- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-50-557-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- M. P.
- Nukentėjusysis
- B. L.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-50-557/2013
Teisėjas E. Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00308-2011-0
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. gynėjo adv. V. Rutavičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. nuteistas pagal BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 68 str., skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų laikotarpiui. Pritaikius BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį dirbti ar registruotis darbo biržoje, bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendžiu iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista B. L. 2182,59 Lt turtinei žalai ir 8632 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuosprendžiu taip pat iš M. P. priteista B. L. 26 368 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1250 Lt atstovavimo išlaidų.
Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros I skyriaus prokurorės 2012 m. gegužės 3 d. nutarimu laikinai apribotas nuosavybės teises į jungtinę sutuoktinių M. P. ir Z. P. nuosavybę.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. P. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 4 d., apie 09.09 val., Kretingos gatvėje, ties namu Nr. 54, Klaipėdos m., būdamas blaivus, sukeldamas pavojų saugiam eismui, vairavo transporto priemonę „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė saugaus eismo taisyklių, esant šlapiai asfaltuotai kelio dangai, natūraliam apšvietimui, saulėtai dienai, kai matomumas į priekį dienos metu 200 metrų, važiuodamas atbulas iš automobilių stovėjimo aikštelės neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio tiesiai pagrindiniu Kretingos gatvės keliu važiavusiai transporto priemonei „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo V. P., ir su ja susidūrė. Transporto priemonė „Audi 100“ po susidūrimo pakeitė judėjimo kryptį, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės medį. Eismo įvykio metu nukentėjo „Audi 100“ keleivė B. L., kuriai nesunkiai sutrikdyta sveikta, ir „Audi 100“ vairuotojas V. P., kuris 2011-11-20 dieną nuo patirtų sužalojimų eismo įvykio metu ligoninėje mirė. Šiais savo veiksmais M. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 106 p. (prieš pradėdamas važiuoti, ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams); 119 p. (važiuodamas atbulas, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo M. P. gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendį ir priimti nuteistojo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, jog jis padarė nusikalstamą veiką, o civilinį ieškinį atmesti. Nurodo, jog su nuosprendžiu nesutinka, nes mano jį esant nepagrįstu ir neteisėtu dėl žemiau nurodomų motyvų.
Mano, kad teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės rėmė nukentėjusiųjų parodymais ir specialisto paaiškinimais. Nors teismas ir nurodo, kad nuosprendį grindžia ir specialisto išvada, tačiau realiai specialisto išvada nei paneigia, nei patvirtina nuteistojo kaltės buvimą, nes yra sąlyginė: jei nuteistasis važiavo atbuline eiga, tai kaltas jis, o jei stovėjo - tai kaltas mirusysis. Specialisto paaiškinimų BPK nenumato kaip savarankiško įrodymų šaltinio. Tiek savo išvadoje, tiek teisme specialistas nurodė, kad jam nepakanka duomenų nustatyti, ar nuteistojo automobilis įvykio metu judėjo. Specialistas teisme papildomai tik paaiškino, kad pagal paliktus pėdsakus nuteistojo automobilis po įvykio yra pajudėjęs į priekį. Jokių duomenų, kad nuteistojo automobilis judėjo atgal, išskyrus nukentėjusiųjų paaiškinimų, byloje nėra. Byloje yra tik priešingai teigiantys duomenys - nuteistojo automobilis judėjo tik į priekį. Liudytojas A. T. autoįvykio aplinkybių nematė ir negali jų patvirtinti. Jo paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių yra tik jo paties daromos prielaidos, todėl negali būti įrodymu byloje. Todėl byloje ginčijamas nuosprendis yra pagrįstas tik nukentėjusiųjų parodymais, kas yra draudžiama pagal BPK 301 str. 2 d., nes jokie kiti objektyvūs įrodymai jų parodymų nepatvirtina. Teismas nurodo, kad nukentėjusiųjų parodymai neprieštarauja specialisto išvadai, tačiau specialisto išvadai neprieštarauja ir nuteistojo parodymai, kadangi specialisto išvada yra sąlyginė, o vienos ar kitos sąlygos egzistavimas turi būti patvirtintas objektyviais ir nešališkais įrodymais, o ne įvykio dalyvių paaiškinimais, kurie kiekvienas traktuoja savo versiją. Priešingai, nuteistojo parodymus patvirtina objektyvūs įrodymai - jo automobilio palikti pėdsakai. Teismas šių pėdsakų išsamiai netyrė, o tik pasirėmė abstrakčiais specialisto paaiškinimais, kurie prieštarauja pėdsakams, užfiksuotiems nuotraukose, bei parodo, kad jo išvada nėra pakankamai tiksli ir informatyvi. Specialistas paaiškino, kad nuteistojo automobilio priekinio kairio rato pėdsakai susidarė nuo staigaus akseleravimo esant įjungtai priekinei pavarai, užvestam varikliui ir taip prabuksavus ratui. Tokie specialisto paaiškinimai prieštarauja fotonuotraukose užfiksuotiems rato pėdsakams ir dinamikos dėsniams. Beje, šios nuotraukos byloje nebuvo tirtos, nebuvo peržiūrėtos, nors yra bylos sudedamoji dalis. Priekinis ratas gali palikti panašius pėdsakus ir prabuksuojant akseleravimo metu, ir prabuksuojant slydimo metu, kai automobilis staigiai pastumiamas, pvz. nuo smūgio. Esminis skirtumas yra pėdsako praslydimo kryptis. Pėdsakų praslydimo kryptis yra aiškiai matoma nuotraukose Nr. IMGA0583, 05-01 098 ir 05-01 101, kurios prie bylos pateiktos kompaktiniame diske. Jose aiškiai matyti, kad nuo