas buvo ne formalus laivo savininkas, o būtent atsakovė.

14.27. Teismo atsakovei priteista bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – ir Rekomendacijos) maksimalaus dydžio nurodytus dydžius ir nėra pagrindo nuo jų nukrypti. Pirmą kartą nagrinėjant bylą teismuose bendra atsakovei priteistina suma būtų 9 378,43 Eur. Be to, sutiktina su teismo išvada, kad antrąjį kartą nagrinėjant bylą nereikėjo specialių teisinių žinių, todėl iš ieškovo atsakovės naudai priteistina suma turėjo būti sumažinta bent iki 13 000 Eur.

15. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. Iš faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, kurias išsamiai ištyrė teismas, o taip pat iš paties ieškovo apeliacinio skundo turinio (apeliacinio skundo 11 punktas, 21 punkto b papunktis), akivaizdu, kad ieškovo atstovas neturėjo pagrindo pagrįstai tikėtis, kad atsakovės atstovas A. G. yra įgaliotas ne tik vesti derybas, tačiau ir pasirašyti susitarimą. Teismas sprendime išsamiai atskleidė tariamo atstovavimo instituto esmę, objektyviai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius faktinį atsakovės atstovo elgesį, o svarbiausia, ieškovas pripažįsta, kad derybų dėl susitarimo metu atsakovės atstovas buvo išėjęs susitikti su atsakovės vadovu ir gauti jo sutikimą aptartais klausimais. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikime nebuvo tariamo atsakovės atstovavimo.

15.2. Kaip teisingai nustatė teismas, 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikime su ieškovu atsakovei atstovavo tam įgaliojimus turtintis atsakovės darbuotojas – atsakovės vyr. finansininko pavaduotojas A. G., kuris pagal savo kompetenciją turėjo teisę atstovauti atsakovei derybose. Ieškovas atsakovės atstovo turėtų įgaliojimų neginčija, tačiau bando nepagrįstai įrodyti, neva jis jų turėjo daugiau, nei nurodyta atsakovės vidaus teisės aktuose, o tai visiškai neatitinka tariamo atstovavimo instituto esmės.

15.3. Teismo ištirti atsakovės vidaus dokumentai pagrįstai leido jam padaryti išvadą, kad atsakovės atstovas pagal Finansų departamento nuostatus ir savo pareiginius nuostatus 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikime turėjo teisę atstovauti atsakovei ir savo teisių neviršijo, todėl nebuvo jokio tariamo atsakovės atstovavimo.

15.4. Priedo prie 2015 m. rugsėjo 2 d. ieškovo ir AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ sudarytos atsiskaitymo sutarties (toliau – ir Susitarimas) projekte buvo numatyta, jog Susitarimą pasirašys atsakovės generalinio direktoriaus pavaduotojas (pagal įgaliojimą) ir tokiam susitarimui neprieštaraus valdyba (4 punktas). Atitinkamai dėl Susitarimą pasirašančio asmens ieškovas jokių pretenzijų nereiškė ir jam, kaip ilgametę praktiką turinčiam profesionalui draudimo srityje, buvo suprantama, kad sutartis įmonių vardu pasirašo vadovas. Tai patvirtino ir susitikime dalyvavęs AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ buvęs vadovas S. D., paklaustas, kas buvo atsakovės įgaliotas asmuo pasirašyti sutartis, atsakė – generalinis direktorius. Kas ir būtų buvę padaryta, jei ieškovas nebūtų nutraukęs Susitarimo projekto derinimo, ir būtų buvęs gautas atsakovės valdybos pritarimas.

15.5. Ieškovas, pats sau prieštaraudamas, viena vertus, nurodo, kad atsakovės atstovas vaikščiojo į kitus kabinetus siekdamas gauti atsakovės vadovybės patvirtinimą sandoriui, kita vertus, nepagrįstai nurodo, kad niekam nekilo abejonių, kad atsakovės atstovas turi įgaliojimus sudaryti sutartį ir prisiimti įsipareigojimus atsakovės vardu. Aplinkybė, jog atsakovės atstovas siekė gauti vadovybės pritarimą sandoriui, patvirtina faktą, jog ieškovui buvo žinoma, kad ne atsakovės atstovas, o tik vadovai turi teisę tokį sandorį sudaryti.

