Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

V. K., a. k. (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, dirbantis UAB "D.", gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės ir pareikšti kaltinimai

V. K. 2018 m. lapkričio 17 d., apie 3.20 val., Gedimino pr. 9, Vilniuje, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0.95 prom. girtumas), nustūmė nukentėjusįjį L. M. ir sudavė jam ne mažiau nei vieną smūgį dešine ranka į veido sritį, padarydamas jam muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje su nubrozdinimu viršutinės lūpos gleivinėje, poodinę kraujosruvą apatinės lūpos raudonyje, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo L. M. sveikatą.

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2018 m. lapkričio 17 d., apie 3.20 val., Gedimino pr. 9, Vilniuje, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0.95 % promilių girtumas), sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nustūmė nukentėjusįjį L. M. ir sudavė ne mažiau nei vieną smūgį dešine ranka nukentėjusiajam į veido sritį, padarydamas jam muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje su nubrozdinimu viršutinės lūpos gleivinėje, poodinę kraujosruvą apatinės lūpos raudonyje, odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje. Tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bei nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo L. M. sveikatą.

II. Byloje ištirti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

III. Įrodymų vertinimas ir teismo išvados

Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis, sprendžia, kad visi jie buvo gauti teisėtu būdu, šie duomenys patvirtina V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, todėl juos pripažįsta įrodymais ir žemiau pateiks jų analizę bei jos pagrindu padarytas išvadas.

Kaltinamasis V. K. apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad kaltu dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažįsta. Papildomai apklausiamas patikslino, kad prisipažįsta sudavęs smūgį nukentėjusiajam L. M. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nepripažįsta, kad savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Be to, kaltinamasis nepripažino, kad padarė L. M. odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje. V. K. paaiškino, kad miesto centre, prie Gedimino g. 9 kampo, sudavė nukentėjusiajam L. M. vieną smūgį į apatinę veido sritį. Konfliktas kilo dėl to, kad kai jie ėjo namo iš baro, jiems kelią pastojo J. I.. L. M. jam grasino, todėl ir smogė. Išvaryti iš baro stovėjo šalia baro durų, Gedimino 9, kalbėjo su apsauginiu. Nukentėjusysis L. M. teismo posėdyje paaiškino, kad V. K. su dar trimis asmenimis ėjo pro šalį, o J. I. pastojo kelią. V. K. artinosi prie jo, jį įžeidinėjo, jis irgi atsakė įžeidinėjimais, grasinimais, kol galiausiai jį pastūmė, po to sudavė dešiniu kumščiu į lupos sritį. Liudytoja J. I., paskelbus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad V. K. sudavė smūgį L. M. į veidą. Liudytojas E. M. apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad galbūt V. K. buvo išprovokuotas suduoti smūgį L. M.. Pats smūgio sudavimo nematė. Vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad L. M., eidamas paskui J. I., užstoja kelią einančiam V. K.. Pastarasis rankomis nustumia L. M.. L. M. ir V. K. įsiremia vienas į kitą korpusais, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys bando juos išskirti. ]V. K. dešine ranka suduoda L. M. į veido sritį.

Sugretinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. kaltinamojo V. K., nukentėjusiojo L. M., liudytojų J. I., E. M. parodymus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadas Nr. Nr. 4168/2018(01), pG 1248/2020(01), Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11K-4 (20), byloje esantį vaizdo įrašą bei jo apžiūros protokolą, teismas pripažįsta įrodyta, kad kaltinamasis V. K. stūmė nukentėjusįjį L. M. ir sudavė jam vieną smūgį dešine ranka į veido sritį, padarydamas muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje su nubrozdinimu viršutinės lūpos gleivinėje, poodinę kraujosruvą apatinės lūpos raudonyje, ir tokiu būdu tyčia nežymiai sutrikdė L. M. sveikatą. Kaltinime nurodytos aplinkybės, kad V. K. padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, kurie buvo konstatuoti specialisto išvadoje Nr. G 4168/2018(01) nepasitvirtino. Kaltinamasis, kaip minėta, neigė padaręs nukentėjusiajam šiuos sužalojimus. L. M., apklausiamas teismo posėdyje, taip pat nurodė, kad lūpos sužalojimą jam padarė V. K., o kada atsirado sužalojimas plaštakoje – neprisimena. Dėl plaštakos sužalojimo V. K. nekaltina, šis sužalojimas tikriausiai atsirado kažkurio susistumdymo metu. Atsižvelgiantį tai, darytina išvada, kad byloje nesurinkta objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti kokiomis aplinkybėmis atsirado L. M. nustatyti sužalojimai plaštakoje bei daryti neabejotiną išvadą, kad šiuos sužalojimus padarė kaltinamasis V. K., todėl šios aplinkybės šalintinos. Jų pašalinimas neturi esminės reikšmės V. K. veikos kvalifikavimui. Byloje surinktais įrodymais taip pat patikimai paneigta nukentėjusiojo L. M. ir jo atstovo teismo posėdyje kelta versija, kad kaltinamojo V. K. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas ir nosies lūžis. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG 1248/2020(01) nurodyta, kad atlikus L. M. pateiktų papildomų medicinos dokumentų tyrimą jam nustatytų sužalojimų sunkumo mastas nesikeičia, t. y. nustatyti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 2, b. l. 44-45). Apklausiama teismo posėdyje specialistė R. G. minėtą išvadą patvirtino ir paaiškino, kad pirminėse išvadose buvo parašyta, jog galimai matyti nedidelė lūžio linija be lūžgalių dislokacijos. Radiologas darė tik prielaidą apie L. M. nosies kaulo lūžį. Ji turėjo prieštaringus duomenis, kuriais lūžio patvirtinti negalėjo, todėl buvo paskirtas papildomas tyrimas. Jų įstaigos radiologė nustatė, kad radiologinio lūžio požymių nematyti. Neturėjo pagrindo nesutikti su patyrusia radiologe, todėl pateikė išvadą, kad nosies lūžio linijų nenustatyta. Pažymėtina, kad baigiamųjų kalbų metu nei nukentėjusysis L. M., nei jo atstovas šio sužalojimo pripažinti teismo neprašė.

Teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas pateikė prašymą V. K. veiką kvalifikuoti ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaltinant jį tuo, kad jis, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia, kumščiu, smogė į veidą L. M., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda viršutinėje lūpoje, su nubrozdinimu viršutinės lūpos gleivinėje, poodine kraujosruva apatinės lūpos raudonyje, su veide matomais liekamaisiais reiškiniais – viršutinės lūpos deformacija ties antru dantimi iš viršaus iš kairės. L. M. ir jo atstovo nuomone, dėl V. K. suduoto smūgio nukentėjusiajam buvo nepataisomai subjaurotas veidas. Pateiktoje teismo eksperto P. P. 2021 m. vasario 4 d. konsultacinėje išvadoje nurodoma, kad L. M. veide po padarytų sužalojimų yra matomi liekamieji reiškiniai – viršutinės lūpos deformacija kairėje pusėje ties antru dantimi iš viršaus. Lūpos deformacija gali būti operuojama platikos chirurgo arba pastoviai koreguojama lūpos užpilu (heluruonu) (t. 3, b. l. 145). UAB (duomenys neskelbtini) 2021 m. vasario 25 d. rašte nurodoma, kad L. M. viršutinėje lūpoje kairėje pusėje yra matomas apytiksliai 8 mm randas, kuris deformuoja lūpą, išgaubia į apačią, yra labiausiai matomas šypsantis ir kalbant. Palpuojant čiuopiasi rando stangrumas. Ties randu yra dantų kreivumas. Kdangi nuo traumos praėjo daugiau nei du metai, terapinės priemonės gali nepadėti, todėl rekomentuojama chirurginė rando ekscizija, tačiau asimetrija gali ir išlikti, lūpos korekcija hialurono rūgšties užpilais (t. 3, 146).

Pagal BK 135 straipsnio nuostatas, sunkus sveikatos sutrikdymas konstatuojamas ir tuomet, kai nustatoma, jog buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tokį sutrikdymą apibūdina du elementai: pirma – subjaurotas kūnas ar jo dalis (tai nustato teismas, vadovaudamasis estetiniais ir panašiais kriterijais), ir antra – subjauroto kūno ar jo dalies nepataisomumas. Nepataisomumo kriterijui nustatyti reikalingos specialios medicininės žinios, todėl apie tai teismas sprendžia remdamasis teismo medicinos specialistų išvadomis ir paaiškinimais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73/2013). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai net dėl L. M. padarytų sužalojimų nepataisomumo padaryti, kadangi minėtose konsultacinėse išvadose nurodoma, kad L. M. veide išlikęs randas gali būti koreguojamas chirurginiu būdu ar lupų užpilais. Juo labiau nėra jokio pagrindo spręsti, kad nukentėjusiojo veidas buvo subjaurotas BK 135 straipsnio prasme. Tai, ar nukentėjusiojo kūnas subjaurotas, turi nuspręsti teismas, vadovaudamasis estetiniais ir panašiais kriterijais. Randai kaip bjaurojantys nukentėjusiojo kūną paprastai pripažįstami tais atvejais, kai jie vertinami kaip žymūs, itin ryškūs, negražūs, atstumiantys. Žymiu veido randu galima pripažinti tokį, kuris, pavyzdžiui, yra itin ryškus, apimantis žymią veido dalį, dėl savo estetinės išvaizdos pats savaime atkreipiantis dėmesį į žmogų ir pastebimas iškart, o ne specialiai apžiūrint žmogų ir matomas tik iš arti (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-171-935/2021).