praslydimo pajudinti akmenukai ant asfalto yra pajudėję nuo automobilio galo į jo priekį, kas galima tik paslystant nuo staigaus stūmimo (smūgio) automobilio priekio kryptimi. Šiose nuotraukose taip pat aiškiai matyti akmenukų palikti pėdsakai ir ant automobilio padangos - jų žymės yra nuo automobilio rato apačios į viršų, kas aiškiai parodo, kad praslydimo metu ratas judėjo į priekį. Jei toks pėdsakas būtų buvęs paliktas nuo prabuksavimo akseleruojant į priekį, tai ant asfalto esantys akmenukai būtų pajudėję nuo automobilio priekio į galą, o jų palikti pėdsakai ant padangos tęstųsi nuo padangos viršaus į apačią. Specialistas į tai visiškai neatkreipė dėmesio. Taip pat specialistas paaiškino, kad pagal nuteistojo automobilio galinio dešinio rato paliktą pėdsaką galima pasakyti, kad tuo momentu, kai automobilis pajudėjo į priekį, jo galiniai ratai buvo užblokuoti. Teismai į šiuos įrodymus visiškai nekreipė dėmesio. Kiekvienam vairuotojui yra žinoma, kad nuspaudus stabdžio pedalą užsiblokuoja visi automobilio ratai - tiek priekiniai, tiek galiniai, todėl ratas niekada neprasisuks judant automobiliui, o tik praslys, o esant užtrauktam rankiniam stabdžiui užsiblokuoja tik galiniai automobilio ratai, kurie judant slys, o priekiniai gali ir praslysti ir prasisukti. Taip pat kiekvienam vairuotojui yra žinoma, kad su užtrauktu rankiniu stabdžiu automobilis negali pavažiuoti, o ypač atbuline eiga. Iš to seka, kad nuteistojo automobilis buvo su užtrauktu rankiniu stabdžiu ir niekaip negalėjo judėti atgal, tačiau stabdžio pedalas nebuvo nuspaustas, nes priekinis ratas ne tik praslydo, bet ir prasisuko, kas reiškia, kad buvo įjungta pavara, nes nesant įjungtai pavarai priekinis ratas gali tik prasisukti, bet negali praslysti. Šie visi pėdsakai patvirtina, kad nuteistojo automobilis įvykio metu negalėjo judėti atbuline eiga, o į priekį pajudėjo nuo staigaus smūgio. Šių visų aplinkybių patvirtinimui ar paneigimui buvo prašoma byloje skirti eismo įvykio ekspertizę, nes specialisto išvada šioje dalyje yra neišsami ir sąlyginė, tačiau teismas ekspertizės neskyrė ir nepašalino kilusių neaiškumų. Bet koks neaiškumas byloje yra aiškinamas kaltinamojo naudai, tačiau teismas šį principą pažeidė ir šiuos neaiškumus aiškino kaltinamojo nenaudai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat nepašalino neaiškumų dėl mirusio kaltės įtakos jo paties mirčiai, neskyrė tam ekspertizės, o šiuos neaiškumus taip pat aiškino kaltinamojo nenaudai. 2012-01-11 specialisto išvadoje Nr. M32/12(03) yra nurodyta, kad V. P. mirtis yra priežastiniame ryšyje su autoįvykio metu patirta trauma, kadangi jis mirė dėl komplikacijų po plaučio sužalojimo. 2011-07-13 specialisto išvadoje Nr. GI025/11(03) yra nurodyta, kad visi sužalojimai, tame tarpe ir plaučių kontūzija, gavosi V. P. smūgio metu atsitrenkus į automobilio vidaus apdailos detales, galimai ir į vairą. Toje pačioje specialisto išvadoje nėra nurodyta jokių V. P. sužalojimų, kuriuos paprastai smūgio metu padaro prisegtas ir suveikęs saugos diržas. Tokie sužalojimai paprastai būna kraujosruvos ant kūno diržo sąlyčio su kūnu vietose (vairuotojui - kairys petys, krūtinės ląstos dešinė; keleiviui - dešinys petys, krūtinės ląstos kairė). Tokius sužalojimus specialistas nustatė pas B. L. ir juos nurodė 2011-07-14 specialisto išvadoje Nr. G1029/11(03), kur nurodyta, kad rasta kraujosruva krūtinės ląstos kairėje. Iš byloje esančių nuotraukų ir filmuotos medžiagos matyti, kad automobilio „Audi 100” vairas yra sulankstytas ir aplaužytas, kas leidžia teigti, jog V. P. krūtinės ląstą susižalojo būtent į vairą, kas reiškia, kad jis vairavo neprisisegęs saugos diržo, nes su prisegtu saugos diržu negalima atsitrenkti į vairą krūtine. Pasitvirtinus tokioms aplinkybėms galima būtų teigti, kad krūtinės ląstos sužalojimus V. P. patyrė dėl savo kaltės, t.y. jo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su krūtinės ląstos sužalojimu, o tai leistų įtarimus nuteistajam perkvalifikuoti į švelnesnius, jei jo kaltė dėl eismo įvykio aplamai būtų įrodyta, ko pagal bylos medžiagą negalima pasakyti.
Jei vis dėl to ir apeliacinės instancijos teismas laikys, kad nuteistojo kaltė įrodyta, tai pasisako ir dėl bausmės bei civilio ieškinio pagrįstumo.
BK 67 str. 3 d. numato, kad kartu su bausme gali būti skiriama, bet neprivalo būti skiriama, ir baudžiamojo poveikio priemonė - specialiosios teisės atėmimas. Tokios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas turi būti motyvuotas, kad be jos pritaikymo negalima įgyvendinti bausmės paskirties. Teismas tokios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo būtinumo nemotyvavo visiškai, kas reiškia, kad ją skirti nebuvo jokios būtinybės, nes bausmės tikslas yra pasiekiamas ir be jos, juo labiau, kad pats teismas nurodė, kad bausmės tikslas jau pasiekiamas bausmės vykdymą atidedant, kai tuo tarpu baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas yra neatidedamas. Todėl tokios baudžiamojo priemonės paskyrimas netgi prieštarauja paties teismo pozicijai dėl bausmės tikslų pasiekimo. Tokios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas taip pat prieštarauja teismo skirtiems įpareigojimams - dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje. Byloje yra nustatyta, kad nuteistasis dirba įmonės prekybos atstovu Klaipėdos regionui. Jo darbas betarpiškai yra važinėti po visą Klaipėdos regioną, vizituoti prekybos taškus, kur prekiaujame įmonės parduodama produkcija, analizuoti rinką vietoje ir t.t. Tam, kad šias pareigas atliktų, jam yra būtina vairuoti automobilį, todėl netekęs teisės vairuoti transporto priemones jis netenka ir darbo automatiškai, todėl nebegalėtų tinkamai įvykdyti teismo įpareigojimo.
