- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-171-935/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Kaltinamasis
- V. S.
- Civilinis ieškovas
- E. K.
- Nukentėjusysis
- E. K., Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Ramūnas Vanagas, Lolita Narmontienė
- Kategorijos
- 1.2.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.4.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Nukentėjusiojo E. K. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2018 m. kovo 28 d., apie 17.00-18.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kumščiais bei kietu – pjaunančiu daiktu sudavė E. K. ne mažiau kaip šešis smūgius: du į veido dešinę pusę, du į veido kairę pusę, vieną į kairės ausies smilkinio sritį, vieną į kairės pusės pakaušio sritį, padarydamas pjautines žaizdas veido dešinėje pusėje ir sprando kairėje pusėje, kraujosruvas veide abipus, kairio ausies-smilkinio srityje, pakaušio kairėje pusėje, muštines žaizdas lūpose su dviem priekinių dantų lūžiais, kairio nosikaulio lūžį, dėl kurių jis neteko 10% bendro darbingumo bei nepataisomai subjaurojo E. K. veidą dėl savaime neišnykstančių randų. Tokiais veiksmais V. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. V. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, taip pat patenkinti pareikštą civilinį ieškinį.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, nevertino nukentėjusiojo E. K. parodymų kartu su baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma. Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo parodymais, nes jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios gana nuosekliai nurodė visas jam padarytų veiksmų esmines aplinkybes, nukentėjusiojo parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą. Nukentėjusysis iš tikrųjų proceso metu vis nurodydavo papildomas įvykio aplinkybes, tačiau tai buvo daroma ne jo paties iniciatyva, o dėl neprofesionalių pareigūnų veiksmų.
4. Prokurorė pažymi, kad įvykio dieną nebuvo galimybės apklausti nukentėjusiojo E. K., nes jis iš karto po įvykio buvo paguldytas į ligoninės reanimacijos skyrių, bendravimas su juo buvo negalimas. Pareigūnė, kuri pirmoji bendravo su nukentėjusiuoju, surašė tarnybinį pranešimą, kuriame užfiksavo tai, ką jai nurodė nukentėjusysis. Šiame tarnybiniame pranešime aiškiai nurodyta, kad E. K. sumušė asmuo, vardu „V.“. E. K. pirmosios apklausos metu nurodė, kad jį sumušė/sužalojo senas pažįstamas, kurį visi vadina „V.“, taip pat nurodė, kur šis asmuo gyvena, kitas aplinkybes, susijusias su „V.“ asmeniniu gyvenimu, kurios patvirtina, jog iki įvykio nukentėjusysis nežinojo tik „V.“ pavardės, tačiau patį kaltininką apibūdino itin tiksliai.
5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, o vertino tik padarinius. Vertinant išteisintojo V. S. veiksmus, nebuvo analizuojama subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė, nors nukentėjusysis E. K. aiškiai nurodė nusikaltimo motyvą – kerštą/skriaudą už prieš daugelį metų įvykusį konfliktą tarp jo ir išteisintojo, po kurio jie abu nustojo bendrauti. Nukentėjusysis E. K. paaiškino, kad, vartodami alkoholį, jie prisiminė jaunystę ir nukentėjusysis suprato, jog „V.“ jam neatleido bei nori jam atkeršyti. Minėtų prisiminimų pasekoje, kai sėdėjo ant kėdės, nukentėjusysis pajuto smūgį į veidą, nukrito nuo kėdės bei prarado sąmonę, apsivėmė, veidas stipriai „degė“. Smūgį V. S. sudavė buteliu, stovėjusiu šalia stalo, prie kurio jie sėdėjo.
