Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Ieškovas UAB „Nekilnojamojo turto gama“ pareikštu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 198 148,11 Lt skolos su delspinigiais, pripažinti atsakovo vienašališką 2007 m. gruodžio 10 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. N-71210-7 nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovo 937 280,45 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus planas“ 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo įrengti bei suteikti trečiajam asmeniui 2 216,64 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas laikinai valdyti ir naudotis jomis už nuomos mokestį, o trečiasis asmuo įsipareigojo mokėti nuomos mokestį ir kitus Sutartyje nurodytus mokesčius bei vykdyti kitus įsipareigojimus (Sutarties 2.1 p., 4.1 p., 4.6 p., 4.11 p.) sutartyje nustatytu terminu (Sutarties 4.5 p.). Šalys susitarė, kad Sutarties terminas yra 10 metų su galimybe pratęsti sutartį neribotą skaičių kartų (Sutarties 1.2.8 p., 9.2 p.). Ieškovas ir trečiasis asmuo 2008 m. balandžio 7 d. sudarė susitarimą dėl Sutarties pakeitimo, kuriuo susitarė, kad bendras nuomojamas patalpų plotas yra 2 244,47 kv. m. Trečiasis asmuo ir atsakovas 2008 m. balandžio 30 d. sudarė nuomininko teisių ir pareigų perleidimo sutartį, pagal kurią naujajam patalpų nuomininkui atsakovui perleidžiamos trečiojo asmens teisės ir pareigos pagal Sutartį. Perleidimo sutarties 3 punkte nustatyta, kad atsakovas už patalpas įsipareigoja mokėti visus Sutartyje numatytus mokesčius Sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Nesilaikydamas Sutarties reikalavimų, nesumokėjęs susidariusio įsiskolinimo už patalpų nuomą, 2009 m. birželio 1 d. atsakovas išsikėlė iš patalpų, o 2009 m. birželio 3 d. raštu pranešė ieškovui, kad Sutartis laikytina nutraukta nuo 2009 m. birželio 1 d. Atsižvelgdamas į tai, kad 2008 m. sausio 11 d. trečiasis asmuo sumokėjo ieškovui 319 107,48 Lt avansą pagal Sutartį, ieškovas sumokėtą 319 107,48 Lt avansą įskaitė už paskutinius du nuomos mėnesius – gegužę ir balandį, ir ieškinio dalyje dėl nesumokėtų nuompinigių už 2009 metų balandžio ir gegužės mėnesius priteisimo atsisakė, bei prašė civilinę bylą šioje dalyje nutraukti. Atsakovo įsiskolinimas ieškovui už nuomą, komunalines paslaugas ir kitus mokesčius, užskaičius sumokėtą avansą, sudaro 177 354,13 Lt, 20 793,98 Lt delspinigių bei 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., Sutarties 8.1 p.). Atsakovas 2009 m. birželio 1 d. tik pranešė ieškovui, kad išsikelia iš patalpų, toks atsakovo vienašališkas Sutarties nutraukimas neatitinka nei Sutarties nuostatų, nei CK reikalavimų, todėl atsakovo vienašališkas Sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Dėl to, kad atsakovas pažeidė Sutartį, ieškovas negavo teisėtai priklausančių pajamų ir patyrė nuostolių, kuriuos sudaro pagal Sutartį atsakovo privalomai turėję būti mokami nuompinigiai už patalpų nuomą, kas sudaro 820 106,90 Lt negautų pajamų ir 77 277,97 Lt patalpų eksploatacijos ir priežiūros išlaidos. Ieškovas taip pat pagal naujojo patalpų nuomininko poreikius turėjo atitinkamai pertvarkyti ir įrengti patalpas, papildomai patirdamas 39 895,58 Lt dydžio išlaidas. Taigi iš viso ieškovo patirti nuostoliai sudaro 937 280,45 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas pareikštu ieškovui priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 194 967,11 Lt nepagrįstai priskaičiuoto nuomos mokesčio už patalpų nuomą bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Nurodė, kad pagal Sutarties 4.1 punktą nuomos mokestis sudaro 135 215,04 Lt per mėnesį plius PVM. Tame pačiame punkte įtvirtinta nuostata, kad nuomininko teisėms ir pareigoms pagal Sutartį perėjus nuomininko teisių ir pareigų perėmėjui, kuris Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka nebus laikomas PVM mokėtoju, nuomos mokestis bus po 65 Lt už vieną kvadratinį patalpų metrą ir PVM tokiu atveju nebus skaičiuojamas. Visas nuomos mokestis tokiu atveju sudarys 144 081,60 Lt per mėnesį. Atsakovo nuomotos patalpos patenka į objektų, už kurių nuomą PVM nemokamas, sąrašą, patalpos buvo skirtos ne vykdyti ekonominei veiklai, o įgyvendinti savivaldybei pavestas funkcijas. Taigi ieškovas visą patalpų nuomos laikotarpį nuomos mokestį su PVM atsakovui skaičiavo nepagrįstai, mokėtinas nuomos mokestis turėjo būti 144 081,60 Lt per mėnesį, o per visą laikotarpį bendra mokesčio suma turėjo būti 1 584 897,6 Lt, tuo tarpu atsakovo per minėtą laikotarpį sumokėtas mokestis sudarė 1 779 864,71 Lt. Tokiu būdu atsakovas ieškovui nepagrįstai sumokėjo 194 967,11 Lt nuomos mokesčio, todėl ši suma priteistina iš ieškovo.