Atkreipia dėmesį į vieną aplinkybę - nukentėjusioji savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, kad jei dabar jai neatlygins žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) sumoje 20 000 Lt, tai teisme ji prašys daugiau. Tai reiškia viena - objektyviai nukentėjusiajai padaryta žala turi būti vertinama pagal jos pradinį įvertinimą – 20 000 Lt, apimant ir turtinę, ir neturtinę žalą. Teismas nustatė, kad draudimo bendrovė turi atlyginti 10 824,59 Lt turtinės ir neturtinės žalos, todėl iš nuteistojo, jeigu jis būtų pripažintas kaltu, galima buvo priteisti likusią sumą, t.y. 9999,41 Lt.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl M. P. nuteisimo pagal BK 281 str. 5 d. pagrįstumo
BK 281 str. 5 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 str. 5 d. būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų nurodytų požymių buvimą. Tiesioginis priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu analogiškoje situacijoje asmuo nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas nustatė, kad eismo įvykio kilimą nulėmė būtent nuteistojo M. P. veiksmai, t.y. jeigu jis, prieš važiuodamas atbulas, būtų įsitikinęs, kad tai daryti saugu, būtų davęs kelią pagrindiniu keliu važiavusiai transporto priemonei „Audi 100“, vairuojamai V. P., ir nebūtų išvažiavęs į kelią anksčiau nei pro jį pravažiavo automobilis „Audi 100“, kaip reikalauja Kelių eismo taisyklių 106, 119 punktų nuostatos, eismo įvykis nebūtų įvykęs, o taip pat nebūtų sužaloti nukentėjusieji bei miręs V. P.. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis nukentėjusiosios B. L. ir mirusio nukentėjusiojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojo policijos pareigūno A. T. parodymais, specialisto išvada, specialisto D. J. teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais bei kitais surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas vienu iš lemiamų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo M. P. kaltę, pripažino nukentėjusiųjų parodymus, kad M. P. iki susidūrimo staiga pajudėjo atbuline eiga, o taip pat specialisto išvadą Nr. 11K-323 (11), kurioje konstatuota, kad jeigu prieš įvykį susidariusioje situacijoje automobilis „VW Golf“ iš stovėjimo vietos pajudėjo atbuline eiga prieš pat priartėjusį automobilį „Audi 100“, ar pajudėjęs atbuline eiga sustojo į važiuojamąją dalį galiniu kairiuoju kampu išsikišdamas apie 1 m ar šiek tiek didesniu atstumu, kai automobilis „Audi 100“ prie automobilio „VW Golf“ buvo priartėjęs mažesniu nei vairuotojui įvertinus eismo situacijos pasikeitimą nestaigiam sustabdymui reikalingas atstumu (važiuojant vairuotojo nurodomu 40 km/h greičiu automobilio „Audi 100“ nestaigiam sustabdymui buvo reikalingas apie 45,2 m atstumas, o važiuojant didžiausiu gyvenvietėse leidžiamu 50 km/h greičiu – nestaigiam sustabdymui buvo reikalingas apie 64,5 m atstumas), tai automobilio „VW Golf“ vairuotojo M. P. veiksmai – vairuojamu automobiliu „VW Golf“ pajudėdamas iš stovėjimo vietos bei važiuodamas atbulas nedavė kelio ir sudarė kliūtį gatve važiavusiam automobiliui „Audi 100“, - techniniu požiūriu buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilimu.
Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą, nuteistojo M. P. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog eismo įvykio metu susidarę pėdsakai bei byloje esančios fotonuotraukos patvirtina nuteistojo parodymus, kad jo automobilis įvykio metu atbuline eiga nejudėjo, o į priekį pajudėjo slysdamas nuo staigaus smūgio. Anot apelianto, ne nuteistojo M. P., o mirusio nukentėjusiojo V. P. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai - vairavimas neprisisegus saugos diržo - buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis - V. P. mirtimi.
Siekdamas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas specialistas D. J. bei, dalyvaujant specialistui, peržiūrėtos ir ištirtos (kompiuterinės technikos pagalba padidinant vaizdą ir išryškinant atskiras detales) baudžiamojoje byloje kompaktiniame diske esančios apeliaciniame skunde minimos įvykio vietos nuotraukos Nr. 098, Nr. 101, Nr. 583.
Specialistas D. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog remiantis įvykio vietos apžiūros metu fiksuotais duomenimis, transporto priemonių apžiūros duomenimis, visa tirti pateikta medžiaga, techniniu požiūriu nesusidarė pėdsakai, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, judėjo automobilis „VW Golf“ susidūrimo metu ar ne. Specialisto išvados 3 pav. esantis pėdsakas Nr. 1 susidarė automobilio padangai praslystant skersine padangos kryptimi. 3 pav. Nr. 2 pažymėtas pėdsakas rodo padangos slydimą išilgine automobilio kryptimi. Tas pėdsakas palenda po padanga ir nėra jokių pėdsakų ant padangos. Pėdsakas paliktas slystant ratui, ratui esant užblokuotam, automobiliui pajudant į priekį. Remiantis matomais pėdsakais daroma išvada, kad iš pradžių automobilis judėjo skersine kryptimi, o po to, esant blokuotam ratui ir jam nesisukant, galinis dešinysis ratas paslydo į priekį. Specialisto išvados 2 pav. matomas pėdsakas ant asfaltuotos važiuojamosios dalies ir ant padangos esantis pėdsakas. Tai yra priekinis kairysis pėdsakas. Tarp ant važiuojamosios dalies esančio pėdsako ir padangos, kuri liečiasi, yra tarpas, nėra jokių pėdsakų. Ant asfalto esančio pėdsako susidarymo kryptis nuotraukose yra neįžiūrima, o ant padangos esantis pėdsakas yra susidaręs prieš laikrodžio judėjimo kryptį ir nusitęsęs žemyn. Toks pėdsakas niekaip negalėtų susidaryti esant užblokuotam ratui ir slystant į priekį, kadangi tarp ant asfalto esančio pėdsako ir vietos, kurioje padanga liečiasi su asfaltu, yra tarpas. Ant padangos esantys pėdsakai yra susidarę prieš laikrodžio judėjimo kryptį, automobiliui važiuojant į priekį kryptimi. Tai rodo, kad susidarant pėdsakui ratas prabuksavo automobiliui važiuojant į priekį ir kol dar sustojo, pajudėjo laisvai. Automobilio galinė dalis šiek tiek pasislinko skersine kryptimi, tikėtina į kairę, po to, esant blokuotam galiniam ratui ir prabuksuojant priekiniam kairiajam ratui, automobilis šiek tiek pavažiavo į priekį. 