- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-18
- Bylos Nr.
- eA-1221-463/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02347-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Jolanta Malijauskienė (pirm.), Iveta Pelienė
- Atsakovas
- Audito, "Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- "Nemokumas LT", UAB, A. S.
- Trečiasis asmuo
- Nemokumo priežiūros komitetas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Ivetos Pelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjams uždarajai akcinei bendrovei „Nemokumas LT“, A. S. (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nemokumo priežiūros komitetas) dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 21R-473(AG-426/04-2021) (toliau – ir Sprendimas) toje dalyje, kuria buvo panaikintas Tarnybos direktoriaus 2021 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. V4-94 „Dėl poveikio priemonių nemokumo administratoriams UAB „Nemokumas LT“ ir A. S. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas), ir pareiškėjų skundą atmesti.
Atsiliepimas
2. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu konstatuota, jog pareiškėjai pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) (galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 31 straipsnio 2 punktą, kadangi likviduojant bankrutuojančią individualią įmonę „Max trade“ (toliau – ir Įmonė) pareiškėjai netinkamai disponavo Įmonės lėšomis, t. y. iš kreditorių reikalavimų tenkinimui skirtų lėšų teikė paskolas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Nemokumas LT“ darbuotojams jų asmeniniams interesams tenkinti, taip pat ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą, kadangi ne pagal paskirtį naudodami kreditorių reikalavimų tenkinimui skirtas lėšas (išskirtinai tenkindami tik UAB „Nemokumas LT“ darbuotojų interesus) elgėsi nevienodai su visais proceso dalyviais, t. y. negynė visų kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės teisių ir interesų, be to, pažeidė ir ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalį, kadangi administruodami Įmonės bankroto procesą, Įmonės turtą pardavė pačių pareiškėjų vadovo J. G. (J. G.) atstovaujamai (kontroliuojamai) likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir LUAB) „Eko augalai“.
3. Atsakovas paaiškino, kad už nustatytus pažeidimus UAB „Nemokumas LT“, kaip subjektui, atsakingam už Įmonės nemokumo proceso administravimą, buvo skirta Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 136 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta poveikio priemonė – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas. A. S., UAB „Nemokumas LT“ vadovui ir darbuotojui, atsakingam už tikrinamo proceso administravimą, taip pat buvo skirta JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta poveikio priemonė – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Atsakovas nepagrįstu laikė Komisijos sprendimo argumentą, jog Tarnybos direktoriaus 2020 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. V1-86 patvirtintų Nemokumo administratorių veiklos patikrinimų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 37.2 papunktyje nustatytas terminas, nagrinėjant 2020 m. liepos 24 d. skundą, buvo pasibaigęs, o ta aplinkybė, kad Tarnyba netyrė A. A. pirminio 2020 m. sausio 29 d. prašymo dėl tapačių pažeidimų, atsakovo teigimu, savaime negali pagrįsti Tarnybos atlikto tyrimo dėl 2020 m. liepos 24 d. skundo teisėtumo. Atsakovas pažymėjo, kad Taisyklių 37.2 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas sietinas su skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo diena ar turėjimo paaiškėti asmeniui diena, kuris teikia tokį skundą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Tarnybai gavus pirminį A. A. 2020 m. sausio 29 d. prašymą galiojo kitos Tarnybos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V1-341 patvirtintos Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklės, kurios nustojo galioti 2020 m. liepos 9 d.
Atsiliepimas
5. Atsakovo teigimu, Komisija netinkamai įvertino Tarnybos teises ir galimybes atlikti neplaninį nemokumo administratoriaus UAB „Nemokumas LT“ veiklos patikrinimą pagal 2020 m. liepos 24 d. skundą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai neskundė Tarnybos sprendimo pradėti neplaninį nemokumo administratoriaus UAB „Nemokumas LT“ veiklos patikrinimą, o neplaninio UAB „Nemokumas LT“ veiklos patikrinimo metu pareiškėjai nebendradarbiavo su Tarnyba. Atsakovas nurodė, kad Komisija nepagrįstai nustatė faktinę aplinkybę, jog Tarnyba už 2018 m. gegužės 14 d. padarytą pažeidimą poveikio priemonę pritaikė UAB „Nemokumas LT“ vadovui. Atsakovas paaiškino, kad tuo metu UAB „Nemokumas LT“ vadovu buvo J. G., o poveikio priemonę Tarnyba skyrė A. S., kuris nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki Įmonės išregistravimo administravo Įmonės bankroto procesą, o nuo 2019 m. kovo 14 d. buvo paskirtas UAB „Nemokumas LT“ vadovu. Atsakovas nurodė, kad poveikio priemonė A. S. skirta už lėšų, kurios buvo skirtos Įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimui, skolinimą UAB „Nemokumas LT“ darbuotojams jų asmeniniams interesams tenkinti. Minėti veiksmai buvo atlikti laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., t. y. tuo metu, kai A. S. administravo Įmonės bankroto procesą ir tapo UAB „Nemokumas LT“ vadovu.
