Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, T. M. gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui (Bogdan Chranovskij),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, T. M., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. M. civilinio ieškovo P. P. naudai priteista 200 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje baudžiamojoje byloje T. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. už tai, kad 2022 m. gegužės 25 d., apie 10.18 val., (duomenys neskelbtini), prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, kilus žodiniam konfliktui, dešine ranka sugriebė nukentėjusiajam P. P. už kaklo ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. T. M. nuosprendyje nurodytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, savo kaltės bei veiksmų kvalifikavimo neginčijo, tačiau nukentėjusysis nesutinka su T. M. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

6. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, teisėjas ad hoc (konkrečioje situacijoje) atsižvelgia tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021, 2K-219-303/2021 ir kt.).

7. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, toks išaiškinimas nelemia, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Priešingai, nei teigia apeliantas, teismų praktikoje yra tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021, 2K-219-303/2021, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-108-891/2022 ir kt.).

8. Pagal BK 37 straipsnio konstrukciją, vertinant ar yra pagrindas pripažinti nusikalstamus veiksmus mažareikšmiais, pirmiausia atsižvelgtina į padarytos žalos dydį. Šiuo atveju iš byloje esančių įrodymų matyti, kad P. P. nuteistojo veiksmai sukėlė fizinį skausmą, tačiau jis nebuvo intensyvus, joks sveikatos sutrikdymas nebuvo nustatytas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ prekybos salėje daryto vaizdo įrašo, pavadinimu Nr. 1, matyti, kad T. M. veiksmai buvo itin trumpi laiko atžvilgiu, t. y. truko iki 4 sekundžių. Pirmosios instancijos teisme P. P. parodė, kad dėl sugriebimo jokių žymių neliko, tačiau jam skaudėjo (vertino 4-5 balais), skausmą juto visą tą dieną. Kita vertus, iš karto po įvykio atsakydamas į policijos pareigūno klausimą ar stiprus smūgis buvo, sakė „stipraus tai tikrai ne, bet ne tame esmė čia, buvo fizinis kontaktas neleistinas“, į pareigūno pasakymą, kad viskas truks ilgai atsakė „nu ir bus ilgai..., bet tai ir reikia..., nu. Gal kitą kartą pagalvos. Jis čia mane moko, kaip gyvent..., tai pažiūrėsim“ (vaizdo įrašas „(duomenys nekslebtini)“). Taigi iš P. P. paaiškinimo policijos pareigūnams matyti, jog esminė pareigūnų kvietimo priežastis buvo ne patirtas fizinis skausmas, o siekis pamokyti T. M.. Bendravimo su pareigūnais metu nukentėjusysis skausmu nesiskundė, vadinasi skausmas nebuvo labai intensyvus. Iš „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašų Nr. 1 ir Nr. 2 taip pat matyti, kad po kontakto su T. M. jokie nukentėjusiojo veiksmai nebylojo apie patirtą didesnį fizinį skausmą, P. P. pakankamai ramiu žingsniu nuėjo link kitos prekių eilės. Iš aptarto seka, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusysis nors ir pajuto fizinį skausmą sugriebimo už kaklo metu, tačiau skausmas nebuvo stiprus ar ilgalaikio pobūdžio, pats kontaktas buvo trumpalaikis, yra teisinga, todėl taip pat sutiktina, kad nei nusikalstamų veiksmų trukmė, nei intensyvumas, nei padariniai nebuvo tokie dideli, jog T. M. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

9. Kaip minėta, sprendžiant dėl asmens nusikalstamų veiksmų mažareikšmiškumo, būtina įvertinti ir subjektyviuosius požymius. Šiuo atveju tiek nukentėjusysis, tiek T. M. parodė, kad 2022 m. gegužės 25 d. tarp jų „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje kilo konfliktas dėl nukentėjusiojo išmestos ant žemės bandelės grąžinimo į prekybos lentyną bei nepagarbių žodžių iš abiejų pusių. Parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įraše Nr. 2 užfiksuota kaip T. M. sugriebia praeinančiam pro šalį P. P. ties kaklo sritimi. T. M. parodė, kad davęs P. P. pastabą dėl bandelės nuėjo, tačiau po kurio laiko praeidamas pro šalį nukentėjusysis pasakė „užčiaupk savo bobą arba aš užčiaupsiu“ (analogiškus parodymus apylinkės teisme davė ir liudytoja D. M.). Po šių žodžių jis sugriebė nukentėjusiajam ties kaklu. T. M. negalėjo tiksliai įvardinti tokio savo elgesio priežasčių, teigė, kad sugriebė, nes norėjo sulaikyti P. P. po išsakytų nepagarbių žodžių žmonos atžvilgiu, kad davė jam pastabą, kad norėjo pasiaiškinti, kodėl jis įžeidinėja jo žmoną, norėjo, kad paaiškintų, kad atsiprašytų, sakė, kad kilo instinktas ginti žmoną. Vėliau pakartojo, kad instinktyviai bandė nukentėjusįjį sustabdyti, nes jis įžeidė jo žmoną, tačiau, ko jis iš nukentėjusiojo norėjo, nežino, nes viskas vyko labai greitai. P. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad po pastabos dėl bandelės T. M. nueidamas „kažką aiškino ir pradėjo įžeidinėti“, sakė, kad „nėra smegenų“, tada jis (P. P.) praeidamas T. M. atsikirto, kad aiškintų savo žmonai, o pastarasis netikėtai puolė. Pastebėtina, kad pareigūnų kūno kamera užfiksuoto P. P. ir pareigūno pokalbio metu P. P. nurodė, kad atsikirto sakydamas „tu savo bobai paaiškink“ (vaizdo įrašas „(duomenys neskelbtini)“). Vaizdo įraše užfiksuoto pasakymo kontekstas sutampa su T. M. teisme duotais parodymais, jog nukentėjusysis jo sutuoktinę pavadino boba, kuriai galėtų aiškinti, todėl logiška, kad būtent į tokį, t. y. pokalbio su pareigūnais metu užfiksuotą, o ne pasakytą teisme, išsireiškimą neleistinais veiksmais sureagavo T. M..