Ieškovas su atsakovo priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas 2008 m. gruodžio 29 d. raštu patvirtino ieškovui, kad atsakovas yra įsiregistravęs PVM mokėtojas, vykdo ekonominę veiklą teikdamas ūkio subjektams patalpų nuomos paslaugas. Atsakovui PVM įstatymo požiūriu galėtų būti priskirtas apmokestinamojo asmens statusas. Taigi atsakovas laisva valia ir savo noru deklaravo, kad yra PVM mokėtojas. Taip pat atsakovas, pasirašydamas 2009 m. lapkričio 27 d. skolų suderinimo aktą, 496 461,61 Lt dydžio skolą ieškovui pripažino ir suderino su paskaičiuotu PVM.

Apeliaciniu skundu apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, atsakovo priešieškinį tenkinti; siekiant įvertinti ieškovo prašomų nuostolių dydį paskirti ekspertizę. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė tiek materialiąsias (CK 1.78 str., 1.80 str., 6.245-6.247 str.), tiek proceso teisės (CPK 263 str., 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.) normas, nenurodė, kokius įrodymus vertino ir tyrė, kokias nustatė aplinkybes, neanalizavo ir nevertino apelianto argumentų, nenurodė kokiomis teisės normomis vadovavosi priimdamas sprendimą, tinkamai nepagrindė, neišdėstė teisinių bei faktinių argumentų, kas sudaro absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

2. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, kadangi Nuomos sutartis ir Perleidimo sutartis buvo sudarytos pažeidžiant imperatyvius reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo Sutarčių teisėtumo klausimą spręsti ex officio (CK 1.78 str. 1 d., 5 d., 1.80 str. 1 d., 1.137 str., 6.157 str.). Apeliantas procesiniuose dokumentuose nurodė argumentus ir aplinkybes, pagrindžiančias Sutarties prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės nevertino apelianto argumentų dėl Perleidimo sutarties, kurios pagrindu nuomininko teises ir pareigas perėmė apeliantas, sudarymo pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus, o kartu ir apelianto turtinius interesus bei viešąjį interesą. Teismas tik formaliai nurodė, jog apelianto teiginiai dėl Nuomos sutarties ir Perleidimo sutarties neteisėtumo yra susiję su procedūriniais klausimais, kuriuos sprendė atsakovas ir trečiasis asmuo, jų veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka, bei kad dėl šių sutarčių galiojimo nėra kilęs joks teisminis ginčas.

2.1. Perleidimo sutartis negalėjo būti sudaryta, kadangi teisių ir pareigų perėmimas, kaip teisių įgijimo būdas, nėra nustatytas teisės aktuose, reglamentuojančiuose savivaldybės turto ir turtinių teisių įgijimą. Įvertinus sutarties objektą ir dalyką darytina išvada, jog Perleidimo sutartis negalėjo būti sudaryta neskelbiamų derybų būdu, nes toks atvejis nepatenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 841 patvirtinto Žemės, esamų pastatų ir kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarkos aprašo taikymo sritį ir neatitinka nei vienos iš šiame Vyriausybės nutarime nurodytu sąlygų. Atsakovo veiksmai neatitiko viešojo intereso, nes neskelbiamų derybų būdu įsigyjant paslaugas, tai yra tik iš tam tikro asmens, nesirenkant jokių alternatyvų, galimybė suderėti palankesnes sutarties sąlygas ženkliai sumažėjo.

