Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo ANASYOR atstovams advokatui Jonui Masiokui ir patentinei patikėtinei M. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ANASYOR ieškinį atsakovui UAB ,,Giantera“, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ANASYOR ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas panaikinti Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies pagrindu atsakovo UAB ,,Giantera“ prekių ženklo NATURCOKSINUM registraciją Nr. 55553 visoms prekėms, kurioms jis yra registruotas ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas ANASYOR yra prekių ženklo OSCILLOCOCCINUM, registracijos Lietuvoje Nr. 35688, registracijos Europos Sąjungoje Nr. 000329961, skirto farmaciniams preparatams, tarp jų priešgripiniams homeopatiniams vaistams, savininkas. Atsakovas yra prekių ženklo NUTRICOKSINUM, registracijos Nr. 55553, savininkas. Ženklas buvo pareikštas registruoti 2006 m. spalio 12 d. ir įregistruotas 2007 m. rugsėjo 11 d., 5 klasės prekėms: farmacijos preparatai, mineraliniai maisto priedai, vitaminai. Ankstesnis ženklo savininkas buvo Magnawand Traders INC., Commanwealth Trust Ltd., kuris 2014 m. liepos 23 d. perdavė teises į ženklą atsakovui. Ieškovo ženklu žymimos prekės ir prekės, kurioms yra įregistruotas atsakovo ženklas, yra konkurencinės prekės, todėl ieškovas šiame ginče yra suinteresuotas asmuo. Atsakovas taip pat veikia farmacijos ir medicinos prekių rinkoje. Nors po ženklo NUTRICOKSINUM liudijimo išdavimo datos 2008 m. vasario 11 d. praėjo daugiau kaip penkeri metai, šis ženklas nebuvo naudojamas Lietuvos Respublikoje prekėms, kurioms yra registruotas, ženklinti. Jokie produktai, pažymėti prekių ženklu NATURCOKSINUM, nebuvo įregistruoti atitinkamose tarnybose. Atsakovas, 2014 m. liepos 23 d. perėmęs teises į prekių ženklą NATURCOKSINUM, perėmė ir atsakomybę dėl šio ženklo nenaudojimo Lietuvos Respublikoje prekėms, kurioms jis yra įregistruotas, ženklinti.

Triplike atsakovas UAB ,,Giantera“ papildomai nurodo, kad Prekių ženklų įstatymo nuostatos tiesiogiai nenustato reikalavimų dėl prekių ženklo naudojimo apimties, todėl teigti, kad atsakovas nepakankamai arba ne iš tikrųjų naudoja ženklą, nėra pagrindo. Ieškovas nepagrįstai neigia faktinį ženklo naudojimą, tokiu būdu nesąžiningai siekia atsakovo prekių ženklo registracijos panaikinimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Ieškovas ANASYOR yra prekių ženklo OSCILLOCOCCINUM, registracijos Lietuvoje Nr. 35688, registracijos Europos Sąjungoje Nr. 000329961, skirto farmaciniams preparatams, tarp jų priešgripiniams homeopatiniams vaistams, savininkas.

Atsakovas yra prekių ženklo NUTRICOKSINUM, registracijos Nr. 55553, savininkas. Ženklas buvo pareikštas registruoti 2006 m. spalio 12 d. ir įregistruotas 2007 m. rugsėjo 11 d., 5 klasės prekėms: farmacijos preparatai, mineraliniai maisto priedai, vitaminai. Ankstesnis ženklo savininkas buvo Magnawand Traders INC., Commanwealth Trust Ltd., kuris 2014 m. liepos 23 d. perdavė teises į ženklą atsakovui. Prekių ženklas NUTRICOKSINUM, registracijos Nr. 55553, nustojo galioti 2016 m. spalio 12 d.

Byloje kilo ginčas dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo.

Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad prekių ženklas – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai.

PŽĮ 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ženklo registracija gali būti panaikinta, jeigu per penkerius metus po ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos arba per penkerius metus nuo apsaugos tarptautinės registracijos ženklui suteikimo Lietuvos Respublikoje dienos ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje iš tikrųjų nepradėjo ženklu žymėti prekių ir (ar) paslaugų, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai naudoti ženklą sutrukdė rimtos ir nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės. Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pagal šio straipsnio 2 dalį naudojimu taip pat laikoma: 1) ženklo naudojimas tokia forma, kuri skiriasi savo elementais, bet nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre; 2) ženklo naudojimas prekėms ar jų pakuotėms žymėti Lietuvos Respublikoje išimtinai eksporto tikslais. Pirmiau nurodyto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ženklas laikomas naudojamu jo savininko, jeigu jį naudoja kitas asmuo, turintis ženklo savininko sutikimą.