2 pav. užfiksuoti apelianto minimi akmenukai ant asfalto - tai ne akmenukai, o asfaltuota važiuojamoji dalis, kuri nėra idealiai lygi, yra šiurkšti. Pėdsakų, kurie yra ant asfalto važiuojamosios dalies, susidarymo krypties nuotraukose įžiūrėti nebuvo galima. 2 pav. matomo pėdsako susidarymo kryptį galima pasakyti pagal pėdsakus, esančius ant priekinio kairiojo rato padangos. Pėdsakai yra susidarę iš viršaus žemyn. Nuotraukoje Nr. 098 matomas akmenukas yra palikęs pėdsaką, čiuožęs iš viršaus žemyn ir įstrigęs. Akmenuko praslydimo padangos paviršiumi kryptis parodo, kad automobilio priekinis ratas praslydo ir automobilis pariedėjo į priekį. Du pėdsakai, pavaizduoti 3 pav., rodo, kad kai į automobilio „VW Golf“ galinę dalį susidūrimo metu buvo patiriamas smūgis, automobilis pasisuko skersine kryptimi. Negali tvirtinti, kad susidūrimo metu buvo blokuotas ratas. Kad automobilis judėtų į priekį, o galinis ratas būtų užblokuotas, tai gali susidaryti esant užtrauktam rankiniam stabdžiui. Susidarant antrajam pėdsakui galiniai ratai buvo blokuoti ir, tikėtina, kad rankinis stabdis buvo užtrauktas. Jeigu automobilis nedideliu greičiu rieda atbuline eiga, tai pirmasis pėdsakas susidarytų toks pat. Techniniu požiūriu gali duoti išvadą, kad pirmasis susidarė Nr. 1 pažymėtas pėdsakas praslystant, Nr. 2 pažymėtas pėdsakas susidarė automobiliui judant į priekį. Remiantis šiais pėdsakais gali tvirtinti, kad jau po susidūrimo automobilis pajudėjo į priekį. Duomenų visuma, remiantis padangos padėtimi ir pėdsakų išsidėstymu rodo, kad šie pėdsakai atitinka šį įvykį. Kategoriškai gali tvirtinti, kad Nr. 2 pažymėtas pėdsakas susidarė ne susidūrimo metu, o jau po susidūrimo, automobilis pajudėjo į priekį po susidūrimo. Dėl ko galėjo susidaryti šitas pėdsakas, techniniu požiūriu įvardinti negalima. Kategoriškai atsakyti, dėl ko atsiranda tas pertrūkis, negalima, priekinio rato pėdsakas paliktas akseleruojant į priekį.
Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 130) nuteistasis M. P. parodė, jog iki susidūrimo su nukentėjusiaisiais jis atbuline eiga nevažiavo. Nurodė, jog jis savo automobilį buvo pastatęs stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Cento“. Aikštelėje stovėjo ir daugiau automobilių. Buvo atvažiavęs vaikams nupirkti pieno, tačiau išlipęs iš automobilio ir paėjęs pora metrų sugalvojo nuvažiuoti iki parduotuvės „IKI“. Jis buvo tik atsisėdęs į mašiną ir pradėjęs segtis saugos diržą, kada pajuto smūgį į automobilio galą. Tada per automobilio kairės pusės veidrodėlį pastebėjo raudoną mašiną, kuri išvažiavo į priešingą pusę ir atsitrenkė. Jis išlipo iš savo automobilio ir nubėjo iki nukentėjusiųjų automobilio. Savo automobilio jis užvedęs nebuvo, tik raktelį buvo įkišęs į spynelę, kad jų nepamestų.
Nuteistojo M. P. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat kategoriškai teigia, jog nuteistojo automobilis įvykio metu atbuline eiga nejudėjo, nurodo, jog automobilis buvo su užtrauktu rankiniu stabdžiu ir įjungta pavara, o į priekį pajudėjo slysdamas nuo staigaus smūgio.
Specialisto išvadoje Nr. 11K-323 (11) (1 t., b.l. 50-59) konstatuota, jog iš įvykio vietoje esančių pėdsakų ir automobilių sugadinimų negalima nustatyti, ar prieš pat susidūrimą su automobiliu „Audi 100“ automobilis „VW Golf“ stovėjo ar judėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 139-140) specialistas D. J. paaiškino, jog negalima nustatyti, ar automobilis „VW Golf“ stovėjo, ar judėjo prieš pat susidūrimą ar susidūrimo metu. Jis nematė pėdsakų, kurie rodytų, kad automobilis judėjo atbuline eiga. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas D. J. taip pat paaiškino, jog techniniu požiūriu nesusidarė pėdsakai, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, judėjo automobilis „VW Golf“ susidūrimo metu, ar ne. Taip pat nurodė, jog jeigu automobilis nedideliu greičiu ir būtų riedėjęs atbuline eiga, tai specialisto išvados 3 pav. Nr. 1 pažymėtas pėdsakas susidarytų toks pat.
Remiantis specialisto išvada bei specialisto D. J. pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose duotais paaiškinimais negalima nustatyti, ar prieš pat susidūrimą su automobiliu „Audi 100“ automobilis „VW Golf“ stovėjo su užtrauktu rankiniu stabdžiu, kaip kad teigia apeliantas ir nuteistasis, ar judėjo atbuline eiga. Nuteistojo M. P. bei jo gynėjo versija, kad prieš pat susidūrimą su automobiliu „Audi 100“ nuteistojo automobilis atbuline eiga nejudėjo, o stovėjo su užtrauktu rankiniu stabdžiu, specialisto išvada bei specialisto D. J. duotais paaiškinimais nepaneigta, tačiau ji ir nepatvirtinta. Specialistas D. J. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat negalėjo patvirtinti apelianto argumentų, kad susidūrimo metu buvo blokuotas (užtraukus rankinį stabdį) automobilio „VW Golf“ galinis ratas. Todėl nepaneigta, kad rankinis stabdis buvo užtrauktas jau po susidūrimo, po ko, esant užtrauktam rankiniam stabdžiui ir automobiliui „VW Golf“ pajudėjus į priekį susidarė specialisto išvados 3 pav. Nr. 2 pažymėtas pėdsakas. Vienok specialisto išvada 11K-323 (11) (1 t., b.l. 50-59) bei specialistas D. J., duodamas paaiškinimus, visiškai paneigė nuteistojo M. P. versiją, kad iki susidūrimo jo automobilis nebuvo užvestas, o taip pat nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad nuteistojo M. P. automobilis „VW Golf“ po susidūrimo su nukentėjusiųjų automobiliu „Audi 100“ į priekį slydo nuo smūgio į galinę automobilio dalį.