6. Nesutikdamas su Komisijos teiginiu, kad Tarnyba negalėjo vadovautis ir taikyti poveikio priemonių pagal JANĮ, kuris sunkina atsakomybę, kai pareiškėjų padaryti pažeidimai buvo pagal galiojusias ĮBĮ normas, atsakovas pažymėjo, kad tiek JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 3 punkte, tiek iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio ĮBĮ 117 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos iš esmės analogiškos poveikio priemonės. Todėl paskyrus analogišką poveikio priemonę, t. y. teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimą pagal JANĮ ar ĮBĮ, pačios poveikio priemonės galutinis rezultatas būtų tas pats. Atsakovas paaiškino, kad, įsigaliojus JANĮ, pasikeitė tik tokios poveikio priemonės skyrimo procedūra, t. y., jeigu galiojant ĮBĮ nemokumo administratoriui reikėjo turėti dvi galiojančias nuobaudas už bet kokio reikšmingumo pažeidimus, norint svarstyti klausimą dėl pačios griežčiausios poveikio priemonės – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimą, skyrimo, tai įsigaliojus JANĮ minėta procedūra tapo orientuota į patį pažeidimo reikšmingumą. Kadangi neplaninis UAB „Nemokumas LT“ veiklos patikrinimas buvo pradėtas ir Įsakymas priimtas jau galiojant JANĮ, atitinkamai Tarnyba poveikio priemones taikė tokias, kokios nustatytos JANĮ 136 straipsnyje, bei jas taikydama vadovavosi jų skyrimo procedūra.
Atsiliepimas
7. Atsakovas nesutiko su Komisijos sprendime išdėstyta pozicija, kad Įsakymas nėra individualizuotas, kad Tarnyba aiškiai nepagrindė, kokią neigiamą įtaką Įmonės bankroto proceso administravimui padarė išvadoje konstatuoti veiksmai, kokios aplinkybės lėmė pačios griežčiausios poveikio priemonės skyrimą pareiškėjams. Atsakovas pažymėjo, kad Įsakyme yra aiškiai atskirta, už kokius pažeidimus yra baudžiama UAB „Nemokumas LT“ ir už kokius – A. S. Be to, pačioje išvadoje, kuri yra Įsakymo sudedamoji dalis, detaliai nurodoma, už kokius veiksmus poveikio priemonė yra taikoma UAB „Nemokumas LT“, o už kokius – A. S.
8. Atsakovas vadovavosi JANĮ 136 straipsnio 4 dalimi ir darė išvadą, kad įstatymų leidėjas siekė numatyti reguliavimą, kai už konkretų pažeidimą nuobauda gali būti skiriama tiek juridiniam bankroto administratoriui, tiek ir jo vadovui, tiek ir juridinio bankroto administratoriaus darbuotojui, atsakingam už konkretaus bankroto proceso administravimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad dar priimant analogišką formuluotę ĮBĮ, šio įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo pažymėta, kad tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas siekia pakeisti iki tol buvusią padėtį, kai bankroto administratoriai fiziniai asmenys, veikę administratorių juridinių asmenų, kurių atžvilgiu taikytos poveikio priemonės, vardu, toliau galėjo teikti nekokybiškas bankroto administravimo paslaugas, nesulaukdami jokių netinkamo paslaugų teikimo pasekmių tiek kaip fiziniai asmenys, tiek kaip juridinių asmenų vadovai ar darbuotojai, nes administratoriaus juridinio asmens, administruojančio bankroto procesus, vardu veikiantis vadovas ar įgaliotas asmuo iš esmės realios atsakomybės už nustatytus pažeidimus išvengdavo. Atsakovas darė išvadą, kad faktiniai duomenys ir pačios išvados turinyje išdėstytos kitos faktinės aplinkybės, taip pat pats JANĮ numatytas reglamentavimas paneigia Komisijos sprendime išreikštą poziciją, jog Įsakymas nėra individualizuotas ir nepagrįstas.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Komisija sprendime neatsižvelgė į faktą, jog pareiškėjai pažeidė imperatyvias ĮBĮ nuostatas. Be to, šioje situacijoje Tarnyba neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjai savo veiksmais padarė realią žalą pačiai Įmonei ir jos kreditoriams, kadangi Įsakyme nustatyti pažeidimai yra formalaus, o ne materialaus pobūdžio. Atsakovo teigimu, pats faktas, jog nemokumo administratorius disponavo bankrutuojančios įmonės lėšomis kaip savo nuosavomis savaime negali būti kitaip vertinamas, kaip pažeidžiantis esminius įstatyme įtvirtintus nemokumo administravimo principus. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjams nepriklausančių lėšų skolinimas kitiems asmenims, kai tokie veiksmai niekaip nėra susiję su pačiu nemokumo procedūrų vykdymu Įmonės nemokumo procese, taip pat Įmonės turto pardavimas UAB „Nemokumas LT“ vadovo kontroliuojamam juridiniam asmeniui negalėjo būti įvertinami kitaip, kaip tik griežčiausia nuobauda pareiškėjams.