Nei nacionaliniai, nei Bendrijos teisės aktai neapibrėžia prekių ženklo naudojimo sąvokos. Pagrindiniai vertinamieji kriterijai yra nustatyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) jurisprudencijoje: ženklo naudojimas turi būti tikras ir neapsimestinis, juo neturi būti siekiama vien tik išlaikyti teises, suteiktas prekių ženklo. Be to, naudojimas turi būti neatsiejamas nuo pagrindinės prekių ženklo funkcijos – garantuoti galimybę atskirti vieno gamintojo prekes ar paslaugas nuo kitų prekių ar paslaugų. Prekių ženklas turi būti naudojamas rinkoje ir būtent toms prekėms ir (arba) paslaugoms, kurioms yra registruotas. Vertinant naudojimo tinkamumą ir pakankamumą turi būti atsižvelgta į visus faktorius bei aplinkybes, leidžiančius nustatyti ar komercinis prekių ženklo naudojimas yra tikras, o ypač – ar tokiu naudojimu yra siekiama išlaikyti ar sukurti rinkos dalį konkrečiame ekonominiame sektoriuje prekių ženklu pažymėtoms prekėms ir (arba) paslaugoms (2003 m. kovo 1 d. sprendimas byloje C-40/01, ,,Minimax“). Nurodytame ETT sprendime nustatyti prekių ženklo naudojimo pakankamumo vertinimo kriterijai papildomai detalizuoti ETT 2004 m. sausio 27 d. sprendime byloje C-259/02 ,,Laboratoire de la mer“, nurodant, kad klausimas, ar naudojimo pakanka šių prekių ar paslaugų rinkos daliai išlaikyti ar įgyti priklauso nuo keleto veiksnių ir kiekvieno konkretaus atvejo vertinimo; veiksniai, į kuriuos galima atsižvelgti, yra šių prekių ir paslaugų savybės, ženklo naudojimo dažnumas ar reguliarumas, ar ženklas naudojamas visoms tapačioms savininko prekėms ar paslaugoms parduoti, ar tik kai kurioms iš jų; jeigu ženklą naudoja vienas klientas, kuris importuoja prekes, kurioms įregistruotas ženklas, to gali pakakti įrodyti, kad ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų, jei paaiškėja, kad importo operacija yra tikrai komerciškai pagrįsta ženklo savininkui.

ETT praktikoje taip pat nurodoma, kad neįmanoma abstrakčiai nustatyti, kokią kiekybinę ribą reikėtų pasirinkti siekiant nustatyti, ar naudojimas yra naudojimas iš tikrųjų, ar ne, ir atitinkamai negali būti objektyvios de minimis taisyklės, kuria būtų iš anksto nustatytas naudojimo lygis, reikalingas naudojimui „iš tikrųjų“ pripažinti; pagal bendrą taisyklę, jeigu naudojimas turi tikrą komercinį tikslą, net ir minimalaus prekių ženklo naudojimo gali pakakti naudojimui iš tikrųjų įrodyti, atsižvelgiant į prekes ir paslaugas bei atitinkamą rinką (2012 m. vasario 2 d. sprendimas byloje T-387/10 ,,Arantax“; 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje T-409/07 ,,Acopat“).

