- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-07
- Bylos Nr.
- 2S-699-544/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00863-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Suinteresuotas asmuo
- „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini) “, R. N., „(duomenys neskelbtini) “
- Pareiškėjas
- J. M., L. M.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-699-544/2015
Teisėjas Rimvydas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00863-2014-8
2015 m. spalio 7 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens „(duomenys neskelbtini)“, AB atskirąjį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-54-477/2015 pagal pareiškėjų J. M. (J. M.) ir L. M. pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – AB (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini) “, UAB „(duomenys neskelbtini) “, R. N., „(duomenys neskelbtini) “, AB ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai J. M. ir L. M. Zarasų rajono apylinkės teismui pateiktu pareiškimu prašė iškelti jiems, kaip fiziniams asmenims, bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti E. M.. Nurodė, kad jie Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 2 straipsnio 2 dalies prasme yra nemokūs, nes negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Skoliniai įsipareigojimai kreditoriams pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo teismui dieną sudaro 80 952, 29 Eur. Pareiškėjai tapo nemokūs po 2008 m. buvusios finansinės krizės bei sunkių ligų, šiuo metu abu yra neįgalūs ir gyvena iš minimalų pragyvenimo lygį tenkinančių pajamų. J. M. gauna 79,63 Eur nedarbingumo pensiją, o L. M. – 79,63 Eur nedarbingumo pensiją ir apie 115,85 Eur dydžio darbo užmokestį, taigi jų pajamos siekia vos 275,10 Eur. Pareiškėjai jų vardu registruotų transporto priemonių, traktorių savaeigių ar žemės ūkio mašinų, o taip pat akcijų ar vertybinių popierių, iš kurių būtų galima padengti bent dalį įsiskolinimų, neturi, materialinės pagalbos iš artimųjų ar aplinkinių negauna, tačiau nuosavybės teise jiems priklauso santuokoje įgytas turtas – žemės sklypai, esantys Štadvilių kaime, Zarasų rajone. Be to, per pastaruosius trejus metus iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jie nesudarė jokių sandorių, nėra teisti ar bausti administracine tvarka, nėra įrašyti į priklausomybių ligų įskaitą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu suinteresuoti asmenys „(duomenys neskelbtini)“, AB ir UAB „(duomenys neskelbtini) “ nesutiko su J. M. ir L. M. pareiškimu ir prašė jų pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkinti. Tokią savo poziciją suinteresuoti asmenys iš esmės motyvavo tuo, kad pareiškėjai buvo nesąžiningi, kadangi negalėdami vykdyti turimų skolinių įsipareigojimų jie toliau skolinosi pinigines lėšas. Suinteresuoti asmenys AB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimais į pateiktą pareiškimą neprieštaravo dėl bankroto bylos J. M. ir L. M. iškėlimo, o suinteresuotas asmuo R. N. atsiliepimo į pateiktą pareiškimą nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Zarasų rajono apylinkės teismas skundžiama nutartimi iškėlė pareiškėjams J. M. ir L. M. bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė E. M. bei patvirtino 307 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį būtiniems pareiškėjų poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Teismas konstatavo, kad pagal FABĮ 6 str. 1 d. nuostatą teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, jog fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų. Įstatymo 2 str. 2 d. nustatyta, kad fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015 m. birželio 1 d. nutartį iškelti bankroto bylą pareiškėjams, įvertino, kad jie yra skolingi kreditoriams: UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 5 639,75 Eur (19 472,93 Lt), UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 42,74 Eur (147,57 Lt), R. N. – 4 301,59 Eur (14 736,39 Lt), „(duomenys neskelbtini)“, AB – 52 460,97 Eur (181 137,23 Lt) bei AB (duomenys neskelbtini) – 14 459,28 Eur (49 925 Lt). Atsižvelgdamas į tai, kad J. M. ir L. M. skoliniai įsipareigojimai atsirado anksčiau, nei prieš tris metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylas priėmimo teisme, teismas sprendė, jog pareiškėjai negali būti laikomi nesąžiningais FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. prasme. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjų pasiūlymą ir aplinkybę, kad suinteresuoti asmenys nepateikė prieštaravimų dėl bankroto administratoriaus kandidatūros ir jam nustatyto atlyginimo dydžio, bankroto administratoriumi paskyrė E. M. bei įpareigojo jį per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos pateikti teismui lėšų, reikalingų bankroto procedūroms atlikti, pagrindimą, kadangi patikslintame pareiškime ir paslaugų teikimo sutartyje nurodyta paslaugų kaina nėra pagrįsta.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo „(duomenys neskelbtini) “, AB prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti J. M. ir L. M. fizinių asmenų bankroto bylą. Vadovaudamasis FABĮ 1 str. 1 d. ir 6 str. 1 d. nuostatomis apeliantas nurodė, kad pareiškėjams turėjo būti atsisakytina kelti bankroto bylą FABĮ 5 str. 8 d. pagrindu. Mano, jog vertinant pareiškėjų pareiškime išdėstytas priežastis, sukėlusias jų nemokumą, turėjo būti vadovaujamasi Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1384-658/2014, pateiktais išaiškinimais, kur apeliacine tvarka buvo sprendžiamas klausimas, ar asmenys, prisiėmę naujus finansinius įsipareigojimus, tuo metu, kai jau nebegalėjo vykdyti ankstesniais sandoriais prisiimtų finansinių įsipareigojimų, gali būti laikomi nesąžiningais FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. prasme. Šiuo atveju pareiškėjai skolinosi papildomas sumas negalėdami vykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, todėl galima pagrįstai daryti išvadą, kad jie elgėsi nesąžiningai, neprotingai ir neatsakingai sudarydami vis naujus sandorius ir prisiimdami vis naujus įsipareigojimus. Pareiškėjai su banku 2008 m. gegužės 21 d. buvo sudarę kredito sutartį Nr. 08-055208-FA, pagal kurią jiems buvo suteiktas 189 000 Lt kreditas namo remontui, tačiau ši paskola buvo panaudota ne pagal paskirtį. Šį faktą patvirtina ne tik pačių pareiškėjų paaiškinimai, kad 70000 Lt suma buvo panaudota ne namo remontui, o verslui, t. y. paskolinta UAB „(duomenys neskelbtini) “, tačiau ir UAB „(duomenys neskelbtini) “ sąskaitos išrašas, pateiktas šioje civilinėje byloje. Pareiškėjas J. M. 2015-05-20 vykusio teismo posėdžio metu patvirtino, kad, teikdamas bankui paraišką pirmiau minėtam kreditui gauti, buvo nesąžiningas ir nurodė visą eilę namo remonto darbų, kurių net neketino atlikti. Be to išvadą, kad J. M. buvo nesąžiningas, patvirtina ir tai, kad jis 2015 m. gegužės 20 d. vykusiame teismo posėdyje, paklaustas teisėjo ir banko atstovo, kaip ketino grąžinti skolas kreditoriams, paaiškino, kad pinigų tikėjosi išlošti loterijoje ir kad kiekvieną savaitę pirkdavo įvairius loterijos bilietus.