6. Prokurorė kategoriškai nesutinka su išvada, kad nukentėjusysis neaiškiai nurodė, kur buvo sužalotas. Faktą, kad nukentėjusysis E. K. įvykio dieną apie 17.00-18.30 val. lankėsi pas „V.“, patvirtina tiek išteisintojo, tiek dalies liudytojų parodymai. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog nurodytu laiku nukentėjusysis būtų išėjęs iš namo, esančio (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad visą nurodytą laiką E. K. buvo V. S. bute. Liudytojos A. J. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis, atėjęs iki jos buto, stovėjo atsirėmęs į durų staktą, buvo visas kruvinas. Liudytoja žino, kad tą dieną E. K. nebuvo išėjęs iš namo laiptinės. Nukentėjusysis jai sakė, kad jį sužalojo kaimynas iš viršaus. Be to, prokurorė pažymi, kad nukentėjusysis atsiminė faktą, jog po smūgio buteliu į galvą, jam pasidarė silpna ir V. S. jam nurengė megztinį. Tokią aplinkybę patvirtina ir A. J. parodymai, iš kurių matyti, jog nukentėjusysis į jos butą atėjo vilkėdamas tik striukę. Nukentėjusysis apie jokius griuvimus, galimus fizinio skausmo sukėlimus iki smūgio sudavimo į galvą neminėjo.
7. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek V. S., tiek liudytoja L. Ž. stebėtinai panašiai akcentuoja faktą, jog nukentėjusysis, būdamas jų bute, du kartus krito/griuvo. Tokiais parodymais netiesiogiai siekiama išvengti bei padėti išvengti V. S. baudžiamosios atsakomybės dėl E. K. padaryto sužalojimo.
8. Prokurorė tvirtina, kad išteisintojo kaltę patvirtina ir medicininiai dokumentai. VšĮ „Žalgirio klinikos“ dokumento išraše yra nurodyta, kad E. K. traumą patyrė sumuštas pažįstamo asmens, su kuriuo vartojo alkoholį, o VšĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė“ gydytojos E. M. pažymoje užfiksuota, kad pacientas buvo sumuštas pažįstamų asmenų.
9. Apeliaciniame skunde nesutinkama su išvada, kad E. K. padarytas sveikatos sutrikdymas vertintinas kaip nesunkus. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė savarankiškai peržiūrėjęs ir įvertinęs byloje esančias nukentėjusiojo fotonuotraukas, kuriuose užfiksuoti E. K. veide likę randai. Prokurorė mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo apklausti teismo medicinos ekspertą, kuris šioje byloje surašė ekspertizės aktą.
10. Skunde pažymima, kad V. S. kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo buvo pateiktas remiantis ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, jog nukentėjusiajam šiuo metu nustatyti randai veido dešinėje pusėje ir sprando kairėje pusėje, kurių panaikinti visiškai be pėdsakų negalima net ir plastinės chirurgijos pagalba, todėl jie laikomi savaime neišnykstančiais. Įvertinus, kad nukentėjusiojo veidas yra nepataisomai subjaurotas, sužalojimas atitiktų sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Prokurorės nuomone, nukentėjusiojo veidas dėl po sužalojimo likusių randų yra nepataisomai subjaurotas, todėl V. S. veika vertintina kaip sunkus žmogaus kūno sužalojimas. Be to, nukentėjusysis parodė, kad dėl randų jam tapo sunku bendrauti, moterys smalsauja, kas jam atsitiko, jis tebejaučia skausmą, jaučiasi nejaukiai.
11. Teismo posėdžio metu prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, apeliaciniame skunde išdėstytus bei teismo posėdyje išsakytus proceso dalyvių argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendis, kuriuo V. S. buvo išteisintas, nes nebuvo įrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, yra teisėtas ir pagrįstas. Tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų duomenų visumą ir padarė nepagrįstas išvadas, nėra pagrindo.
13. Šioje baudžiamojoje byloje nekyla ginčų dėl faktų, kad nukentėjusiajam E. K. ne vėliau nei 2018 m. kovo 28 d., 18.28 val., t. y. iki A. J. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą, buvo padaryti sužalojimai – pjautinės žaizdos veido dešinėje pusėje ir sprando kairėje pusėje, kraujosruvos veide abipus, kairio ausies-smilkinio srityje, pakaušio kairėje pusėje, mušinės žaizdos lūpose su dviejų priekinių dantų lūžiais ir kairio nosikaulio lūžis. Taip pat byloje yra nustatyta ir dėl to nekyla jokių ginčų, kad nukentėjusysis 2018 m. kovo 28 d. prieš tai, kai buvo sužalotas, svečiavosi pas išteisintąjį bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame buvo ir liudytoja L. Ž.. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to, kas sužalojo E. K., tuo pačiu ir dėl to, ar nukentėjusysis buvo sužalotas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bei dėl to, ar dėl savaime neišnykstančių randų nukentėjusiajam buvo nepataisomai subjaurotas veidas.