Įrodymai, reikalingi naudojimui įrodyti, turi apimti požymius, susijusius su prekių ženklo naudojimo atitinkamoms prekėms ir paslaugoms vieta, laiku, apimtimi ir pobūdžiu; šie naudojimo įrodymo reikalavimai yra kumuliatyvūs (ETT 2010 m. spalio 5 d. sprendimas byloje T-92/09 ,,STRATEGI“). Tačiau naudojimo vietos, laiko, apimties ir pobūdžio nurodymo ir įrodymo pakankamumą reikia vertinti atsižvelgiant į pateiktų įrodymų visumą; atskiras kiekvieno iš įvairių reikšmingų veiksnių vertinimas nėra tinkamas (ETT 2011 m. vasario 17 d. sprendimas byloje T-324/09 ,,Friboi“). ETT praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant dėl prekių ženklo naudojimo pakankamumo, nesiekiama įvertinti įmonės komercinės sėkmės ar patikrinti jos ekonominės strategijos, taip pat nesiekiama apriboti prekių ženklo apsaugos, suteikiant ją tik naudojant prekių ženklą plačiu komerciniu mastu (ETT 2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje T-203/02 ,,VITAFRUIT“).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl PŽĮ 47 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, atsižvelgdamas į atitinkamą ETT ir VDRT praktiką, taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant šios kategorijos ginčus, naudojimas turi būti suprantamas kaip „naudojimas iš tikrųjų“ (angl. genuine use). Prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, kai jis naudojamas pagal savo pagrindinę paskirtį – užtikrinti prekių ir paslaugų, kurioms jis yra užregistruotas, kilmės tapatybę šių prekių realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslais, neatsižvelgiant į simbolinį prekių ženklo naudojimą, siekiant išsaugoti jo suteikiamas teises (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2010). „Naudojimas iš tikrųjų“ turi atitikti esminę prekių ženklo funkciją – užtikrinti prekių ar paslaugų kilmės tapatumą pirkėjui ar galutiniam naudotojui, leidžiant jam be suklaidinimo galimybės atskirti produktą ar paslaugą nuo kitų kitos kilmės produktų ar paslaugų. Vertinant, ar ženklas naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į visus faktus ir aplinkybes; visų pirma ar tokį naudojimą reikia vertinti kaip tokį, kuriuo atitinkamame ekonomikos sektoriuje užsitikrinama išlaikyti ar įgyti šiuo ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį (Žr. pvz.: ETT 2003 m. kovo 11 d. sprendimą byloje C-40/01). Siekiant įrodyti prekių ženklo naudojimą turi būti pateikiami įrodymai apie prekių ženklo naudojimo atitinkamoms prekėms ir paslaugoms vietą, laiką, apimtį ir pobūdį (Žr. pvz.: ETT 2010 m. spalio 5 d. sprendimą byloje T-92/09).

Pagal PŽĮ 43 straipsnio 3 dalies 1 punktą ženklo naudojimu laikomas ir naudojimas tokia forma, kuri skiriasi nuo įregistruoto ženklo savo elementais, jei tai nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre. Šios nuostatos tikslas – leisti ženklo savininkui atlikti žymens pakeitimus, kurie, nepakeičiant jo skiriamojo požymio, leistų jį geriau pritaikyti atitinkamų prekių ar paslaugų rinkodaros ir pardavimų skatinimo reikalavimams. Taigi, griežta naudojamo žymens ir įregistruoto žymens atitiktis nebūtina, tačiau turi skirtis tik nereikšmingi elementai, o naudojami ir įregistruoti žymenys turi būti iš esmės lygiaverčiai (Žr. pvz.: ETT 2006 m. vasario 23 d. sprendimą byloje T-194/03).

Be to, prekių ženklai turi būti naudojami teritorijoje, kur yra saugomi (nacionaliniai ženklai – valstybės narės teritorijoje, tarptautinės registracijos atveju – atitinkamų šalių teritorijoje).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas, kaip to reikalauja aukščiau paminėti teisės aktai ir suformuota nacionalinių ir Europos Sąjungos teismų praktika, neįrodė, kad paskutinius penkerius metus iki ieškinio pateikimo dienos faktiškai naudojo ginčijamą prekių ženklą, kas yra pagrindas pripažinti prekių ženklo NUTRICOKSINUM, registracijos Nr. 55553, registraciją dėl nenaudojimo negaliojančia. Tai, kad atsakovas yra įsigijęs interneto domenus ,,naturcoksinum.lt“, ,,naturcoksinum.lv“ ir ,,naturcoksinum.eu“, planuoja sukurti atitinkamas interneto svetaines, kuriose būtų pateikiama informacija apie prekių ženklu pažymėtus medicininius preparatus, taip pat neįrodo, kad atsakovas naudojo ginčo prekių ženklą prekėms ir paslaugoms, kurioms buvo įregistruotas, Lietuvos Respublikos teritorijoje ženklinti. Tačiau šioje byloje susiklostė faktinė situacija, kuomet atsakovui priklausantis prekių ženklas NATURCOKSINUM, registracijos Nr. 55553, kuris buvo įregistruotas 2007 m. rugsėjo 11 d., praėjus 10 metų bendrajam prekių ženklo galiojimo terminui, nustojo galioti 2016 m. spalio 12 d. Taigi faktiškai ženklas, kurio registraciją prašoma pripažinti negaliojančia, šiuo metu jau yra nebegaliojantis, todėl nelikus ginčo objekto, teismas ieškovo reikalavimus dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia atmeta.

