Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-228-657/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-01-13
Bylos Nr.: 2A-228-657/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-15793-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis, Žibutė Budžienė, Leonas Jachimavičius
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“
Ieškovas: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Trečiasis asmuo: T. S., DK „If P&C Insurance AS“

Kategorijos

44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-228-657/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15793-2013-1Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2; (S) 44.5.2.4; 73.2.5.5; 121.14; 121.18;

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-656-199/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“, tretieji asmenys T. S., DK „If P&C Insurance AS“, veikianti per „If P&C Insurance AS filialą Lietuvoje, „VSK Strachovoj dom“, OOO „Konsalting“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Hoptransa“ 34.262,20 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 26-28). Nurodė, jog 2012-03-23 Vokietijoje dėl atsakovės darbuotojo, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė PEUGEOT 207 valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 9.923,02 Eur (34.262,20 Lt) ieškovui, kurį sumokėjęs ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsniu, kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau atsakovė jų gera valia nesumokėjo.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko prašė jį atmesti (T.1, b.l. 125-128). Nurodė, kad atsakovė transporto priemonė Mercedes Benz 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas Transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimu, žalia korta, ką patvirtina transporto priemonės tarptautinio draudimo polisas Nr.(duomenys neskelbtini). Žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą joje nurodytose valstybėse, ji galiojo ir Vokietijos teritorijoje. Ieškovas savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo regreso teise turėtų nukreipti į atsakovei žaliąją kortelę išdavusią draudimo bendrovę BCK „Straxovoj dom“ Rusijoje, nes atsakovė už draudimo polisą sumokėjo draudimo brokeriui kompanijai 000 „Konsalting“. Priekaba autoįvykio dieną buvo drausta „If P&C Insurance AS“ draudimo bendrovėje. Pagal Vokietijos įstatymus, Lietuvos draudimo bendrovė, šiuo atveju - ieškovas gali susigrąžinti 50 % išmokėtos žalos iš draudimo bendrovės, kuri buvo apdraudusi priekabą, t.y. iš „If P&C Insurance AS“, kadangi autoįvykyje dalyvavo priekaba.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo „If P8C Incurance AS“ nurodė, kad atsakovė apie šį eismo įvykį draudiko nėra informavusi. Eismo įvykis įvyko Vokietijos Federacinėje Respublikoje vilkikui MERCEDES BENZ 1841 tempiant priekabą SCHMITZ, ir, vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, žala dėl šio eismo įvykio buvo administruojama pagal vilkikui suteiktą draudiminę apsaugą, kurios šiuo atveju nebuvo. Priekaba žalos administravimo medžiagoje apskritai nėra paminėta, todėl aplinkybė, kad priekaba draudiko buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi jokios įtakos draudiko atsakomybei dėl šio eismo įvykio atsirasti (T.2, b.l. 21-24).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „Hoptransa“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 34.262,20 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-09-25 iki visiško sprendimo įvykdymo, 1.028,00 Lt žyminio mokesčio, 890,60 Lt už vertimo paslaugas, 233,00 Lt dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 153,48 Lt kelionės išlaidų bei 75,45 Lt pašto išlaidų valstybės naudai (T.2, b.l. 105-113; 129-130). Teismas nustatė, kad priekaba SCHMITZ, v/n (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu laikotarpiui nuo 2011-06-27 iki 2012-06-26 „If P8C Incurance AS“ filiale. Teismas sprendė, kad atsakovės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimas priimtas dėl kito įvykio ir jame nustatytos aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, todėl juo nesivadovavo. Teismo vertinimu atsakovės pateiktas draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini) BCK „Strachovoj dom“ eismo įvykio metu Vokietijoje nesuteikė draudiminės apsaugos atsakovės naudojamai transporto priemonei MERCEDES BENZ ACTROS 1841, v/n (duomenys neskelbtini), nes Rusijos Federacija nėra Europos Sąjungos narė bei tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos dalyvė. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovas dėl žalos atlyginimo turėtų kreiptis į Rusijos draudimo bendrovę BCK „Strachovoj dom“. Teismo nuomone, taip pat nepagrįsti atsakovės argumentus, kad priekaba SCHMITZ, v/n (duomenys neskelbtini), sukėlė šio eismo įvykio padarinius ir buvo pagrindinė eismo įvykio dalyvė, nes tai paneigia byloje esantys įrodymai. Kelno policijos valdybos sudarytoje eismo įvykio schemoje nurodyta, kad eismo įvykį sukėlė vilkikas. Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras vadovavosi Bendradarbiavimo nuostatais, Vokietijos teisės aktais administruojant žalą ir pateikė Lietuvos transporto priemonių draudikų biurui reikalavimą dėl žalos, atsiradusios dėl 2012-03-23 eismo įvykio Vokietijoje, atlyginimo dėl vilkiko, neturėjusio draudiminės apsaugos, susidūrimo su automobiliu Peugeot 207, o ne dėl transporto priemonių junginio arba priekabos, kuri turėjo draudiminę apsaugą. Priekaba nuo vilkiko nebuvo atsikabinusi. Žala buvo administruojama pagal vilkikui suteiktą draudiminę apsaugą. Teismo nuomone, atsakovė nepateikė įrodymų, kad dėl 2013-03-23 eismo įvykio Vokietijoje kreipėsi į priekabos draudiką „If P8C Incurance AS“, veikiantį per „If P8C Incurance AS“ filialą, bei jį užregistravo. Byloje yra pateikti Vokietijos transporto priemonių draudiko biuro įrodymai dėl automobilio Peugeot 207, v/n (duomenys neskelbtini), sugadinimų dėl ginčo eismo įvykio, kurie patvirtina žalos dydį bei sąsajas su eismo įvykiu. Dėl 2012-03-23 eismo įvykio Vokietijoje žala mokama pagal vilkiko Mercedes Benz 1841, v/n (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį, kurios nebuvo. Tokiu būdu teismas atmetė atsakovės argumentus, kad trečiasis asmuo „IF P8C Incurance AS“, veikiantis per „If P8C Incurance AS“ filialą, turėtų atlyginti 50 proc. žalos. Aplinkybes, kad ieškovas sumokėjo Vokietijos transporto priemonių draudikų biurui už automobilio Peugeot 207 savininkui atlygintą žalą bei padengė visas išlaidas, susijusias su žalos administravimu, t.y. 9.923,02 EUR, patvirtina byloje esantys įrodymai - pranešimai apie mokėjimus, išlaidų ataskaitos, 2012-10-14 sąskaita-faktūra Nr.7150004486, autoserviso sąskaitos, ekspertizės. Teismas konstatavo, kad pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 ir 5 dalis ieškovui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. 2012-03-23 eismo įvykis Vokietijoje įvyko dėl atsakovės vairuotojo kaltės. Atsakovė nevykdė TPVCAPDĮ 4 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo apdrausti transporto priemonę - vilkiką Mercedes Benz 1841, v/n (duomenys neskelbtini), naudojamą pagal lizingo sutartį, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o sudaryta sutartis su BCK „Strahovoj dom“ nesuteikė draudiminės apsaugos. Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras trečiajam asmeniui atlygino žalą už eismo įvykio metu Vokietijoje sugadintą automobilį Peugeot 207, todėl atsakovei tenka pareiga atlyginti ieškovui nuostolius. Įvertinęs visas ištirtus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas ieškinį pripažino tenkintinu. Tenkinęs ieškinį, teismas iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Hoptransa“ prašė Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.3, b.l. 5-16). Apeliantės nuomone:

1. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad vilkikas neturėjo draudiminės apsaugos. Rusija priklauso tarptautinei transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemai. Atsakovė transporto priemonę buvo apdraudusi, už išduotą tarptautinį draudimo polisą (žaliąją kortelę) Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjusi, draudimo polisas autoįvykio dieną galiojo, draudiminė apsauga apėmė Vokietijos teritoriją, todėl dalis reikalavimo dėl žalos atlyginimo turėjo būti nukreipta ne į atsakovę, o į transporto priemonės draudimo polisą išdavusią draudimo bendrovę BCK “Strachovoj dom“.