14. Prokurorės apeliaciniame skunde iš esmės tvirtinama, kad apie tai, kas, kur ir kaip sužalojo E. K., turi būti sprendžiama pagal nukentėjusiojo viso proceso metu pakankamai nuosekliai nurodytas esmines įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad su tokiu prokurorės teiginiu negalima sutikti, nes E. K. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, be to, nukentėjusiojo parodymų, kiek jie susiję su sužalojimų padarymo vieta bei juos padariusiu asmeniu, nepatvirtina objektyvūs ar kiti duomenys, kurių patikimumas nekeltų abejonių.
15. Iš BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotų duomenų matyti, kad A. J. 2018 m. kovo 28 d., 18.28 val., Bendrajam pagalbos centrui pranešė, jog pas ją atėjo E. K., kurio veidas yra sumuštas, kas ir kada jį sumušė neaišku. Iš papildomos informacijos apie patikrinimą matyti, kad E. K. negalėjo paaiškinti, kur jis buvo sumuštas ir kas jį sumušė. E. K. pasakė, jog nieko nepamena (t. 1, b. l. 6). Iš BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotų duomenų taip pat matyti, kad 2018 m. kovo 29 d., 02.03 val., Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės slaugytoja A. K. Bendrąjį pagalbos centrą informavo, jog į ligoninę buvo pristatytas sumuštas E. K., kuris paaiškino, kad jį prie namų sumušė nepažįstami asmenys (t. 1, b. l. 8). Iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos medicininių dokumentų išrašų turinio matyti, kad nukentėjusysis E. K. medikams yra nurodęs, jog jį 2018 m. kovo 28 d., apie 14.00 val., sumušė pažįstamas asmuo, su kuriuo vartojo alkoholį (t. 1, b. l. 48), taip pat jis 2018 m. kovo 28 d., 19.52 val., nurodė, kad buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, traumos aplinkybių nepamena, o 20.49 val. teigė, jog buvo sumuštas pažįstamų asmenų (t. 1, b. l. 57-58, t. 2, b. l. 84-85, 87). Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai E. M. (t. 2, b. l. 53), A. S. (t. 2, b. l. 54), R. D. Ž. (t. 2, b. l. 99) bei A. K. (t. 2, b. l. 100-101) paaiškino, kad medicininiuose dokumentuose yra užrašoma tai, ką nurodo pats asmuo, patys nieko neinterpretuoja ir neprideda. Taigi aptarti duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad nukentėjusysis netrukus po to, kai buvo sužalotas, negalėjo nurodyti sužalojimo padarymo aplinkybių, jo paaiškinimai apie tai, kas jį sužalojo, kito. Be jokių abejonių, nukentėjusiojo nurodomų aplinkybių kaitai, jų informatyvumui 2018 m. kovo 28 d. įtakos turėjo tiek nukentėjusiojo neblaivumas, tiek jo būklė po sužalojimų, todėl jo parodymai turi būti vertinami itin atidžiai ir jais galima remtis tiek, kiek juos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.