Tokį sprendimą teismas priima atsižvelgdamas į Prekių ženklų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris nustato, jog prekių ženklas išregistruojamas, kai ženklo registracijos galiojimo terminas nebuvo pratęstas šio įstatymo 36 straipsnyje nustatyta tvarka, nuostatas. Pagal prekių ženklų įstatymo 35 straipsnį, pradinis ženklo registracijos galiojimo terminas yra 10 metų nuo paraiškos padavimo dienos. Pasibaigus 35 straipsnyje nustatytam terminui, ženklo registracijos galiojimas gali būti pratęsiamas visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 10 metų (PŽĮ 36 str.) Ženklo registracijos galiojimas pratęsiamas Valstybinio patentų biuro sprendimu, jeigu sumokėtas nustatytas mokestis ir Valstybiniam patentų biurui Taisyklėse nustatyta tvarka pateikiamas prašymas pratęsti ženklo registracijos galiojimą visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų. Prašymą pratęsti ženklo registracijos galiojimą ženklo savininkas ar jo atstovas turi pateikti per paskutinius ženklo registracijos galiojimo metus. Sumokėjęs mokesčio už ženklo registracijos galiojimo termino pratęsimą 50 procentų priemoką, ženklo savininkas ar jo atstovas per 6 mėnesius nuo įregistruoto ženklo registracijos galiojimo pasibaigimo dienos gali paduoti prašymą registraciją pratęsti. Jeigu ženklo savininkas ar jo atstovas per šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus terminus nesumoka nustatyto mokesčio, ženklo galiojimas nepratęsiamas ir šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka ženklas išregistruojamas iš Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro.

Atsakovas pažymėjo, jog ženklo registracija pasibaigė 2017 m. rugsėjo 11 d., nes atsakovas nesikreipė į Valstybinį patentų biurą dėl ginčo prekių ženklo registracijos pratęsimo. Teismo posėdyje atsakovo atstovas patvirtino, jog neketina įgyvendinti teisės į ginčo ženklo registracijos pratęsimą. Iš Lietuvos Respublikos prekių ženklų duomenų bazės išrašo matyti, kad ginčo prekių ženklas NUTRICOKSINUM, registracijos Nr. 55553, galioja iki 2016 m. spalio 12 d., tačiau šio ženklo galiojimo terminas dar gali būti pratęstas. Kaip jau buvo minėta, pagal Prekių ženklų įstatymo 36 straipsnio nuostatas, prašymą pratęsti ženklo registracijos galiojimą ženklo savininkas ar jo atstovas, sumokėjęs mokesčio už ženklo registracijos galiojimo termino pratęsimą 50 procentų priemoką, ženklo savininkas ar jo atstovas per 6 mėnesius nuo įregistruoto ženklo registracijos galiojimo pasibaigimo dienos gali paduoti prašymą registraciją pratęsti. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas teismo posėdyje patvirtino, jog neketina įgyvendinti teisės į prekių ženklo registracijos galiojimo pratęsimą, kad iki galimybės pratęsti ženklo galiojimą termino pabaigos teismo sprendimo priėmimo metu yra likę 22 kalendorinės dienos, teismas daro išvadą, jog egzistuoja pagrindas ieškinį atmesti.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas; šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, jog būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Jose nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, be kita ko, yra konstatavęs, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006). Nagrinėjamu atveju ieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl prekių ženklų registracijos pripažinimo negaliojančia dėl nenaudojimo, tokio pobūdžio reikalavimą turi teisę reikšti bet koks ūkio subjektas, užsiimantis komercine ūkine veikla, ir norintis savo veikloje naudoti prekių ženklus, kurie užregistruoti kito subjekto vardu, tačiau faktiškai nėra naudojami prekėms, kurioms yra registruoti, žymėti, taigi ieškovas yra tinkamas ieškovas šioje byloje. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas prekės ženklas nebegalioja, teismas sprendžia, kad susiklostė faktinė situacija, kuri leidžia daryti išvadą, jog ieškovo teisių pažeidimo neliko, tuo tarpu teismas gina tik pažeistas teises, tačiau ne fikciją, taigi ieškinys atmetamas.

Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų teismas atskirai nepasisako, nes laiko juos teisiškai nereikšmingais nagrinėjam ginčui teisingai išspręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas.

CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, jog teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, kad ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu jis sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, kadangi ieškinio pateikimo metu ieškovo reikalavimai buvo teisėti ir pagrįsti ir tik bylos nagrinėjimo metu susiklostė situacija, dėl kurios ieškinys, prekių ženklui nustojus galioti, t. y. nelikus ginčo objekto ir galimo ieškovo teisių pažeidimo fakto, buvo atmestas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs šalių procesinį elgesį viso bylos nagrinėjimo metu, bei remdamasis protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, teismas sprendžia, jog šalys pačios turi prisiimti bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė dėl bylinėjimosi, todėl nors ieškinys atmetamas, teismas nepriteisia atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 263-270, 279 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo ANASYOR ieškinį atsakovui UAB ,,Giantera“ atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.