Specialisto išvados Nr. 11K-323 (11) (1 t., b.l. 50-59) tiriamojoje dalyje nurodyta, jog ties automobilio „VW Golf“ dešinės pusės ratu esantis pėdsakas (3 pav.) rodo, jog susidūrimo metu automobilio „VW Golf“ užpakalinė dalis skersine kryptimi persislinko (nusisuko) į kairę apyliksliai per padangos protektorinės dalies plotį, t.y. apytiksliai 15÷20 cm, o po to automobilis „VW Golf“ praslystant (prabuksuojant) riedėjo kryptimi priekiniam kairiajam ratui ir paliekant apie 0,3 m ilgio praslydimo pėdsaką pajudėjo į priekį. <....> Automobilio „VW Golf“ ratais palikti pėdsakai rodo tik tai, jog susidūrimo metu šio automobilio užpakalinė dalis sąlyginai nedidelį atstumą pasisuko kairiau, o po susidūrimo šis automobilis, praslystant (prabuksuojant) priekiniam kairiajam ratui, pavažiavo į priekį. Sprendžiant iš automobilio „VW Golf“ ratais paliktų pėdsakų susidarymo pobūdžio bei orientacijos galima tvirtinti, jog susidūrimo su automobilio „Audi 100“ metu automobilis „VW Golf“ savo išilgine kryptimi į priekį pajudėjo neženkliai, tikėtina, ne daugiau kaip keletą centimetrų (nustatyti faktinio automobilio „VW Golf“ persislinkimo jo išilgine kryptimi atstumo negalima, nes matmenimis nefiksuoti šio automobilio ratais palikti praslydimo skersine kryptimi pėdsakai). Išvadose konstatuota, jog susidūrimo metu automobilis „VW Golf“ užpakaline dalimi persislinko skersine kryptimi apie 15÷20 cm atstumu kairiau, o po susidūrimo apie 30 cm ar didesnį atstumą pavažiavo į priekį. Susidūrimo su automobiliu „Audi 100“ metu automobilis „VW Golf“ savo išilgine kryptimi į priekį pajudėjo neženkliai, tikėtina, ne daugiau kaip kelis centimetrus.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu specialistas D. J. paaiškino, kad specialisto išvados 3 pav. esantis pėdsakas, pažymėtas Nr. 1, yra susidaręs automobilio padangai praslystant skersine padangos kryptimi. 3 pav. Nr. 2 pažymėtas pėdsakas rodo padangos slydimą išilgine automobilio kryptimi. Tas pėdsakas palenda po padanga ir nėra jokių pėdsakų ant padangos. Pėdsakas paliktas slystant ratui, ratui esant užblokuotam, automobiliui judant į priekį. Remiantis matomais pėdsakais daroma išvada, kad iš pradžių automobilis judėjo skersine kryptimi, o po to, esant blokuotam ratui, jam nesisukant, paslydo galinis dešinysis ratas į priekį. Techniniu požiūriu gali duoti išvadą, kad pirmasis susidarė Nr. 1 pažymėtas pėdsakas praslystant, o Nr. 2 pažymėtas pėdsakas susidarė automobiliui judant į priekį. Remiantis šiais pėdsakais gali tvirtinti, kad jau po susidūrimo automobilis pajudėjo į priekį. Kategoriškai gali tvirtinti, kad Nr. 2 pažymėtas pėdsakas susidarė ne susidūrimo metu, o jau po susidūrimo. Specialisto išvados 2 pav. matomas pėdsakas ant asfaltuotos važiuojamosios dalies ir pėdsakas, esantis ant kairiojo priekinio rato. Tarp ant važiuojamosios dalies esančio pėdsako ir padangos, kuri liečiasi su asfaltu, yra tarpas. Ant padangos esantys pėdsakai yra susidaręs prieš laikrodžio judėjimo kryptį ir nusitęsęs žemyn. Toks pėdsakas niekaip negalėtų susidaryti esant užblokuotam stovinčiam ratui ir slystant į priekį. Susidarant pėdsakui ratas prabuksavo automobiliui važiuojant į priekį ir, kol dar sustojo, pajudėjo laisvai. Priekinio rato pėdsakas paliktas akseleruojant į priekį. Automobilio galinė dalis šiek tiek pasislinko skersine kryptimi, tikėtina, į kairę ir po to, esant blokuotam galiniam ratui ir prabuksuojant priekiniam kairiajam ratui automobilis šiek tiek pavažiavo į priekį. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (2 t., b.l. 139-140) specialistas D. J. buvo nurodęs, jog vietos apžiūros metu buvo fiksuotas automobilio „VW Golf“ priekinio kairiojo rato praslydimo pėdsakas, kuris rodo, kad buvo užvestas automobilio variklis.
Taigi, specialisto išvada Nr. 11K-323 (11) ir aptarti specialisto D. J. paaiškinimai paneigia gynėjo samprotavimus, kad į priekį automobilis „VW Golf“ pajudėjo slysdamas nuo staigaus smūgio. Remiantis aukščiau aptartais duomenimis nustatyta, jog automobilių susidūrimo metu automobilis „VW Golf“ užpakaline dalimi pasislinko skresine kryptimi kairiau, dėl ko susidarė specialisto išvados 3 pav. Nr. 1 pažymėtas pėdsakas, o jau po susidūrimo, esant blokuotam galiniam dešiniajam ratui (tikėtina, rankinis stabdis buvo užtrauktas) ir prabuksuojant priekiniam kairiajam ratui (akseleruojant, o ne nuo smūgio slystant į priekį) automobilis pavažiavo į priekį, ko pasekoje susidarė specialisto išvados 3 pav. Nr. 2 pažymėtas pėdsakas bei 2 pav. užfiksuotas pėdsakas. Taip pat specialisto paaiškinimai, kad specialisto išvados 2 pav. užfiksuotas priekinio kairiojo rato pėdsakas paliktas akseleruojant į priekį, visiškai paneigia nuteistojo M. P. parodymus, kad savo automobilio iki susidūrimo jis nebuvo užvedęs.
Specialistas D. J. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat paneigė gynėjo apeliacinio skundo samprotavimus apie tai, kad ant asfalto esančių akmenukų išsidėstymas bei jų palikti pėdsakai ant automobilio rato neva rodo, jog nuteistojo automobilis slydo nuo staigaus stūmimo (smūgio). Specialistas D. J. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, jog specialisto išvados 2 pav. esantys akmenukai ant asfalto – tai yra ne akmenukai, o asfaltuota važiuojamoji dalis, kuri nėra idealiai lygi, yra šiurkšti. Parodė, jog 2 pav. matomo pėdsako susidarymo kryptį galima pasakyti pagal pėdsakus, esančius ant priekinio kairiojo rato, pėdsakai yra susidarę iš viršaus žemyn. Nuotraukoje Nr. 098 matomas akmenukas yra palikęs pėdsaką, čiuožęs iš viršaus žemyn ir įstrigęs. Akmenuko praslydimo padangos paviršiumi kryptis parodo, kad automobilio priekinis ratas praslydo ir automobilis pariedėjo į priekį. Priekinio rato pėdsakas paliktas akseleruojant į priekį.
