- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- e2A-1609-262/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02819-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- A. P., J. P.
- Ieškovas
- UAB „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų A. P. ir J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. P. ir J. P. dėl skolos ir nuostolių priteisimo, tretieji asmenys bankrutuojanti UAB „Grafikas“, atstovaujama bankroto administratorius UAB „Renavita“, UAB „Baltijos realizacijos centras“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė: priteisti solidariai iš atsakovų 610,15 Eur nesumokėtų mokėjimų, 17 731,44 Eur nuostolių, 670,20 Eur papildomų išlaidų, 2 552,92 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų.
2. Nurodė, kad ieškovas ir UAB „Grafikas“ sudarė lizingo sutartį Nr. LT087019, pagal kurią ieškovas įsipareigojo sutartyje nurodytą turtą – automobilį RANGE ROVER perduoti naudoti ir valdyti klientui su sąlyga, kad klientas sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, o klientas nuolat vėluodavo mokėti įmokas. Su atsakovais A. P. ir J. P. buvo sudarytos laidavimo sutartys, pagal kurias atsakovai įsipareigojo vykdyti kliento neįvykdytas ar netinkamai vykdytas prievoles. UAB „Grafikas“ nevykdant įsipareigojimų, 2015-08-18 pranešimais buvo pareikalauta atsakovų įvykdyti trečiojo asmens netinkamai vykdytas prievoles, tačiau atsakovai savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis neįvykdė
Atsiliepimas
3. Atsakovai atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagrindinė prievolė pagal lizingo sutartį pasibaigė 2013-05-31, kai trečiasis asmuo perdavė ieškovui lizingo dalyką – automobilį RANGE ROVER, kadangi tuo metu automobilio kaina viršijo likusių atsakovų finansinių įsipareigojimų sumą. Atsakovai nurodė, kad automobilis 2013-07-09 buvo parduotas už 13 403,90 Eur, nors tuo metu jo kaina Lietuvoje buvo 38 110 Eur, taigi, automobilis buvo parduotas pernelyg žema kaina. Pagal pridedamą UAB „Baltijos realizacijos centras“ atliktą automobilio vertinimą matyti, kad lyginamoji automobilių analizė buvo atlikta vertinant ne Lietuvos, bet Vokietijos (arba kitos užsienio šalies) rinką, bet to, lyginamajai analizei buvo pasirinkti automobiliai, kurių kaina buvo žemiausia, todėl galėjo būti iškreipta automobilio kaina. Be to, UAB „Baltijos realizacijos centras“ buvo ieškovo atstovu ir galimai buvo suinteresuotas nesąžiningai veikti trečiojo asmens atžvilgiu. Atsakovų teigimu, jei ieškovas būtų elgęsis sąžiningai ir protingai, automobilis būtų buvęs parduotas už rinkos vertę arba jai artimą vertę ir tokiu būdu būtų visiškai padengtas ieškovo kreditorinis reikalavimas. Taigi, dėl to, kad šiuo metu kreditorinis reikalavimas nepadengtas, atsakingas/kaltas yra ne trečiasis asmuo ir/ar atsakovai, o pats ieškovas, kuris automobilį realizavo ženkliai žemesne, nei rinkos verte.
4. Trečiasis asmuo UAB „Baltijos realizacijos centras“ atsiliepime nurodė, kad turto vertinimas, kuriuo buvo įvertinta automobilio RANGE ROVER vertė, yra teisėtas, atliktas pagal visas tuo metu galiojusias teisės normas bei nepripažintas negaliojančiu, ir prašė ieškinį tenkinti.