Nagrinėjamu atveju teismas, nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje ir betarpiškai bendraudamas su nukentėjusiuoju, randą nukentėjusiojo veide galėjo pastebėti tik žinant bylos aplinkybes bei kaltinimą kūno subjaurojimu. Pastebėtina, kad ir byloje esančioje fotonuotraukose nukentėjusiajam ant lūpos esantis randas yra sunkiai įžiūrimas (t. 3, b. l. 144). Iš byloje esančios nuotraukos, kaip ir gyvai stebėjus nukentėjusįjį teisiamojo posėdžio metu, teismas niekaip negali pripažinti, jog nukentėjusiojo lūpos srityje yra susidaręs tiek žymus, ryškus, negražus ir atstumiantis randas, kurį būtų galima vertinti kaip kūno subjaurojimą. Kaip minėta, aptariamo rando dydis yra vos 8 mm. Papildomai pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis dėl atsiradusio rando, neva bjaurojančio jo veidą, į gydymo įstaigą kreipėsi tik praėjus beveik dvejiems metams po įvykio. Ikiteisminio tyrimo metu nustatant L. M. padarytų sužalojimų mastą joks randas, kaip bjaurojantis jo veidą nebuvo pastebėtas ir nukentėjusysis dėl jo nesiskundė. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš UAB (duomenys neskelbtini) 2021 m. vasario 25 d. rašto galima spręsti, jog kreipusis dėl rando iš karto, o ne po dviejų metų, jį pašalinti arba sumažinti būtų galima ir terapinėmis priemonėmis. L. M., apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad randą jaučia kalbėdamas, sučiaupdamas lūpas, tai kelia diskomfortą, jam asmeniškai randas atrodo šlykščiai, visgi per tiek laiko nukentėjusysis nei rekomenduojamos operacijos, nei lūpos užpilų neatliko. Apibendrinant konstatuotina, kad nukentėjusiojo atstovo pateiktas prašymas pakeisti kaltinimą V. K., vertinant jo veiksmais nukentėjusiajam padarytų sužalojimų padarinius kaip nepataisomą veido subjaurojimą yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl kvalifikuoti V. K. veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą jokio teisinio pagrindo nėra.

V. K. pareikštame kaltinime jo veika kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad V. K. veiksmai atlikti viešoje vietoje – Vilniaus miesto centre, Gedimino pr., kuri yra viešai prieinama, į ją be jokių kliūčių gali patekti žmonės, be to, nepaisant nakties meto, vaizdo įraše užfiksuoti praeiviai. Taigi, nustatyta nusikalstamos veikos padarymo vieta laikytina vieša vieta BK 284 straipsnio prasme.

BK 284 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nagrinėjamu atveju kaltinime net nėra nurodyta kokiais iš paminėtų viešosios tvarkos pažeidimo būdų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, todėl toks kaltinimas laikytinas nekonkrečiu ir netiksliu. V. K. atliktas veiksmas – vieno smūgio sudavimas nukentėjusiajam L. M. į veido sritį, sukeliant nežymų sveikatos sutrikdymą galėtų būti vertinamas kaip įžūlus elgesys. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, o nesant aiškios priežasties net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011). Teismo vertinimu, kaltinamojo veiksmai, atlikti net ir dėl asmeninių motyvų, nagrinėjamu atveju atitinka įžūlaus elgesio požymį, tačiau, kaip minėta, V. K. pareikštame kaltinime šis veikos požymis nenurodytas.