15.6. Ieškovo argumentas, kad tai, jog generalinio direktoriaus pavaduotojas žinojo apie būsimos sutarties sąlygas ir jas patvirtino, kartu patvirtina atsakovės atstovo įgaliojimus sudaryti sandorį su ieškovu, yra teisiškai nepagrįstas, nes CK 2.137 straipsnio 1 dalyje nurodyta imperatyvi nuostata, kad įgaliojimas privalo būti rašytinės formos.

15.7. Galiausiai, sandoris nebuvo sudarytas ne dėl atsakovės tariamo atstovavimo, o dėl to, kad pats ieškovas nutraukė derybas ir atsisakė pasirašyti Susitarimą.

15.8. Tarp šalių nevyko jokios derybos. Kaip nurodė teismo posėdyje parodymus davę liudytojai, tai buvo tiesiog ieškovo iniciatyva suorganizuotas dviejų AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditorių susitikimas, pokalbis. Iki susitikimo atsakovei nebuvo žinoma nei apie ieškovą, nei apie jo įsipareigojimus ar mokėjimus AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditoriams, nei kokiu tikslu ieškovas atvyksta susitikti. Susitikimo metu buvo tik aptarta sunki AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ padėtis, apsikeista pozicijomis ir išreikštas ieškovo noras atgauti už AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ sumokėtas lėšas iš atsakovei įkeisto laivo „Venta“ pardavimo. Tačiau atsakovė iš karto ieškovą informavo, kad nėra jokių galimybių bei logikos atsakovei atsisakyti laivo įkeitimo.

15.9. Kadangi ieškovui, o ne atsakovei reikėjo bent kažkokio raštiško patvirtinimo savo vadovybei, kad galėtų tikėtis lėšų bent iš lėšų likučių, likusių po atsiskaitymo su atsakove, buvo aptarta, kad atsakovė galėtų parengti ieškovui reikalingo dokumento projektą ir persiųsti jam derinti. Parengus Susitarimo projektą ir persiuntus jį pasirašyti ieškovui, jis jau kitą dieną, 2015 m. rugsėjo 17 d., pareiškė, jog jam šis Susitarimas netinka dėl įtraukto atsakovės valdybos pritarimo, atitinkamai derybos dėl Susitarimo projekto sąlygų derinimo ne tik neprasidėjo, bet ir toliau nebevyko. Atitinkamai nebuvo šaukiama ir atsakovės valdyba.

15.10. Atsakovė parengė tokį dokumentą – Susitarimo projektą, kuris atitiko jos vidinius teisės aktus (įstatus), numatė šalių susitikime aptartą mokėjimo ieškovui tvarką bei, kad tokiam susitarimui reikalingas atsakovės valdybos pritarimas (atsakovės įstatų 42 punktas).

15.11. Susitarimo projektu nebuvo numatyti jokie nauji ieškovo įsipareigojimai AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditoriams. Dar iki 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo ir Susitarimo projekto parengimo ieškovas buvo apmokėjęs 650 000 JAV dolerių ir dar įsipareigojęs sumokėti 135 000 JAV dolerių (iš viso 785 000 JAV dolerių) pagal 2015 m. rugpjūčio 25 d. Taikos sutartis ir 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymo sutartį, kurių sumos kaip nuostolių prašo iš atsakovės. Taigi nei 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimas, nei Susitarimo projektas ir jo pasirašymas ar nepasirašymas jokios įtakos ieškovo nuostoliams neturėjo. Nepaisant, ar susitikimas būtų ar nebūtų įvykęs ir Susitarimas būtų ar nebūtų buvęs pasirašytas, ieškovo prievolės (nuostolių suma) AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditoriams nebūtų pasikeitusios. Todėl tarp ieškovo nuostolių ir atsakovės veiksmų nėra priežastinio ryšio.

15.12. Ieškovas yra profesionali draudimo paslaugas jau daugiau kaip 100 metų teikianti įmonė, kuri patenka į stambiausių draudikų Vokietijoje dešimtuką. Taigi ieškovas, kurio įprasta veikla yra rizikų vertinimas ir valdymas, žinodamas prastą AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ finansinę padėtį, prieš 2015 m. rugpjūčio 25 d. Taikos sutarčių ir 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymo sutarties sudarymą ir mokėjimų pagal šias sutartis atlikimą, galėjo ir turėjo įvertinti priimamų sprendimų riziką, o atliktus apmokėjimus užtikrinti realiomis priemonėmis. Todėl atlikdamas tokius veiksmus jis prisiėmė ir tokių veiksmų riziką.