2.2. Nuomos sutarties sąlygos, kuriomis nuomininkas įsipareigojo iš nuomotojo pirkti sutartyje numatytas paslaugas ir darbus (Sutarties 3.3 p., 4.6 p.), prieštarauja imperatyvioms Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoms, dėl ko pati sutartis yra pripažintina niekine ir negaliojančia.

2.3. Perleidimo sutartis buvo pasirašyta neįgalioto asmens, o šios sutarties sudarymo tikslingumo klausimas nebuvo nustatyta tvarka apsvarstytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, kaip tai numatyta Vilniaus miesto savivaldybės sutarčių ir susitarimų sudarymo tvarkoje. Perleidimo sutartis buvo sudaryta peržengus įstatymo nustatytas kompetencijos ribas (CK 2.34 str., 2.36 str., 2.74 str. 2 d.), t. y. veikiant ultra vires. Dėl šios priežasties konstatuotinas niekinis sutarties pobūdis. Be to, apelianto sprendimas įsigyti komercinės nuomos teises iš konkretaus asmens – SĮ „Vilniaus planas“, o faktiškai iš ieškovo, neatitinka Konkurencijos įstatymo reikalavimų (2 str.), nes minėtieji asmenys nėra vieninteliai negyvenamųjų patalpų savininkai ar valdytojai, galintys rinkoje pasiūlyti patalpų nuomos paslaugas. Perleidimo sutarties sudarymas, neįvertinus kitų galimų variantų, sudarytas pažeidžiant tiek Konkurencijos įstatymo, tiek Viešųjų pirkimų įstatymo procedūras, neužtikrina viešojo intereso apsaugos ir įgyvendinimo, o nurodyti pažeidimai pagrindžia ir specialaus teisnumo pažeidimą

2.4. Perleidimo sutartis prieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 4, 8, 8¹ straipsnių, 11 straipsnio 1 dalies, Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 13 dalies, 7 straipsnio, 26 straipsnio 4 dalies, 27 straipsnio 3 dalies nuostatoms.

3. Apeliantas laikosi pozicijos, jog Nuomos sutartis ir Perleidimo sutartis yra niekinės, kadangi prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog imperatyvioms normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja įstatymo pagrindu, jo negaliojimui neturi įtakos teismo sprendimas, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 str. 1 d.) ir toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti. Tačiau, jei apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Sutartis yra galiojanti ir turi būti vertinamas jos nutraukimo teisėtumas, apeliantas nurodo, kad Sutartį nutraukė nepažeisdamas teisės aktuose nustatytų reikalavimų, vadovaudamasis protingumo principu. Jo įsitikinimu Nuomos sutartis yra neterminuota (Sutarties 9 p., CK 6.193 str.). Remiantis CK 6.480 straipsniu, apeliantas turėjo teisę nutraukti neterminuotą Nuomos sutartį ir tokie veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Toks sutarties aiškinimas visiškai atitiktų bendruosius CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Įspėjimo apie sutarties vienašališką nutraukimą terminų nesilaikymas neturėtų būti pagrindas pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu. Suformuotoje teismų praktikoje konstatuojama, jog formalių taisyklių pažeidimas nėra pagrindas pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Tuo atveju, kai šalis nesilaiko įspėjimo terminų, tai nustačius nutraukimo pagrindų egzistavimą sutarties nutraukimo diena pripažįstama sutartyje ar teisės normoje nustatyto termino pabaiga. Vadovaujantis šia praktika, konstatuotina, jog Sutartis laikytina nutraukta praėjus mėnesiui nuo pranešimo apie Sutarties nutraukimą, kadangi ieškovas pripažįsta, jog informacija apie būsimą sutarties nutraukimą jam buvo pateikta 2009 m. gegužės 27 d., minėtas terminas baigėsi 2009 m. birželio 26 d.