Visgi, aptartų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pats savaime smurto panaudojimas viešojoje vietoje nereiškia BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo. Prokurorė skunde nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad smurto naudojimas viešoje vietoje ne prieš kitą asmenį, o tarpusavyje yra mažiau pavojingas. Sutiktina su skundo argumentais, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas savaime nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkai savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje pasisakyta, kad sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka BK 284 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimo sudėtį būtina atsižvelgti į tokio elgesio paskatas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Ir priešingai, visuomenės rimties ar tvarkos trikdymas esant asmeniniams ar net savanaudiškiems motyvams gali reikšti, kad tokia veika dar nepasiekė nusikalstamai veikai būdingo pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje bylos Nr. 2K-103-689/2019). Teismų praktikoje yra pažymėta ir tai, kad kvalifikuojant asmens veiką pagal aptariamą straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad V. K. viešoje vietoje įžūliu elgesiu naudojo smurtą nukentėjusiojo L. M. atžvilgiu, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Analizuojant tiriamo įvykio aplinkybes, atsižvelgtina į tai, kad konfliktas tarp bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame Gedimino pr. 9, Vilniuje buvusių asmenų prasidėjo ankščiau, t. y. iki V. K. inkriminuoto smūgio sudavimo. Apklausiamas teismo posėdyje V. K. nurodė, kad su kitais asmenimis išėjo iš baro ir ketino eiti namo, tačiau ir jiems kelią pastojo J. I.. L. M. kažką rėkė, todėl priėjo ir sudavė jam smūgį. Kaltinamojo nurodytas aplinkybes, kad būtent J. I. , greta kurios buvo ir L. M., prie jų prikibo išėjus iš baro, patvirtina ir vaizdo įrašo duomenys. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad J. I. užstojo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui kelią ir eidama šalia jį korpusu stūmė. L. M., eidamas paskui subjektą J. I., užstoja kelią einančiam V. K., pastarasis rankomis jį nustumia. Šalia buvę asmenys bando juos išskirti ir V. K. dešine ranka suduoda L. M. į veido sritį. J. I. vėl užstoja kelią ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ir neleidžia jam eiti. V. K. pasisuka ir eina nuo L. M., tačiau jam kelią užstoja J. I., kuri dešine ranka suduoda V. K. į veido sritį. V. K., stumdamas J. I. pargriauna jį ant šaligatvio, o L. M. pribėga prie V. K. ir jam suduoda į veido sritį ir stumdamas pargriauna ant šaligatvio.

Kaltinamojo gynėjas baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad V. K., suduodamas smūgį L. M., veikė būtinosios ginties situacijoje, todėl turėtų būti išteisintas. Teismas su tokiais gynėjo argumentais nesutinka. Pagal suformuotą teismų praktiką, būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. teisėta gynyba reiškia atkirtį tokiems veiksmams, kurie yra realūs, objektyviai egzistuojantys ir yra akivaizdžiai pavojingi, darantys žalą, arba kai žalos grėsmė visiškai aiški. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-788/2017 ir kt.).

Apklausiamas teismo posėdyje V. K. parodė, kad jis ėjo namo iš baro ir jiems kelią pastojo J. I.. L. M. kažką rėkė, todėl tiesiog priėjo ir sudavė jam smūgį. Sudavė nukentėjusiajam, nes prieš merginą nenorėjo smurtauti. L. M. jam grasino, sakė, kad jam „ragas“ bus, tai ir smogė. Iš šių kaltinamojo parodymų, taip pat kitų šioje byloje apklaustų asmenų parodymų bei vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių akivaizdu, kad joks pavojingas kėsinimasis, nuo kurio būtų būtina staigi gynyba suduodant smūgį nukentėjusiajam, prieš V. K. nevyko. Pats kaltinamasis patvirtino, kad prie jo kabinėjosi ne L. M., bet I. I., o L. M. jis sudavė dėl to, kad nenorėjo naudoti smurto prieš merginą. Atsižvelgiant į tai, V. K. tyčia suduotas smūgis nukentėjusiajam negali būti traktuojamas kaip teisėtas veikimas, esant būtinosios ginties sąlygoms.

IV. Dėl laidavimo

BK 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta bei 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse išdėstytos sąlygos.