Atskiruoju skundu „(duomenys neskelbtini) “, AB nesutinka ir su apylinkės teismo išvada, kad pareiškėjų sąžiningumas turėtų būti vertinamas laikotarpiu nuo 2011-12-22 iki 2014-12-22, t. y. tik 3 kalendorinių metų iki pareiškėjai pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo laikotarpiu. Pabrėžia, kad analogiškoje situacijoje Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1068-590/2015, vertindamas pareiškėjo nemokumą, neapsiribojo 3 metų laikotarpiu sudarytomis paskolos sutartimis ir konstatavo, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Pastarojoje nutartyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 str. išvardintas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios sudaro pagrindą preziumuoti kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumą. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 str. įtvirtintų pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti pareiškėjo nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima. Tačiau FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu, t. y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. CK 1.5 str. įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Todėl asmuo, būdamas sąžiningas, protingas ir rūpestingas ir jau turėdamas finansinių įsipareigojimų kreditoriams, privalėjo suprasti, kad imdamas naujus vartojimo kreditus didina savo įsipareigojimus kreditoriams, o pagal gaunamas pajamas šių įsipareigojimų realiai negalės įvykdyti. Mano, jog ši situacija leidžia daryti išvadą, kad toks asmuo pats sau sukėlė nemokumą, yra nesąžiningas, o per fizinio asmens bankroto institutą siekia nusimesti finansinę naštą, todėl jam neturi būti suteikiama teisė bankrutuoti, t. y. išvengti nesąžiningais veiksmai prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB (duomenys neskelbtini) nurodo „(duomenys neskelbtini)“, AB atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Atsiliepimu į pateiktą atskirtąjį skundą pareiškėjas J. M. prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti 2015 m. birželio 1 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nutartį. Nurodo, kad nesutinka su skundo argumentais, jog jis finansinius įsipareigojimus prisiėmė žinodamas, kad jų negalės realiai įvykdyti. Pabrėžia, jog pagrindinis pinigų skolinimosi tikslas buvo išlaikyti ir atgaivinti verslą, iš kurio galėtų gauti daugiau pajamų, pragyventi ir grąžinti skolas. Į bylą yra pateikti įrodymai, kad nuo 2006-12-01 iki 2012-12-13 veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vieninteliu akcininku ir direktoriumi buvo jis, o piniginės lėšos buvo skolinamos prieš pat finansinę krizę ir jai prasidėjus (2007 – 2009 metais). Mano, kad jo rizika tuo momentu buvo pagrįsta, juo labiau, kad tuomet niekas nežinojo, kokius skaudžius padarinius sukels krizė. Jis, kaip verslininkas, tuo metu tikėjo prieš tai sparčiai augusios ekonomikos galimybėmis, buvo įsitikinęs, kad jo bendrovės, kaip ir visos ekonomikos, finansiniai sunkumai tik laikini, todėl stengėsi verslą atgaivinti ir kiek įmanoma išlaikyti. Būtent tuo tikslu ir skolinosi lėšas, tačiau tą daryti nustojo iškart po to, kai tapo aišku, jog bendrovės veiklos tęsti nepavyks (2010 metų pradžioje), po ko bankrutavo ir pati bendrovė. Be to, galimybes išlaikyti verslą ar gauti kitokias pajamas labai sumažino nuolat prastėjanti jo ir sutuoktinės sveikata bei mažėjantis darbingumas. Taigi nemokumą sąlygojo objektyvios priežastys. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014 pabrėžė, jog svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. reikalauja, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Šiuo atveju aplinkybė, kad jis dalį paskolos panaudojo ne pagal paskirtį, neturėjo įtakos jo mokumui, kadangi šias lėšas panaudojus būsto remontui mokumas nebūtų padidėjęs.
Kartu pareiškėjas nesutinka, kad jo sąžiningumas būtų vertinamas per ilgesnį nei 3 metai laikotarpį, kadangi teismas, vadovaudamasis FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., pagrįstai konstatavo, jog nuo 2011-12-22 iki 2014-12-22 (per 3 metus iki pareiškimo padavimo) nei jis, nei jo sutuoktinė CK 6.67 str. numatytų sandorių nesudarė ir kitokių nesąžiningų veiksmų neatliko. Paskutinė kredito sutartis buvo sudaryta 2009 m. gruodžio 28 d., o tai patvirtina, jog nėra jokių kliūčių iškelti bankroto bylą. Be to, tai, kad sąžiningumo aspektu turi būti vertinami pareiškėjų veiksmai už 3 metų laikotarpį iki pareiškimo dėl bankroto bylos padavimo, patvirtina ir kasacinio teismo praktika (pvz. kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-394-415/2015; 3K-3-65/2015; 3K-3-561/2014).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.), išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis FABĮ nuostatomis, pareiškėjams J. M. ir L. M. iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, apeliantui teigiant, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias skolininko sąžiningumą ir todėl nepagrįstai iškėlė bankroto bylą.
FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Pagal FABĮ 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pagal FABĮ 2 str. 2 d., fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kai pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, o visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Kasacinio teismo praktikoje yra aptarti ir suformuluoti sąžiningo žmogaus elgesio matai pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus ir laikomasi nuomonės, jog priimant FABĮ nebuvo siekiama padėti nesąžiningiems asmenims atstatyti savo mokumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013 ir kt.). Pagal FABĮ nuostatas nereikalaujama, kad tam, jog fiziniam asmeniui būtų iškelta bankroto byla, turi būti konstatuota, jog jis nemokiu tapo dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.), taip pat nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Vertinant asmens galimybę bankrutuoti yra aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą, o menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti. Pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. yra reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui.
Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjai J. M. ir L. M. laikotarpiu nuo 2007 iki 2009 m. sudarė eilę kredito sutarčių su bankais ( „(duomenys neskelbtini)“, AB, AB (duomenys neskelbtini)), kreditų įmonėmis (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“) bei R. N.. Byloje iš esmės neginčijamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktas, kad pareiškėjai yra nemokūs, kad, negaudami pakankamai piniginių lėšų, jie negalėjo vykdyti finansinių įsipareigojimų, kuriems suėjęs mokėjimo terminas, ir kurie bylos nagrinėjimo dienai sudarė 76 904,33 Eur. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad J. M. yra neįgalus asmuo nuo 2009 metų, L. M. – nuo 2011 metų, kad jų bendros pajamos yra apie 380 Eur (netekto darbingumo pensijos ir L. M. darbo užmokestis), į tai, kad kredito sutartys yra sudarytos daugiau nei prieš 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme, į tai, kad jie negauna papildomos finansinės paramos, neturi registruojamo kilnojamojo turto, akcijų ar kitų vertybinių popierių, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjai yra nemokūs bei sąžiningi. Atskiruoju skundu „(duomenys neskelbtini)“, AB prašo pripažinti pareiškėjus buvus nesąžiningais motyvuodamas tuo, kad jų elgesys turėtų būti vertinamas ilgesniu nei 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme laikotarpiu, kuriuo pareiškėjai ne tik gautą kreditą panaudojo ne pagal paskirtį, tačiau, jau turėdami neįvykdytų finansinių įsipareigojimų, prisiėmė naujų. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atskirtojo skundo argumentais nesutinka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas FABĮ, ne kartą yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-561/2014, 3K-3-65/2015, 3K-3-394-415/2015). Taigi aptariamu atveju atskirtojo skundo argumentai, jog turėtų būti vertinamas pareiškėjų elgesys ilgesniu, nei 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme, laikotarpiu yra nepagrįstas, juo labiau, kad toks FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nuostatų aiškinimas sunkintų asmens teisinę padėtį labiau, nei tai numatyta įstatyme. Apeliantas be pagrindo remiasi apygardos teismų nutartyse padarytomis išvadomis nagrinėjamu klausimu, nes vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.).
Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti ir su kitu apelianto skundo argumentu, jog pareiškėjai elgėsi nesąžiningai panaudodami dalį gauto kredito verslui, o, be to, jau turėdami neįvykdytų finansinių įsipareigojimų prisiėmė naujų. Pagal formuojamą kasacinės instancijos teismo praktiką, fiziniam asmeniui prisiimant įsipareigojimus kreditoriaus suklaidinimas dėl asmens turtinės padėties gali rodyti tokio asmens nesąžiningumą. Tačiau tokie asmens veiksmai (neveikimas) turi būti vertinami ir nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju nei apeliantas, nei kiti asmenys nepateikė įrodymų, kad pareiškėjai J. M. ir L. M., 2008-05-21 sudarydami 189 000 Lt dydžio kredito sutartį su „(duomenys neskelbtini)“, AB dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Zarasų rajone, remonto, būtų nuslėpę kokius nors duomenis apie savo finansinę būklę ar turimus įsipareigojimus (1 t., b. l. 138-163, CPK 178 str.). Šiuo atveju bankas, įvertinęs pareiškėjų finansinę padėtį, o taip pat galėdamas gauti praktiškai bet kokius duomenis apie jų turimus finansinius įsipareigojimus, suteikė J. M. ir L. M. pakankamai didelio dydžio kreditą būsto remontui ir nereikalavo šių lėšų panaudojimo įrodymų. Iš bylos duomenų matyti, kad minėtas namas buvo įkeistas „(duomenys neskelbtini)“, AB garantuojant pareiškėjui tuomet priklausiusios, o šiuo metu jau veiklą baigusios dėl bankroto, UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolos grąžinimą (1 t., b. l. 140-141). Paskolos grąžinimui užtikrinti įkeistas turtas, tame tarpe – ir namas, kurio remontui suteikta paskola, buvo parduotas varžytinėse pagal 2010-10-18 Utenos rajono apylinkės teismo nutartį, bet įkaito turėtojas ir kredito davėjas „(duomenys neskelbtini)“, AB ir tuomet jokių pretenzijų dėl to, kad įkeistas turtas nesuremontuotas, nekėlė, sutartį nutraukė ne dėl to, kad kreditas panaudotas ne pagal paskirtį (1 t., b. l. 164-166). Tai patvirtina, kad kreditorius šios aplinkybės nelaikė esminiu sutarties pažeidimu ar nesąžiningu pareiškėjų elgesiu kreditoriaus atžvilgiu. Be to, aplinkybė, jog dalis gautų kredito lėšų buvo panaudotos ne būsto remontui, o bendrovės ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad būtent šis faktas lėmė pareiškėjų nemokumą ir, kad jeigu pareiškėjas pinigus būtų panaudojęs būsto remontui, tai jis nebūtų tapęs nemokiu, t. y. nėra jokio priežastinio ryšio tarp suteikto kredito panaudojimo ne būsto remontui ir J. M. bei L. M. nemokumo. Tokios išvados nepaneigia ir argumentas, jog pareiškėjai, turėdami finansinių įsipareigojimų, prisiėmė naujų įsipareigojimų. Šiuo atveju didžiausia pareiškėjų įsiskolinimų kreditoriams dalis yra 14 459,28 Lt skola AB (duomenys neskelbtini) ir 52 460,97 Eur skola „(duomenys neskelbtini)“, AB, kurios yra susidariusios iš 2007-12-21 laidavimo bei 2008-05-21 būsto remonto sutarčių (1 t., 138 – 149, 170 – 185 b. l., 2 t., 32, 33 b. l.). Vėlesnės pareiškėjų pasiskolintos sumos bei likęs įsiskolinimas jas lyginant su virš minėtomis buvo ženkliai mažesnės (5639,75 Eur, 4301,59 Eur, 42,74 Eur), vėliausia piniginių lėšų paskolos sutartis sudaryta 2009-12-28, dalis reikalavimų padengta. Atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos duomenis nuo 2011-09-01 iki šiol L. M. mokama netekto darbingumo pensija, tačiau ji pagal galimybes dirba, J. M. – nuo 2009-05-05 mokama ligos pašalpa ir netekto darbingumo pensija ir jis ieško darbo (1 t., 13, 25, 34 b. l., 2 t., 69 b. l.), šiuo metu abu sutuoktiniai tebėra neįgalūs, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jie tyčia prisiėmė finansinių įsipareigojimų nepateisinamais tikslais siekdami jų nevykdyti. Byloje nepaneigti pareiškėjų teiginiai apie tai, kad jų finansinei padėčiai itin daug neigiamos įtakos turėjo žymus sveikatos būklės pablogėjimas bei užklupusi finansinė krizė, kurią tikėjosi išgyventi investuodami į nuosavą verslą (UAB „(duomenys neskelbtini)“), o kai tai nepavyko jie nedidino turimų finansinių įsipareigojimų. Byloje neįrodyta, kad pareiškėjai apelianto nurodytu laikotarpiu būtų perleidę savo turtą ar pinigines lėšas tretiesiems asmenims, sudarę aiškiai sau nenaudingus ar nuostolingus sandorius, kas leistų J. M. ir L. M. veiksmus laikyti nesąžiningais. Be to, kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, byloje nėra (CPK 178 str.).
Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau aptartas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą (CPK 263 str. 1 d.) išvadą, kad pareiškėjai J. M. ir L. M. yra nemokūs ir buvo sąžiningi, dėl ko skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą