Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „MV GROUP Production“ (buvusi akcinė bendrovė „Stumbras“) ir uždarosios akcinės bendrovės „MV GROUP Asset Management“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus degtinė“ ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Stumbras“ ir uždarajai akcinei bendrovei „MV GROUP Asset Management“ dėl prekių ženklų registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo, trečiasis asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė „Mineraliniai vandenys“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovės AB „MV GROUP Production“ (buvusi AB „Stumbras“) ir UAB „MV GROUP Asset Management“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti, o nusprendus nepanaikinti skundžiamo sprendimo, – iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti teismo argumentus, kad „atsakovės žymuo „devynerios“ ir ieškovės žymuo „trejos devynerios“ yra nuoroda į geografinę kilmę, kadangi pagal 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.110/2008 dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos bei panaikinančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89 III priedo 30 dalį kartaus skonio spiritinis gėrimas – „trejos devynerios“ yra Lietuvos kilmės saugoma geografinė nuoroda. Terminai „trejos devynerios“ ir „devynerios“, atsižvelgiant į jų naudojimą tiek ieškovės prekėms, tiek atsakovės AB „Stumbras“ gaminamoms prekėms žymėti, žymi tik prekės rūšį – kartaus skonio spiritinį gėrimą“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė gali būti laikoma turinčia teisinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4734-302/2014, vėliau ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-380-407/2015, buvo konstatuota, kad ieškovės (AB „Vilniaus degtinė”) pateikti rašytiniai įrodymai neįrodo ieškovės, kaip prekių ženklų savininkės, teisių į ginčijamą ženklą, paraišką kuriam įregistruoti ieškovė pateikė tik 2010 m. gruodžio 20 d. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog žymuo „trejos devynerios“ yra geografinė nuoroda, kad terminas „trejos devynerios“ yra naudojamas tik konkrečios receptūros alkoholiniams gėrimams, t. y. „trejų devynerių“ rūšies trauktinėms žymėti ir negali būti naudojamas kitiems alkoholiniams gėrimams ar kitokios receptūros trauktinėms žymėti; tuo tarpu žymeniu „devynerios“ yra ženklinami įvairių rūšių alkoholiniai gėrimai (trauktinės, alkoholiniai kokteiliai, degtinė, balzamas), šių gėrimų sudėtis yra skirtinga, o pagal ieškovės pateiktus pavyzdžius nėra pagrindo išvadai, kad verslo praktikoje žymuo „devynerios“ yra plačiai naudojamas tarp kitų ūkio subjektų. Be to, teismo teigimu, šis žymuo nenusako konkrečių prekių savybių, o tik nurodo jų kilmę (gamintoją). Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-4734-302/2014 nustatytos faktinės aplinkybės turėjo būti šioje byloje vertinamos kaip prejudiciniai faktai, t. y., kad ieškovė neturi jokių teisių į prekių ženklus, kuriuose naudojamas žymuo „devynerios“. Ieškovė savo veikloje niekada nenaudojo žymens „devynerios“ kitų rūšių alkoholiniams gėrimams, nei karčiajai trauktinei „trejos devynerios“, žymėti. Žymuo „devynerios“ žymi prekių kilmę (gamintoją), t. y. apeliantę – AB „Stumbras“ (dabar AB „MV GROUP Production“). Ieškovė savo suinteresuotumą bylos baigtimi grindė tuo, kad ji ilgą laiką gamina trauktinę „trejos devynerios“ ir didžioji dalis Lietuvos vartotojų žymenį „devynerios“ suvokia kaip „trejų devynerių“ sinonimą. Tačiau ieškovės atliktoje apklausoje tik 12,2 proc. apklaustųjų nurodė, kad „trejos devynerios“ – alkoholinio gėrimo rūšis – trauktinė. Dauguma apklausos respondentų mano, kad „trejos devynerios“ yra alkoholinio gėrimo pavadinimas, o ne gėrimo rūšis. Tokią išvadą galima daryti ir iš kitų atsakymų, t. y., kad 24,1 proc. apklaustųjų žymenį „devynerios“ suvokia kaip gėrimo „Žalios devynerios“ pavadinimą ir 12,1 proc. apklaustųjų žymenį „devynerios“ suvokia kaip gėrimo „Raudonos devynerios“ pavadinimą. Tokias išvadas byloje papildomai gali patvirtinti ir apeliantės pateiktos 2015 m. spalio 14 d. Lietuvos gyventojų apklausos duomenys, pagal kuriuos tik 0,4 proc. apklaustųjų apskritai žino alkoholinio gėrimo rūšį – „trejos devynerios“. Tyrimu buvo nustatyta, kad daugiau kaip pusė – 57,2 proc., apklaustųjų mano kad „trejos devynerios“ – alkoholinio gėrimo prekės ženklas ir tik kiek daugiau nei 30 proc. apklaustųjų nurodė, kad tai atskira alkoholinių gėrimų rūšis. Net 49,6 proc. apklaustųjų nurodė, kad alkoholinį gėrimą „trejos devynerios“ gamina AB „MV Group Production“ ir tik 6 proc. apklaustųjų nurodė, kad alkoholinį gėrimą „trejos devynerios“ gamina ieškovė. Pagal 2015 m. spalio 14 d. apklausos duomenis, kad kai buvo klausiama apie prekių, kurios pažymėtos žymenimis – „Saldžios devynerios“ (gamina ir platina ieškovė), „Devynerios originalios“, „Devynerios raudonos“, „Devynerios žalios“, „Trejos devynerios“, „Devynerios imbierinės“, „Devynerios ledinės“, „Lietuviškos devynerios“ (gamina ir platina ieškovė) gamintoją, didžioji dauguma apklaustųjų (nuo 32,8 proc. iki 49,7 proc.) nurodė, kad tai AB „MG Group Production“ gaminamos prekės. Ieškovę minėtų prekių žymeniu pažymėtų prekių gamintoja įvardijo tik labai nedidelė dalis apklaustųjų (nuo 4,8 proc. iki 8,4 proc.). Apeliantė pirmoji pradėjo Lietuvos rinkoje naudoti žymenį su originalia struktūra – būdvardis (Žalios, Raudonos, Ledinės ir kt.) + „devynerios“, savo prekėms, kurios savo skonio savybėmis iš esmės skiriasi nuo tokios atskiros alkoholinio gėrimo rūšies kaip biteris (karčioji trauktinė), žymėti. Apeliantė dar nuo 2006 m. pradėjo aktyviai veikti rinkoje su originalios struktūros prekių ženklais, kurių dominuojantis elementas – „devynerios”, taip sukurdama tiek visiškai naują alkoholinių gėrimų gaminių liniją, tiek prekių ženklo „devynerių“ šeimą. Ieškovė tik nuo 2009 m. pradėjo savo veikloje naudoti žymenį, kurį sudarė analogiškas kaip ir AB „MV Group Production“ žymėjimas, t. y. būdvardis + „devynerios“. Todėl tokią prekių žymėjimo struktūrą turinčius ieškovės prekių ženklus tiek Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras (toliau – VPB), tiek Lietuvos teismai pripažino klaidinančiai panašiais į AB „MV Group Production“ tuo metu turimus prekių ženklus. VPB pabrėžė, kad AB „MV Group Production“ turėtus ženklus vienija tas pats elementas „devynerios“. Taigi, VPB pripažino, jog apeliantės naudotas žymuo „devynerios“ turi skiriamąjį požymį. Ši aplinkybė yra konstatuota ir įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4734-302/2014. Priešingai, negu nustatė teismas nagrinėjamoje byloje, AB „MV Group Production“ pagrindė, kad savo veikloje nuolat naudojo žymenį „devynerios“ tokia forma, kuri kiek skiriasi nuo ginčijamų prekių ženklų savo elementais, bet nepakeičia ginčijamų ženklų skiriamojo požymio – „devynerios“ (PŽĮ 47 straipsnio 3 dalis). Todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantė penkerius metus nenaudojo ginčijamų prekių ženklų. Teismas neįvertino teismų praktikoje reikšmingomis laikomų aplinkybių, kad prekės ženklo naudojimas laikomas naudojimu iš tikrųjų ir tais atvejais, kai siekiama sukurti rinkos dalį ar ketinama įgyti (ar išlaikyti) komercines pozicijas rinkoje, todėl neteisingai ir nepagrįstai sprendė, kad Licencinė sutartis, susirašinėjimai su alkoholinių gėrimų gamintojais Lietuvoje, receptūrų derinimai, prekių etikečių dizaino paruošimai, negali patvirtinti, kad prekių ženklų savininko licenciją naudoti ginčijamus prekių ženklus turintis asmuo naudojo ginčo prekių ženklus. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamų prekių ženklų nenaudojimo aplinkybes patvirtina ir tai, jog ginčijamų prekių ženklų registracijos, išskyrus prekių ženklą Ledinės devynerios 999, fig., reg. Nr. 58360, galioja tik iki 2016 m. spalio 30 d. Pagal PŽĮ 35, 36 ir 47 straipsniuose nustatytą reglamentavimą prekių ženklo termino galiojimo pabaiga siejama tik su prekių ženklo savininko teise pratęsti arba atsisakyti pratęsti prekių ženklo galiojimo terminą. Besibaigiantis prekių ženklo galiojimo terminas nėra ir negali būti vertinamas kaip turintis įtakos prekių ženklo registracijos panaikinimui dėl nenaudojimo. 2012 m. lapkričio 8 d. buvo panaikinta prieš tai galiojusi PŽĮ 44 straipsnio 5 dalies nuostata, kuri numatė, kad licencinė sutartis tretiesiems asmenims įsigalioja nuo jos įrašymo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą dienos. Įstatymas nebenumato prekių ženklų licencinės sutarties privalomo įregistravimo, todėl byloje pateiktose licencinėse prekių ženklų sutartyse numatytomis teisėmis šalys galėjo naudotis nuo sandorių sudarymo ir tokiuose sandoriuose numatytos šalių teisės gali būti panaudotos prieš trečiuosius asmenis. Teismas sprendime nurodė, kad: „tiek atsakovės AB „Stumbras“ žymuo „devynerios“, tiek ieškovės žymuo „trejos devynerios“ yra nuoroda į geografinę kilmę, kadangi, vadovaujantis 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 110/2008 dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos bei panaikinančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89 III priedo 30 dalimi, kartaus skonio spiritinis gėrimas - „trejos devynerios“ yra Lietuvos kilmės saugoma geografinė nuoroda. Terminai „trejos devynerios“ ir „devynerios“, atsižvelgiant į jų naudojimą tiek ieškovės, tiek atsakovės AB „Stumbras“ gaminamoms prekėms žymėti, žymi tik prekės rūšį – kartaus skonio spiritinį gėrimą“. Teismo konstatuotos aplinkybės dėl galimo žymens „devynerios“ tapatumo ar panašumo į Lietuvos kilmės saugomos geografinės nuorodos terminą „trejos devynerios“ nėra ir nebuvo ieškinio šioje byloje pagrindu ir dalyku. Ieškovė Vilniaus apygardos teisme yra pareiškusi atskirą ieškinį atsakovėms (civilinė byla Nr. e2-5547-881/2016) būtent dėl žodinio žymens „devynerios“ pripažinimo nesaugomu UAB „MV GROUP Asset Management“ prekių ženklų elementu ženkluose: fig. „Trejos devynerios 999“, reg. Nr. 24648, „STUMBRAS Žalios devynerios 999“, reg. Nr. 54405, „Žalios devynerios“, reg. Nr. 54519, „Ledinės devynerios“, reg. Nr. 55706, „Mėlynos devynerios“, reg. Nr. 55707, „Raudonos devynerios“, reg. Nr. 55708, „Juodos devynerios“, reg. Nr. 55709, „Karštos devynerios“, reg. Nr. 55710. Todėl sprendimo motyvuojamosios dalies argumentai dėl aplinkybių, kurios nebuvo šios bylos ieškinio pagrindu, turėtų būti apeliacinio teismo pašalintos.

Atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą ieškovė AB „Vilniaus degtinė“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Atsakovės per visą ginčui aktualų laikotarpį (t. y. nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2016 m. sausio 13 d.) nepagamino, nepaženklino ir į rinką nepateikė nei vienos prekės, kuri būtų pažymėta ginčijamais prekių ženklais. Atsakovės gamino, ženklino ir tiekė į rinką kitais prekių ženklais pažymėtas prekes. Tarp šalių vyksta įvairūs teisminiai ginčai dėl žymenų „trejos devynerios“, „999“ ir/ar „devynerios“ naudojimo, kuriuose atsakovės remiasi šioje byloje ginčijamais prekių ženklais. PŽĮ nėra nustatyti reikalavimai asmenims, kurie turi teisę reikšti reikalavimus dėl prekių ženklų registracijų panaikinimo dėl nenaudojimo. Nesant specialių reikalavimų, įprastai teismų praktikoje yra laikomasi nuomonės, kad toje pačioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, gaminantys ir (ar) platinantys analogiškas prekes, turi pakankamą teisinį suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl prekių ženklų registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo. Atsakovės įvairiose bylose prieš ieškovę remiasi ginčijamais prekių ženklais ir reiškia įvairiausius reikalavimus: panaikinti tam tikrus ieškovės prekių ženklus (civilinė byla Nr. 2-943-590/2014), priteisti 237 455 eurų turtinės žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-3694-881/2016). Tačiau akivaizdu, jog atsakovės negalėjo patirti jokių nuostolių dėl šioje byloje ginčijamų prekių ženklų, kurių realiai nenaudojo. Išdėstytos aplinkybės aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina ieškovės teisinį suinteresuotumą. Ieškovė, kaip viena iš didžiausių Lietuvos Respublikos alkoholinių gėrimų gamintojų, neabejotinai turi teisinį suinteresuotumą tuo, kad Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre būtų registruoti tik tie prekių ženklai, kurie realiai yra naudojami, o nenaudojami prekių ženklai nekurtų dirbtinių kliūčių alkoholinių gėrimų gamybai ir tiekimui į Lietuvos Respublikos rinką. Atsakovės savo apeliaciniu skundu neginčija fakto, kad jos negamino, nežymėjo ir netiekė į rinką ginčo prekių ženklais pažymėtų prekių laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2016 m. sausio 13 d. Atsakovės kartoja tuos pačius, niekuo nepagrįstus, teiginius apie tai, jog jos tariamai ruošėsi pradėti gaminti ir tiekti į rinką ginčo prekių ženklais pažymėtas prekes, tačiau kartu atsakovės sutinka su tuo, kad realiai ginčo laikotarpiu prekių ženklų pagal jų tikrąją paskirtį nepanaudojo (t. y. nepagamino, nepaženklino ir nepateikė į rinką atitinkamais prekių ženklais pažymėtų prekių). Tiek PŽĮ, tiek teismų praktika expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) reikalauja faktiškai naudoti prekės ženklą tam, jog jo registracija nebūtų panaikinta. Todėl tam, kad būtų pripažintas prekės ženklo naudojimas iš tikrųjų, prekės ženklo savininkas turi atlikti realius veiksmus užimant atitinkamą rinkos dalį. Prekės ženklo naudojimas nesiekiant sukurti reikšmingos rinkos nėra laikomas prekės ženklo naudojimu iš tikrųjų. Šiuo atveju prekių ženklų naudojimo (t. y. tariamo dizaino kūrimo) negalima laikyti atitinkamų prekių ženklų naudojimu iš tikrųjų, nes: prekių ženklais nebuvo pažymėta nei viena prekė, t. y. prekės ženklai nebuvo naudojami pagal jų pagrindinę paskirtį; atsakovės nevykdė netgi simbolinio prekės ženklo naudojimo. Atsakovių pateikti įrodymai niekaip negali patvirtinti nei kada tiksliai jos kūrė atitinkamų prekių dizainus, nei kada tiksliai pasirašė atitinkamą licencinę sutartį. Valstybinis patentų biuras registruoja licencines sutartis, tačiau atsakovės savo pasirašytos licencinės sutarties nepateikė registruoti. Dėl šios priežasties negalima tiksliai nustatyti, kada tokia licencinė sutartis realiai buvo pasirašyta, todėl šioje byloje neturėtų būti vadovaujamasi neregistruota licencine sutartimi. Analogiškas turėtų būti ir atsakovių įmonių grupės viduje sukurtų alkoholinių gėrimų dizainų vertinimas. Atsakovių vienašališkai surašyti dokumentai teismo neturėtų būti vertinami kaip pakankami įrodymai, patvirtinantys atitinkamų dizainų sukūrimo laiką, o tuo labiau ginčo prekių ženklų naudojimą iš tikrųjų. Priešingas vertinimas sukurtų situaciją, kai įmonės, norėdamos išsaugoti atitinkamų prekių ženklų registracijas, susikurtų kelis prekių dizainus ir ginčo atveju juos pateiktų kaip atitinkamų prekių ženklų naudojimą iš tikrųjų patvirtinančius dokumentus. Tokiu atveju PŽĮ 47 straipsnio 2 dalis taptų neįgyvendinama teisės norma ir netektų savo prasmės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu nagrinėjamoje byloje yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas pripažino negaliojančiomis dėl nenaudojimo atsakovių prekių ženklų registracijas. Apeliaciniu skundu keliami ieškovės teisinio suinteresuotumo, įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl prekių ženklų naudojimo „iš tikrųjų“, prekių ženklų naudojimo kitokia forma, nei jis įregistruotas, klausimai. Kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo ribų, pasisakys dėl šių apeliančių argumentų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas kolegija nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

Dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo

Apeliančių teigimu, ieškovės reikalavimas turėjo būti teismo atmestas vien dėl tos priežasties, kad ieškovė negali būti pripažinta turinčia teisinį suinteresuotumą nagrinėjamos bylos rezultatu, kadangi ji neturi jokių teisių į prekių ženklus, kuriuose naudojamas žymuo „devynerios“.Atmesdama kaip nepagrįstus šiuos apeliančių argumentus teisėjų kolegija primiausia pažymi, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tam, kad būtų galima prašyti panaikinti ženklo registraciją dėl nenaudojimo, negali būti keliama privaloma sąlyga ginčijančiam asmeniui būti tam tikro prekių ženklo, įregistruoto žymėti tapačioms ar panašioms prekėms, kaip ir ginčijamasis prekių ženklas, savininku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2011). Taigi, apeliantės argumentai dėl ieškovės išimtinių teisių į žymenį „devynerios“ neturėjimo nėra reikšmingi sprendžiant dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, sprendžiant, kas gali būti laikomas suinteresuotu asmeniu bylose dėl kitam asmeniui priklausančių prekių ženklų registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo, būtina atsižvelgti į teisės normų, reglamentuojančių prekių ženklo registracijos panaikinimą dėl nenaudojimo, paskirtį ir tikslus. Pagal Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (Lietuvoje įgyvendintos PŽĮ nuostatomis) preambulės 9 punktą, prekių ženklų registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo tikslas – sumažinti Bendrijoje įregistruotų ir saugomų prekių ženklų kiekį ir, atitinkamai, tarp jų iškylančių prieštaravimų skaičių. Aiškindamas šią nuostatą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) yra pažymėjęs, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino teisių, susijusių su atitinkamai nacionaliniu ir Bendrijos prekių ženklu, išsaugojimą susieti su sąlyga, jog prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas, kadangi nenaudojamas Bendrijos prekių ženklas galėtų sudaryti konkurencijos kliūčių, nes juo ribojamas žymenų, kuriuos kiti asmenys gali įregistruoti kaip prekių ženklus, pasirinkimas ir atimama iš konkurentų galimybė naudoti tokį arba panašų prekių ženklą pateikiant į vidaus rinką prekes arba paslaugas, kurios yra tapačios prekėms arba paslaugoms, saugomoms nagrinėjamu prekių ženklu arba į jas panašioms. Todėl yra galimybė, kad dėl Bendrijos prekių ženklo nenaudojimo būtų apribotas laisvas prekių judėjimas ir laisvė teikti paslaugas (ETT 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo Gerechtshof te ’s-Gravenhage (C-149/11) 32 punktas).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad teisės normų, reglamentuojančių prekių ženklo registracijos panaikinimą dėl nenaudojimo, ratio legis (lot. įstatymo prasmė) yra ta, kad išimtinių teisių pagrindu nebūtų saugomi „miegantys“ prekių ženklai, tokiu būdu nepagrįstai ribojant konkurenciją atitinkamoje rinkoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2011). Atsižvelgdama į aptartą teisės normų, reglamentuojančių prekių ženklo registracijos panaikinimą dėl nenaudojimo, tikslą (užtikrinti, kad išimtinių teisių pagrindu būtų saugomi tik iš tikrųjų naudojami prekių ženklai, neleisti nepagrįsto konkurencijos ribojimo išimtinių teisių pagrindu saugant prekių ženklus, kurie realiai nėra naudojami), kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad prekių ženklo, kurį prašoma panaikinti dėl nenaudojimo, savininko konkurentai, veikiantys toje pačioje rinkoje, yra neabejotinai teisiškai suinteresuoti asmenys bylose dėl šio prekių ženklo registracijos panaikinimo. Šių asmenų teisinis suinteresuotumas gali pasireikšti įmonių konkurenčių siekiu savo veikloje naudoti žymenis, registruotus atsakovių vardu, tačiau nenaudojamus, ar išvengti teisinio konflikto tarp registruotų įmonių konkurenčių prekių ženklų. Byloje neginčijama, kad ieškovė ir atsakovės yra konkurentės, veikiančios toje pačioje alkoholinių gėrimų rinkoje. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė yra suinteresuotas asmuo nagrinėjamoje byloje. Šią išvadą tik dar labiau sustiprina pačių apeliančių nurodomi vykę ar tebevykstantys teisminiai ginčai tarp ieškovės ir atsakovių dėl prekių ženklų su elementu „devynerios“ naudojimo.