10. Vaizdo įrašas Nr. 2 taip pat patvirtina T. M. parodymus, kad viskas vyko labai greitai. Matyti, kad kelios minutės iki kontakto su P. P. T. M. prieina ir stovi prie lentynų su bandelėmis, žiūri lentynų pusėn ir į priešingą pusę atsisuka tik P. P. prasilenkimo metu. Logiška, kad tai nulėmė nukentėjusiojo išsakytas komentaras, kitaip T. M. nebūtų turėjęs priežasties atsisukti. Kaip minėta, ir pats nukentėjusysis patvirtino, kad savo komentarą pasakė praeidamas pro T. M.. Paminėtas įrašas patvirtina T. M. parodymus, kad po pastabos dėl numestos bandelės iki sugriebimo nukentėjusiajam už kaklo jie su P. P. jau buvo išsiskyrę. Įvertinus vaizdo įraše užfiksuotą labai trumpą laiką nuo T. M. atsisukimo iki sugriebimo P. P. už kaklo – iki 1 sekundės, bei T. M. parodymus apie savo veiksmų priežastis, P. P. paaiškinimą dėl išsakyto komentaro ir iš karto po to sekusio nederamo T. M. veikimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad T. M. nusikalstami veiksmai nebuvo iš anksto apgalvoti, o atlikti spontaniškai. Akivaizdu, kad iki pakartotinio prasilenkimo su P. P. ir jo nepagarbaus komentaro, T. M. jokių ketinimų nukentėjusiojo atžvilgiu neturėjo.

11. Apeliantas skunde nurodo, kad T. M. nusikaltimo negalima vertinti kaip mažareikšmio, nes jis padarytas iš chuliganiškų paskatų, veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, matant aplinkiniams, suvokiant, kad parduotuvėje yra stebėjimo kameros. Vis tik apygardos teismas nesutinka, kad nusikalstamų veiksmų atlikimo vieta nulėmė didesnį T. M. veiksmo pavojingumą. Suprantama, jog P. P. buvo šokiruotas tokio T. M. elgesio viešoje vietoje ir kadangi veiksmai buvo nukreipti į jį patį, subjektyviai vertina juos kaip didesnio pavojingumo ir trukusius ilgiau, nei užfiksuota vaizdo įraše, tačiau chuliganiškos paskatos pripažįstamos tada, kai kaltininko veiksmai šiurkščiai pažeidžia viešąją tvarką, rodo aiškų visuomenės negerbimą, elementarų moralės bei elgesio normų niekinimą, be to, esant chuliganiškoms paskatoms nusikalstama veika paprastai būna išprovokuota paties kaltininko. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje nėra neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog T. M. veiksmus matė ir kaip nors reagavo kiti prekybos centro lankytojai. Nors nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme parodė, kad po T. M. sugriebimo prie jų priėjusi moteris sakė, kad paliudys policijai, tačiau vaizdo įraše to nematyti, o P. P. minima moteris nebuvo apklausta. Taigi nurodytas asmuo nenustatytas, viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymas T. M. neinkriminuotas, o atsakomybę sunkinančios aplinkybės apygardos teismas neįžvelgia. T. M. veiksmų spontaniškumas leidžia pagrįstai manyti, jog jų atlikimo metu asmuo negalvojo apie stebėjimo kameras ar aplinkinius, veiksmas buvo labai greitas bei trumpas, jo nepastebėjo net T. M. sutuoktinė, nors stovėjo visai šalia (iš D. M. parodymų), nukreiptas išskirtinai į nukentėjusįjį, o ne į viešosios tvarkos ar rimties trikdymą.

12. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog prie nusikalstamų T. M. veiksmų prisidėjo provokuojantis P. P. elgesys. Kaip minėta, iš vaizdo įrašo Nr. 2 matyti, kad nukentėjusiajam praeinant pro T. M., šis buvo nuo jo nusisukęs, todėl P. P. nebuvo jokio pagrindo kreiptis į jį ar reikšti kažkokias pretenzijas. Nežiūrint į tai, praeidamas pro šalį P. P. pasakė T. M. „tu savo bobai paaiškink“. Toks komentaras kito asmens atžvilgiu yra nepagarbus ir įžeidžiantis, kaip ir ankstesnis nukentėjusiojo poelgis – nuo žemės pakeltos bandelės grąžinimas į prekybos vietą, kuris rodo nepagarbą ir gali padaryti žalą kitiems pirkėjams. Būtent ankstesnio konflikto kontekste po P. P. išsakytų nepagarbių žodžių T. M. ir ėmėsi neteisėtų veiksmų. Nei pirmosios instancijos teismas, nei apygardos teismas tokių veiksmų nepateisina, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojančio pobūdžio, taip pat yra teisinga ir pagrįsta.

13. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad T. M. padaryta veika, nors ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, tačiau pagal objektyviųjų (nežymaus sužalojimo pobūdis ir padariniai) ir subjektyviųjų (staiga kilusi tyčia esant provokuojančiam elgesiui) požymių turinį, jų pasireiškimą nebuvo pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių (lot. ultima ratio) taikymas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui atleisti T. M. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.

14. Sutiktina su apelianto kritika pirmosios instancijos teismo argumentui, kad kaltinamojo smurtiniai veiksmai buvo atlikti ne dėl chuliganiškų paskatų, o siekiant sudrausminti nukentėjusįjį dėl galimai netinkamo jo elgesio, kaip tai suprato kaltinamasis. Įvertinus anksčiau aptartų T. M. parodymų turinį, tokia išvada yra pernelyg kategoriška. Pirmosios instancijos teisme T. M. negalėjo aiškiai nurodyti savo nusikalstamo poelgio priežasties, tai parodė, kad norėjo sulaikyti, tai ginti sutuoktinę, tai pasiaiškinti, tai išvis teigė, jog pasielgė instinktyviai, neturėdamas išankstinio tikslo. Iš tokių parodymų, veiksmų spontaniškumo ir sugriebimo vietos, negalima vienareikšmė išvada, jog T. M. siekė tik sudrausminti nukentėjusįjį. Kita vertus, vien T. M. veiksmų motyvas (noras sudrausminti, pamokyti ar kt.) bendrame jo trumpalaikių, spontaniškų veiksmų kontekste, reaguojant į provokuojantį elgesį, teismo įsitikinimo dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo neįtakoja.

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų proceso išlaidų priteisimo

15. Apeliantas apylinkės teismo prašė priteisti 600 EUR proceso išlaidas už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, pateikė išlaidas pagrindžiančią 2022 m. rugsėjo 10 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2022 m. rugsėjo 10 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį sąskaitos apmokėjimą (1 t., b. l. 163, 164), tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiuo klausimu kasacinio teismo suformuota teismų praktika, tokį apelianto reikalavimą atmetė. Apygardos teismas tokiam apylinkės teismo sprendimui pritaria.

16. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Kita vertus, pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš tokio kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojoje byloje priėmus procesinį sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir procesą nutraukti, nukentėjusiojo prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo BPK VIII skyriaus numatyta tvarka negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-93-788/2017, 2K-128-489/2020, Nr. 2K-231-489/2020). Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso išlaidų nukentėjusiajam priteisimo, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, todėl sprendimas šioje dalyje atisakyti tenkinti P. P. reikalavimą yra pagrįstas ir teisėtas.

17. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad jei teismas mano, jog BPK yra teisės spraga dėl proceso išlaidų priteisimo nukentėjusiajam, tais atvejais, kai kaltininkas yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą siekiant įvertinti ar toks teisinis reglamentavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Iš tiesų įstatymų leidėjas nėra tiesiogiai BPK sureglamentavęs atvejų, kaip spręsti proceso išlaidų klausimą, kuomet asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau šiuo klausimu esant nusistovėjusiai anksčiau nurodytai teismų praktikai teisėjų kolegija pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neįžvelgia. Be to, apeliantas savo apeliacinio skundo argumento dėl BPK 105 straipsnio galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai visiškai nepagrindė, todėl tokie apelianto argumentai laikytini labiau subjektyvia šių teisės normų kritika, o ne jų konstitucingumo klausimo kėlimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo P. P. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.