15.13. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad neva ieškovas dėl apgaulingų atsakovės veiksmų, kurie pasireiškė klaidinančiu sutikimu atlyginti ieškovo patirtas išlaidas dėl laivo „Venta“ gelbėjimo, nerealizavo savo teisės areštuoti laivą „Venta“ Kanadoje, o priešingai tęsė mokėjimus, akivaizdžiai demonstruoja ieškovo nesąžiningumą ir siekį suklaidinti teismą. Šias aplinkybes dar labiau pagrindžia tai, jog jau kitą dieną po susitikimo, ieškovui atsisakius pasirašyti Susitarimą, ieškovas vis tiek 2015 m. rugsėjo 17 d. ir 2015 m. rugsėjo 24 d. dar 2 mokėjimais pervedė lėšas AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditoriams, nors jau žinojo, kad jokio susitarimo su atsakove nebus.

15.14. Atsakovė nedarė jokios įtakos ieškovo mokėjimams, jų nekontroliavo, kadangi ieškovas juos vykdė savo nuožiūra dėl turimų ankstesnių įsipareigojimų. Be to, kaip nurodė teismo posėdyje buvęs AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ vadovas S. D., atsakovės atstovas bei tai patvirtino ieškovo atstovas, ieškovas turėjo interesą vykdyti mokėjimus AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditoriams užsienyje, kadangi laivas „Venta“, kuriame buvo gabenamas ieškovo apdraustas krovinys, turėjo pasiekti galutinį krovinio gavėją, priešingu atveju ieškovui būtų grėsusi piniginė bauda.

15.15. Net jei ieškovas nebūtų finansavęs laivo, neapmokėjęs skolų, nors tokį tiesioginį interesą turėjo, laivas vis tiek būtų buvęs išlaisvintas nuo areštų, kreditoriams pervedant pinigus iš atsakovės suteiktos paskolos.

15.16. Ieškovas, bylą nagrinėjant pirmą kartą, jau kėlė reikalavimą priteisti iš atsakovės nuostolius, be kita ko, ir nepagrįsto praturtėjimo pagrindu. Tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-473-302/2018, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019 tokį ieškovo reikalavimą atmetė. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) yra įtvirtinta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 3 dalis). Visgi pirmosios instancijos teismas antrą kartą nagrinėdamas tapatų, teismų jau išnagrinėtą klausimą, teise nutraukti bylą šioje dalyje nepasinaudojo.

15.17. Nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo priteisti nuostolius iš atsakovės nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, kadangi neegzistuoja nė viena iš šio instituto taikymo sąlygų.

15.18. Ieškovas klaidina teismą nurodydamas, kad byloje nėra ginčo, jog be ieškovo pastangų laivas nebūtų atvykęs į Klaipėdą. Atsakovė, remdamasi byloje esančiais įrodymais, pagrindė, kad, net jei ieškovas ir nebūtų vykdęs mokėjimų AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ kreditoriams, laivas „Venta“ būtų atvykęs į Klaipėdą pačiai AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ apmokant skolas savo kreditoriams, pasinaudojant atsakovės paskolintomis didesnėmis kaip 3 mln. Eur lėšomis.

15.19. Atsakovė šioje byloje iš viso patyrė 28 026,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, o teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma sudaro tik vos daugiau kaip pusę visų atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad visi ieškovo reikalavimai atsakovei buvo atmesti kaip nepagrįsti, dar labiau mažinti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas būtų ne tik nepagrįsta, tačiau ir neteisinga.

15.20. Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl ieškovo inicijuotos bylos bei akivaizdaus bylos vilkinimo, dėl ko išlaidos atsakovei didėjo. Ieškovas nebuvo suinteresuotas greitu ir operatyviu bylos išnagrinėjimu. Todėl teismo buvo prašoma sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą atsižvelgti ir į ieškovo nesąžiningą procesinį elgesį.

15.21. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais, bylą laimėjusiai šaliai gali būti priteisiama ir daugiau nei nurodyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).

16. Atsakovė AB „Smiltynės perkėla“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad tolesnis bylos procesas nėra susijęs su AB „Smiltynės perkėla“ teisėmis ir pareigomis, todėl prašo pašalinti ją iš bylos proceso ir bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą nagrinėti bei sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sutartinės ir (ar) ikisutartinės civilinės atsakomybės taikymo, tariamo atstovavimo ir nepagrįsto praturtėjimo.