16. Baudžiamojoje byloje esančio ikiteisminio tyrimo pareigūnės 2018 m. kovo 29 d. tarnybinio pranešimo turinys leidžia daryti išvadą, kad E. K. pirmą kartą jį sužalojusį asmenį įvardino 2018 m. kovo 29 d., t. y. nurodė, kad išgertuvių metu sužalojimus jam padarė iš matymo pažįstamas asmuo vardu „V.“. Taip pat nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo pareigūnei nurodė ir tai, jog buvo sužalotas bute, kuris yra Šeškinės mikrorajone, tačiau jis nežinojo, ar galės parodyti, kur tas butas yra, jokių kitų įvykio aplinkybių nurodyti negalėjo, nes įvykio metu buvo neblaivus. Pažymėtina, kad E. K. apklausti 2018 m. kovo 29 d. nebuvo galimybės, nes dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės su juo buvo sunku kalbėti, nukentėjusysis nuolat užmigdavo (t. 1, b. l. 14). Apklausiamas 2018 m. kovo 30 d. E. K. jau nurodė, kad jis buvo sužalotas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini) laiptinėje, (duomenys neskelbtini) aukšte, išėjus iš lifto antros durys iš dešinės pusės, t. y. nurodė V. S. gyvenamąją vietą. Jį sužalojo V., kurį visi vadina „V.“ ir kuris gyvena su drauge L. (t. 1, b. l. 39-43). Čia pastebėtina, kad butas, kuriame gyvena V. S. su liudytoja L. Ž., yra ne tik tame pačiame name, kuriame yra ir A. J. butas, kuriame nukentėjusysis ne kartą yra lankęsis, bet ir toje pačioje laiptinėje tik kitame aukšte. Be to, paties nukentėjusiojo gyvenamoji vieta nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), yra nutolusi tik apie 120 metrų atstumu. Taigi E. K. teiginys, susijęs su jo galimybėmis parodyti butą, kuriame jis buvo sužalotas, nesugebėjimas bent bendrais bruožais apibūdinti/identifikuoti vietą, kuri jam yra pakankamai gerai žinoma, t. y. netoli jo paties gyvenamosios vietos esantis namas, kuriame gyvena A. J., pas kurią nukentėjusysis anksčiau yra ne kartą buvęs, taip pat lankėsi bei ketino apsilankyti įvykio dieną, net ir įvertinus jo savijautą 2018 m. kovo 29 d., kelia abejonių dėl jo gebėjimo nurodyti, kas ir kur su juo iš tikrųjų vyko 2018 m. kovo 28 d. Tuo pačiu toks nukentėjusiojo teiginys leidžia dar kartą konstatuoti, kad nukentėjusiojo parodymais galima remtis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti patikimi baudžiamojoje byloje surinkti duomenys.
17. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš tikrųjų E. K. po to, kai pirmą kartą nurodė, jog buvo sužalotas V. S., viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jį savo bute sužalojo išteisintasis. Vis tik E. K., apklausiamas skirtingu metu, nurodė skirtingas sužalojimų padarymo aplinkybes. Iš E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad po to, kai V. S. prisiminė prieš dvidešimt metų kilusį konfliktą, nukentėjusysis pajuto kelis stiprius smūgius į veidą. V. S. sudavė jam kelis stiprius smūgius ranka į žandikaulį. Nuo suduotų smūgių nukentėjusysis prarado sąmonę ir nukrito ant grindų, gulėjo, nieko nejuto. Kai atgavo sąmonę, jį pykino, negalėjo atsistoti, buvo labai bloga. Nukentėjusysis juto, kad veidas yra kruvinas, stipriai degė. V. S. tuo metu valė grindis ir liepė išeiti iš buto. Išėjęs iš V. S. buto, jis liftu nusileido iki A. J. buto (t. 1, b. l. 39-43). Pirmosios instancijos teisme (teisiamasis posėdis vyko 2018 m. spalio 26 d.) E. K. jau teigė, kad V. S. jam trenkė į galvą buteliu. Smūgis buvo suduotas į galvos sritį, esančią virš ausies kairėje pusėje. Nuo smūgio jis prarado sąmonę. Nukentėjusysis manė, kad jį pjaustė butelio stiklu. Vėliau jautė, kad jį kažkas krato iš nugaros. Bute jam buvo nuimtas kraujuotas megztinis bei marškinėliai. V. S. nukentėjusiajam sudavė dar porą smūgių ir šis nukrito. V. S. nukentėjusiajam iškvietė liftą ir nuspaudė pirmo aukšto mygtuką (t. 1, b. l. 177-178). Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad iš liudytojo A. Ž., kuris ikiteisminio tyrimo metu apklausė E. K., parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog E. K. po jo apklausos praėjus dešimčiai ar keturiolikai dienų informavo liudytoją, kad jam buvo suduotas smūgis buteliu į galvą, jis buvo sužalotas šukėmis (t. 2, b. l. 23). Taigi teigtina, kad nukentėjusysis aplinkybę, jog jam buvo suduotas smūgis buteliu, pirmą kartą nurodė ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šiuo atveju vis tiek yra akivaizdu, kad E. K. parodymai dėl to, kaip jam buvo padaryti sužalojimai, kito. Čia pastebėtina ir tai, kad iš nukentėjusiojo parodymų, kuriuos jis davė bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, matyti, jog nukentėjusysis jau nebuvo įsitikinęs, kad smūgis jam buvo suduotas buteliu, jis teigė, kad nepastebėjo, kaip buvo paimtas butelis, nematė smūgio. Teisiamojo posėdžio metu E. K. darė prielaidą, kad smūgis jam turėjo būti suduotas degtinės buteliu, nes ranka suduodant smūgį nebūtų padaryti tokie sužalojimai (t.3, b. l. 82-83).
18. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad E. K. pirmosios instancijos teisme aiškino, jog jis jau pirmosios apklausos metu tyrėjui nurodė, kad V. S. jam sudavė smūgį buteliu, tačiau tyrėjas parašė tai, ką norėjo (t. 1, b. l. 177). Vis tik šioje vietoje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas A. Ž., kuris, kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu ir apklausė E. K., tvirtino, jog nukentėjusiojo apklausos protokole užfiksavo visas aplinkybes, kurias šis papasakojo. Apklausos protokole užrašė tai, ką sakė nukentėjusysis (t. 2, b. l. 19-20, 24). Tokiais liudytojo parodymais nesivadovauti nėra jokio pagrindo, nes jis, vykdydamas savo tarnybines funkcijas, neturėjo jokio motyvo nefiksuoti įvykio tyrimui itin reikšmingų aplinkybių. Be to, iš nukentėjusiojo apklausos protokolo matyti, kad E. K. patvirtino, jog apklausos protokolą perskaitė, jo parodymai užfiksuoti teisingai. Šį protokolą nukentėjusysis pasirašė (t. 1, b. l. 39-43). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartas nukentėjusiojo paaiškinimas, kodėl jo apklausos protokole nebuvo užfiksuota neva viena iš jo nurodytų aplinkybių, verčia abejoti jo parodymų patikimumu, nes jis rodo, kad nukentėjusysis, siekdamas įgyvendinti savo interesus, gali nurodyti ir netikslias aplinkybes.
19. Pastebėtina ir tai, kad nukentėjusysis kai kurias aplinkybes skirtingai nurodydavo ir tos pačios apklausos metu. Štai pirmosios instancijos teisme jis teigė, kad išteisintajam paspaudus lifte pirmo aukšto mygtuką, jis nusileido žemyn, o paskui pakilo į trečią aukštą iki A. J. buto, vėliau to paties posėdžio metu nukentėjusysis jau aiškino, kad iki nukentėjusiosios buto jis kilo laiptais (t. 1, b. l. 177, 179). Be jokios abejonės ši aplinkybė nėra esminė, tačiau toks parodymų keitimas leidžia manyti, kad nukentėjusysis nėra tikras dėl 2018 m. kovo 28 d. vykusių įvykių. Toks nuteistojo netikrumas dėl įvykių, kaip jau minėta, yra visiškai suprantamas atsižvelgus ne tik į tai, kad jis tą dieną buvo sužalotas, dėl ko jam buvo teikiama medikų pagalba, jo savijauta buvo bloga ir 2018 m. kovo 29 d., bet ir tai, kad jis ne pirmą dieną vartojo alkoholį ir, kaip pats nurodė, įvykio dieną galėjo būti išgėręs apie 600 gramų degtinės (t. 1, b. l. 179). Aplinkybę, kad E. K. tiek įvykio dieną, tiek dieną iki įvykio vartojo alkoholį, patvirtina liudytojos A. J. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog pirmą dieną jie išgėrė butelį degtinės, o antrą dieną išgėrė po 500 g degtinės (t. 2, b. l. 29-30).