4. Apelianto įsitikinimu, įvertinus teismų praktiką dėl ekonominės krizės įtakos sutarčių vykdymui – šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai, konstatuotina, jog ekonominė krizė yra aplinkybė, kuri negalėjo būti kontroliuojama bei numatyta sutarties sudarymo metu, ir kad šios aplinkybės ir pasekmių atsiradimui negalėjo būti užkirtas kelias. Taigi ekonominė krizė yra nenugalima jėga (force majeure), dėl kurios tarp šalių susiklostę santykiai ne tik galėjo būti nutraukti, bet yra ir pagrindas laikyti juos pasibaigusiais (CK 6.127 str.). Konstatavus, jog ekonominė krizė buvo neišvengiama, nekontroliuojama, negalėjo būti numatyta – seka pagrįsta išvada, jog apeliantas, esant lėšų stygiui, pasikeitus poreikiui ir siekiant užtikrinti tinkamą racionalų, efektyvų turto valdymą – įgyvendinant viešąjį interesą – sutarties vykdyti negalėjo. Vadovaujantis CK 6.253 straipsniu ir Nuomos sutarties 8.5 punkto nuostata, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju apeliantui negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

5. Net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nenustatytų, jog Sutartys yra niekinės, nėra pagrindo priteisti ieškovo nurodyto dydžio nuostolius. Apeliantas teisėtai laikė, jog Sutartis yra neterminuota, todėl pagrįstai galėjo vienašališkai nutraukti Sutartį. Laikytina, jog nustačius, kad apeliantas pažeidė nustatytus įspėjimo terminus, vadovaujantis teismų praktika, laikytina, jog Sutartis nutraukta praėjus mėnesiui nuo pranešimo apie Sutarties nutraukimą, t. y. 2009 m. birželio 26 d. Taigi galėtų būti tenkinamas ieškovo reikalavimas priteisti negautas pajamas tik dėl vieno mėnesio. Be to, Sutarties 3.9 punkte nustatyta, jog nutraukus sutartį, mokesčiai mokami iki patalpų perdavimo nuomotojui. Kadangi laikytina, kad sutartis nutraukta 2009 m. birželio 26 d., o patalpos ieškovui perduotos dar 2009 m. birželio 1 d., ieškovas nepagrįstai reikalavo, o teismas be pagrindo priteisė nuostolius už ilgesnį nei vieno mėnesio laikotarpį. Be to, ieškovas neįrodė visų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei taikyti, egzistavimo (CK 6.246 – 6.249 str.). Teismas tik formaliai nurodė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Aplinkybė, kad ieškovas nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 1 d. negalėjo išnuomoti patalpų, visiškai nepriklausė nuo apelianto veiksmų. Teiginys, jog apeliantas turėtų būti neterminuotai atsakingas už nuomotojo negautas pajamas dėl to, kad nuomotojui nepavyksta išnuomoti patalpų iki pat tokios sutarties su nauju nuomininku sudarymo, laikytinas visiškai nepagristu bei prieštaraujančiu teisingumo, proporcingumo ir kitiems bendriesiems civilinės teisės principams, o jei tokia nuostata būtų įtvirtinta sutartyje, tokia sutarties nuostata turėtu būti laikoma niekine ir negaliojančia. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas nevertino negautų pajamų dydžio apskaičiavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų ir pajamas suprantant kaip sumą kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti jo grynasis pelnas (CK 6.249 str. 1 d.). Negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Ieškovas nurodė tik gautiną nuomos mokesčio sumą, tačiau nepateikė jokių įrodymų ar duomenų, kurie leistų nustatyti ieškovo patiriamas sąnaudas, o tuo pačiu ir tariamai negauto grynojo pelno dydį. Ieškovas taip pat nepagrįstai į negautas pajamas (nuomos mokestį) įtraukė PVM. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalimi, apelianto nuomotos patalpos patenka į objektų, už kurių nuomą PVM nemokamas, sąrašą. Patalpos buvo nuomojamos išimtinai tik savivaldybės veiklai, kurią savivaldybė teisės aktais yra įpareigota vykdyti, o tokia veikla nėra laikoma ekonomine veikla (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 8 d. 2 p., 38 d.). Apelianto 2008 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. A51-28618 yra tik informacinio pobūdžio ir negalintis sukelti jokių teisinių pasekmių nei nuomotojui, nei nuomininkui, jokiu būdu negali būti laikomas nurodymu nuomotojui skaičiuoti PVM už patalpų nuomą nes jame pateikta informacija yra visiškai priešinga ieškovo teiginiams ir tik patvirtina apelianto byloje išdėstytą poziciją dėl to, kokiu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija galėtų būti laikoma PVM apmokestinamuoju asmeniu patalpų nuomos santykiuose. Be to, apeliantas pažymi, jog niekinio sandorio (taip pat ir niekinės sutarties sąlygos) šalys negali pripažinti. Todėl net jei apelianto rašte ieškovui ir būtų nurodyta, kad už patalpų nuomą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai turi būti skaičiuojamas nuomos mokestis su PVM, toks nurodymas negalėtų būti laikomas prievolės pripažinimu, nes jis prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

6. Teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą priteisti patalpų eksploatacijos ir priežiūros išlaidas. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nevertino aplinkybės, jog jau nuo 2009 m. birželio 1 d. apeliantas nebebuvo patalpų nuomininkas – nebesinaudojo patalpomis, todėl nesuvartojo nei elektros energijos, nei vandens. Minėtos išlaidos turėtų būti paskirstytos asmenims, nurodytu laikotarpiu faktiškai naudojusiems patalpas. Teismas taip pat nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą ir priteisė patalpų pertvarkymo sąnaudas. Šios išlaidos nepriklausė nuo apelianto veiksmų, nes pageidavimas pertvarkyti patalpas buvo išreikštas ne apelianto, o būtent naujojo nuomininko, taigi tarp šių išlaidų ir apelianto veiksmų nėra jokio priežastinio ryšio. Be to, ankstyvesnis Nuomos sutarties nutraukimas ieškovui nesukėlė jokių papildomų išlaidų, susijusių su patalpų pertvarkymu, nes Nuomos sutartis anksčiau ar vėliau tarp šalių vis tiek būtų nutraukta ir ieškovas, nustojus galioti šiai sutarčiai, vis tiek būtų turėjęs ieškoti naujo nuomininko ir pagal jo poreikius pertvarkyti nuomojamas patalpas. Pažymėtina, kad remiantis Nuomos sutarties 2.1 ir 3.3 punktais, ieškovas turėjo įrengti ir perduoti patalpas savo lėšomis, o specifinis patalpų įrengimas galėjo būti organizuojamas tik viešojo konkurso būdu.

7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino Sutartyje nustatyto delspinigių dydžio. Nagrinėjamu atveju nėra susidariusios jokios apelianto skolos už nuomą bei pastato administravimo išlaidas, todėl nėra jokios sumos, nuo kurios šiuos delspinigius būtų galima skaičiuoti. Be to, net ir tokiu atveju, jei teismas pripažintų, jog apeliantas yra skolingas ieškovui, ieškovo prašomi delspinigiai yra nepagristai dideli, pažeidžiantys CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, šalių interesu pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Apeliantui nustatytu laiku neatsiskaitant už patalpų nuomą, skaičiuojant 0,06 proc. dydžio delspinigius, per vienerius metus susidarytų delspinigių suma, lygi 21,9 procento nuo nesumokėtos sumos. Tokio dydžio delspinigiai turėtų būti laikomi nepagrįstai dideliais ir žymiai viršijančiais dėl vėluojančio atsiskaitymo nuomotojo patiriamus nuostolius, todėl, remiantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, turėtų būti mažinami.

8. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir jų vertinimą pažeidimą. Teismas konstatavo, kad prašomas priteisti nuostolių dydis, delspinigiai yra pagrįsti, tačiau apelianto įsitikinimu ieškovas šių aplinkybių neįrodė, todėl teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai jomis rėmėsi. Nagrinėjamu atveju iškilo keli itin sudėtingi klausimai, t. y. apelianto statuso ir vykdytos veiklos vertinimas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų atžvilgiu, taip pat negautų ieškovo pajamų – nuostolių, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, apskaičiavimo klausimas. Atkreiptinas dėmesys, jog grynasis pelnas yra apskaičiuojamas remiantis 3-iojo verslo apskaitos standarto „Pelno (nuostolių) ataskaita“, patvirtinto viešosios įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. VAS-11. Pirmosios instancijos teismas turėjo veikti aktyviai ir, siekiant išsamiai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes, nustatyti ar prašomi priteisti nuostoliai apskaičiuoti pagristai, turėjo paskirti ekspertizę (CPK 212 str.).