Atsiliepimas
10. Pareiškėjai UAB „Nemokumas LT“ ir A. S. atsiliepimu į atsakovo prašymą prašė prašymą atmesti.
11. Pareiškėjai pažymėjo, kad Tarnyba dar 2020 m. sausio 29 d. gavo A. A. pranešimą dėl neteisėtų pareiškėjų veiksmų skolinant administruojamos įmonės lėšas, tačiau joks patikrinimas minėto pranešimo pagrindu nebuvo pradėtas. Analogiško turinio pirminiam pranešimui skundas Tarnybai buvo pateiktas 2020 m. liepos 24 d. Tuomet Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 30.2 papunkčiu, nusprendė atlikti neplaninį nemokumo administratoriaus UAB „Nemokumas LT“ veiklos patikrinimą dėl A. A. skunde keliamų klausimų. Pareiškėjai paaiškino, kad neplaninį jų veiklos patikrinimą buvo nuspręsta atlikti dėl 2019 m. sausio 14 d. ir 2019 m. sausio 15 d. pinigų pervedimo iš Įmonės atsiskaitomosios sąskaitos į individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „Lex Baltica“ sąskaitą, dėl 2019 m. gegužės 22 d. ir 2019 m. gegužės 31 d. pinigų pervedimo iš Įmonės atsiskaitomosios sąskaitos į IĮ UAB „Inrent“ sąskaitą, dėl 2018 m. gegužės 14 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutarties Nr. 2018/05/14-01 sudarymo. Pareiškėjai nurodė, kad nuo visų minėtų veikų padarymo iki A. A. skundo pateikimo (2020 m. liepos 24 d.) praėjo nuo 15 iki 25 mėnesių, t. y. ženkliai daugiau nei 6 mėn., nors pirmasis A. A. skundas buvo pateiktas dar 2021 m. sausio 29 d. Pareiškėjai darė išvadą, kad Komisija pagrįstai vertino, jog neplaninis patikrinimas buvo pradėtas neteisėtai. Pareiškėjai sutiko su Komisijos sprendime nurodytomis aplinkybėmis, jog Tarnyba pagal A. A. 2020 m. sausio 29 d. skundą nepradėjo jokio tyrimo pareiškėjų atžvilgiu, todėl vertinti, kad dėl minėto skundo buvo gauta nauja informacija ar nustatytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, nebuvo teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
12. Pareiškėjai akcentavo, kad A. A. 2020 m. sausio 29 d. prašymo pateikimo metu galiojo kitos Tarnybos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V1-341 patvirtintos Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklės, kurių 21 punkte įtvirtinta, jog priežiūros institucija, gavusi asmenų prašymą (skundą), jį įvertina, ir per 20 darbo dienų nuo jo gavimo, priima sprendimą pradėti ar nepradėti neplaninį patikrinimą ir apie priimtą sprendimą raštu informuoja prašymą (skundą) pateikusį asmenį. Taip pat 23 punkte buvo nustatyta, kad prašymas (skundas) nenagrinėjamas, jeigu nuo prašyme (skunde) nurodytų pažeidimų padarymo iki prašymo (skundo) padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Pareiškėjų teigimu, Komisija pagrįstai konstatavo, jog atsakovas negalėjo vadovautis ir taikyti poveikio priemonių pagal JANĮ, kuris sunkina atsakomybę. Pareiškėjai nurodė, kad Tarnybos pritaikyta pati griežčiausia nuobauda – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas, yra neproporcingai griežta. Nustačius lengvinančią aplinkybę, jog nei administratorius, nei įgaliotas asmuo per trejus metus pažeidimų nebuvo padarę, ir nenustačius jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pareiškėjų teigimu, nepagrįstai ir neteisėtai buvo pritaikyta ši poveikio priemonė. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Tarnybos nustatyti pažeidimai yra formalūs bei nesukūrė jokių realių pasekmių, abi paskolos buvo sugrąžintos, o turtas buvo parduotas atlygintinai, lėšos gautos ir išdalintos Įmonės kreditoriams. Pareiškėjai darė išvadą, kad žala nebuvo padaryta, t. y. žalos nepatyrė nei bankrutuojantį įmonė, nei jos kreditoriai, nė vienas kreditorius nėra pareiškęs pretenzijų. Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjų atžvilgiu yra taikoma griežčiausia poveikio priemonė, kodėl nėra galimybės taikyti nurodymų, numatytų JANĮ 136 straipsnio 2 dalyje, arba kitų poveikio priemonių, todėl Įsakymas yra nepagrįstas. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad atsakovas prašyme teismui nurodė, jog nustatyti pažeidimai yra formalaus, o ne materialaus pobūdžio, todėl esamoje situacijoje materialiosios žalos atsiradimas nėra būtinas. Pareiškėjų teigimu, tokiu būdu atsakovas netiesiogiai pripažino, jog jokių neigiamų pasekmių nesukėlė veikos, nurodytos kaip Tarnybos konstatuoti pažeidimai. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas yra neobjektyvus, už analogiško pobūdžio pažeidimus taiko skirtingas poveikio priemones, tokiu būdu iškreipia nemokumo administratorių lygiateisiškumą.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimu atmetė atsakovo prašymą.
14. Teismas vadovavosi JANĮ 132 straipsnio 1, 2 dalimis, 136 straipsnio 1–3 dalimis, Taisyklių 29, 30.1, 30.2, 37 punktais, nustatė, jog A. A. 2020 m. sausio 29 d. išsiuntė Tarnybai elektroninį laišką, kuriame buvo, be kita ko, prašoma įvertinti nemokumo administratoriaus A. S. veiksmus suteikiant paskolą iš administruojamos Įmonės IĮ „Lex Baltica“, po kurios ši pradėjo bankroto procesą, taip pat balsuojant kreditorių susirinkime. Teismas nustatė, kad A. A. 2020 m. liepos 24 d. elektroniniu laišku vėl kreipėsi į Tarnybą, nurodydamas, kad 2020 m. sausio 29 d. jau kreipėsi su laišku, laiške buvo klausiama, kada asmuo galėtų sulaukti atsakymų į jo užduotus klausimus. Teismas nurodė, kad Tarnyba Komisijai 2021 m. birželio 10 d. pateiktame atsiliepime į skundą nurodė, jog pagal Taisyklių 41 punktą neplaninio patikrinimo metu gavus naujos informacijos dėl galimai netinkamos administratoriaus veiklos arba asmeniui papildžius prašymą (skundą) naujomis aplinkybėmis, Tarnyba gali priimti sprendimą šią informaciją ir (ar) aplinkybes nagrinėti jau atliekamo neplaninio patikrinimo metu.
15. Teismas atkreipė dėmesį, kad Tarnyba į A. A. 2020 m. sausio 29 d. paklausimą neatsakė, jokio neplaninio ar planinio patikrinimo nepradėjo. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog Tarnyba tik 2020 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (10.4 E) D2-2056 kreipėsi į pareiškėjus dėl A. A. skunde nurodytų aplinkybių ir paprašė pateikti jų paaiškinimų. Teismas vertino A. A. 2020 m. sausio 29 d. ir 2020 m. liepos 24 d. elektroninius laiškus ir darė išvadą, kad jie nėra vienas kitą papildantys, nes iš esmės tai yra tapatūs laiškai. Teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad Tarnyba, gavusi A. A. 2020 m. sausio 29 d. skundą, pradėjo neplaninį pareiškėjų veiklos patikrinimą, o gavusi 2020 m. liepos 24 d. skundą – sužinojo naujas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, jog ji būtų atlikusi kokius nors veiksmus, kurie suponuotų neplaninio patikrinimo atlikimo faktą.