20. Apibendrinant tai, kas buvo aptarta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. K. parodymai, vertinant juos kartu su kitais byloje užfiksuotais duomenimis, patvirtinančiais faktą, kad įvykio dieną nukentėjusysis buvo išteisintojo bute, leidžia manyti, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti V. S.. Vis tik nukentėjusiojo parodymų, kurie, kaip jau buvo minėta, nėra visiškai nuoseklūs, nepakanka tam, jog būtų galima be jokių pagrįstų abejonių konstatuoti, kad E. K. sužalojo būtent V. S.. Nagrinėjamu atveju, vertinant E. K. parodymus, neatmestina galimybė, kad nukentėjusysis iš tikrųjų nurodo ne tas aplinkybes, kurios vyko iš tikrųjų, o tokias aplinkybes, kurias jis, siedamas su objektyviai nustatytais faktais, dėl kurių egzistavimo abejonių nekyla, bei aplinkybėmis, kurias jis atsimena, t. y. svečiavimąsi įvykio dieną pas išteisintąjį ir pan., mano buvus. Taigi sprendžiant, ar galima remtis E. K. parodymais apie tai, kur jis buvo sužalotas ir kas jį sužalojo, būtina vertinti tai, ar jo nurodomas aplinkybes, dėl kurių kyla ginčas, patvirtina kokie nors objektyvūs bei nepaneigiami duomenys.
21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčytinų duomenų, kurie leistų be jokių pagrįstų abejonių tvirtinti, jog E. K. sužalojo V. S. bute, kuriame jis gyvena. Tuo pačiu teigtina, kad tokių duomenų šiuo metu, t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo nagrinėjamų įvykių, nebėra galimybės surinkti. Akivaizdu, kad teisėsaugos institucijų atstovai ikiteisminio tyrimo metu nesiėmė visų būtinų teisės aktuose numatytų priemonių tam, kad būtų kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta, kada nuketėjusysis susitiko su nukentėjusiuoju, kada nukentėjusysis galėjo išeiti iš buto, nebuvo atlikta galimos įvykio vietos apžiūra, kurioje galėjo būti likę kraujo ir kitų biologinių pėdsakų, bei kiti veiksmai, kurie būtų padėję nustatyti, kas vyko bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bei jo prieigose (laiptinėje), nebuvo atlikti jokie veiksmai, kurie paneigtų ar patvirtintų nukentėjusiojo ar išteisintojo, liudytojų L. Ž. bei A. J. nurodytas aplinkybes, pavyzdžiui, nebuvo bandoma nustatyti, kas skambino nukentėjusiajam tuo metu, kai jis svečiavosi pas V. S., ar nukentėjusysis atsiliepė į skambučius, pagal duomenis, kuriais šešis mėnesius disponavo telekomunikacijų operatoriai, nebuvo bandoma nustatyti, kada ir kur veikė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas ir pan.
22. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų V. S. parodymų matyti, kad jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, jo nesužalojo. Pirmosios instancijos teisme V. S. aiškino, kad jis 2018 m. kovo 28 d., eidamas namo, sutiko nukentėjusįjį, kuris buvo labai neblaivus. Nukentėjusysis jo paprašė pinigų alui. Išteisintasis pinigų nedavė, tačiau pasiūlė nukentėjusiajam nueiti pas jį namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir išgerti degtinės. Jie kartu nuėjo į išteisintojo namus, kur virtuvėje vartojo alkoholį. Tuo metu namuose buvo ir išteisintojo sugyventinė L. Ž.. V. S. namuose nukentėjusysis buvo apie dvi valandas. Išteisintasis nukentėjusįjį palydėjo iki lifto. Nukentėjusysis liftu buvo nuleistas į pirmą aukštą. Joks konfliktas tarp išteisintojo ir E. K. nebuvo kilęs (t. 1, b. l. 174-175). Ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (t. 1, b. l. 81). V. S. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojos L. Ž. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu. Ši liudytoja pirmosios instancijos teisme nurodė, kad apie 17.00-18.00 val. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), atėjo V. S. ir E. K., kuris buvo neblaivus. Jie atsisėdo virtuvėje, vartojo alkoholį. Nukentėjusysis po pusantros ar dviejų valandų išėjo iš buto. V. S. nukentėjusiajam iškvietė liftą, paspaudė pirmą aukštą. Tarp V. S. ir E. K. jokio konflikto nebuvo. Liudytoja nematė, kad V. S. E. K. pjaustytų veidą (t. 1, b. l. 181-182). Iš esmės tokias pačias aplinkybes liudytoja nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 74-75). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nesivadovauti nuosekliais išteisintojo bei liudytojos parodymais, kurie tarpusavyje sutampa, nėra pagrindo. Išteisintojo bei liudytojos L. Ž. parodymų nepaneigia jokie baudžiamojoje byloje užfiksuoti objektyvūs duomenys.