Šalies argumentai

2.3. Apeliantas skunde nurodo argumentus dėl Sutarties negaliojimo tuo pagrindu, kad ji sudaryta pažeidžiant viešojo juridinio asmens kompetenciją, tačiau nenurodo konkrečios įstatymo normos, kuria remiantis viešojo juridinio asmens sandoris, sudarytas pažeidžiant jo organų kompetenciją, būtų laikomas niekiniu. Viešojo juridinio asmens tikslams prieštaraujantis sandoris yra ne niekinis, o nuginčijamas. Net ir tuo atveju, jei apelianto atstovas neturėjo pakankamų įgaliojimų pasirašyti Perleidimo sutartį, pripažinti Sutartį ir Perleidimo sutartį negaliojančiomis nėra pagrindo, nes apeliantas savo veiksmais pripažino nuomos santykių tarp šalių susiklostymo faktą, kadangi į patalpas apelianto darbuotojai persikėlė, jomis naudojosi, iš dalies mokėjo už šių patalpų nuomą. Apelianto elgesys, kai, viena vertus, jis Perleidimo sutartį pasirašo (tuo pripažindamas sutartines sąlygas ir joms neprieštaraudamas), ir, antra vertus, po daugiau nei vienerių metų naudojimosi tomis patalpomis, nutraukęs Sutartį iškelia abejonę dėl Sutarties teisėtumo, laikytinas nesąžiningu (CK 1.5 str.). Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad Perleidimo sutartis pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Apeliantas nenurodo jokių argumentų ir įrodymų, kad dėl Perleidimo sutarties atsirado ar galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, kas yra būtina sąlyga Konkurencijos įstatyme numatytam pažeidimui konstatuoti. Be to, Konkurencijos įstatyme numatyta išimtis, kada pozityvus diskriminavimas (privilegijų teikimas atskiram ūkio subjektui) nelaikomas konkurencijos ribojimu – kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Kadangi trečiasis asmuo, o vėliau apeliantas turėjo konkrečiu kriterijumi (ketinamų išsinuomoti patalpų buvimas tame pačiame ar gretimame statinyje) pagrįstą tikslą, natūralu, kad tam tikroje konkrečioje vietoje esančių nekilnojamųjų daiktų nuomos rinkoje galėjo veikti ir veikė minimalus ūkio subjektų skaičius, šiuo atveju — ieškovas. Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba nėra pripažinusi sprendimo sudaryti Perleidimo sutartį prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymo nuostatoms (Konkurencijos įstatymo 19 str. 1 d. 4 p.).

2.4. Argumentai, kad Perleidimo sutartis prieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, Biudžetinės sandaros įstatymams, nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jais negali būti grindžiamas apeliacinis skundas (CPK 306 str. 2 d.). Be to, aplinkybė, kad nebuvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas/pritarimas Perleidimo sutarčiai sudaryti, nesudaro pagrindo laikyti Perleidimo sutartį ir/ar Sutartį niekinėmis. Kaip minėta, įgaliojimų neturėjimas, jų viršijimas nėra pagrindas teismui ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą.

3. Šalys Sutartyje aiškiai susitarė dėl Sutarties termino (Sutarties 1.2.8 p., 9.2 p., CK 6.479 str.). Salių susitarimas dėl terminuotos Sutarties yra aiškus, nereikalaujantis papildomo aiškinimo. Apelianto argumentai dėl Sutarties neterminuoto pobūdžio prieštarauja kitiems apeliacinio skundo argumentams. Apeliantas, teigdamas, kad sudarant Perleidimo sutartį ir prisiimant įsipareigojimus pagal Sutartį, buvo pažeistos Aprašo nuostatos dėl sutarčių termino, paneigia savo argumentus dėl Sutarties neterminuoto pobūdžio. Sutarčių pabaigą reglamentuojančios nuostatos yra imperatyvios. Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.217 str. 5 d.). Jokių įstatyme nustatytų pagrindų Sutarties nutraukimui nebuvo ir jų apeliantas nenurodo. Šiuo atveju atsakovui vienašališkai nutraukiant terminuotą Sutartį nebuvo nei Sutarties 11.3 punkte, nei CK 6.498 straipsnyje numatytų aplinkybių, todėl Sutartis vienašališkai nutraukta neteisėtai, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

4. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas nesirėmė pasauline krize bei force majeure aplinkybėmis kaip Sutarties nutraukimo pagrindu, todėl šiomis aplinkybėmis negali būti grindžiamas apeliacinis skundas (CPK 306 str. 2 d.). Pasaulinė ekonominė krizė nėra nei įstatyme, nei Sutartyje numatyta sąlyga, įgalinanti šalį nutraukti Sutartį vienašališkai. Apelianto nurodomais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl CK 6.204 straipsnio taikymo ir aiškinimo negali būti remiamasi šioje byloje, nes sutarčių pabaigą reglamentuoja kitos, imperatyvios CK nuostatos. Apelianto nurodytoje teismų praktikoje nėra padaryta išvada, kad ekonominės padėties pasikeitimas laikytinas sutarties pasikeitimo pagrindu. Priešingai, nurodoma, kad CK 6.204 straipsnio 1 dalyje kartu su pacta sunt servanda principu įtvirtintas rebus sic stantibus principas, reiškiantis, kad jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes.

