Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas I. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 5 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. spalio 10 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje netinkamomis sąlygomis: nepakako ploto (40 kv. m ploto gyvenamojoje patalpoje laikyta 20 ir daugiau nuteistųjų), lovos nepritaikytos neįgaliesiems (pareiškėjui teko miegoti antrame lovos aukšte, nebuvo kopėtėlių). Jo gyvenimo kokybę apsunkino liga, kurios metu pasireiškus skausmams asmuo negalėjo būti vienoje vietoje.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 13 d. 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam tekęs plotas atitiko minimalią normą. Ne visuomet visos miegamosios vietos būdavo užimtos. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama, jis galėjo lankytis sporto aikštynuose, koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Lovos pritaikytos statistiniam Lietuvos piliečiui, dėl netinkamos lovos kokybės pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į būrio viršininką, tačiau to nepadarė. Jokie pareiškėjo nusiskundimai, susiję su kalinimo sąlygomis, neužfiksuoti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo I. G. skundą atmetė.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodė, jog dėl pažeistų teisių jis jautėsi kankinamas, patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis nuo pat apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios turėjo suvokti, jog jo teisės galbūt pažeidžiamos. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Jis neįrodė, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 5 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. pareikšti. Pareiškėjas neprašė atnaujinti senaties terminą, nenurodė priežasčių šiam terminui atnaujinti, jų nenustatė ir teismas, todėl nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.Teismas akcentavo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas numato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m vienam žmogui. Nesant objektyvių duomenų apie asmenų, laikytų kartu su pareiškėju vertinamu laikotarpiu (nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. spalio 13 d.), skaičių, vienam asmeniui tekęs plotas apskaičiuotas gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. 6 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotas buvo 16 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,2 kv. m ploto.Dėl lovų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo normos), numatyta, jog vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas – 10 metų. Jokie kiti reikalavimai lovoms teisės aktuose nenustatyti. Pravieniškių PN-AK 2016 m. lapkričio 2 d. pažyma Nr. 63-2511 patvirtino, kad Skirstymo į būrius komisijos posėdžio metu buvo atsižvelgta į pareiškėjo sveikatos būklę ir individualius pageidavimus, jis buvo paskirtas į miegamąją vietą, esančią antrame lovos aukšte. Duomenų, jog, nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas būtų jį apskundęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnyje nustatyta tvarka, nebuvo. Iš gydymo stacionare istorijos išrašo matyti, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 2-10 d. buvo hospitalizuotas VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, tačiau jis teismui nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, jos pablogėjimą vertinamu laikotarpiu, o, atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros specialistus dėl kalinimo sąlygų sukeltų nepatogumų, fizinių ar psichinių nusiskundimų nesikreipė. Be to, net jeigu pareiškėjas dėl sveikatos būklės negalėjo miegoti antrame lovos aukšte, jis dėl keliamų nepatogumų galėjo kreiptis į Pravieniškių PN-AK. Duomenų apie tokio pobūdžio prašymus byloje nebuvo, todėl padaryta išvada, jog gyvenimo sąlygos Pravieniškių PN-AK pareiškėją tenkino.Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Pravieniškių PN-AK neteisėtos veikos (neveikimo), todėl valstybei nekilo turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas.

III.

Pareiškėjas I. G. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.Pareiškėjas pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimams nustatyti nenumatytas joks terminas, senaties terminai nenustatyti ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo to žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Pareiškėjo nuomone, ieškinio senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas tik nuo individualaus teisių išaiškinimo suimtajam (nuteistajam), tai užfiksavus apskaitos žurnale ir įrodžius. Atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad pareiškėjui jo teisės buvo išaiškintos.Pareiškėjas pažymi jog vien tai, kad jis neapskundė administracinio akto, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jis tokius institucijos veiksmus laikė teisėtais. ABTĮ 58 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti (skundai dėl laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK kitose bylose buvo tenkinti). Atsakovas sąmoningai klaidino teismą, jis privalėjo pateikti informaciją apie asmenų, laikomų visuose Pravieniškių PN-AK, skaičių – šis skaičius negalėjo viršyti 700. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 2012 m. ataskaitoje rekomendavo visuose pataisos namuose ir tardymo izoliatoriuose padidinti vienam asmeniui tenkantį plotą, bendrabučio tipo patalpoje – iki 4 kv. m. Laikymo sąlygos Pravieniškių PN-AK pareiškėjui neužtikrino sveikatai saugios aplinkos (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 6 p.), nes nepakako ploto, ribota galimybė maudytis, dėl mažo darbuotojų skaičiaus sunkiau gauti reikiamas paslaugas. Pareiškėjas turėjo miegoti antrame lovos aukšte, lova buvo 25 metų senumo. Atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kada pareiškėjui tekusi lova buvo keista paskutinį kartą. Lovos buvo prastos būklės, girgždėjo, pareiškėjas nuolat nerimavo, kad lova gali sugriūti, ir negalėjo tinkamai pailsėti. Jokie teisės aktai nenumato, kad lovos turi būti dviaukštės. Be to, Pravieniškių PN-AK visur naudojamas asbestas, kuris yra pavojingas sveikatai. Būdamas silpnos sveikatos ir laikomas netinkamomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė stiprius neigiamus išgyvenimus.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas yra abstraktus ir nemotyvuotas. Įrodymai patvirtina, jog vertinamu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teismas kitus pareiškėjo nusiskundimus vertino kaip nepagrįstus. Taigi, valstybės institucijos neteisėti veiksmai nenustatyti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo įkalinimo įstaigoje.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi iš dalies praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog senaties terminas negalėjo būti taikomas, kadangi jis turi būti skaičiuojamas nuo individualaus akto išaiškinimo dienos.Pasisakant dėl ieškinio senaties termino taikymo žalos atlyginimo bylose pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 5 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. spalio 13 d., t.y. pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą dėl dalies savo reikalavimo, o būtent už laikotarpį nuo 2012m. gegužės 31 d. iki 2013m. rugsėjo 4d.. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjo argumentai, kad senaties terminas negali būti taikomas, kadangi teismas netinkamai skaičiavo senaties terminą, yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį diskomfortą, nepatogumus. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesikreipimo į teismą laiku nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo realias galimybes, domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012m. gegužės 31 d. iki 2013m. rugsėjo 4d. atmetė.Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė naujas aplinkybes dėl ribotos galimybės nusimaudyti, dėl mažo pataisos įstaigos darbuotojų skaičiaus ir kt., kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais) nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.).Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš per mažo kamerų ploto bei netinkamos lovos. Nė vienas iš minėtų apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ploto trūkumu, ir galimybės tiesiogiai taikyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, pažymėtina, kad įvertinus Europos teisės įtaką, administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų ypač svarbios Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio nuostatos ir jų turinį pildanti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri analizuojamu klausimu pakankamai nuosekli ir išplėtota. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra konstatavęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).Taip pat ir paties Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija yra ta, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka Susitariančioms Šalims vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis įvertinti Susitariančių Šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).Atsižvelgus į nurodytus argumentus, pabrėžtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.).Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. spalio 13 d. buvo kalinamas atsakovo įstaigos 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 16 kv.m ir joje įrengtos 5 miegamosios vietos. Paskaičiavus vienam kalinamajam tenkantį plotą konstatuotina, jog pareiškėjui 3,2 kv. m ploto, t.y. anksčiau minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimai dėl minimalaus ploto nebuvo pažeisti.Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl netinkamos jam skirtos lovos, kad jam teko miegoti lovos antrame aukšte. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų kitų jo teisių pažeidimų, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių pataisos namuose atvirojoje kolonijoje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškinom ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.