23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal V. S. ir liudytojos L. Ž. nurodytą laiką, kada E. K. atėjo pas juos į butą, ir laiką, kada jis išėjo iš buto, būtų galima daryti išvadą, kad iš tikrųjų nukentėjusysis galėjo būti sužalotas tik bute, kuriame kartu su išteisintuoju ir liudytoja vartojo alkoholį. Vis tik tuo pačiu teigtina, kad tiek V. S., tiek L. Ž. nurodė tik apytikslį laiką, kada nukentėjusysis pas juos atėjo ir subjektyvų vertinimą, kuris priklauso nuo individualaus laiko pojūčio, kada išėjo iš buto. Be to, V. S. pirmosios instancijos teisme apskritai teigė, kad tikslaus laiko, kada su nukentėjusiuoju atėjo į butą negali nurodyti, tačiau tai tikrai buvo po pietų. Šiuo atveju yra tikėtina, kad E. K. į butą atėjo apie 17.00 val., jame buvo sužalotas ir prieš 18.28 val. iš buto išėjo. Tuo pačiu teigtina ir tai, kad nėra paneigti ir kiti galimi įvykių variantai, pavyzdžiui, į butą nukentėjusysis atėjo prieš 17.00 val. ir išėjo apie 18.00 val. ir pan.
24. Iš apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad prokurorė mano, jog nukentėjusiojo nurodomą įvykių versiją patvirtina liudytojos A. J. parodymai. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šios liudytojos parodymais nėra pagrindo vadovautis, nes jie akivaizdžiai nėra nuoseklūs. Liudytojos parodymų pokyčiai leidžia daryti prielaidą, kad juos galėjo nulemti siekis pagelbėti nukentėjusiajam įrodyti savo įvykių versiją. Be to, pati liudytoja įvykyje nedalyvavo ir apie jį gali žinoti tik iš nukentėjusiojo E. K. pasakojimų.
25. Liudytoja A. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad, kai sužalotas E. K. atėjo pas ją, pasakė, jog jis buvo aštuntajame aukšte (t. 2, b. l. 27). Pats nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad nurodė liudytojai, jog jis buvo aštuntame aukšte (t. 1, b. l. 178). Vis tik ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. J. aiškino, kad E. K. negalėjo paaiškinti, kas ir kur jį sužalojo, jis išvis nekalbėjo (t. 1, b. l. 67). Aplinkybę, kad nukentėjusysis negali nurodyti, kas ir kur jį sužalojo, liudytoja nurodė skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 1, b. l. 6). A. J. pirmosios instancijos teisme keitė parodymus apie tai, kada ji sužinojo, kad nukentėjusysis buvo aštuntame aukšte. Vienu metu ji nurodė, jog nukentėjusysis šią aplinkybę jai pasakė, kai atėjo pas ją į butą, o vėliau jau teigė, kad nukentėjusiajam būnant pas išteisintąjį namuose, ji E. K. skambino į mobiliojo ryšio telefoną, ir nukentėjusysis jai nurodė, kad yra aštuntame aukšte (t. 2, b. l. 27), nors ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 67) teigė, kad su nukentėjusiuoju telefonu susisiekti jai nepavyko. Tuo pačiu teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokurorės teiginys, jog liudytojos A. J. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis po to, kai išėjo iš buto, kuriame gyvena V. S., nebuvo niekur išėjęs iš namo, yra visiškai nepagrįstas.