Šiais aukščiau aptartais specialisto D. J. paaiškinimais bei specialisto išvada Nr. 11K-323 (11) visiškai paneigus nuteistojo M. P. bei jo gynėjo versiją, kad iki susidūrimo su automobiliu „Audi 100“ nuteistojo M. P. automobilis „VW Golf“ nebuvo užvestas ir kad po susidūrimo nuteistojo M. P. automobilis „VW Golf“ į priekį pajudėjo slysdamas nuo staigaus smūgio, būtina įvertinti ir nukentėjusiųjų, kategoriškai teigusių, kad prieš susidūrimą nuteistasis M. P. judėjo atbuline eiga ir sudarė jiems kliūtį, parodymus.
Teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 131) nukentėjusioji B. L. parodė, jog viskas buvo seniai, todėl nelabai prisimena, kaip viskas buvo, prašė teismo pagarsinti jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Teismus pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 93-94, 95-96) duotus parodymus, nukentėjusioji B. L. patvirtino, jog parodymai teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus nukentėjusioji B. L. parodė, kad automobiliu „Audi 100“, kurį vairavo jos vyras V. P., važiuojant pro prie parduotuvės „Cento“ esančią automobilių stovėjimo aikštelę staiga prieš pat jų automobilį, atstumas galėjo būti apie 3-4 metrus, atbuline eiga pajudėjo sidabrinės spalvos automobilis. Jo galinė dalis galėjo būti išlindusi į važiuojamąją kelio dalį apie 1 metrą. Netikėtai atbuline eiga išvažiavęs sidabrinės spalvos automobilis sudarė jiems kliūtį, kurios išvengti negalėjo. Nurodė, jog iki susidūrimo jos vyras važiavo 40-50 km/h greičiu. Tiek apklausiama 2011-06-21 (1 t., b.l. 93-94), tiek 2012-02-15 (1 t., b.l. 95-96) nukentėjusioji B. L. kategoriškai tvirtino, jog nuteistojo M. P. automobilis netikėtai pradėjo važiuoti atbuline eiga prieš pat jų automobilį, tai galėjo būti apie 3-4 metrų atstumu.
Teisiamojo posėdžio metu tiriant bylos medžiagą buvo pagarsinti mirusio nukentėjusiojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 62-63) duoti parodymai, kur jis nurodė, jog jam vairuojant automobilį „Audi 100“, važiuojant apie 40 km/h greičiu ir artėjant prie parduotuvės „Cento“ staiga atbuline eiga iš automobilių stovėjimo aikštelės pajudėjo automobilis. Jis niekaip negalėjo išvengti susidūrimo, nes automobilis išlindo prieš pat jo automobilio priekį. Pamena tik, kad susidūrimas įvyko su judančiu automobiliu.
Netikėti ar abejoti nukentėjusiųjų parodymais, kad iki susidūrimo nuteistojo M. P. automobilis judėjo atbuline eiga, apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo. Aplinkybių, kurios duotų pagrindą netikėti ar abejoti nukentėjusiųjų parodymais, taip pat nenurodo ir apeliantas. Nors nukentėjusiųjų parodymų jokie kiti tiesioginiai įrodymai nepatvirtina, apylinkės teismas, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, teisėtai ir pagrįstai, pripažindamas M. P. kaltu, jais vadovavosi. Pažymėtina, jog BPK 301 str. 2 d. nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiųjų parodymais, remiantis minėta nuostata apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiesiems anonimiškumas nebuvo taikomas, o taip pat nukentėjusiųjų parodymus patvirtina netiesioginiai įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Teisiamojo posėdžio metu (b.l. 131-132) apklausiamas liudytojas policijos pareigūnas A. T. parodė, jog vairuotojas paaiškino, kad jo automobilis stovėjo aikštelėje, o kitas automobilis dėl kažkokių tai priežasčių trenkėsi į jį. Tačiau darant išmatavimus jų išvada pasikeitė. Padarius išmatavimus nustatyta, jog automobilis po smūgio stovėjo apie 1 metrą nuo bortelio. Praslydimo žymė jiems daugiausiai sukėlė abejonių. Anot liudytojo, buvo bandoma stumtis atgal automobilį, o pamačius kliūtį spausta ant stabdžių, o kadangi stabdžiai buvo nuspausti, nuo smūgio gavosi praslydimas.
Apeliaciniame skunde apeliantas teisingai pažymėjo, jog liudytojas policijos pareigūnas A. T. eismo įvykio aplinkybių nematė ir negali jų patvirtinti, tačiau nors minėtas liudytojas paties įvykio, t.y., kad automobilis „VW Golf“ iki susidūrimo judėjo atbuline eiga, ir nematė, savo samprotavimus jis remia darbo patirtimi (kelių policijoje yra pradirbęs 20 metų, o su eismo įvykiais – 5 metus), įvykio vietoje atliktais matavimais bei nustatytais pėdsakais. Jo versiją, kad prieš pat susidūrimą buvo bandoma važiuoti atbuline eiga, patvirtina nukentėjusiųjų parodymai.
Atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiosios B. L. parodymus (1 t., b.l. 93-94), jog atbuline eiga judančio automobilio galinė dalis į važiuojamąją dalį galėjo būti išlindusi apie 1 metrą. Tokius jos parodymus, kad automobilio „VW Golf“ kairioji galinė dalis į važiuojamąją dalį buvo išlindusi apie 1 metrą, patvirtina specialisto išvada Nr. 11K-323 (11) (1 t., b.l. 50-59), kurioje konstatuota, jog automobilių „VW Golf“ ir „Audi 100“ susidūrimas įvyko automobiliui „Audi 100“ važiuojant 0,8 m atstumu nuo menamo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir važiuojamosios dalies ilgio atžvilgiu ties vieta, kurioje yra staigus priekiniu dešiniuoju ratu palikto stabdymo pėdsako pasikeitimas, o automobiliui „VW Golf“ galiniu kairiuoju kampu esant į važiuojamąją dalį išsikišus apie 1 m ar šiek tiek didesniu atstumu. Susidūrimo metu automobilis „VW Golf“ užpakaline dalimi persislinko skresine kryptimi apie 15÷20 cm atstumu kairiau, savo išilgine kryptimi į priekį pajudėjo neženkliai, tikėtina, ne daugiau kaip kelis centimetrus, o po susidūrimo apie 30 cm ar didesnį atstumą pavažiavo į priekį.