Nagrinėjamoje byloje kaltinamojo V. K. sesuo K. K. pateikė prašymą, vadovaujantis BK 40 straipsniu atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal jos laidavimą. Teismas sprendžia, kad šioje byloje yra visos įstatyme numatytos būtinos sąlygos taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad V. K. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kuri yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), be to, jis nusikalto pirmą kartą. V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir ankstesnių teistumų nebuvimas leidžia spręsti, kad ši veika buvo vienkartinio, o ne sistemingo jo neteisėto elgesio pasekmė. Įvertintina ir tai, kad viso proceso metu V. K. pilnai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios yra nuteistas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jis pripažino visas nustatytas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė, kad sudavė smūgį nukentėjusiajam L. M. į veido sritį. Priešingai savo gynėjo pozicijai, kaltinamasis teismo posėdyje nesistengė teisinti savo veiksmų nurodydamas, kad gynėsi nuo L. M. pavojingo kėsinimosi. Nors kaltinamasis aktyviais veiksmai neišreiškė savo gailėjimosi, tačiau vertinant pastarąją aplinkybę būtina atsižvelgti į visą situacijos kontekstą., t. y. tai, kad įvykio metu jis pats nukentėjo nuo nukentėjusiojo smurto. Esant tokioms aplinkybėms tiek prokuroras kaltinamajame akte nurodė, tiek ir teismas konstatuoja, kad egzistuoja V. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

V. K. nebaustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 161), dėl ko spręstina, kad iš esmės jis yra linkęs laikytis įstatymų ir privalomų elgesio taisyklių. Ji dirba UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kurjeriu, šio darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai kaip gebantis prisiimti atsakomybę, pavestus darbus atlieka kokybiškai, noriai imasi iniciatyvos, drąsiai įsitraukia į naujas veiklas (t. 3, b. l. 77). Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad V. K. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas nustato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Norint atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pakanka, kad kaltininkas bent iš dalies atlygintų ar pašalintų padarytą žalą, taip pat pakanka kaltininko įsipareigojimo atlyginti žalą, jeigu ji buvo padaryta ir yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, nes įstatymas nereikalauja atlyginti ar pašalinti visą padarytą žalą, taip pat nenustato, kokia žalos dalis turi būti pašalinta ar atlyginta. Prokuroras, teisėjas ar teismas patys nustato, atsižvelgdami į visas konkrečios bylos aplinkybes, kokios atlygintos ar pašalintos žalos dalies pakanka, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Šioje byloje nustatyta, kad V. K. iki bylos išnagrinėjimo teisme pervedė nukentėjusiesiems 300 Eur žalos atlyginimo, tačiau, nukentėjusiųjų nuomone, susitarimas dėl žalos atlyginimo byloje nebuvo pasiektas, todėl tai negali būti laikoma tinkamu BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos įvykdymu. Teismas atkreipia dėmesį, kad nors byloje ir nebuvo susitarimo dėl visiško žalos atlyginimo, tačiau V. K. yra dirbantis, t. y. gauna nuolatines pajamas, darbdavio charakterizuojama teigiamai, iki bylos nagrinėjimo teisme atlygino dalį žalos. Be to, nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismas tenkino tik iš dalies, todėl akivaizdu, kad iki bylos išnagrinėjimo, susitarimo dėl žalos atlyginimo nebuvo galima pasiekti. Teismas sprendžia, kad dalies žalos atlyginimas yra viena iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų dėl žalos atlyginimo, o kaltinamojo materialinė padėtis sudaro pagrindą manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atsižvelgtina ir į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu V. K. iš L. M. yra priteista 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taigi konstatuotina esant įvykdytą BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą sąlygą dėl žalos atlyginimo.

Sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat yra būtinas ir tinkamo laiduotojo parinkimas. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą dėl laidavimo, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas, taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018).

Teismo vertinimu šioje byloje pateikti K. K. charakterizuojantys duomenys bei jo paaiškinimai teisme leidžia daryti išvadą, kad ji tinkama būti laiduotoja. Nors laiduotoja yra pakankami jauno amžiaus, tačiau turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, šiuo metu siekia magistro diplomo, dirba UAB „B. A.“ komunikacijos vadybininke, turi nuolatinę gyvenamąją vietą Vilniuje. Darbovietės K. K. apibūdinama teigiamai, kaip pasižyminti nepriekaištingu elgesiu, nuoširdumu, kūrybiškumu ir geranoriškumu (t. 4, b. l. 140). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad K. K. anksčiau yra neteista (t. 4, b. l. 141). Iš byloje esančio Administracinio nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) matyti, kad per penkerių metų laikotarpį K. K. administracine tvarka nebausta. Jis administracine tvarka bausta du kartus 2016 m. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad laiduotojo administracinis baustumas nėra absoliuti aplinkybė, paneigianti BK 40 straipsnio taikymo galimybes ir kiekvienu atveju turi būti vertintina padarytų administracinių nusižengimų esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-628/2019). Iš minėto išrašo matyti, kad K. K. bausta už važiavimą viešuoju transportu be bilieto ir transporto priemonės pastatymą neleistinoje vietoje. Įvertinęs laiduotojos padarytų administracinių nusižengimų pobūdį, teismas sprendžia, kad jie nėra itin šiurkštūs, be to, paskirtos baudos už juos sumokėtos.