2. Teismas taikė užsienio teisę, tačiau nenurodė nei vienos Vokietijos materialiosios teisės normos ir jos turinio. Nagrinėjamu atveju užsienio teisės turinys sudarė faktinį ieškinio pagrindą ir turėjo būti įrodinėjamas byloje, todėl teismas nepatikslindamas įrodinėjimo dalyko ir nepasiūlydamas ieškovui pateikti papildomus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

3. Teismas netinkamai vertino atsakovės pateiktus įrodymus dėl priekabos draudiko atsakomybės. Draudimo apsauga turėjo būti vertinama pagal Vokietijos teisės aktus. Transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas skirtingus draudikus, todėl pateikto Vokietijos Aukščiausio Teismo sprendime numatyti principai privalėjo būti taikomi sprendžiant ir dėl šiame autoįvykyje padarytos žalos atlyginimo. Ieškovui buvo žinoma, kad priekabos draudikas įsipareigojęs atlyginti 50 % autoįvykyje padarytos žalos, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad dalis žalos būtų atlyginta „If P&C Insurance AS“ draudimo bendrovės. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės ir draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“ sudarytos sutarties sąlygų ir iš jų kylančių pasekmių, šalių įsipareigojimų.

Be to, apeliantė prašė prie bylos prijungti naujus įrodymus – Vokietijos žalios kortos biuro 2014-09-02 rašto nuorašą su vertimu į lietuvių kalbą. Nurodė, kad šį raštą iš ieškovo gavo tik 2014- 09-23, anksčiau apie jį nieko nežinojo.

Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė 1. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą (T.3., b.l. 39-52). Nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Autoįvykio metu dėl vilkiko nebuvo sudaryta įstatymų reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis, todėl ieškovas privalėjo sumokėti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į apeliantę. Šiuo atveju atsakingas yra vilkiko valdytojas, o ne priekabos SCHMITZ draudikas. Draudikų atsakomybė yra solidari tik tuo atveju, kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus. Kai žala padaroma, esant sukabintoms velkamajai ir velkančiajai transporto priemonėms, išmoka mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį. Byloje pateikti įrodymai aiškiai atskleidžia Vokietijos teisės turinį bei patvirtina ieškovo reikalavimo pagrįstumą.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo „If P8C Incurance AS“, veikianti per „If P8C Incurance AS“ filialą, prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (T.3, b.l. 56-60). Nurodė, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, visi byloje esantys įrodymai buvo ištirti ir įvertinti visapusiškai bei objektyviai. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas turi teisę reikšti apeliantei atgręžtinį reikalavimą dėl Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėto žalos atlyginimo priteisimo. Vilkikas eismo įvykio metu nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei į apeliantą bei sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ieškovui pateikė išsamius ir pakankamus teisės aktų reikalavimus atitinkančius, atlygintinos žalos dydį pagrindžiančius su aptariamu eismo įvykiu susijusius dokumentus. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms ir nagrinėjamu atveju nėra tinkamas teisės išaiškinimas, turintis precedentinę reikšmę šioje civilinėje byloje. Šiuo atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl žodinio nagrinėjimo. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t.y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamos bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantė nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, nurodydama, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurias reiktų papildomai aiškintis. Tuo tarpu tai, ar tinkamai teismas vertino faktines bylos aplinkybes, ar buvo atskleista bylos esmė ir tinkamai pritaikytos procesinės bei materialinės teisės normos, galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra būtinybės bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų prijungimo. Apeliantė prašė prijungti papildomus įrodymus Vokietijos žalios kortos biuro raštą. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip minėta, apeliantė pateikė Vokietijos žalios kortos biuro 2014-09-02 atsakymą, kurį prašo priimti į bylą. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantė siekia paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, teisėjų kolegija apeliantės pateiktą raštą priima į bylą bei vertina.