Autoavarijos vietos plane (1 t., b.l. 12) užfiksuota, jog automobilio „VW Golf“ kairysis galinis kampas išsikišęs į važiuojamąją dalį 0,1 m (3,7 m – 3,6 m) atstumu, o priekinis dešinysis ratas nuo šaligatvio nutolęs 1,1 m. Eismo įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b.l. 19-20) taip pat užfiksuota, jog automobilio „VW Golf“ priekinis dešinysis ratas nuo aikštelės bordiūro nutolęs apie 1,1 m. Liudytojas policijos pareigūnas A. T. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 131-132) taip pat parodė, kad automobilis po smūgio stovėjo apie 1 metrą nuo bortelio. Atsižvelgiant į tai, kad jau po eismo įvykio automobilis „VW Golf“ buvo rastas automobilių stovėjimo aikštelėje pastatytas taip, kad jo priekinis dešinysis ratas nuo šaligatvio buvo nutolęs 1,1 m, atsižvelgiant ir į tai, kad iš karto po susidūrimo automobilis „VW Golf“ pajudėjo į priekį, kas leidžia teigti, jog tas atstumas iki susidūrimo iki šaligatvio bortelio buvo dar didesnis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog visiškai nelogiška, kad nuteistasis M. P., atvažiavęs į parduotuvę, savo automobilį automobilių stovėjimo aikštelėje būtų pastatęs taip, kad iki šaligatvio bortelio būtų likę daugiau negu 1 metras laisvos vietos, o apie 1 metro ar šiek tiek didesniu atstumu automobilio galinis kairysis kampas būtų išsikišęs į važiuojamąją dalį.
Apeliacinis teismas, remdamasis aukščiau aptartais duomenimis, nuteistojo M. P. bei jo gynėjo versiją, kad nuteistojo M. P. automobilis „VW Golf“ iki susidūrimo nebuvo užvestas, atbuline eiga nejudėjo, o tik stovėjo, atmeta, laiko ją paneigta aukščiau aptartų įrodymų visuma. Tuo tarpu nukentėjusiųjų parodymus, kad nuteistojo M. P. automobilis iki susidūrimo staiga pajudėjo atbuline eiga, apeliacinis teismas laiko patikimais, nes juos atskirose detalėse patvirtina kiti aukščiau jau aptarti byloje esantys įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Specialisto išvadoje Nr. 11K-323 (11) (1 t., b.l. 50-59) konstatuota, kad jeigu prieš įvykį susidariusioje situacijoje automobilis „VW Golf“ iš stovėjimo vietos pajudėjo atbuline eiga prieš pat priartėjusį automobilį „Audi 100“, ar pajudėjęs atbuline eiga sustojo į važiuojamąją dalį galiniu kairiuoju kampu išsikišdamas apie 1 metrą ar šiek tiek didesniu atstumu, kai automobilis „Audi 100“ prie automobilio „VW Golf“ buvo priartėjęs mažesniu nei vairuotojui įvertinus eismo situacijos pasikeitimą nestaigiam sustabdymui reikalingas atstumu (važiuojant vairuotojo nurodomu 40 km/h greičiu automobilio „Audi 100“ nestaigiam sustabdymui buvo reikalingas apie 45,2 m atstumas, o važiuojant didžiausiu gyvenvietėse leidžiamu 50 km/h greičiu – nestaigiam sustabdymui buvo reikalingas apie 64,5 m atstumas), tai automobilio „VW Golf“ vairuotojo M. P. veiksmai – vairuojamu automobiliu „VW Golf“ pajudėdamas iš stovėjimo vietos bei važiuodamas atbulas nedavė kelio ir sudarė kliūtį gatve važiavusiam automobiliui „Audi 100“, - techniniu požiūriu buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilimu.
Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išsiaiškino ir teisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes, tuo tarpu apelianto versija, neva įvykio vietoje užfiksuoti pėdsakai patvirtina automobilio „VW Golf“ slydimą į priekį po susidūrimo su „Audi 100“, kuria remdamasis apeliantas įrodinėja, neva „Audi 100“ atsitrenkė į pakankamai ilgą laiką prieš įvykį susidūrimo vietoje stovėjusį „VW Golf“, yra visiškai paneigta. Priešingai, nustatyta, kad palikti pėdsakai patvirtina „VW Golf“ pajudėjimą po susidūrimo į priekį savo eiga, t. y. panaudojant variklio perduodamą ratams jėgą, o ne dėl slydimo po smūgio į galinę automobilio dalį. Tuo būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių M. P. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d. Būtent nuteistojo M. P. veiksmai, t.y. padaryti Kelių eismo taisyklių 106, 119 punktų pažeidimai (važiuodamas atbulas iš automobilių stovėjimo aikštelės neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio tiesiai pagrindiniu keliu važiavusiai transporto priemonei „Audi 100“) buvo pagrindine eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios B. L. sveikata, o taip pat sužalotas nukentėjusysis V. P., kuris nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų 2011-11-20 ligoninėje mirė, kilimo priežastimi. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu M. P. analogiškoje situacijoje nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių 106, 119 punktų reikalavimų, t.y., jeigu jis, važiuodamas atbulas iš automobilių stovėjimo aikštelės, būtų įsitikinęs, kad tai daryti saugu, ir davęs kelią tiesiai pagrindiniu keliu važiavusiai transporto priemonei „Audi 100“. Kolegija sprendžia, jog vairuotojo M. P. kalti veiksmai yra priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu.
Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad apylinkės teismas netyrė kito eismo įvykyje dalyvavusio asmens – nukentėjusiojo V. P. galimai padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų bei jų priežastingumo su eismo įvykio metu sukeltais padariniais. Keliamas klausimas, ar mirusiojo V. P. galimai padaryti veiksmai – vairavimas neprisisegus saugos diržo - neturėjo įtakos jo paties mirčiai.