5. Trečiasis asmuo bankrutuojanti UAB „Grafikas“ prašė nagrinėti bylą teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai: ieškovui iš atsakovų solidariai priteista 610,15 Eur skolos, 2 552,92 Eur palūkanų, 17 731,44 Eur nuostolių atlyginimui, 670,20 Eur papildomas išlaidas, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-04-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 485,00 Eur bylinėjimosi išlaidos; iš atsakovų valstybei priteista po 8,50 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
7. Teismas nurodė, kad ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 17 731,44 Eur nuostoliams iš turto pardavimo atlyginti. Nuostolio iš turto pardavimo suma apskaičiuojama iš lizingo sutarčių pagrindu valdyto ir naudoto turto neišpirktos (likutinės) vertės atimant sumą, už kurią turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims. Nagrinėjamu atveju automobilis RANGE ROVER 2013-07-09 buvo parduotas už 13 212,42 Eur sumą (be PVM), likutinės (neišmokėtos) ir turto realizavimo kainų skirtumas sudarė 17 731,44 Eur (31 135,34 Eur – 13 212,42 Eur). Ši suma sudaro ieškovo patirtus nuostolius iš turto pardavimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-06-08 nutartimi buvo skirta pakartotinė ekspertizė, kurią atliko ekspertas Z. T. ir pateikė 2017-07-20 ekspertizės aktą Nr. 17-020/T, kuriame nurodyta, jog automobilio RANGE ROVER rinkos vertė 2013-07-09 dieną buvo 22 900 Eur, o jo likvidacinė vertė – 16 000 Eur. Ši eksperto išvada sutampa su byloje esančiais duomenimis, jog automobilis nebuvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą nei jo likvidacinė vertė, ir paneigia atsakovų argumentus, jog automobilio rinkos kaina Lietuvoje jo pardavimo metu siekė net 38 110 Eur ir buvo pakankama padengti visą pagal lizingo sutartį susidariusį įsiskolinimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Atsakovai apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
9. Nurodė, kad teismas remdamasis Z. T. ekspertizės aktu, konstatavo, kad šio eksperto išvada sutampa su byloje esančiais duomenimis, jog automobilis nebuvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą nei jo likvidacinė vertė. Iš šių teismo motyvų akivaizdu, kad teismas supainiojo (nepagrįstai sutapatino) likvidacinę vertę su rinkos verte. Teismas nepagrįstai akcentavo atsakovų pasyvumą pardavinėjant automobilį, kai pareiga automobilį parduoti už maksimalią kainą teko ieškovui, o atsakovų sąžiningumas siejamas tik su pareiga kuo greičiau perduoti lizingo objektą lizingo davėjui. Ieškovas dėl objekto perdavimo vilkinimo pretenzijų nekėlė. Taip pat ne atsakovams turėjo tekti pareiga įrodinėti nuostolių (nagrinėjamu atveju - dėl automobilio pardavimo) dydžio realumą. Taigi, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas ne išsamiai, o formaliai įvertinus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai vertinant byloje surinktus įrodymus, netinkamai paskirsčius įrodinėjimo pareigą, išvadas grindžiant įrodymais, kurie tų išvadų nepatvirtina, bei nukrypus nuo analogiškose bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
Atsiliepimas
10. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų patvirtinančių patirtus nuostolius dėl lizingo sutarčių nutraukimo, kai atsakovas savo ruožtu tinkamų įrodymų, jog turtas buvo parduotas per maža kaina, t.y. jog buvo reali galimybė turtą parduoti brangiau, nepateikė. Išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įrodymus, teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovo reikalavimai yra teisėti ir pagrįstai priteisė visas reikalautas sumas. Teismas tinkamai išsiaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, dėl to nėra jokio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir skundžiamą sprendimą naikinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
11. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
12. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c. b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
13. Apeliaciniame skunde atsakovai teigia, jog turtas buvo parduotas per maža kaina. Siekdami paneigti UAB „Baltijos realizacijos centras“ nustatytą turto vertę, atsakovai pateikė VšĮ „Emprekis“ nurodomą RANGE ROVER 2008 m. vidutinę kainą Lietuvoje turto pardavimo metu, t.y. 2013 m. liepos mėn. ir teigė, jog rinkos vertė tuo metu siekė net 38 110 Eur. Tačiau pažymėtina, jog VšĮ „Emprekis“ vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose, t.y. skelbimų kainas, o ne realių pardavimų kainas. Taigi, toks dokumentas negali būti laikomas tinkamu įrodymu paneigiančiu lizingo bendrovės patirtų nuostolių dydį.