Apklausta teismo posėdyje K. K. paaiškino, kad su V. K. jos santykiai labai artimi, jis jos vienintelis brolis. Su juo nuolat bendrauja, turi bendros veiklos, leidžia laiką ir abu, ir su visa šeima kartu. Jų bendravimas ir emocinis ryšys yra ypatingas, artimesnis nei su tėvais, gali kalbėtis apie visus dalykus, o tai daro teigiamą įtaką broliui. Ji gali turėti įtakos pastarajam nuolatiniu bendravimu, bendrais užsiėmimais. Tai skatins V. K. vadovautis jos pavyzdžiu ir daugiau nenusikalsti. Ji jokiomis aplinkybėmis nepateisina smurto ir brolio veiksmus vertina neigiamai. V. K. rimtai žiūri į įvykį ir nori pasimokyti iš to, kas nutiko. Taigi, įvertinęs K. K. asmenybę, jos paaiškinimus, požiūrį į kaltinamojo padarytą nusikaltimą bei esant visoms kitoms BK 40 straipsnyje numatytoms sąlygoms, teismas daro išvadą, kad V. K. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją K. K. atsakomybėn. Pagal BK 40 straipsnio 5 dalį laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. K. K. pateiktame prašyme prašė taikyti laidavimą be užstato, tačiau teismas, įvertinęs tai, kad ji yra dirbanti, sprendžia, kad jos materialinė padėtis nėra sunki, todėl skiria laidavimą su 1 000 Eur užstatu. Teismas, įgyvendindama humanizmo, atsakomybės diferencijavimo, teisinio poveikio priemonių proporcingumo konstitucinius principus, pripažįsta, kad V. K. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nėra būtinas. Šiuo atveju, įvertinant tiek jo padarytą veiką, tiek jo asmenybę, manytina, kad baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslus galima užtikrinti atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tai yra taikant BK 40 straipsnio nuostatas, nustatant vienerių metų ir šešių mėnesių laidavimo terminą su 1 000 Eur užstatu.

Be to, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslams pasiekti V. K. skirtina BK 70 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – nemokami darbai, įpareigojant juos atlikti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

V. N. veika padarytos žalos atlyginimas ir bylinėjimosi išlaidos

Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis L. M. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1142 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 4, b. l. 9-16). Taip pat nukentėjusysis pateikė prašymą priteisti iš V. K. 3000 Eur išlaidų už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas (t. 4, b. l. 98-100). Papildomai nukentėjusysis prašė priteisti 160 eurų už psichologės teikiamas individualias konsultacijas (t. 4., b. l. 142-143).

Civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl L. M. gydymo 151, 95 eurų sumai (t. 2, b. l. 48-49). Bylos duomenimis, kaltinamasis V. K. padarytą žalą dėl nukentėjusiojo Vilniaus teritorinei ligonių kasai atlygino 2021 m. vasario 25 d., todėl procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktinas (BPK 107 straipsnis).

Kaltinamasis ir jo gynėjas pateikė prašymą, išteisinus V. K., iš nukentėjusiojo L. M. jam priteisti 1361,65 Eur už advokato teisines paslaugas (t. 4, b. l. 91). Savo prašymą kaltinamojo gynėjas grindė BPK 105 straipsnio 6 dalimi, kurioje nurodyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pažymėtina, kad šis procesas buvo pradėtas ne pagal nukentėjusiojo pareiškimą, nukentėjusiojo atstovas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, prašė pakeisti kaltinimą. Be to, teismo posėdžio metu V. K. gynėjas prašė jį išteisinti ne tik dėl nukentėjusiojo atstovo pareikšto kaltinimo, bet dėl visų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, prašymas nukentėjusiojo L. M. priteisti 1361,65 Eur už advokato teisines paslaugas netenkinamas.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys gali būti patenkintas ar iš dalies patenkintas tais atvejais, kai, vadovaujantis BPK nustatytomis taisyklėmis ir joms neprieštaraujančioms kitų teisės aktų nuostatomis, nustatoma, jog atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis L. M. jam padarytą turtinę žalą grindžia tuo, kad dėl V. K. padaryto veido sužalojimo kreipėsi į specialistus ir ekspertus kurių paslaugos buvo mokamos. 242 Eur sumokėjo teismo ekspertui P. P. už pateiktą konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0015/21, 200 Eur sumokėjo už pateiktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ „Dėl paciento L. M.“. Taip pat L. M. patirs 700 eurų turtinę žalą, susijusią su chirurgine rando operacija. Pažymėtina, kad minėtas konsultacines specialisto išvadas nukentėjusysis ir jo atstovas teikė prašydamas pakeisti kaltinimą ir kvalifikuoti V. K. veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. įrodinėdamas, kad jam buvo nepataisomai subjaurotas veidas. Teismas šiame nuosprendyje nustatė, kad toks prašymas yra nepagrįstas ir kvalifikuoti kaltinamojo veiksmų pagal minėtą straispnį akivaizdžiai nėra jokio teisinio pagrindo. L. M. padaryti sužalojimai buvo nustatyti ikiteisminio tyrimo gautomis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadomis Nr. Nr. 4168/2018(01), pG 1248/2020(01). Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo patirtos išlaidos dėl konsultacinių išvadų pateikimo iš kaltinamojo nepriteistinos