5. Sutartis vienašališkai buvo nutraukta neteisėtai ne dėl įspėjimo termino nesilaikymo, o nesant nei Sutartyje, nei įstatyme numatytų pagrindų. Atitinkamai apelianto argumentai dėl negautų pajamų tik už vieną mėnesį atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.245 str. 3 d., 6.246 str., 6.249 str. 1 d., 6.251 str. 1 d.). Apeliantas nurodo, kad tai, jog ieškovas negalėjo išnuomoti patalpų iki 2009 m. lapkričio 1 d. visiškai nuo jo nepriklausė, tačiau nesant apelianto neteisėtų veiksmų, ieškovas būtų gavęs pajamas už šį laikotarpį, t. y. atsiradusi žala yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. Neįrodinėtina aplinkybė, kad išnuomoti patalpas pasaulinės krizės metu buvo ypatingai sudėtinga. Ieškovas, kaip verslininkas, ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad naujasis nuomininkas būtų kuo greičiau surastas ir taip būtų sumažinta nuostolių suma. Patalpos buvo išnuomotos per pakankamai trumpą laiką. Apeliantas nėra pateikęs jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad Sutartyje nurodytas patalpas buvo galima išnuomoti greičiau. Apelianto argumentai dėl 30 dienų įspėjimo termino, esant neterminuotai sutarčiai, atmestini kaip šiam ginčui teisiškai nereikšmingi. Apeliaciniame skunde teigiama, kad negautos pajamos turėjo būti apskaičiuojamos remiantis 3-iojo verslo apskaitos standarto „Pelno (nuostolių) ataskaita“, patvirtinto viešosios įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. VAS-11, metodinėmis rekomendacijomis. Atsižvelgiant į apelianto minimo dokumento paskirtį, rekomendacinį pobūdį, ieškovo nuostoliai neturėjo būti apskaičiuojami vadovaujantis šiuo dokumentu. Į negautas pajamas ieškovas pagrįstai įtraukė ir PVM. Apelianto argumentai, kad jo 2008 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. A51-28618(3.2l-PD-4) yra tik informacinio pobūdžio ir nesukelia jokių pasekmių bei negali būti nurodymu skaičiuoti PVM už patalpų nuomą, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantas yra viešojo administravimo subjektas, kurio parengti dokumentai nėra beprasmiai, teisiškai nereikšmingi. Pažymėtina, kad ieškovo ir atsakovo jokie kiti sutartiniai santykiai nesiejo, todėl apeliantas negalėjo niekaip kitaip suprasti, kokiu tikslu teikiamas atsakymas dėl jo įregistravimo PVM mokėtoju, ekonominės veiklos vykdymo, išskyrus kaip dėl PVM skaičiavimo už pagal Sutartį nuomojamų patalpų nuomą. Be to, visišku ar daliniu sąskaitų apmokėjimu apeliantas tik patvirtino, kad jam PVM įstatymo požiūriu gali būti priskirtas LR apmokestinamojo asmens statusas, kaip tai apibrėžta PVM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje.

6. Remiantis Sutarties 4.5 ir 4.6 punktais ieškovas pagrįstai į patirtus nuostolius įtraukė išlaidas, susijusias su patalpų eksploatacija. Taip pat pagrįstai yra įtrauktos išlaidos, susijusios su patalpų pertvarkymu naujojo nuomininko poreikiams. Atmestini kaip nepagrįsti argumentai, kad patalpų įrengimo darbai galėjo būti atlikti tik viešojo konkurso būdu. Patalpos priklausė ir priklauso ieškovui. Patalpų įrengimas yra neatsiejamas nuo patalpų nuomos. Be to, net ir laikant, kad įrengimo paslaugos turėjo būti perkamos viešojo pirkimo būdu, procedūrų, už kurias ieškovas nėra atsakingas, nesilaikymas nepašalina apelianto pareigos šias išlaidas atlyginti.

7. Šalių Sutartyje nustatytas delspinigių dydis nėra aiškiai per didelis, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jo mažinti.