14. Atsakovai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nustatyta turto likvidacine (greito realizavimo), o ne turto rinkos verte. Tokias išvadas apeliantai padarė nepagrįstai šiuo atveju greito realizavimo (likvidacinę) vertę tapatindamas su buhalterine sąvoka „likvidacinė vertė“, o ne su vertinimo standartuose (EVS, TVS) naudojamomis sąvokomis. Pažymėtina, jog turto vertintojai savo vertinimo ataskaitose naudoja skirtingas sąvokas – „likvidacinė vertė“, „greito pardavimo kaina“, „priverstinio pardavimo vertė“, bet iš esmės jos visos reiškia tą patį. Likvidacinė arba priverstinio pardavimo vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, kurią galima gauti parduodant turtą per trumpą laiką, kai pirkėjo ir pardavėjo veiksmus lemia specifinio pardavimo sąlygos. Nustatant patirtus nuostolius iš turto pardavimo lizingo bendrovei atsiėmus iš lizingo gavėjų ir realizavus turtą, būtent aktuali ir yra likvidacinė (greito pardavimo) vertė.
15. Šioje byloje buvo vertinami net trys turto vertintojų atlikti turto vertinimai: 1) UAB „Baltijos realizacijos centras“ turto vertintojų A. V. ir J. G. turto vertinimo ataskaita Nr. LT-VAL-2013/2846; 2) teismo eksperto J. A. ekspertizės aktas Nr. 1701/11-ETP; 3) teismo eksperto Z. T. ekspertizės aktas Nr. 17-020/T.
16. Pažymėtina, jog Z. T. atlikta ekspertizė dar kartą patvirtino, jog turtas nebuvo parduotas už mažesnę nei turto likvidacinė (priverstinio pardavimo) vertė, ir kartu paneigė atsakovų argumentus, jog rinkos vertė jo pardavimo metu siekė net 38 110 Eur ir buvo pakankama padengti visą pagal lizingo sutartį likusią nepadengtą sumą.
17. Ieškovas pardavęs turtą UAB „Nordbaltic“, tolimesniame sandoryje nedalyvavo, apie jį nieko nežinojo ir neatliko jokių nesąžiningų veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog UAB „Baltijos realizacijos centras“ įsigijo turtą iš UAB „Nordbaltic“ už didesnę kainą dėl vidinių susitarimų tarp šių įmonių ir tai neturi jokio ryšio su automobilio rinkos kaina. Dėl to negali būti taikoma atsakomybė ir lizingo bendrovei.
18. Taigi, šioje byloje buvo paneigti atsakovų teiginiai dėl turto pardavimo per maža kaina, t.y. buvo įrodyta, kad turtas buvo nebuvo parduotas už mažesnę nei tuo metu rinkoje buvusią priverstinio pardavimo vertę, o tolimesni veiksmai su turtu (UAB „Nordbaltic“ ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ pardavimo sandoris) parodo ne tai, kad turto rinkos vertė buvo didesnė, o tai, jog šie juridiniai asmenys siekė kitų, šalims nežinomų, tikslų.
19. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad atsakovai neįrodė kreditoriaus kaltės dėl nuostolių atsiradimo ar neteisėtų kreditoriaus veiksmų, kurie galėjo sąlygoti nuostolių padidėjimą, todėl priimant skundžiamą sprendimą pagrįstai ir nebuvo taikytos CK 6.259 str. nuostatos.
20. Apeliantai nepagrįstai nurodo ir tai, jog laikant kad UAB „Nordbaltic“ ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ pardavimo sandoriu nustatyta turto kaina (23.935,56 Eur be PVM) atspindi tikrąją jo rinkos vertę, reikėtų konstatuoti, jog ieškovui grąžinto turto vertė buvo pakankama padengti visus ieškovo ieškiniu prašomus priteisti nuostolius (21.564,71 Eur be PVM).
21. Nuostolio iš turto pardavimo suma apskaičiuojama iš likusios kliento lizingo sutarčių pagrindu valdyto turto likusios neišpirktos vertės be PVM atimant sumą, už kurią turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims. Neišpirkta turto vertė be PVM pagal lizingo sutartį šiuo atveju yra 31 135,34 Eur, todėl atėmus 23 935,56 Eur be PVM, patirtų nuostolių iš turto pardavimo suma vietoj 17 731,44 Eur būtų 7199,78 Eur, o bendras ieškinio reikalavimas pridėjus nesumokėtus mokėjimus, negautas pajamas - palūkanų įmokas po sutarčių nutraukimo ir patirtas papildomas išlaidas būtų - 11.033,05 Eur.
22. Be to, patys atsakovai taip pat turėjo galimybę ieškoti turto pirkėjų ir dėti visas pastangas, kad turtą pavyktų parduoti už neišpirktą jo vertę, tačiau pastarieji nesirūpino turto pardavimu. Nors žinojo apie vykstantį turto pardavimo procesą, kadangi jiems buvo siųsti pasiūlymai įsigyti turtą, tačiau jais nepasinaudojo.
23. Atsakovai nesikreipė į ieškovą dėl turto realizavimo, ar turto įsigijimo, taip pat nepateikė įrodymų ir neįrodė teiginių, kad lizingo bendrovė turėjo galimybę sumažinti nuostolius, nepateikė įrodymų, jog buvo asmenų, suinteresuotų pirkti turtą už didesnę kainą, nei jį pardavė lizingo bendrovė. Tokiu būdu atsakovai patys save eliminavo iš turto pardavimo proceso, sutikdami su tuo, kad lizingo bendrovė savo iniciatyva realizuos turtą.
24. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovai patys turėjo galimybę imtis veiksmų bei įsigyti automobilį ar surasti jam kitą pirkėją, tačiau jokių veiksmų nesiėmė ir turto pardavimo kainos klausimą pradėjo kelti tik kilus ginčui dėl nuostolių atlyginimo.
25. Apeliaciniame skunde atsakovai nepagrįstai susiaurina savo bendradarbiavimo pareigą iki turto laiku grąžinimo, nurodydami, jog atsakovų sąžiningumas siejamas tik su pareiga kuo greičiau perduoti objektą lizingo davėju.
26. Pažymėtina, jog tiek skolininkas, tiek kreditorius turi pareigą bendradarbiauti (CK 6.200 str.), tai reiškia, kad šalys privalo padėti įgyvendinti savo sutartines teises viena kitai ir vykdyti sutartines pareigas, t.y. dėti visas pastangas, kad būtų pasiektas sutarties tikslas. Nagrinėjamu atveju, lizingo gavėjas bei laiduotojai taip pat turėjo būti rūpestingi ir atidūs bei bendradarbiauti realizuojant ginčo turtą.
27. Atsakovai taip pat nurodo, jog ieškovo nesąžiningus veiksmus patvirtina tai, kad ieškovas jiems siuntė pasiūlymus įsigyti turtą už neišpirktą vertę, o pasibaigus pasiūlyme nurodytam terminui pardavė turtą UAB „Nordbaltic“ už mažesnę kainą. Visų pirma, kaip jau minėta nei klientas, nei atsakovai apskritai į ieškovo pasiūlymus niekaip nereagavo ir nesidomėjo turto pardavimo procesu, todėl ir bylos nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovas atsisakė jiems turtą parduoti. Be to, pačiuose pasiūlymuose buvo nurodyta vertintojų nustatyta turto pardavimo kaina, taigi atsakovai žinojo, jog tretiesiems asmenims turtas tikėtina bus parduotas patiriant nuostolius iš turto pardavimo, todėl turėjo visas galimybes patys siūlyti turto pirkėją pasiruošusį už turtą sumokėti didesnę kainą. Atsakovai turėjo galimybę pareikšti norą įsigyti turtą už vertintojų nustatytą kainą ir patys, tačiau remiantis lizingo ir laidavimo sutarčių nuostatomis, tokiu atveju jiems vis tiek tektų atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius.
28. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog ieškovas pateikė pakankamai įrodymų patvirtinančių patirtus nuostolius dėl lizingo sutarčių nutraukimo, o atsakovai tinkamų įrodymų, jog turtas buvo parduotas per maža kaina, t.y. jog buvo reali galimybė turtą parduoti brangiau, nepateikė.
29. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išsiaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, dėl to nėra jokio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir skundžiamą sprendimą naikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.