Šiaulių apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys - VĮ Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie aplinkos ministerijos, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, ar pagrįstai netenkino pareiškėjo A. S. pareiškimo reikalavimo, kuriuo pareiškėjas prašė nustatyti, kad V. S. ir A. S. (pareiškėjo (apelianto) tėvai) pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Faktinės bylos aplinkybės

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas (apeliantas) kreipėsi į teismą su pareiškimu reikšdamas reikalavimą, kuriuo siekdamas įregistruoti paveldėtus statinius Nekilnojamojo turto registre, prašė nustatyti, kad jo tėvai (A. ir V. S.) pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo turtas). Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rekonstruotas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl šį reikalavimą atmetė.

19. Apeliantas su tokiu teismo sprendimu kategoriškai nesutinka, kadangi, pasak apelianto, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjo tėvai pastatė gyvenamąjį namą, turėdami išduotą (duomenys neskelbtini) jo tėčio A. S. vardu leidimą vykdyti individualinę statybą. Pažymi, kad Panevėžio apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo (apelianto) motina V. S. po sutuoktinio A. S. mirties priėmė visą jo palikimą, įstatymo nustatytu terminu faktiškai pradėdama jį valdyti bei, kad pareiškėjas (apeliantas) po jo motinos V. S. mirties priėmė jos palikimą, įstatymo nustatytu terminu faktiškai pradėdamas jį valdyti.

20. Apelianto įsitikinimu pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nevertino aplinkybės, kad gyvenamasis namas buvo rekonstruotas, todėl dėl šios aplinkybės apeliantas neturėjo galimybės pasisakyti. Mano, kad teismas priėmė siurprizinį sprendimą. Pats apeliantas, atliko, jo vertinimu, visus veiksmus, reikalingus namo įregistravimui viešuosiuose registruose, tačiau dėl teisės aktų reikalavimų, viešieji registrai neįregistruoja Turto, nes pateiktuose išrašuose iš ūkinių knygų negali padaryti vienareikšmiškos išvados, kad prašomi įregistruoti statiniai yra tapatūs kartu su kadastro duomenų byloje nurodytais pastatais.

Dėl apeliacinio skundo motyvų

22. Taigi turto paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sampratą paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, kai įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – materialius ir nematerialius dalykus, palikėjo turtines teises ir prievoles. Palikimas pereina įpėdiniams kaip vientisa teisių ir pareigų visuma tokios būklės, kokios jis buvo palikėjo mirties momentu.

23. Palikėjui mirus, atsiranda palikimas, tačiau palikėjo turtas savaime nepereina įpėdinių nuosavybėn. Tam, kad įpėdinis įgytų nuosavybės teisę į palikimą, jis turi palikimą priimti, t. y. įstatymo nustatyta forma išreikšti savo valią (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Įpėdinis, priėmęs palikimą, teises į jį įgyja nuo jo atsiradimo dienos, o ne nuo jo priėmimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas (vienašalis sandoris), kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas (sudarytas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, tai yra, įpėdinis išreiškia savo valią ir atlieka tam tikrus teisinius veiksmus įstatyme nustatytais būdais ir laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį pareiškimo dėl palikimo priėmimo notarui padavimas reiškia palikimo priėmimą ir palikimą priėmęs įpėdinis nuo palikimo atsiradimo momento yra laikomas priėmusiu palikimą, t. y. paveldėto turto savininku.

25. Nuosavybės teisė taip pat gali būti įgyjama sukuriant ar pastatant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Kalbant apie statinio statybą, nuosavybės teisė į statinį jį pastatant gali būti įgyjama tik tokiu atveju, jeigu statinio statyba atlikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant statybą reglamentuojančių teisės aktų, nes tik teisėtai pastatytas statinys gali būti civilinės apyvartos objektu.

26. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjo tėvai A. ir V. S., būdami santuokoje, statybos būdu įgijo ginčo turtą (gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini)). Po tėvų mirties pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo (apelianto) motina V. S. po sutuoktinio A. S. mirties priėmė visą jo palikimą, įstatymo nustatytu terminu faktiškai pradėdama jį valdyti bei, kad pareiškėjas (apeliantas) po savo motinos V. S. mirties priėmė jos palikimą, įstatymo nustatytu terminu faktiškai pradėdamas jį valdyti dėl palikimo priėmimo. Panevėžio apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmai 2023 m. birželio 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjo prašymą. 2023 m. rugpjūčio 1 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, todėl laikytina, kad pareiškėjas nuosavybės teises į ginčo turtą įgijo paveldėjimo būdu (CK 4.47 straipsnio 2 punktas).

27. Įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2011, 3K-3-103/2015 ir kt.).

29. Pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

30. Taigi remiantis CK 4.68 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika, nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi gali įgyti asmuo, kuris nėra daikto savininkas, t. y. asmuo, įgijęs nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, pvz., paveldėjimu ar daiktą sukuriant, nebegali įgyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi. Todėl byloje nustačius, kad pareiškėjo tėvai buvo pastatę ginčo turtą, o po paskutinio iš tėvų mirties pareiškėjas perėmė šį palikimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokių faktinių aplinkybių pagrindu atveju iš viso negali būti pripažinta, jog mirę asmenys pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į savo neįregistruotą nekilnojamąjį turtą, kadangi nėra tenkinamos visos aukščiau (nutarties 27-30 punktuose) paminėtos sąlygos.

31. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai kvalifikavo aplinkybes pagal pateiktus pareiškėjo reikalavimus. Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-916/2017, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

32. Iš pareiškime nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės sieja su savo tėvų A. S. ir V. S. gyvenamojo namo, garažo ir lauko virtuvės nuosavybės sukūrimu.

33. Iš pateikto (duomenys neskelbtini) išduoto Leidimo, Nr. 117/76n, vykdyti individualinę statybą, matyti, kad pareiškėjo tėvui S. A., A. buvo leista statyti individualų gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, Nr. 28 pagal rajono architekto (duomenys neskelbtini) patvirtintą techninę dokumentaciją. Nurodyta, kad leista statyti tipinį namą iš mūro; taip pat leista statyti tipinį ūkinį pastatą vieno aukšto su pastoge pašarams, mūrinį. Iš archyvinės Pastatų teisinio registravimo dokumentų bylos ( (duomenys neskelbtini)), matyti, kad nurodytas pastatų savininkas - S. A., A., pastatai yra (duomenys neskelbtini) kaime. Statinių išdėstymo plane yra nurodyti pastatai: 1A1 /p – gyvenamasis namas, statybos metai (duomenys neskelbtini); 2I1 /p – tvartas, (duomenys neskelbtini) m. statybos, 3I1 /m – daržinė, (duomenys neskelbtini) m. statybos, 4I1 /m – malkinė, (duomenys neskelbtini) m. statybos ( po vienu stogu ); 5I1 /m – viralinė, (duomenys neskelbtini) m. statybos. (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) miestelio ūkinėje knygoje, duomenyse apie A. S. ūkinį kiemą, asmeninė sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad ūkyje yra gyvenamasis namas ( statybos metai nurodyti (duomenys neskelbtini) ), tvartas, daržinė, malkinė po vienu stogu ( statybos metai -(duomenys neskelbtini)).

34. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymoje apie A. S. vardu užregistruotus pastatus, 2023-08-31, Nr. GP-183, nurodyta, kad iki (duomenys neskelbtini) A. S., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, buvo užregistruotas mūrinis gyvenamasis namas ir ūkio pastatai. Bylos duomenimis matyti, kad pareiškėjo tėvų vardu nekilnojamojo turto registre nebuvo registruoti jokie statiniai, tačiau daiktinių teisių neįregistravimas savaime nereiškia pačios nuosavybės sukūrimo ar valdymo neteisėtumo.

35. Pažymėtina, kad tuo laikotarpiu (gyvenamojo namo statybos pradžioje (duomenys neskelbtini) m.) statybos politika ir jos įgyvendinimo priemonės Lietuvoje negalėjo prieštarauti Tarybų Sąjungos įstatymams, TSRS Ministrų Tarybos nutarimams, sąjunginėms statybos normoms ir taisyklėms bei kitiems statybą reguliuojantiems teisės aktams. Statybos politiką Lietuvoje sovietmečiu formavo ir jos įgyvendinimą reguliavo Lietuvos TSR Ministrų Taryba ir Valstybinis statybos ir architektūros reikalų komitetas, kuris 1963 m. buvo reorganizuotas į Valstybinį statybos reikalų komitetą. Individualinę statybą reguliavo Ministrų Tarybos tvirtinami Individualinės statybos nuostatai, kurie daug kartų buvo keičiami, atsižvelgiant į šalies valdymo institucijų politinius sprendimus ir ekonominę situaciją. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo tėvas A. S. turėjo (duomenys neskelbtini) išduotą Leidimą, Nr. 117/76n, vykdyti individualinę statybą. Minėtu laikotarpiu leidimus statinių statybai kaimo vietovėse išduodavo rajonų architektai inspektoriai, pateikus VSRK 1968 m. kovo 25 d. įsakyme Nr. 45 „Dėl leidimų kaimo statyboms vykdyti išdavimo sutvarkymo“ išvardytus dokumentus (Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos „Teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės tvarką Lietuvoje 1947-1992 m., sąrašas, Vilnius 2009 m., 29 psl.). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas turėjo įrodyti statybos teisėtumą tėvų statytam namui (duomenys neskelbtini) m. Teismui pareiškėjo pateiktas išduotas leidimas vykdyti individualinę statybą įrodo aplinkybę, kad pareiškėjo tėvai, būdami santuokoje, statė ginčo turtą pagal tuo laikotarpiu galiojančius teisės aktus, bendrais veiksmais sukurdami bendrąją jungtinę nuosavybę, ir tokios nuosavybės negalėjo įgyti dar kitu būdu.

36. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl gyvenamojo namo, kuri nors padaryta ir netinkamais motyvais, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties būdu sąlygų visumos buvimo, todėl pagrįstai pareiškėjo pareiškimo reikalavimą dėl nuosavybės teisės į neįregistruotą viešame registre gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), atmetė. Tačiau, nors apeliantas neskundžia kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, liečiančių kitą ginčo turtą (garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini)), bet atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino savarankiškus nuosavybės teisės įgijimo būdus, nustatytus CK 4.47 straipsnyje, konstatuotinas viso teismo sprendimo neteisėtumas. Darytina išvada, kad teismas neteisingai nusprendė, pažeidė daiktinėje teisėje galiojantį principą, kad antraeilio daikto likimas priklauso nuo pagrindinio daikto likimo (CK 4.14 straipsnio nuostatos), todėl atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dalyje dėl gyvenamojo namo, neturėjo teisinio pagrindo ir kitų antraeilių nekilnojamųjų daiktų atžvilgiu nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį faktą.

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį institutas skirtas ne sąlygoms teisinei registracijai sudaryti, o asmens, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tam tikrą daiktą įstatyme nustatytą laiką nuosavybės teisei pripažinti. Vadinasi, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi į teismą dėl mirusių tėvų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo tik tam, kad galėtų kaip paveldėtojas teisiškai įregistruoti tėvų statybos būdu sukurtą nuosavybę. Kaip jau minėta, gyvenamojo namo ir ūkinių pagalbinių statinių pastatymas, bet jų neįregistravimas kaip nekilnojamųjų daiktų viešajame registre, iš esmės nepaneigia pareiškėjo tėvų įgytos ir daug metų turėtos nuosavybės, todėl byloje šiuo aspektu nėra esminiai reikšminga aplinkybė, kad galimai pareiškėjo ar kitų asmenų veiksmais be statybos leidimo buvo atlikta pastatyto gyvenamojo namo rekonstrukcija, tai sietina su savarankišku viešojo administravimo srityje reglamentuotu neteisėtos statybos padarinių šalinimo procesu.

38. Pažymėtina, kad nurodytų įstatyminių nuostatų aspektu pareiškėjo byloje yra svarbūs ir kaimo vietovėje turinčių namus savininkų žemėnaudos klausimai, byloje nėra duomenų apie tai, kad S. gyvenamojo namo statybos metu ar vėliau (duomenys neskelbtini) miestelyje buvo formuojamas žemės sklypas, ar buvo nustatyta tvarka atliekami to sklypo geodeziniai, kadastriniai matavimai su jame esamų statinių fiksavimu, pareiškėjo ar jo tėvų teiktų prašymų pagrindu spręsta dėl šio sklypo nuomos ar pirkimo iš valstybės procedūrų. Tokie papildomi pareiškimo pagrįstumą patvirtinantys ar paneigiantys duomenys galėjo būti pareikalauti teismo iniciatyva, atsižvelgiant į tai, kad į procesą įtraukta suinteresuotu asmeniu Nacionalinė žemės tarnyba prie aplinkos ministerijos.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

39. Apeliacinės instancijos teismas gali nustatyti ir įvertinti neištirtas bylos faktines aplinkybes, tačiau tai priklauso nuo neatskleistų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendžiant klausimą, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes.

40. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė teisingam bylos išsprendimui visų faktinių aplinkybių, mirusių pareiškėjo tėvų sukurtos nuosavybės įteisinimui formaliai taikydamas įgyjamosios senaties instituto nuostatas, pagal įrodymų vertinimo taisykles neįvertino visų surinktų įrodymų, netinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas šio nutarties motyvais, ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

41. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ypatingosios teisenos bylą nagrinėjant iš naujo, teismas privalo būti aktyvus, išaiškinti pareiškėjui procesinę galimybę tikslinti (keisti) pareiškimo dalyką, daiktinių teisių įregistravimo tikslu formuluojant alternatyvų reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų – (duomenys neskelbtini) metų statybos leidimo pagrindu sukurtos pareiškėjo tėvų A. S. ir V. S. įgytos nuosavybės (gyvenamojo namo, pagalbinių statinių pastatymo bei teisėto šių nekilnojamųjų daiktų valdymo iki pat kiekvieno iš jų mirties. Kilus ginčui dėl teisės, pirmos instancijos teismas turėtų spręsti dėl žodinio bylos nagrinėjimo, būtinybės išklausyti proceso dalyvių teikiamus paaiškinimus, bei imtis kitų priemonių teisingam bylos išnagrinėjimui (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktai, 443 straipsnio 5 dalis, 8 dalis).

42. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u taria:

pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.