16. Teismas atkreipė dėmesį, kad ir Tarnybos 2021 m. kovo 31 d. išvadoje Nr. D4-776 „Dėl neplaninio nemokumo administratoriaus „Nemokumas LT“, UAB veiklos patikrinimo“ skiltyje „Informacija apie patikrinimą“ nurodoma, jog 2020 m. liepos 24 d. Tarnyboje gautas A. A. 2020 m. liepos 24 d. raštas, t. y. nėra užsiminta apie 2020 m. sausio 29 d. raštą. Teismas akcentavo, kad Tarnyba nei Išvadoje, nei atsiliepime Komisijai, nei prašyme teismui nevertino, kada A. A. sužinojo ar galėjo sužinoti apie padarytus pareiškėjų pažeidimus. Vertinant tai, kad A. A. dar 2020 m. sausio 29 d. kreipėsi į Tarnybą, teismas darė išvadą, jog jis jau tada žinojo apie galimus pareiškėjų pažeidimus. Kadangi A. A. kreipėsi pakartotinai 2020 m. liepos 24 d., Tarnyba, neanalizavusi, kada asmuo sužinojo apie pažeidimus, ėmėsi nagrinėti ir vertinti jo nurodytas aplinkybes, tačiau, teismo vertinimu, ji turėjo atsisakyti nagrinėti A. A. skundą (raštą), remdamasi Taisyklių 37.2 papunkčiu.
17. Įvertinęs tai, kad Taisyklėse nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinamasis, jo atnaujinimas ir pratęsimas negalimas, teismas nevertino kitų prašymo argumentų, kadangi jie šiuo atveju nebeaktualūs ir Tarnybos sprendimas naikintinas vien šiuo pagrindu. Teismas konstatavo, kad Komisija, išnagrinėjusi skundą, padarė pagrįstas išvadas, todėl panaikinti Komisijos sprendimo dalies, kuria buvo panaikintas Įsakymas, nėra teisinio pagrindo. Teismas, atmetęs atsakovo prašymo reikalavimą dėl Komisijos sprendimo dalies panaikinimo, neturėjo pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo – atmesti pareiškėjų skundą. Teismas atsakovo prašymą atmetė.
III.
18. Atsakovas Agentūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
19. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl Taisyklių 37.2 punkto taikymo, pažymi, kad Taisyklių 37.2 punkte nustatytas 6 mėn. terminas sietinas su teikiamame skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo diena ar turėjimo paaiškėti asmeniui diena, kuris teikia tokį skundą. Atsakovas nurodo, kad A. A. apie pareiškėjų atliktus pažeidimus buvo žinoma dar iki 2020 m. sausio 29 d. kreipimosi į Tarnybą, tačiau dėl skunde suformuotų įvairaus pobūdžio prašymų ir žmogiškos klaidos, Tarnyba neištyrė ir neįvertino šiame pradiniame A. A. skunde nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjų atliktų pažeidimų, nors, vadovaujantis Tarnybos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V1-341 patvirtintomis Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklėmis, turėjo tai atlikti. Atsakovo teigimu, tokioje situacijoje, kai dėl priežiūros institucijos klaidos (šiuo atveju pripažįstamos Tarnybos) nėra pradedamas priežiūros subjekto veiklos patikrinimas pagal pirminį skundą, neturėtų būti iš naujo keliamas klausimas, ar asmuo, pateikęs pakartotinį skundą dėl to paties dalyko, nepraleido teisės aktuose nustatyto termino tokiam skundui pateikti. Atsakovas pažymi, kad nemokumo procesuose įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančios įmonės atžvilgiu pradeda veikti specialus turto režimas, kurio valdymą atlieka bankroto administratorius, kuris disponuoja juridinio asmens turtu ir depozitinės sąskaitos lėšomis ĮBĮ (galiojusio iki 2020 m. sausio 1 d.) nustatyta tvarka bei tvarko visų juridinio asmens gautų lėšų ir jų naudojimo apskaitą (ĮBĮ 11 str. 5 d. 3 p.), todėl visuotinai teismų pripažįstamo viešojo intereso buvimas nemokumo bylose iš esmės lėmė, kad Tarnyba, nors ir pavėluotai, vis tik ėmėsi patikrinti faktus apie administratoriaus galimus piktnaudžiavimus bankrutavusios įmonės lėšomis.