Teismas taip pat nemato pagrindo priteisti iš kaltinamojo V. K. 700 eurų už chirurginę rando eksciziją. Kaip jau minėta, į nurodytus specialistus L. M. kreipėsi praėjus dvejiems metams po įvykio, todėl terapiniai rando gydymo būdai negalėjo būti taikomi. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis jokių nusiskundimų dėl rando lūpoje neišsakė. Per dvejų metų laikotarpį jis dėl jokio gydymo nesikreipė ir lūpos rando neoperavo. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) 2021 m. vasario 25 d. rašte nurodoma, kad L. M. viršutinėje lūpoje matomas 8 mm randas, gali būti šalinamas alternatyviais būdais - ne tik chirurgine rando ekscizija, dėl kurios asimetrija gali ir išlikti, bet ir lūpos korekcija hialurono rūgšties užpilais. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis realiai ketintų atlikti platinę rando operaciją (kuri, anot specialisto, gali ir nepadėti). Šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusiojo nurodomos gydymo išlaidos yra realios ir būtinos. Remiantis išdėstytu, civiliniame ieškinyje nurodomų 700 Eur tikėtinos gydymo išlaidos iš V. K. nepriteistinos. Teismas taip pat nemato jokio pagrindo priteisti 160 eurų už psichologės teikiamas individualias konsultacijas, nes nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, kad tokios konsultacijos jam buvo būtinos dėl kaltinamojo V. K. nusikalstamų veiksmų, o ne dėl kitų priežasčių. Atitinkamai, L. M. civilinis iekinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintinas.

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Pažymėtina ir tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl V. K. veiksmų T. M. patyrė fizinį skausmą, sumažėjo pasitikėjimas savimi atsirado baimė vaikščioti viešose vietose, pasikeitė jo bendravimo įpročiai. Taip pat nukentėjusysis nurodo, kad jis serga sunkiomis opinio kolito ir išsėtinės sklerozės ligomis, kurios po įvykio paūmėjo, jo sveikata tik blogėja. Patiriamus dvasinius išgyvenimus L. M. sieja ir su dalyvavimu ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdžiuose, dėl ko kaskart patiria didžiulę įtampą. Apie tai, kad pasikeitė L. M. elgesys, jis tapo uždaresnis, teismo posėdžio metu nurodė ir liudytoja I. I..

Teismas konstatuoja, kad dėl smurtinių V. K. veiksmų nukentėjusysis neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus ir fizinį skausmą, taigi, patyrė neturtinę žalą. Nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į V. K. smurtinių veiksmų pobūdį, intensyvumą, visas kitas šiame nuosprendyje išanalizuotas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pats nukentėjusysis aptariamo įvykio metu naudojo smurtą prieš kaltinamąjį V. K., už ką yra nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir padarė pastarajam sunkesnius sveikatos sužalojimus nei pats patyrė. Nepaisant jo nurodomų sunkių ligų, jis nakties metu buvo bare ir padarė nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad civiliniame ieškinyje grindžiant patirtos neturtinės žalos dydį nurodyta aplinkybė, jog L. M. patiria didelį stresą dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų bei dalyvavimo teismo posėdžiuose nėra pagrindas neturtinei žalai konstatuoti, kadangi pats nukentėjusysis teismo posėdžio metu nurodė, kad stresą patiria dėl dalyvavimo abiejuose teisminiuose procesuose, t. y. ir tame, kuriame pats buvo kaltinamasis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šios bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl paties L. M. ir jo gynėjo reiškiamų prašymų, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, kaltinamasis V. K., paskelbus kaltinamąjį aktą, kaltu prisipažino ir sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog L. M. sveikata pablogėjo ir sunkios ligos, kuriomis jis serga, paūmėjo būtent dėl V. K. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų – smūgio sudavimo.