Dėl sutartinės ir (ar) ikisutartinės civilinės atsakomybės taikymo ir tariamo atstovavimo

19. Pirmiausia apeliantas tvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė sutartis dėl apelianto išlaidų, patirtų gelbėjant laivą „Venta“, kompensavimo, 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo metu A. G. veikiant kaip tariamam atsakovės atstovui (CK 2.133 straipsnio 9 dalis).

20. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. G. įgaliojimų apimtį minėto susitikimo metu, nustatė, kad pastarasis pagal savo kompetenciją turėjo teisę atstovauti atsakovei derybose su apelianto atstovu, tačiau neturėjo įgaliojimų pasirašyti jokių atsakovę saistančių sutarčių. Padaręs išvadą, kad apeliantui tai buvo žinoma, teismas konstatavo, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo metu nebuvo jokio tariamo atsakovės atstovavimo.

21. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad teismas nevertino faktinio A. G. elgesio, taip pat į susitikimą atėjusios ir A. G. nurodymų išklausiusios atsakovės teisininkės elgesio, kitų aplinkybių, kurios, anot apelianto, neabejotinai patvirtino, kad A. G. elgėsi kaip atsakovės atstovas, galintis atsakovės vardu susitarti su apeliantu.

22. CK 2.133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Kaip pažymima teismų praktikoje, tariamo atstovavimo institutas skirtas ginti sąžiningo (t. y. nežinančio ir neturinčio žinoti, kad atstovas neturi teisės sudaryti sandorį) trečiojo asmens interesams. Dėl to sprendžiant, ar taikytinas tariamo atstovavimo institutas, be kitų aplinkybių, turi būti aiškinamasi, ar trečiasis asmuo, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, buvo pakankamai rūpestingas, įsitikindamas, ar asmuo turi teisę veikti kito asmens vardu, pavyzdžiui, ar jis patikrino kito asmens įgaliojimą ir įsitikino suteiktomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).

23. Byloje nustatyta, kad minėto susitikimo metu A. G. ėjo atsakovės vyr. finansininko pavaduotojo pareigas. Kaip parodė liudytoju byloje apklaustas A. G., ši aplinkybė apelianto atstovui buvo atskleista (parodant vizitinę kortelę) (2019 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdžio garso įrašas, 2 val. 30 min. 56 sek.).

24. Vertinant faktinį atsakovės atstovo elgesį susitikimo metu, kas akcentuojama apeliaciniame skunde, apeliantas bylos nagrinėjimo metu pats pripažino, kad derybų metu A. G. buvo išėjęs susitikti su atsakovės vadovu ir gauti jo sutikimą aptartais klausimais (kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pasitvirtinti sutarties sąlygas).

25. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto atstovas, būdamas pakankamai rūpestingas, didelės ir profesionalios įmonės atstovas (derybininkas), negavęs (ir nepareikalavęs) patvirtinimo, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad A. G., eidamas atsakovės vyr. finansininko pavaduotojo pareigas ir vykusio susitikimo metu ėjęs pas atsakovės vadovą siekdamas sužinoti jo nuomonę, yra tinkamas atstovas prisiimti sutartinius įsipareigojimus atsakovės vardu.

26. Aplinkybė, kad A. G. sudiktavo būsimo susitarimo sąlygas atsakovės teisininkei, nagrinėjamo atvejo kontekste tokio vertinimo nekeičia. Taip pat apelianto nurodoma aplinkybė, kad AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ vadovas S. D. kitą dieną pasirašė susitarimo projektą, nepatvirtina apelianto pozicijos, kad S. D. taip pat suprato, jog A. G. veikė atsakovės vardu ir turėjo įgaliojimus derėtis bei sudaryti šį sandorį. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad susitarimo projektą pasirašęs S. D. matė (turėjo matyti), kad atsakovės vardu susitarimą pasirašinės gen. direktoriaus pavaduotojas A. Š. (o ne A. G.).

27. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tariamo atstovavimo konstatavimas tampa teisiškai reikšmingas nustačius paties susitarimo sudarymo faktą, o byloje nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, nepatvirtina, kad apelianto nurodyto susitikimo metu tarp šalių buvo sudaryta žodinė sutartis (dėl to ir apelianto argumentai, jog A. G. įgijo įgaliojimus sudaryti sutartį pasitaręs su vadovu, yra teisiškai nereikšmingi).