Dėl ieškovės prašymo kreiptis į Europos Teisingumo teismą. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, prašant priimti preliminarų nutarimą klausimais, iš esmės susijusiais su Europos Komisijos sprendimo 2003/564/EB „Dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės tikrinimu, taikymo“ ir Direktyvos 2009/103/EB „Dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo“ tinkamu įgyvendinimu nacionalinėje teisėje. Šios direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos, priėmus Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymą, vadovaujantis kuriuo, ieškovas prašė priteisti išmokėtą draudimo išmoką regreso tvarka. Ieškovės nuomone, jeigu Europos Teisingumo Teismas išaiškintų, kad Komisijos sprendimas ir Direktyva nacionaliniuose teismuose įgyvendinama netinkamai, pasikeistų šių teisės aktų nuostatų aiškinimas nacionaliniuose teismuose.

Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Nagrinėjamoje byloje vertindama ieškovės prašymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje poreikio aiškinti Europos Sąjungos teisės aktus nėra, nes Direktyvos nuostatos yra perkeltos į nacionalinę teisę, teismų praktikoje sprendžiant analogiškus reikalavimus jais vadovaujamasi, todėl netenkina šio ieškovės prašymo.

Byloje nustatyta, kad Vokietijoje 2012-03-23 įvykusio eismo įvykio metu atsakovės naudojama Lietuvoje registruota transporto priemone MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta transporto priemonė PEUGEOT 207 valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 390-44). Įvykyje dalyvavo transporto priemonės junginys – vilkikas (krovininis automobilis) su priekaba. Įvykio metu priekaba valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta privalomuoju draudimu „If P8C Incurance AS“ filiale draudimo sutarties liudijimas Nr. 05/1369009, T.1, b.l. 133-134). Atsakovo teigimu vilkikas buvo apdraustas „BCK Strahavoj dom“ transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimu („žalia korta“ Nr (duomenys neskelbtini), T.1, b.l. 131-132). Ieškovas sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 9.923,02 EUR ( 34.252,20 Lt) ir regreso tvarka pareiškė tokio pat dydžio reikalavimą atsakovei (T.1, b.l. 31-38).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo teisės atlyginti regreso tvarka išmokėtą sumą, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta su ne Lietuvos Respublikoje registruota ir ne Europos Sąjungoje esančia draudimo bendrove ar jos filialu, registruotu Lietuvos Respublikoje, teisėtumo, priteistinų nuostolių atlyginimo dydžio.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo. Apeliacinis skundas yra grindžiamas keliais pagrindiniais argumentais: pirma, teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino CK 1.10 straipsnio ir 1.12 straipsnio įtvirtintas užsienio teisės turinio nustatymo ir taikymo taisykles, bei CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo nuostatas. Antra, teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl žalos dydžio.

Dėl taikytinos teisės turinio. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad eismo įvykis buvo Vokietijoje, todėl šiuo atveju žala buvo administruojama pagal šios valstybės teisės aktus. Vokietijos Žaliosios kortos biuras 2011-07-07 rašte nurodė, jog transporto priemonių derinys – sunkvežimis ir priekaba (abu) turi būti drausti privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, ir, tokiu atveju, atsakingos draudimo bendrovės atlygina nuostolius lygiomis dalimis po 50 % (T.2, b.l. 84-85). Teismui pateiktame Vokietijos įstaigos, atlyginančios žalą „VERKEHRSOPFERHILFE eV.“ 2014-05-15 rašte nurodyta, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi sąstato dalys yra apdraustos, t.y. sąstatas yra apdraustas dvigubu draudimu (T.2, b.l. 75-76).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad eismo įvykis įvyko vilkikui MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (kaip variklinei transporto priemonei) tempiant priekabą. Byloje taip pat nėra ginčo, jog įvykio metu priekaba SCHMITZ, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta privalomuoju draudimu „If P8C Incurance AS“ filiale draudimo sutarties liudijimas Nr. 05/1369009, T.1, b.l. 133-134). Šalys nesutaria dėl to, ar vilkikas MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos.

Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 8, 9, 18 dalių bei 6 straipsnio 4, 6 dalių nuostatas, transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t.y. transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė privalomojo draudimo sutartis, kurią sudarius, gali būti išduodama žalioji kortelė, sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narės. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas.

Apeliantės teigimu, vilkiko MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybę privalomuoju draudimu eismo įvykio metu buvo apdraudusi Rusijos draudimo bendrovėje „VSK Strochovoj dom“. Šį faktą, atsakovės teigimu, patvirtina draudimo polisas, kuriame pateikiama informacija apie draudimo apsaugos galiojimo laiką nuo 2011-09-28 iki 2012-09-27 (T.1, b.l. 131-132) bei tos aplinkybės, kad Rusija yra žaliosios kortos sistemos dalyvė. Bylos įrodymai patvirtina, kad Rusijos draudimo bendrovė „VSK Strochovoj dom“ nėra Europos sąjungos valstybės narės draudimo įmonė ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė (T.2, b.l. 186). Byloje nėra duomenų apie tai, kad kažkuris draudikas – biuro narys – buvo sudaręs draudimo sutartį dėl transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog Rusijos draudimo bendrovė būtų patvirtinusi draudiminę apsaugą atsakovės naudojamai transporto priemonei. Be to, iš Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos 2011-11-18 rašto matyti, jog Rusijos žaliosios kortelės kaina nenumato prielaidos prisiimti finansinę riziką dėl transporto priemonių, kurių nuolatinė vieta yra Europos Sąjungos teritorijoje (T.2, b.l. 33-36).

Pažymėtina, kad transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio, įvykusio 2012 m. kovo 23 d Vokietijoje metu, buvo įregistruota Lietuvos Respublikoje, turėjo Lietuvos Respublikos nuolatinį valstybinį numerio ženklą (T.1, b.l. 83), todėl turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ nustatyta tvarka.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms ir aptartam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija sprendžia, kad transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio dieną (2012-03-23) nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Dėl nuostolių dydžio. Apeliantės teigimu, pagal Vokietijos teisę žalą atlygina vilkiko ir priekabos draudikai lygiomis dalimis, todėl reikalavimą dėl 50 % žalos atlyginimo ieškovas turėjo reikšti trečiajam asmeniui If P&C Insurance AS. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

CK 6.988 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Taigi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, numatantis TPVCAP draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus, yra laikytinas specialiu, kuris detaliai reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe tokių draudimo sutarčių sudarymo, jų įsigaliojimo bei nutraukimo tvarką, Biuro atgręžtinio reikalavimo teisę.

Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra LR teritorijoje, privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įprastinė draudimo sutartis, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos TPVCAPDĮ valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad krovininis automobilis MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas Lietuvos Respublikoje, buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir remiantis eismo įvykio šalyje taikomais teisės aktais, solidari draudikų atsakomybė yra taikoma tik tuo atveju, kai visas sąstatas (vilkikas su priekaba) yra apdraustas privalomuoju transporto priemonių draudimu. Šiuo atveju, tokios aplinkybės nėra nustatytos, todėl konstatuotina, kad autoįvykis buvo sukeltas privalomuoju transporto priemonių draudimu neapdrausta atsakovei UAB „Hoptransa“ priklausančia transporto priemone, todėl negali būti taikoma atsakovės ir trečiojo asmens solidari atsakomybė. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui atlyginus žalą Vokietijos transporto priemonių draudikų biurui, ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Hoptransa“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, kt.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos ji išdėstė savo atsiliepime į ieškinį ir į kuriuos išsamiai atsakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų teisinių išvadų ir nesudaro CPK nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Žibutė BudžienėRaimondas BuzelisLeonas Jachimavičius