20. Atsakovas vadovaujasi JANĮ 136 straipsnio 6 dalimi ir daro išvadą, kad Tarnyba gali vertinti nemokumo administratoriaus veiksmus, padarytus penkerių metų laikotarpyje iki patikrinimo pradėjimo. Atsakovo teigimu, Taisyklių 37.2 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas neturi jokios reikšmės ir įtakos pareiškėjų padarytų pažeidimų vertinimui. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011. Atsakovas pažymi, kad Tarnyba kiekvienu atveju prieš pradėdama neplaninį nemokumo administratoriaus veiklos patikrinimą vertina ne tik pateikto skundo pagrįstumą, bet taip pat, ar skunde nurodomi pažeidimai nėra mažareikšmiai, ar teismas nėra priėmęs sprendimų tuo pačių klausimu, ar skundą padavęs asmuo nėra praleidęs 6 mėnesių termino nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo ar turėjimo paaiškėti asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos ir pan. (Taisyklių 33–37 p.). Atsakovas nurodo, kad 2020 m. rugsėjo 9 d. teikimu Nr. D4-1668 nebuvo nustatyta Taisyklių 33–37 punktuose nurodytų sąlygų, t. y., kad A. A., kreipdamasis su skundais į Tarnybą, būtų pažeidęs Taisyklių 37.2 punktą, todėl buvo nuspręsta atlikti pareiškėjų neplaninį veiklos patikrinimą.
Atsiliepimas
21. Pareiškėjai UAB „Nemokumas LT“ ir A. S. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
22. Pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo apeliaciniu skundu, nurodo, kad tokie Tarnybos veiksmai, kai pradedant neplaninį patikrinimą nėra vertinama, ar skunde nurodomi pažeidimai nėra mažareikšmiai, ar skundą padavęs asmuo nėra praleidęs 6 mėnesių termino nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo ar turėjimo paaiškėti asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos ir pan., negali būti laikomi teisėtais ir sąžiningais. Pareiškėjų teigimu, tokie atsakovo veiksmai akivaizdžiai prieštarauja esminiams viešojo administravimo principams. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs jokių išimčių dėl Taisyklių 37.2 punkte numatyto 6 mėnesių termino skaičiavimo, jo pratęsimo ar atnaujinimo, t. y. nei viename iš ginčo teisinius santykius reglamentuojančiame teisės akte nėra numatyta, kad 6 mėnesių terminas gali būti atnaujintas, pratęstas. Pareiškėjai pažymi, kad Tarnybos nurodoma žmogiškoji klaida, kai gavusi pirminį skundą nepradėjo patikrinimo, nes jame buvo suformuota daug įvairaus pobūdžio prašymų, nėra pagrindas pagal tą patį skundą pradėti neplaninį patikrinimą. Pareiškėjai daro išvadą, kad, nesant Taisyklėse numatyto pagrindo neplaniniam patikrinimui atlikti, taip pat nesant galimybės atnaujinti ar pratęsti Taisyklių 37.2 punkte numatyto termino, atsakovo atliktas neplaninis patikrinimas negali būti laikomas teisėtu, o drausminė nuobauda asmeniui negalėjo būti taikoma, nepriklausomai nuo to, kad nėra praėjęs penkerių metų terminas nuo pažeidimo padarymo dienos. Pareiškėjai akcentuoja, kad JANĮ 136 straipsnio 6 dalyje numatytas terminas neatleidžia Tarnybos nuo pareigos patikrinimus atlikti Taisyklėse nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 21R-473(AG-426/04-2021) dalies, kuria buvo panaikintas Tarnybos direktoriaus 2021 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. V4-94 „Dėl poveikio priemonių nemokumo administratoriams UAB „Nemokumas LT“ ir A. S. skyrimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas A. A. 2020 m. sausio 29 d. ir 2020 m. liepos 24 d. elektroninius laiškus Tarnybai vertino kaip iš esmės tapačius, o ne vienas kitą papildančius skundus (prašymus), todėl darė išvadą, kad Tarnyba, nepagrįstai neanalizavusi, kada asmuo sužinojo apie pažeidimus, ėmėsi nagrinėti ir vertinti jo nurodytas aplinkybes, nors turėjo atsisakyti nagrinėti A. A. skundą (prašymą), remdamasi Taisyklių 37.2 papunkčiu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Taisyklėse nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinamasis, nevertino kitų atsakovo prašymo argumentų ir jį atmetė.
25. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriame pripažįsta, kad Tarnyba turėjo vertinti pradiniame A. A. skunde nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjų atliktų pažeidimų, tačiau mano, kad Taisyklių 37.2 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas neturi jokios reikšmės ir įtakos pareiškėjų padarytų pažeidimų vertinimui, be to, pagal JANĮ 136 straipsnio 6 dalį Tarnyba gali vertinti nemokumo administratoriaus veiksmus, padarytus penkerių metų laikotarpyje iki patikrinimo pradėjimo.
26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje.
27. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
28. Taisyklės reglamentuoja Tarnybos planuojamų tikrinti nemokumo administratorių veiklos patikrinimų plano sudarymo kriterijus, neplaninių patikrinimų atlikimo pagrindus, planinių ir neplaninių patikrinimų atlikimo tvarką bei trukmę, tikrintojų bei tikrinamų administratorių teises ir pareigas, patikrinimų rezultatų įforminimą (1 p.). Taisyklių 37.2 punkte įtvirtinta, kad prašyme (skunde) nurodyti faktai ir (ar) aplinkybės nenagrinėjami, jeigu nuo prašyme (skunde) nurodytų pažeidimų paaiškėjimo ar turėjimo paaiškėti asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai.
29. Pažymėtina, kad Tarnybos veikla, susijusi su administratorių veiklos patikrinimais, planuojama ir atliekama vadovaujantis, be kita ko, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ), JANĮ. A. A. 2020 m. sausio 29 d. ir 2020 m. liepos 24 d. skundų gavimo Tarnyboje metu galiojusio VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte buvo įtvirtinta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. JANĮ 136 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad šiame straipsnyje nustatyti nurodymai ir poveikio priemonės gali būti skiriami ne vėliau kaip per 5 metus nuo pažeidimo padarymo dienos.
30. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas atsakovo prašymas, teismas Įsakymo neteisėtumą grindė vienintele aplinkybe, t. y. kad Tarnyba A. A. pakartotinį skundą turėjo atsisakyti nagrinėti Taisyklių 37.2 punkte nustatytu pagrindu. Darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas, kaip ir Komisija Sprendime, A. A. pirminio kreipimosi į Tarnybą datą – 2020 m. sausio 29 d., laikė sužinojimo apie asmens skunde nurodomus pažeidimus data. Tarnyba neplaninį patikrinimą atliko A. A. 2020 m. liepos 24 d. skundo pagrindu, todėl laikant, kad A. A. apie nurodomus pažeidimus sužinojo 2020 m. sausio 29 d., Taisyklių 37.2 punkte įtvirtintas 6 mėnesių terminas dar nebuvo praėjęs. Pirmosios instancijos teismas išsamiau netyrė tikrosios A. A. sužinojimo apie jo skunde nurodomus pažeidimus datos, taip pat nenurodė svarių argumentų, paneigiančių atsakovo teisę atlikti neplaninį patikrinimą net ir konstatavus, kad praėjo Taisyklių 37.2 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas (VAĮ 14 str. 5 d. 5 p.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Tarnybos teisę atlikti neplaninį nemokumo administratoriaus veiklos patikrinimą pagal A. A. 2020 m. liepos 24 d. skundą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Tarnyba turėjo atsisakyti nagrinėti A. A. skundą Taisyklių 37.2 punkto pagrindu.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas prašyme ginčijo Komisijos Sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Įsakymas. Nors šiame Sprendime Komisija sutiko su pareiškėjų argumentais dėl Taisyklių 37.2 punkte nustatyto termino praleidimo ir konstatavo, kad atsakovas nenurodė teisiškai reikšmingų aplinkybių, pateisinančių tyrimo neatlikimą pagal pirminį A. A. 2021 m. sausio 29 d. prašymą, ši aplinkybė nebuvo vienintelis ir savarankiškas pagrindas naikinti Tarnybos Įsakymą. Komisija skundžiamame Sprendime išsamiai analizavo Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, vertino poveikio priemonių taikymo galimybes pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, jų adekvatumą, Įsakymo atitikį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo prašymą, kuriame buvo išdėstyti išsamūs nesutikimo su Komisijos Sprendimo motyvais argumentai, jų neanalizavo.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka ir atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šios nutarties 26, 27 punktuose paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
34. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.