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo sprendžiant dėl prekių ženklų naudojimo

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl PŽĮ 47 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, atsižvelgdamas į atitinkamą ETT ir Vidaus rinkos derinimo tarnybos (dabar – Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba) praktiką, yra nurodęs, kad, sprendžiant šios kategorijos ginčus, prekių ženklo naudojimas turi būti suprantamas kaip „naudojimas iš tikrųjų“ (angl. genuine use). Prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, kai jis naudojamas pagal savo pagrindinę paskirtį – užtikrinti prekių ir paslaugų, kurioms jis yra užregistruotas, kilmės tapatybę šių prekių realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslais, neatsižvelgiant į simbolinį prekių ženklo naudojimą, siekiant išsaugoti jo suteikiamas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2010).ETT savo praktikoje yra suformulavęs pagrindinius prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų vertinimo kriterijus, pagal kuriuos toks naudojimas, be kita ko, turi būti viešas, t. y. jis turi būti išorinis ir matomas esamiems ar galimiems prekių ar paslaugų klientams (ETT 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimo V. R.-Orden (C-442/07) 22 punktas; 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Minimax (C-40/01) 37 punktas). Vien rengimasis naudoti ženklą, pvz., etikečių spausdinimas, pakuočių gamyba ir pan., yra vidinis naudojimas, todėl nereiškia naudojimo prekyboje. Prekių ženklo naudojimas siejamas su jo naudojimu prekėms ir paslaugoms, kurios jau yra rinkoje, arba prekėms ir paslaugoms, kurias ketinama išleisti į rinką, tuo atveju, jei prekių ženklo savininkas jau ėmėsi veiksmų vartotojui pritraukti, pavyzdžiui, reklamos kampanijų forma (ETT 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Minimax (C-40/01) 37 punktas).Pareiga įrodyti, kad ginčijamas prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų, tenka prekių ženklo savininkui. Prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų negali būti įrodytas remiantis prielaidomis ir tikimybėmis, o turi būti pagrįstas tvirtais ir objektyviais įrodymais apie veiksmingą ir pakankamą šio prekių ženklo naudojimą atitinkamoje rinkoje (ETT 2011 m. sausio 18 d. sprendimo Vogue (T-382/08) 32 punktas). Įrodinėdamos ginčo prekių ženklų naudojimą, apeliantės remiasi PŽĮ 47 straipsnio 4 dalimi (prekių ženklo naudojimu kito asmens, turinčio prekių ženklo savininko sutikimą) ir PŽĮ 47 straipsnio 3 dalimi (ženklo naudojimas tokia forma, kuri skiriasi savo elementais, bet nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre). Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir nepagrįstai pripažino ginčo prekių ženklų naudojimą neįrodytu. Kolegija nesutinka su šiais apeliančių argumentais.

Dėl Licencinės sutarties vertinimo

Atsakovės į bylą pateikė 2014 m. gruodžio 29 d. Licencinę sutartį, kuria atsakovė AB „Stumbras“ trečiajam asmeniui UAB „Mineraliniai vandenys“ nuo 2015 m. sausio 1 d. suteikė išimtinę licenciją naudoti prekių ženklus Ledinės devynerios, fig., reg. Nr.58360, Ledinės devynerios, reg. Nr. 55706, Mėlynos devynerios, reg. Nr. 55707, Juodos devynerios, reg. Nr. 55709, Karštos devynerios, reg. Nr. 55710 ir Auksinės devynerios, reg. Nr. 56248. Pirmosios instancijos teismas šios sutarties nepripažino įrodymu, pagrindžiančių nurodytų prekių ženklų naudojimą, atsižvelgdamas į tai, kad ši sutartis nebuvo įregistruota Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre PŽĮ 44 straipsnio nustatyta tvarka. Kolegija sutinka su apeliančių argumentu, kad 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XI-2396 (įsigaliojo nuo 2013 m. birželio 1 d.) pakeitus PŽĮ 44 straipsnio 5 dalį buvo atsisakyta nuostatos, jog licencinė sutartis tretiesiems asmenims įsigalioja nuo jos įrašymo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą dienos, todėl licencinės sutarties sudarymo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis nepaisant šios sutarties neįregistravimo Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre. Tačiau ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo į bylą pateiktą Licencinę sutartį vertinti kitaip, nei tai padaryta ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kolegija pažymi, kad neatlygintinės licencijos naudoti prekių ženklus suteikimas trečiajam