26. Konstatuotina, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusikaltimo padarymo, tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju, tėra dviejų suinteresuotų pusių, iš kurių nukentėjusiajam savo parodymais talkina liudytoja A. J., kurios parodymų patikimumas kelia abejonių, o išteisintajam liudytoja, kuri palaiko šeiminius santykius su juo, prieštaringi parodymai, keliantys abejones V. S. kaltumu. Šių abejonių pašalinimui buvo išnaudotos visos galimybės, todėl jos aiškintinos kaltininko naudai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriame konstatavo, jog neįrodyta, kad V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
27. Iš ekspertizės akto Nr. PEKG 12/2020 (01) turinio matyti, kad E. K. nustatyti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą dėl nosikaulio lūžio bei kosmetinių randų, dėl kurių jis neteko 10 procentų bendro darbingumo (t. 3, b. l. 13). Akivaizdu, kad toks sužalojimų pobūdis lemia nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnį. Ekspertizės akte taip pat nustatyta, kad E. K. nustatytų randų veido dešinėje pusėje ir sprando kairėje pusėje visiškai panaikinti be pėdsakų negalima net ir plastinės chirurginės operacijos pagalba, todėl jie laikomi savaime neišnykstančiais. Teisėsaugos institucijoms nustačius veido subjaurojimo faktą, sužalojimas būtų perkvalifikuotas į sunkų sveikatos sutrikdymo mastą.
28. Pagal BK 135 straipsnio nuostatas, sunkus sveikatos sutrikdymas konstatuojamas ir tuomet, kai nustatoma, jog buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tokį sutrikdymą apibūdina du elementai: pirma – subjaurotas kūnas ar jo dalis (tai nustato teismas, vadovaudamasis estetiniais ir panašiais kriterijais), ir antra – subjauroto kūno ar jo dalies nepataisomumas. Nepataisomumo kriterijui nustatyti reikalingos specialios medicininės žinios, todėl apie tai teismas sprendžia remdamasis teismo medicinos specialistų išvadomis ir paaiškinimais (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73/2013). Nagrinėjamu atveju sužalojimų nepataisomumas konstatuotas ekspertizės akte Nr. PEKG 12/2020 (01), tačiau ar nukentėjusiojo kūnas subjaurotas, turi nuspręsti teismas, kaip minėta, vadovaudamasis estetiniais ir panašiais kriterijais.
29. Prokurorė tikina, kad dėl savaime neišnykstančių randų E. K. buvo subjaurotas veidas. Su tokia prokurorės pozicija nėra pagrindo sutikti. Randai kaip bjaurojantys nukentėjusiojo kūną paprastai pripažįstami tais atvejais, kai jie vertinami kaip žymūs, itin ryškūs, negražūs, atstumiantys. Žymiu veido randu galima pripažinti tokį, kuris, pavyzdžiui, yra itin ryškus, apimantis žymią veido dalį, dėl savo estetinės išvaizdos pats savaime atkreipiantis dėmesį į žmogų ir pastebimas iškart, o ne specialiai apžiūrint žmogų ir matomas tik iš arti. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertizės akte yra nurodyta, jog šiuo metu randai, esantys nukentėjusiojo veide, atitinka neryškius veido pažeidimus, veido mimikos sutrikimų nėra (t. 3, b. l. 14). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje ir betarpiškai bendraudamas su nukentėjusiuoju, randus nukentėjusiojo veide galėjo pastebėti tik žinant bylos aplinkybes bei kaltinimą kūno subjaurojimu. Pastebėtina, kad ir byloje esančiose fotonuotraukose nukentėjusiajam ant veido esantys randai yra sunkiai įžiūrimi (t. 3, b. l. 14). Iš byloje esančių nuotraukų, kaip ir gyvai stebėjus nukentėjusįjį teisiamojo posėdžio metu, apeliacinės instancijos teismas niekaip negali pripažinti, jog nukentėjusiojo veido srityje yra susidaręs tiek žymūs, ryškūs, negražūs ir atstumiantys randai BK 135 straipsnio prasme, kuriuos visumoje ar atskirai būtų galima vertinti kaip kūno subjaurojimą. Apeliacinės instancijos teismas nekartodamas pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su nukentėjusiojo randų vertinimu, konstatuoja, kad šios išvados yra pagrįstos. Čia pastebėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nėra nurodoma, kodėl nukentėjusiojo randai turėtų būti vertinami kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, o tik deklaratyviai teigiama, kad E. K. veidas buvo subjaurotas.
30. Esant aptartų aplinkybių visumai, prokurorės apeliacinis skundas yra atmetamas ir paliekamas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.