- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-28
- Bylos Nr.
- 2S-1068-590/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36456-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Pareiškėjas
- J. D.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus
- Kategorijos
- 2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys – Vilniaus regiono kredito unija, UAB „General Financing“, UAB „Ūkio banko lizingas“, UAB „Nordecum“, UAB „MCB Finance“, „Swedbank“, AB, J. D.; išvadą duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. D. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą. Nurodė, kad jis 2011 metais pasiskolino iš suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB 10 000 Lt, kuriuos panaudojo suinteresuoto asmens J. D. tėvams nuosavybės teise priklausančioms ūkinės paskirties patalpoms įrengti ir pritaikyti gyventi. Pareiškėjas su sutuoktine (suinteresuotu asmeniu J. D.) ketino gyventi nurodytose patalpose. Pareiškėjas įdėjo plastikinius langus, atliko pirminę minimalią apdailą, bet pritrūko lėšų ir nurodytos patalpos neperdarytos į gyvenamąsias. Pažymėjo, jog suinteresuotas asmuo Vilniaus regiono kredito unija 2011-11-10 pareiškėjui suteikė 10 000 Lt vartojimo kreditą automobiliui įsigyti. Pareiškėjas įsigijo automobilį, neturi vairuotojo pažymėjimo, bet automobilį vairuoja sutuoktinė (suinteresuotas asmuo J. D.). Transporto priemonė naudojama pareiškėjo šeimos poreikiams tenkinti. Pareiškėjo šeimos gyvenamoji vieta toli nuo Vilniaus, pareiškėjas ir sutuoktinė dirba Vilniuje, todėl jiems automobilis būtinas. Suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ 2013-02-14 suteikė pareiškėjui 15 000 Lt kreditą. Nurodytą kreditą pareiškėjas panaudojo jo tėvams nuosavybės teise priklausančioms ūkinės paskirties patalpoms įrengti ir padaryti tinkamoms gyventi, nes persikėlė į jas gyventi. Nurodytose patalpose pareiškėjas sumontavo šildymo kapsulę. Pareiškėjui pritrūko lėšų, todėl jis nebaigė įrengti aptariamų patalpų. Pareiškėjui tapo neįmanoma iš per mėnesį gaunamų pajamų mokėti mėnesinių įmokų visiems kreditams grąžinti. Dėl to pareiškėjas iš UAB „Nordecum“ 2013 m. rugsėjo mėn. pasiskolino 10 000 Lt. Nurodytą kreditą pareiškėjas panaudojo ankstesnių kreditų mėnesinėms įmokoms mokėti, taip pat malkoms ir anglims pirkti. Suinteresuotas asmuo UAB „Ūkio banko lizingas“ 2013-10-18 suteikė pareiškėjui 6 480 Lt vartojimo kreditą. Šį kreditą buvo priverstas imti dėl gimusio sūnaus A. D.. Gimus kūdikiui, padidėjo pareiškėjo šeimos išlaidos. Dėl to pareiškėjas iš suinteresuoto asmens UAB „MCB Finance“ paėmė dar vieną kreditą, kurio dydis 5 860,37 Lt. Pažymėjo, jog buvo atsakingas ir sąžiningas, nes naujus kreditus ėmė senesniesiems refinansuoti, siekė tvarkingai ir padoriai gyventi, t. y. remontavo gyvenamuosius būstus. Pareiškėjo nuomone, asmens gyvenimo nesėkmės ir dėl jų atsiradusi sunki turtinė padėtis negali būti laikoma nesąžiningumo ir neatsakingumo požymiu. Paaiškino, kad negali pateikti įrodymų apie tai, kokių prekių pirko ir kokius poreikius tenkino iš kreditų, kiek ir kokių senų kreditų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo Vilniaus regiono kredito unija prašė teismo atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nes pastarasis, sudarydamas su suinteresuotu asmeniu Vilniaus regiono kredito unija 2011-11-10 paskolos sutartį, sutarties 8.5 punkte įsipareigojo neimti paskolų iš kitų kredito įstaigų ar fizinių bei juridinių asmenų. Po nurodytos sutarties 2013 – 2014 metais sudaręs naujas kredito sutartis su kitais kreditoriais, pareiškėjas grubiai pažeidė su suinteresuotu asmeniu Vilniaus regiono kredito unija sudarytos paskolos sutarties sąlygas. Pareiškėjas klaidina teismą, kad vėlesnes kredito sutartis sudarė ankstesniems kreditams refinansuoti. Nurodytas argumentas atsiliepime grindžiamas tuo, kad pareiškėjas nerefinansavo su suinteresuotu asmeniu Vilniaus regiono kredito unija 2011-11-10 sutarties gauto kredito, nes nurodytas kreditas negrąžintas iki šiol, pareiškėjo skola yra 5 645,53 Lt ir dėl jos priteisimo suinteresuotas asmuo Vilniaus regiono kredito unija kreipėsi į teismą. Pagal aptariamą kredito sutartį, kredito grąžinimo terminas buvo nuo 2011-11-10 iki 2016-10-17. Nesuėjus nurodytam terminui, pareiškėjas skolinosi iš kitų kreditorių. Dėl to pareiškėjui fizinio asmens bankroto byla negali būti iškelta (CK 6.67 str.; FABĮ 5 str. 8 d.).