asmeniui per se (lot. pats savaime) negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu prekių ženklų naudojimą iš tikrųjų. Esant sudarytai licencinei sutarčiai, prekių ženklų savininkas gali remtis PŽĮ 47 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir įrodinėti, kad ginčo prekių ženklai buvo naudojami iš tikrųjų licenciato, t. y. asmens, turinčio ženklo savininko sutikimą, pateikdamas prekių ženklo tikro naudojimo įrodymus, atitinkančius anksčiau šioje nutartyje aptartus kriterijus. Kolegijos vertinimu, trečiojo asmens į bylą pateiktos užklausos „ALITA“ įmonių grupei ir AB „Anykščių vynas“ dėl žaliavų sunaudojimo normų, šių gamintojų atsakymai į užklausas neįrodo viešo, t. y. išorinio ir matomo esamiems ar galimiems prekių ar paslaugų klientams, prekių ženklų naudojimo. Tokio naudojimo neįrodo ir trečiojo asmens į bylą pateikti alkoholinių gėrimų etikečių ir butelio dizainų projektai, kurie galėtų reikšti tik galimą rengimąsi naudoti ginčo prekių ženklus, t. y. vidinį, vartotojui nematomą, naudojimą (šios nutarties 26 punktas). Kolegija taip pat pritaria ieškovės argumentams, kad į bylą pateikti etikečių ir butelio dizainų projektai negali būti pripažinti pakankamais įrodymais ginčo prekių ženklų naudojimui pagrįsti, nes tai yra suinteresuotų asmenų parengti dokumentai, be kita ko, neatspindintys šių projektų sukūrimo laiko. Apeliantės neginčija, kad prekės, pažymėtos ginčo prekių ženklais, į rinką ginčui aktualiu laikotarpiu pateiktos nebuvo. Jokių įrodymų, kad ginčo prekių ženklai ginčo laikotarpiu buvo reklamuojami būsimiems prekių vartotojams, t. y. buvo pradėti realūs parengiamieji veiksmai, siekiant sukurti atitinkamą rinką, į bylą taip pat nepateikta. Atsižvelgdama į tai kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės neįrodė, jog ginčo prekių ženklai buvo naudojami iš tikrųjų trečiojo asmens Licencinės sutarties pagrindu.

Dėl ginčo prekių ženklų naudojimo kitokia forma, nei jie įregistruoti

Pagal PŽĮ 43 straipsnio 3 dalies 1 punktą ženklo naudojimu laikomas ir naudojimas tokia forma, kuri skiriasi nuo įregistruoto ženklo savo elementais, jei tai nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre. Šios nuostatos tikslas – leisti ženklo savininkui atlikti žymens pakeitimus, kurie, nepakeičiant jo skiriamojo požymio, leistų jį geriau pritaikyti atitinkamų prekių ar paslaugų rinkodaros ir pardavimų skatinimo reikalavimams. Taigi, griežta naudojamo žymens ir įregistruoto žymens atitiktis nebūtina, tačiau turi skirtis tik nereikšmingi elementai, o naudojami ir įregistruoti žymenys turi būti iš esmės lygiaverčiai (ETT 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Bainbridge (T-194/03) 50 punktas). Įrodinėdamos ginčo prekių ženklų naudojimą kita forma, nei jie įregistruoti, apeliantės remiasi „prekių ženklų serijos“ arba „prekių ženklų šeimos“ argumentu, teigdamos, kad atsakovių turimus prekių ženklus vienija tas pats dominuojantis elementas „devynerios“, todėl žymens „devynerios“ naudojimas kituose atsakovių prekių ženkluose įrodo ir ginčo prekių ženklų naudojimą. Atmesdama šiuos apeliančių argumentus kolegija pažymi, kad Bendrijos sistema nesuteikia jokios abstrakčios teisinės apsaugos „prekių ženklų šeimai“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d.nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600-687/2015). Prekių ženklų ginčų nagrinėjimo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors prekių ženklų priklausymas prekių ženklų šeimai gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių teismui vertinant galimą vartotojų suklaidinimą, tačiau jis neturi lemiamos reikšmės sprendžiant klausimą dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo. Šiuo atveju kiekvieno ginčijamo prekių ženklo naudojimas turi būti vertinamas atskirai (žr., pvz., Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos Apeliacinės tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo byloje R 1974/2015-2 Pirelli Tyre S.p.A. 39-43 punktus).Nuostata, kuri nenumato griežto naudojamo prekių ženklo ir įregistruoto prekių ženklo formų atitikimo, neleidžia įregistruoto prekių ženklo savininkui išvengti jam priklausančios pareigos naudoti šį prekių ženklą vien nurodant atskirai įregistruoto panašaus prekių ženklo naudojimą (ETT 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Bainbridge (T-194/03) 50 punktas). Nors pagal ETT praktiką registruoto