28. Buvus sudarytą tokią sutartį teigia tik apeliantas, tačiau jokie kiti bylos duomenys to nepagrindžia. Priešingai, byloje nustatyta, kad kitą dieną po tarp šalių atstovų įvykusio susitikimo apeliantui buvo išsiųstas susitarimo projektas, kurio apeliantas taip ir nepasirašė. Atsižvelgdamas į tai, kad visos susitarimo šalys yra ir (ar) buvo pakankamai didelės bendrovės, kurioms būdinga formalizuota sutarčių sudarymo tvarka, o klausimai, dėl kurių buvo derėtasi, taip pat buvo pakankamai didelės piniginės vertės, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog jokia (žodinė) sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, o vyko tik derybos dėl jos sudarymo. Dėl šios priežasties apelianto reikalavimas dėl sutartinės civilinės atsakomybės atsakovei taikymo yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstas.

29. Perduodamas šią bylą (jos dalį) pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartyje sprendė, kad atsakovės AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ prievolę atlyginti ieškovo patirtus nuostolius ieškovas kildina ne tik iš sutartinių šalių teisinių santykių, tačiau, prašydama taikyti deliktinę atsakomybę, iš esmės remiasi aplinkybėmis, susijusiomis su šalių ikisutartiniais santykiais ir šalių elgesiu derybų procese. Kitaip tariant, kelia ir ikisutartinės civilinės atsakomybės klausimą.

30. Kasacinis teismas konstatavo, kad net ir tuo atveju, jei šalys nepasiekė jokių susitarimų, būtina atsižvelgti į šalių derybas ir elgesį jų metu, tirti, ar nebuvo nesąžiningų veiksmų klaidinant kitą šalį dėl sandorio perspektyvų, ar kita šalis buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, ar buvo sukurti pagrįsti lūkesčiai dėl sandorio sudarymo perspektyvų, ar buvo pagrįstas pagrindas tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta, ar abi šalys siekė sandorio sudarymo ir sąmoningai nesukūrė tam kliūčių, ir kt. Šiame kontekste taip pat reikšmingos ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su verslo logika apmokant ginčo laivo grįžimo į Lietuvą išlaidas. Taip pat ir tai, kad ieškovė nepasirašė 2015 m. rugsėjo 17 d. rašytinės sutarties projekto – Priedo prie Atsiskaitymo sutarties, kas galėjo turėti įtakos šalių tarpusavio santykių vystymuisi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019, 26 punktas).

31. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas patvirtino, kad į atsakovės parengtą rašytinio susitarimo projektą (Priedą prie 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymų susitarimo) buvo įtrauktos visos sąlygos, dėl kurių šalys susiderėjo, išskyrus sąlygą dėl valdybos pritarimo. Iš pastarojo susitarimo projekto turinio matyti, kad jame atsakovė nurodė neprieštaraujanti, kad AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ bendrovei Lampe & Schwartze apmokėjimą pagal Atsiskaitymų susitarimą atliktų iš pinigų, gautų pardavus laivą „Venta“ (Priedo prie 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymų susitarimo 2 punktas). Jokių atsakovės įsipareigojimų apeliantui, be kita ko, atlyginti apelianto patirtas išlaidas gelbėjant laivą, šiame susitarime nebuvo numatyta. Todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad, pasirašius šį susitarimą, atsakovė jam atlygins ieškinyje nurodomas sumas. Pastarąsias sumas apeliantas sumokėjo vykdydamas paties prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, mokėjimus atlikdamas tiek iki minėto 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo, tiek po jo, jau 2015 m. rugsėjo 17 d. apeliantui atsisakius pasirašyti Priedą prie 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymų susitarimo (pavyzdžiui, 35 000 JAV dolerių mokėjimą World Fuel Services Europe, Ltd. apeliantas 2015 m. rugsėjo 17 d. atliko pagal iki 2015 m. rugsėjo 16 d. susitikimo išduotą mokėjimo garantiją), todėl tarp atsakovės veiksmų, įrašant apelianto ginčijamą sąlygą dėl valdybos pritarimo į minėtą Priedą prie 2015 m. rugsėjo 2 d. Atsiskaitymų susitarimo bei nesikreipiant į valdybą, ir apelianto patirtų išlaidų nėra priežastinio ryšio.