Suinteresuoti asmenys UAB „Nordecum“ ir UAB „Ūkio banko lizingas“ atsiliepimuose į pareiškėjo pareiškimą prašė jį patenkinti.
Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB prašė atmesti pareiškimą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo. Nurodė, kad pareiškėjas skolinosi papildomas sumas, negalėdamas vykdyti turimų įsipareigojimų. Dėl to pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, neprotingai ir neatsakingai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-01-27 nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui J. D. bankroto bylą. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo bendra skola visiems kreditoriams yra 56 276,22 Lt, t. y. 16 298,72 Eur. Nurodyta suma viršija 25 MMA, t. y. 7 500 Eur. Pareiškėjo darbo užmokestis per mėnesį yra 1 750 Lt atskaičius mokesčius. Iki 2013 m. pareiškėjo sutuoktinė gaudavo apie 1 200 Lt darbo užmokestį per mėnesį, vėliau iki 2013-12-31 – motinystės pašalpą nuo 119,36 Lt iki 874,44 Lt. Šiuo metu pareiškėjo sutuoktinės darbo užmokestis yra 400 Lt per mėnesį ir motinystės pašalpa – 450 Lt per mėnesį, iš viso – 850 Lt pajamų. Taigi, bendros pareiškėjo šeimos pajamos yra apie 2 550 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad pagal 2011-07-30 vartojimo kredito sutartį kas mėnesį pareiškėjas turi mokėti 235,27 Lt, pagal 2011-11-10 vartojimo kredito sutartį – 225 Lt įmokoms, pagal 2013-02-14 vartojimo kredito sutartį – 572,92 Lt, pagal 2013-10-18 vartojimo kredito sutartį – 255,22 Lt, pagal 2014-04-22 vartojimo kredito sutartį – 470,43 Lt įmoką. Taigi, iš viso per mėnesį pareiškėjas privalo sumokėti kreditoriams daugiau negu 1 800 Lt (duomenų apie kreditoriui UAB „Nordecum mokėtiną mėnesinę įmoką į bylą nepateikta). Nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nekilnojamojo turto neturi, taip pat nebuvo įgiję anksčiau. Pareiškėjo šeima turi 2000 metų laidos automobilį „Opel Zafira“. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad turint tokio, kaip pareiškėjo ir jo sutuoktinės kartu sudėjus, dydžio pajamas neįmanoma įvykdyti visus įsipareigojimus kreditoriams, bet pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų tartis ir derėtis su kreditoriais skolų grąžinimo klausimais. Pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių tinkamai vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų apie tai, kad, panaudodamas vėliau gautus kreditus, grąžino dalį anksčiau gautų kreditų. 2011–2014 metais pareiškėjas gavo šešis kreditus. Įvertinęs visų kreditų paėmimo aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neteisingai įvertino savo mokumą, poreikių ir galimybių grąžinti gautus kreditus, taip pat mokėti palūkanas santykį. Sudarydamas vartojimo kredito sutartis, pareiškėjas įsipareigojo neimti paskolų iš kitų kredito įstaigų, kitų juridinių ir fizinių asmenų, neprisiimti kitų finansinių įsipareigojimų, jeigu nevykdo arba negalės tinkamai vykdyti prievolių pagal ankstesnes sutartis. Be to, pareiškėjas vartojimo kredito sutartyse įsipareigojo nedelsdamas pranešti kreditų davėjams apie savo mokumo sumažėjimą, bei bet kokias aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui tampa sunkiau vykdyti prievoles pagal vartojimo kredito sutartis. Nurodytų įsipareigojimų pareiškėjas kredito davėjams nevykdė. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visetą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, imdamas vis daugiau kreditų, nepranešdamas apie tai kitiems kreditoriams, vėluodamas grąžinti anksčiau gautus kreditus, elgėsi nesąžiningai dėl visų kreditorių FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme. Pareiškėjas prisiėmė finansinių įsipareigojimų, kuriuos jam įvykdyti sunku, ir, tai žinodamas, pats sumažino savo mokumą. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėją laikė neatsakingu ir nesąžiningu. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo nesąžiningumą kreditoriams patvirtina aplinkybė, jog jis, pagerinęs kitų asmenų turtą, nesiėmė jokių veiksmų patirtiems nuostoliams atgauti. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas konstatavo, kad yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto sąlyga, t. y. pareiškėjo veiksmai dėl kreditorių nesąžiningi imant vartojimo kreditus, todėl teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas J. D. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-27 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo J. D. pareiškimą tenkinti ir iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui J. D.. Nurodo, kad teismas konstatavo, jog finansinių įsipareigojimų našta pareiškėjui yra per sunki, ir kreditoriams skolų grąžinti nėra įmanoma. Šiuo konstatuotas pareiškėjo nemokumas FABĮ atžvilgiu. Pareiškėjo padėtis itin komplikuota, savarankiškai jis niekuomet negrąžins skolų ir neatstatys mokumo. Akivaizdu, jog neiškėlus bankroto bylos, tiek pareiškėjo, tiek kreditorių interesai bus pažeisti. Pažymi, jog teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie kreditų panaudojimą grąžinant senesnius kreditus. Tačiau toks argumentas yra visiškai nepagrįstas, kadangi pareiškėjas neturi galimybės pateikti neišlikusių įrodymų. Refinansavimo faktas yra matomas iš bylos aplinkybių visumos, pvz. Vilniaus regioninei kredito unijai pareiškėjas mokėjo ilgą laiką (netgi iki bankroto bylos iškėlimo), kas lemia, jog pareiškėjas vykdė įsipareigojimus, panaudodamas kreditais gautas lėšas, kas neleidžia teigti, jog pareiškėjas neįrodė refinansavimo fakto, juolab, kad jis ilgą laiką reguliariai dengė ir kitus kreditus. Nurodo, kad pareiškėjo byloje nebuvo jokių duomenų apie akivaizdų pareiškėjo nesąžiningumą, ši aplinkybė nebuvo įrodyta, todėl negalėjo būti konstatuota. Kadangi byloje nebuvo įrodyta ir tai, jog pareiškėjas sudarė sandorius, kurie pagal CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas prezumpcijas laikomi pažeidžiančiais kreditorių interesus dėl tokio sandorio šalių nesąžiningumo, teismas visiškai nepagrįstai taikė pareiškėjui FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. esančią nuostatą ir konstatavo nesąžiningumą, ko pasekmėje nepagrįstai neiškėlė fizinio asmens bankroto bylos.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus regiono kredito unija atsiliepimu į pareiškėjo J. D. atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-27 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, įvertinęs visas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, pagrįstai atsisakė iškelti apeliantui bankroto bylą. FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. numato pagrindą, kuriam esant bankroto byla fiziniam asmeniui negali būti keliama. Apeliantas per pastaruosius 3 metus (2012-2014 metais) elgėsi nesąžiningai sudarinėdamas su naujais kreditoriais naujus paskolų sandorius, pažeidinėdamas esamų kreditorių interesus ir jau pasirašytų paskolos sutarčių sąlygas (draudžiančias be kreditoriaus sutikimo/leidimo imti naujas paskolas). Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad jis pasirašinėjo naujus paskolų sandorius esamų paskolų refinansavimui – esamos paskolos sutartys buvo ilgalaikės ir jų terminai nebuvo pasibaigę, pvz. apelianto sudarytos kredito sutarties su Vilniaus regiono kredito unija terminas buvo nuo 2011-11-10 iki 2016-10-17. Po šios sutarties vien 2013 m. buvo pasirašytos 3 naujos paskolų sutartys su UAB „General Financing“, UAB „Nordecum“ ir UAB „Ūkio banko lizingas“, tačiau refinansuota nebuvo nei pirmoji paskola (AB „Swedbank“), nei antroji paskola (Vilniaus regiono kredito unijos paskola).
Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB atsiliepimu į pareiškėjo J. D. atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-27 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjui atsisakytina kelti bankroto bylą vadovaujantis FABĮ 5 str. 8 d. Vertinant pareiškėjo pareiškime išdėstytas priežastis, sukėlusias pareiškėjo nemokumą, turėtų būti vadovaujamasi Kauno apygardos teismo 2014-07-03 nutartyje civ. b. Nr. 2S-1384-658/2014 pateiktais išaiškinimais, kur buvo apeliacine tvarka sprendžiamas klausimas, ar asmenys, prisiėmę naujus finansinius įsipareigojimus, tuo metu kai jau nebegalėjo vykdyti ankstesniais sandoriais prisiimtų finansinių įsipareigojimų gali būti laikomi nesąžiningais FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. prasme. Pareiškėjas nurodo, kad pablogėjus finansinei padėčiai tapo sunku įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus ir, kaip matyti iš kreditorių sąrašo, pareiškėjas kreipėsi į greituosius kreditus teikiančias bendroves. Pareiškėjas skolinosi papildomas sumas negalėdamas vykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, neprotingai ir neatsakingai sudarydamas vis naujus sandorius ir prisiimdama vis naujus įsipareigojimus.
Suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ atsiliepimu į pareiškėjo J. D. atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-27 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjas negali remtis kreditų panaudojimu būsto remontui bei padidėjusių poreikių tenkinimui, kaip savo nemokumo pagrindu, nes nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kokios buvo pareiškėjo pajamos prisiimant kreditorinius įsipareigojimus, bei kokios buvo pajamos tuo metu, kai pareiškėjas nebegalėjo jų vykdyti. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, kam jis panaudojo paimtus kreditus. Nepateikus šių įrodymų, teismas negali remtis pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir nustatyti, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai, ir kad jo pateiti paaiškinimai yra realūs ir teisingi. Pažymi, jog pareiškėjas nurodo, kad jo nemokumą sukėlė tai, jog būsto remontui buvo išleista daug lėšų, didėjo šeimos poreikiai, nedidėjo jo pajamos. Tačiau pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažįstamos sukėlusiomis jo nemokumą, nes kreditai buvo imami ne siekiant tenkinti būtinus poreikius ar kompensuoti sumažėjusias pajamas, kurios kaip pats pareiškėjas nurodo nemažėjo, o tiesiog liko tokios pačios. Taigi, pareiškėjas turėjo suvokti, kad nekintant jo pajamų dydžiui ir prisiėmus tiek įsipareigojimų, kurių bendra kreditų įmoka visiems kreditoriams per mėnesį siekia apie 2 000 Lt, jis akivaizdžiai negalės jų tinkamai vykdyti, kadangi jo pajamos per mėnesį maksimaliai siekė 1987 Lt. Pareiškėjas, prisiimdamas vis naujus skolinius įsipareigojimus, prisiėmė nepamatuotą riziką, nors, įvertinęs savo finansines galimybes, privalėjo suvokti, kad savo pareigų kreditoriams įvykdyti negalės. Todėl tokių pareiškėjo sandorių sudarymas negali buti vertinamas kaip sąžiningas elgesys, atitinkantis protingo, rūpestingo bei atidaus asmens elgesio standartus. Pareiškėjas prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių jis realiai negalės vykdyti ir tai žinodamas, jis sudarinėjo naujas kredito sutartis ir taip pats sau sukėlė nemokumą. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas įsipareigojimų kreditoriams nepadengdavo (nėra padengtas nei vienas paimtas kreditas), toliau sudarydavo naujas kredito sutartis ir tokiu būdu didindavo savo įsipareigojimus ir jų sumą. Toks elgesys turi būti pripažintas nesąžiningu kreditorių atžvilgiu.
Suinteresuoti asmenys UAB „Ūkio banko lizingas“, UAB „Nordecum“, UAB „MCB Finance“, J. D. atsiliepimų į pareiškėjo J. D. atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė iškelti pareiškėjui J. D. bankroto bylą.
Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų, nustatytų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje (FABĮ 6 str. 1 d.). Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas J. D. sudarė šias sutartis: 2011-07-30 vartojimo kredito sutartį Nr. 11-035286-GV su „Swedbank“, AB, pagal kurią pareiškėjui buvo suteiktas 10 000 Lt vartojimo kreditas (1 t., b. l. 55-60); 2011-11-10 vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 11-00063 su Vilniaus regiono kredito unija, pagal kurią pareiškėjui suteikta 10 000 Lt dydžio paskola automobilio įsigijimui (1 t., b. l. 30-34); 2013-02-14 vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „General Financing“, pagal kurią pareiškėjui suteiktas 15 000 Lt dydžio vartojimo kreditas (1 t., b. l. 36-44); 2013-10-18 vartojimo kredito sutartį Nr. C310416364 su UAB „Ūkio banko lizingas“, pagal kurią pareiškėjui suteiktas 6 480 Lt vartojimo kreditas (1 t., b. l. 47-51); 2013-09-19 sutartį su UAB „Nordecum“, pagal kurią suteikta 10 000 Lt paskola; 2014-04-22 sutartį su UAB „MCB Finance“, pagal kurią pareiškėjui suteikta 5 860,37 Lt dydžio paskola (1 t., b. l. 66-71). Pareiškėjo bendra skola visiems kreditoriams yra 56 276,22 Lt, t. y. 16 298,72 Eur (1 t., b. l. 5, 52, 54, 92, 95, 100). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjo darbo užmokestis per mėnesį sudaro apie 1 750 Lt (506,83 Eur) atskaičius mokesčius. Pareiškėjo sutuoktinės pajamos per mėnesį iš viso sudaro apie 850 Lt (246,17 Eur) (b. l. 145). Taigi, bendros pareiškėjo šeimos pajamos per mėnesį yra apie 2 600 Lt (753,01 Eur), tuo tarpu pagal pareiškėjo sudarytas vartojimo kredito ir paskolos sutartis pareiškėjo iš viso per mėnesį mokėtina kreditoriams suma sudaro daugiau negu 1 800 Lt (521,31 Eur) (duomenų apie kreditoriui UAB „Nordecum mokėtiną mėnesinę įmoką į bylą nepateikta). Nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nekilnojamojo turto neturi. Pareiškėjo šeima turi 2000 metų laidos automobilį „Opel Zafira“. Ginčo dėl šių nustatytų aplinkybių byloje nėra.
Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Apeliantas skunde nurodo, kad jokių pažeidžiančių kreditorių teises sandorių, kurie sudarytų pagrindą abejoti jo sąžiningumu, jis nebuvo sudaręs, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo apelianto nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas šį atskirojo skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
Pažymėtina, jog civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje išvardintas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios sudaro pagrindą preziumuoti kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumą. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti pareiškėjo nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima. Tačiau, kaip jau minėta, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t. y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas J. D. jau turėdamas finansinių įsipareigojimų kreditoriui „Swedbank“, AB pagal 2011-07-30 vartojimo kredito sutartį ir kreditoriui Vilniaus regiono kredito unijai pagal 2011-11-10 vartojimo kredito (paskolos) sutartį, 2013 m. – 2014 m. laikotarpiu ėmė naujus vartojimo kreditus iš kitų kredito įstaigų, kurių bendra suma sudaro 37 340,37 Lt (10 814,51 Eur). Pareiškėjas, elgdamasis sąžiningai, protingai ir rūpestingai, galėjo bei turėjo suprasti, kad imdamas vis naujus vartojimo kreditus, didina savo įsipareigojimus kreditoriams, o pagal gaunamas pajamas šių įsipareigojimų realiai negalės įvykdyti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių jis realiai negalės vykdyti ir tai žinodamas, pats sau sukėlė nemokumą, kas leidžia laikyti pareiškėją nesąžiningu.
Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose deklaratyviai nurodo, kad jo paimti vartojimo kreditai buvo naudojami jo sutuoktinės tėvams, po to paties pareiškėjo tėvams priklausančioms patalpoms įrengti, automobiliui, malkoms, anglims pirkti, gimusio vaiko poreikiams tenkinti, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes pareiškėjas teismui nepateikė. Be to, pareiškėjas teigia, kad jo naujai paimti vartojimo kreditai buvo naudojami anksčiau paimtų kreditų grąžinimui, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų taip pat nepateikė. Tuo tarpu byloje esantys duomenys apie tai, kad nei vienas iš ankstesnių pareiškėjo paimtų vartojimo kreditų taip ir nebuvo iki galo padengtas, taip pat apie tai, kad pareiškėjo naujai paimtų kreditų sumos yra pakankamai didelės, tačiau jo įsipareigojimų kreditoriams sumos iš esmės nebuvo sumažintos, tik paneigia pareiškėjo nurodytus argumentus, kad naujus kreditus jis ėmė ankstesnių kreditų grąžinimui. Pažymėtina, jog pareiga pagrįsti ir įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tenka pačiai šaliai (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantas privalėjo būti aktyvus proceso dalyvis ir pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius dėl paimtų kreditų panaudojimo, tačiau to nepadarė, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Kaip jau minėta, fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Asmuo, kuris neturėdamas pakankamai lėšų, tačiau norėdamas gyventi ne pagal turimas pajamas, ima eilę vartojimo kreditų ir paskolų, suvokdamas, kad pagal savo finansines galimybes nebus pajėgus prisiimtų įsipareigojimų vykdyti, o vėliau nusprendžia nusimesti finansinę naštą, taikant bankroto procedūras – negali būti laikomas sąžiningu asmeniu ir jam nėra suteikiama teisė bankrutuoti, t. y. išvengti nesąžiningais veiksmais prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą bei pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjui J. D. bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.
Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo 2015-01-27 nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.