Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko,

asmeniui, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą K. J., jo gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjos 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo K. J., padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas laiduotojo V. R. atsakomybei be užstato, nustatant vienų metų laidavimo terminą ir baudžiamoji byla nutraukta.

K. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 metams 6 mėnesiams. Taip pat K. J. paskirta 18 MGL (900 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią jis privalo sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą automobiliui „F. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilis grąžintas K. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. K. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atleistas už tai, kad 2018 m. kovo 12 d., apie 15.15 val. (duomenys neskelbtini), nuo namo Nr. 28 iki namo Nr. 26, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą neblaiviems asmenims vairuoti kelių transporto priemones, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. nustatyta mažiausia koncentracija 2,42 promilės etilo alkoholio, vairavo automobilį „F. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo nesuvaldęs atsitrenkė į tvorą.

2. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 20 nuosprendyje atsižvelgęs į tai, kad K. J. tokį Kelių eismo taisyklių pažeidimą padarė pirmą kartą, ankščiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi, yra dirbantis, įvertinę padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (nesunkus nusikaltimas) ir kaltinamojo asmenybę, transporto priemonės nekonfiskavo.

3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausioji prokurorė apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta K. J. priklausančią transporto priemonę, palikti savininko nuosavybėje ir konfiskuoti automobilį „F. S.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

3.1. Apeliantės įsitikinimu, Kauno apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, nukrypo nuo Lietuvos A. T. suformuotos praktikos ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo proporcingumo principo svarbą, tačiau šiuo atveju šį klausimą išsprendė netinkamai.

3.2. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyti argumentai, sudarantys pagrindą manyti, jog pritaikytas automobilio konfiskavimas suvaržys K. J. šeimos gyvenimą, neigiamai įtakos šeimos narių teisėtus interesus. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad K. J. automobilį vairavo būdamas neblaivus, jam nustatyta 2,42 promilių neblaivumas. Nors automobilyje buvusi G. B. parodė, kad K. J. automobilį ketino tik įvartyti į garažą, tačiau jos aiškinimus reikia vertinti kritiškai dėl suinteresuotumo proceso baigtimi.

3.3. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad K. J. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, kartu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikytos ne visa maksimalia įstatymo numatyta apimtimi, t. y. uždraudimas naudotis specialia teise paskirtas tik pusei maksimalios įstatymo numatytos trukmės, įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – daugiau nei 6 kartus mažesnė už įstatymo numatytą maksimalų įmokos dydį. Skunde pažymima ir tai, kad neskirdamas dviejų tarpusavyje logiškai tiesiogiai susijusių ir suderinamų baudžiamojo poveikio priemonių – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo ir transporto priemonės konfiskavimo, teismas nesivadovavo tiek proporcingumo, tiek teisingumo principais, kurie neprieštarauja ir suformuotai teismų praktikai (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-1073/2018, 2K-14-511/2018). Apeliantės teigimu, baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo, paskyrimas, neprieštarautų proporcingumo principui, atitiktų Lietuvos A. T. suformuotą praktiką ir užtikrintų tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorai prašė apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir konfiskuoti K. J. priklausantį automobilį. Asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą K. J. ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutiko tik su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktas) ir nekonfiskuoti transporto priemonės, kurią būdams neblaivus vairavo K. J., todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai K. J. neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo.

7. Pagrįstai apeliaciniame skunde pažymima, kad kasacinės instancijos teismas yra suformulavęs pagrindines teisines taisykles tiek tais atvejais, kada sprendžiama dėl asmens, nuteisto pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, transporto priemonės konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-51-699/2018, 2K-392-699/2017, 2K-80-511/2018), tiek ir tais atvejais, kada sprendžiama dėl asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos padarymo, transporto priemonės konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-699/2018, 2K-79-511/2018, 2K-14-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-114-1073).Taip pat tai, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, kad asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį ir nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis); remiantis BK 72 straipsniu, tokiu atveju teismas privalomai skiria įstatyme nurodyto turto konfiskavimą. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais (taigi ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), gali būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas.

8. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo skyrimo klausimą, vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018. Nors prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, jog turto konfiskavimas turi būti taikomas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinis teismas kitokios nuomonės buvo ne tik skundžiamame nuosprendyje minimoje nutartyje, bet ir baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-34-699/2018.

9. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus, patikrinęs šioje byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BK 72 straipsnio nuostatų taikymo tikslingumą šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pagrįstai K. J. neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte.

9.1. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – taikymas yra teismo diskrecija. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo klausimu teismų sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijai, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan.).

9.2. Pirmosios instancijos teismas sprendimą neskirti K. J. baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte, motyvavo dviejų baudžiamojo poveikio priemonių – draudimo naudotis specialia teise bei įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, skyrimu bei tuo, jog jis anksčiau neteistas, administracine tvarka anksčiau taip pat nebaustas, visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi. Be to, teismas įvertino ir tai, kad K. J. būdamas neblaivus, automobilį vairavo savo kieme. Kolegijos nuomone, pastaroji aplinkybė rodo mažesnį pavojingumą kitų eismo dalyvių saugumui. Nors prokurorė skunde akcentavo, jog liudytojos G. B. parodymus reikia vertinti kritiškai, nes jis yra suinteresuota proceso baigtimi, tačiau pažymima, jog analogiškas aplinkybės, jog K. J. automobilį ketino tik įvaryti į garažą, nurodė ir pats K. J. iš karto po įvykio, atvykusiems policijos pareigūnams. Teismas konstatavo, jog baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taikymas yra pakankamas nuobaudos tikslams įgyvendinti, bus proporcinga ir adekvati priemonė padarytai nusikalstamai veikai. Tokiems pirmosios instancijos teismo motyvams pritaria ir skundą nagrinėjantis teismas, todėl jų dar kartą nekartoja, tik atsako į pagrindinius skundo argumentus.

9.3. Nagrinėjamu atveju K. J. paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės – 18 MGL dydžio (900 eurų) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vieniems metams šešiems mėnesiams. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad K. J. patirs tiek turtinio pobūdžio poveikį, tiek su specialiosios teisės naudojimu susijusį suvaržymą. Nors prokurorė skunde pažymėjo, jog K. J. uždrausta vairuoti transporto priemones ne maksimaliam BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytam terminui, taip pat nustatytas ne maksimalus įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad šios atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui parinktos baudžiamojo poveikio priemonės ir jų dydis neatitiktų pusiausvyros tarp asmeninių kaltininko interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją. Nors atleidus K. J. nuo baudžiamosios atsakomybės, jis nepatirs padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, tačiau tai nereiškia, jog dėl šios priežasties jam turėtų būti taikoma kuo daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, kadangi tokiu būdu būtų nepagrįstai apsunkinta atleidžiamo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens teisinė padėtis. Teismo nuomone, ir pats baudžiamasis procesas K. J. turėjo pakankamą auklėjamąjį poveikį, o skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra pakankamos nubaudimo tikslams įgyvendinti. Apylinkės teismas K. J. baudžiamojo poveikio priemonių trukmę ir dydį nustatė atitinkamai BK 68 ir 71 straipsnių ribose, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Be to, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nuosprendžio dalies dėl K. J. paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių termino ir dydžio prokurorė neskundė, kas reiškia, kad ji su tokiu apylinkės teismo sprendimu sutiko.

10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas netaikyti K. J. atžvilgiu BK 72 straipsnio nuostatų, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai bei atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, nurodė iš esmės išsamius argumentus kodėl mano, kad BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens atžvilgiu būtų neproporcingas (neadekvatus) jo padarytam teisės pažeidimui. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.