prekių ženklo savininkui nedraudžiama remtis aplinkybe, kad jis naudojamas kitokia forma nei įregistruotas ir kad tokių abiejų formų skirtumai nepakeičia šio ženklo skiriamojo požymio, net jei ši skirtinga forma yra pati įregistruota kaip prekių ženklas (ETT 2012 m. spalio 25 d. sprendimo Rintisch (C-553/11) 30 punktas), visais atvejais teismo turi būti vertinama, ar prekių ženklo, kurio naudojimas įrodinėjamas, ir kito registruoto prekių ženklo skirtumai konkrečiu atveju yra neesminiai ir nepakeičia prekių ženklo skiriamojo požymio. Kolegija nesutinka su apeliančių teiginiais, kad atitinkamo būdvardžio pakeitimas prekių ženklo struktūroje būdvardis + „devynerios“ nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, kadangi toks pakeitimas iš esmės keičia vizualų, fonetinį ir semantinį prekių ženklo sukeliamą įspūdį ir neliktų vartotojo nepastebėtas; prekių ženklai, kuriuose skiriasi atitinkamas būdvardis, nėra iš esmės lygiaverčiai. Susiejimo galimybė, atsirandanti dėl elemento „devynerios“ dominavimo atsakovių prekių ženkluose, kaip jau minėta, šiuo atveju galėtų būti reikšminga tik vertinant prekių ženklų klaidinamą panašumą, tačiau ji nėra pakankama teigti, kad, naudojant žymenį „devynerios“ su kitu būdvardžiu, ginčo prekių ženklai buvo leistinai naudojami kitokia forma, nei jie įregistruoti, PŽĮ 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės neįrodė ginčo prekių ženklų naudojimo, yra pagrįsta, apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su žymens „devynerios“ sąsajomis su atsakove, taip pat prekių ženklo registracijos termino reikšmės sprendžiant dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo, kadangi šie argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamos bylos rezultatui.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų

Apeliantės apeliaciniu skundu taip pat prašo iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti teismo argumentus, kad tiek atsakovės žymuo „devynerios“, tiek ieškovės žymuo „trejos devynerios“ yra nuoroda į geografinę kilmę ir kad terminai „trejos devynerios“ ir „devynerios“, atsižvelgiant į jų naudojimą tiek ieškovės, tiek atsakovės AB „Stumbras“ gaminamoms prekėms žymėti, žymi tik prekės rūšį – kartaus skonio spiritinį gėrimą. Kolegija, pasisakydama dėl šio apeliančių prašymo, pažymi, kad iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog šis teismo argumentas paminėtas kaip obiter dictum (lot. atsitiktinė pastaba), t. y. teisėjo nuomonė, nesusijusi su šioje byloje nagrinėjamo ginčo esme, todėl neturinti precedento galios. Kaip pagrįstai pažymi apeliantės, Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-363-881/2017 pagal ieškovės AB „Vilniaus degtinė“ ieškinį atsakovėms UAB „MV GROUP Production“ ir UAB „MV GROUP Asset Management“ dėl žymens „devynerios“ pripažinimo nesaugomu atsakovių prekių ženklų elementu, kurioje ieškovė įrodinėja, jog šis žymuo yra bendrinis, žymintis prekės rūšį. Būtent šioje byloje bus nustatinėjama ir vertinama, ar žymuo „devynerios“ gali būti siejamas su spiritiniu gėrimu „trejos devynerios“. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje aplinkybė, ar žymuo „devynerios“ gali būti pripažintas žyminčiu prekės rūšį, nebuvo nustatinėjama, todėl apeliančių ginčijamas pirmosios instancijos teismo argumentas kitose bylose negali būti panaudotas kaip aplinkybė, nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgdama į šiuos nutarties 42 punkte aptartą ginčijamų teismo sprendimo motyvų pobūdį, bei tai, kad tokio pobūdžio atsitiktinio argumento panaudojimas teismo sprendime neturėjo jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui (CPK 329 straipsnio 1 dalis), kolegija sprendžia, kad keisti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl apeliančių ginčijamo motyvo panaudojimo nėra pagrindo ir kad šioje nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl nurodyto motyvo prejudicinės galios nebuvimo yra pakankamas apeliančių teisinių interesų apsaugai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovių apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, neviršijančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytų dydžių, t. y. 1 070 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių UAB „MV GROUP Production“ ir UAB „MV GROUP Asset Management“ po 535 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ieškovei AB „Vilniaus degtinė“.