Remdamasis išdėstytu, teismas nukentėjusiojo bei jo atstovo prašomą 10 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti vertintina kaip subjektyvų, racionaliais argumentais nepagrįstą pageidavimą, kurio tenkinti pilna apimtimi nėra pagrindo. Įvertinusi visus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat teismų praktikoje už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą priteistinos neturtinės žalos dydžius, teismas sprendžia, kad teisingumo principą, nustatantį tinkamą nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų balansą, atitiktų 1000 Eur neturtinės žalos dydis. Atsižvelgiant į tai, kad 300 Eur žalos atlyginimo kaltinamasis jau yra sumokėjęs (t. 4, b. l. 135), iš jo priteistina 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti pripažintos proceso išlaidomis, tik jeigu jos yra realios, t. y. realiai turėtos išlaidos. Tokių išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl vykusio baudžiamojo proceso. Nagrinėjamu atveju teismui yra pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymai 3000 Eur sumai.

Teismas pažymi, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę, bet ne pareigą asmenį pripažinus kaltu iš pastarojo priteisti nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo turėtas išlaidas. Tai nėra imperatyvus įstatymo reikalavimas, ir bylą nagrinėjantis teismas turi diskreciją dėl to priimti sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Paminėta įstatymo nuostata nesukuria proceso dalyviams, taip pat ir nukentėjusiajam, teisinio lūkesčio, kad baudžiamojoje byloje bus kompensuotos bet kokio dydžio ir visos patirtos teisinės išlaidos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nukentėjusiojo atstovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-303/2017).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus faktinį ir teisinį bylos sudėtingumą, šios bylos apimtį, nagrinėjimo teisme trukmę ir kt., konstatuotina, kad nukentėjusiojo L. M. išlaidos advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti yra vertintinos kaip aiškiai per didelės. Atsižvelgtina ir į tai, kad nemaža dalis prašymų, kurie buvo reiškiami nukentėjusiojo atstovo teisminio nagrinėjimo metu (pvz., dėl kaltinimo keitimo, ko pasekoje ši baudžiamoji byla buvo pradėta nagrinėti iš pradžių), nebuvo tenkinti. Taigi su nepagrįstais reikalavimais susijusių išlaidų našta negali būti perkeliama nuteistajam, kadangi tai prieštarautų teisingumo bei protingumo principams. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, nukentėjusiajam L. M. priteistinų išlaidų, turėtų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti, dydis yra mažinamas iki 1000 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 40, 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 – 307 straipsniais,

nusprendžia:

V. K. , padariusį Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal K. K. laidavimą su 1 000 Eur dydžio užstatu ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Nustatyti 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą, kurį skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 70 straipsniu, paskirti V. K. baudžiamojo poveikio priemonę – 50 valandų nemokamų darbų, kuriuos jis turi atlikti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

V. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Priteisti iš V. K. 700 Eur nukentėjusiajam L. M. neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur atstovo advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiojo L. M. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Procesą dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutraukti (BPK 107 straipsnis).

V. K. ir jo gynėjo prašymo priteisti iš nukentėjusiojo L. M. priteisti 1361,65 Eur už advokato teisines paslaugas netenkinti.

Įpareigoti laiduotoją K. K. iki 2021 m. gruodžio 31 d. sumokėti 1 000 Eur užstato sumą į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą Nr. LT77 4010 0510 0456 4703, mokėjimo paskirtyje nurodant baudžiamosios bylos teisminio proceso Nr. 1-01-1-54966-2018-4 ir tai, kad jis mokamas už V. K.. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą pateikti Vilniaus apygardos teismo raštinei.

Užstatas grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, jei V. K. per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarys naujos nusikalstamos veikos.

Išaiškinti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. K. ir laiduotojai K. K. kad:

- laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo (šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 40 straipsnio 6 dalis). Laiduotojai K. K. nustatytu laiku nesumokėjus šiame nuosprendyje nurodyto užstato, bus laikoma, kad ji atsisakė laidavimo.

- jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas (BK 40 straipsnio 7 dalis).

- jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 8 dalis).

Šis nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.