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jokių atsakovės nesąžiningų ikisutartinių veiksmų, lėmusių nuostolių apeliantui atsiradimą, apeliantas neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės atsakovei taikymo taip pat yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstas.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

33. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad jo reikalavimas priteisti iš atsakovės atitinkamas pinigų sumas turi būti tenkinamas taikant ir nepagrįsto praturtėjimo institutą, nes gelbėjant laivą „Venta“ galutinis naudos gavėjas buvo ne formalus laivo savininkas AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, o būtent atsakovė.

34. Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė teigia, kad šis apelianto reikalavimas jau buvo atmestas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, vis dėlto, kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019, anksčiau nagrinėjant bylą teisme šis apelianto reikalavimas buvo grindžiamas 1989 m. Tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos nuostatomis, kuriomis dabar apeliantas nesiremia, taigi skiriasi šių reikalavimų faktinis pagrindas.

35. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos tokios nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, ar nustatytas atsakovo praturtėjimas atitinka ieškovo turto sumažėjimą (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Kai ieškovas gali apginti savo pažeistas teises daiktinės ar deliktinės teisės gynimo būdais ar prisiteisti nuostolius, remdamasis sutarčių teisės nuostatomis, CK 6.242 straipsnio nuostatos negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016, 22 punktas).

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė gavo dalies savo reikalavimo skolininkei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus atsakovei įkeistą skolininkės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ laivą „Venta“. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ši situacija negali būti vertinama kaip nepagrįstas atsakovės praturtėjimas, nes jai buvo teisinis pagrindas (suteikta paskola ir sudarytas hipotekos sandoris). Priešingas apelianto aiškinimas, neatitinka nepagrįsto praturtėjimo instituto esmės.

37. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų

38. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš apelianto atsakovei priteista 16 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir teigia, kad, atsižvelgiant į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, atsakovei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma turėjo būti sumažinta bent iki 13 000 Eur.

39. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė nagrinėjamoje byloje iš viso patyrė 28 026,80 Eur bylinėjimosi išlaidų: pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme – 17 569,21 Eur bylinėjimosi išlaidų, kasacinės instancijos teisme – 1 494,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, antrą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme – 8 837,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.

40. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės prašymuose nurodytos sumos už teisines paslaugas viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus dydžius, todėl, atsižvelgdamas į bylos apimtį bei sudėtingumą, atsakovės atstovų ruoštų procesinių dokumentų bei teismo posėdžių kiekį, atsižvelgęs į tai, kad atsakovės atstovams bylos aplinkybės jau buvo žinomos, antrą kartą byla buvo nagrinėjama iš esmės tik dėl vieno reikalavimo, ieškinio patikslinimas buvo susijęs su aplinkybėmis, dėl kurių parašyti atsikirtimą nereikia specialių teisinių žinių, taip pat vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, atsakovei iš apelianto priteisė 16 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.

41. Taigi, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tiek į rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą dydžius (pripažinęs, kad prašoma priteisti suma šias rekomendacijas viršija), tiek, kaip nustatyta CPK 98 straipsnio 2 dalyje, įvertino bylos apimtį ir sudėtingumą bei, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, nustatė 16 900 Eur (t. y. 60 proc. visų atsakovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų) atsakovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą.

42. Atsižvelgdamas į tai, kad į visus teisiškai reikšmingus kriterijus pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, atsižvelgė, o apeliaciniame skunde nurodomos didžiausios leidžiamos priteisti išlaidos nėra išsamiai motyvuotos, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad keisti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (sumažinti priteistą 16 900 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą iki apelianto nurodytos 13 000 Eur sumos) nėra pakankamo pagrindo.

Dėl atsakovės AB „Smiltynės perkėla“ prašymo pašalinti ją iš bylos

43. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB „Smiltynės perkėla“ prašo pašalinti ją iš bylos, nurodydama, kad įvykdė su ja susijusią skundžiamo teismo sprendimo dalį, todėl tolesnis bylos procesas nėra susijęs su jos teisėmis ir pareigomis.

44. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, todėl spręsti atsakovės prašymą dėl jos pašalinimo iš bylos apeliacinės instancijos teismas nėra kompetentingas.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.