2012-01-11 specialisto išvadoje Nr. M 32 /12 (03) (1 t., b.l. 72-74) konstatuota, kad V. P. mirtis yra priežastiniame ryšyje su trauma, įvykusia 2011-05-04. 2011-07-13 specialisto išvadoje Nr. G 1025/11 (03) (1 t., b.l. 69-70) konstatuota, kad V. P. nustatyti sužalojimai: krūtinkaulio rankenos ir kūno išilginis netaisyklingas lūžimas, galvos ir krūtinės sumušimas, plaučių ir širdies kontuzija. Sužalojimai padaryti galimai susidūrus dviems automobiliams bei vėliau atsitrenkiant į kietą nejudantį objektą bei neigiamo pagreičio pasekoje nukentėjusiajam atsitrenkiant į automobilio salono vidaus apdailos detales, galimai ir vairą. Tyrimui pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nėra užfisksuota kokių tai išorinių sužalojimų, todėl konkretizuoti sužalojimo patyrimo mechanizmą negalima. Tiek nukentėjusioji B. L. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 93-94), tiek nukentėjusysis V. P. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 62-63) parodė, kad abu važiavo prisisegę saugos diržus. Nors specialisto išvadoje ir konstatuota, kad V. P. galėjo susižaloti atsitrenkdamas į vairą, duomenų, kurie paneigtų nukentėjusiųjų parodymus, kad jie važiavo prisisegę saugos diržus, byloje nėra.
Kaip minėta, teismų praktikoje, taikant BK 281 str., pripažįstama, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. Šiuo atveju, įvertinęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. P. veiksmai buvo būtinoji padarinių (automobilio „Audi 100“ vairuotojo V. P. mirties ir nukentėjusiajai B. L. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga ir priežastis. Apeliacinis teismas sutinka, jog jeigu nuteistasis M. P. nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių 106, 119 punktų reikalavimų, eismo įvykis, net ir tuo atveju, jei V. P. būtų vairavęs neprisisegęs saugos diržo, nebūtų įvykęs. Remiantis ištirtais įrodymais, apeliacinis teismas konstatuoja, kad tarp nuteistojo M. P. veiksmų, sukėlusių eismo įvykį, ir kilusių padarinių – nukentėjusiosios B. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo bei nukentėjusiojo V. P. mirties, yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl M. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 str. 5 d.
Aptarti įrodymai besąlygiškai patvirtina, jog M. P., jeigu jis būtų elgęsis tiek dėmesingai ir atsargiai, kiek to reikalauja Kelių eismo taisyklės, įvykio metu buvusiomis kelio, oro bei eismo sąlygomis galėjo ir privalėjo važiuodamas atbuline eiga praleisti pagrindiniu keliu važiavusį automobilį „Audi 100“. M. P. veikoje yra neatsargi kaltė, pasireiškusi nusikalstamu nerūpestingumu - nors M. P. ir nenumatė, jog dėl jo veiksmų gali atsirasti BK 281 str. 5 d. numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes jis turėjo ir galėjo tai numatyti. M. P., važiuodamas atbulas, privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir tik įsitikinęs, kad pagrindiniu keliu nevažiuoja kita transporto priemonė, išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės. Išvažiuodamas iš aikštelės atbuline eiga jis turėjo galėjo numatyti, kad kelyje gali atsirasti kliūtis, ir kad nesilaikant Kelių eismo taisyklių reikalavimų gali kilti eismo įvykis.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės
Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 67 str. 3 d., 68 str. nuostatomis, nuteistajam M. P. kartu su bausme skyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų laikotarpiui.
Anot apelianto, bausmės tikslai nuteistojo M. P. atžvilgiu bus pasiekti ir neskyrus BK 68 str. matytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise. Apelianto manymu, tokios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja teismo skirtiems įpareigojimams - dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, kadangi nuteistasis dirba įmonės prekybos atstovu Klaipėdos regionui, jo darbas susijęs su važinėjimusi po visą Klaipėdos regioną, o tam, kad atliktų savo pareigas, jam yra būtina vairuoti automobilį. Netekęs teisės vairuoti transporto priemones, jis netektų ir darbo, todėl nebegalėtų tinkamai įvykdyti teismo įpareigojimo.
BK 68 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – paskyrimas nėra privalomas. Šios normos 1 dalyje nurodyta, kad uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių transporto priemones, medžioti ir kt.) teismas gali tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad tokiais atvejais teismas privalo apsvarstyti šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą ir motyvuotai nuspręsti, taikyti ją ar ne. Šioje byloje uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones pirmosios instancijos teismas pritaikė nuosprendyje šio savo sprendimo visiškai nemotyvuodamas.
BK 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) paprastai taikoma tada, kai kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 str. numatytą nusikaltimą padaro šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Nustatyta, kad nusikalstamą veiką M. P. padarė pirmą kartą. Kelių eismo taisyklių pažeidimus, dėl kurių kilo baudžiamaje įstatyme numatyti padariniai, M. P. padarė nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. Jis turi pastovų darbą, turi šeimą, išlaiko du mažamečius vaikus. Apeliantas akcentuoja, kad teisė vairuoti transporto priemones nuteistajam yra būtina atliekant savo darbines pareigas, o netekęs teisės vairuoti transporto priemones jis netektų ir darbo, todėl nebegalėtų tinkamai įvykdyti teismo įpareigojimo -dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje. Tačiau kartu pažymėtina, jog nuteistajam teismo skirtas įpareigojimas - dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje yra alternatyvus, siekiant tinkamai vykdyti šį įpareigojimą pakanka arba dirbti, arba užsiregistruoti darbo biržoje. Nagrinėjamu atveju M. P. padaryti šiurkštūs Kelių eismo taisyklių pažeidimai sukėlė itin sunkius padarinius: dėl avarijos metu patirtų sužalojimų mirė V. P., o taip pat buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios B. L. sveikata. Iš baudžiamojoje byloje esančios pažymos apie asmens baustumą (2 t., b.l. 43-46) matyti, jog M. P. sistemingai nuo 2004 m. daro administracinius teisės pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, t.y. nesilaiko kelio ženklinimo bei kelio ženklų, vairuoja be saugos diržo, 2006-10-03 buvo sukėlęs autoavariją (ATPK 127 str. 2 d.), tris kartus yra baustas už leistino greičio viršijimą, tame tarpe ir gyvenvietėse. Šie aptarti duomenys neigiamai apibūdina M. P. asmenybę, rodo, kad jis akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nustatytas transporto eismą reglamentuojančias elgesio taisykles, vairuodamas transporto priemonę piktybiškai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ir išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro. Remiantis nustatytais duomenimis, apeliacinis teismas pripažįsta, jog yra pagrindas vertinti M. P. kaip nedrausmingą ir neatsakingą vairuotoją. Apeliacinis teismas pripažįsta, jog M. P. uždraudus vairuoti kelių transporto priemones, bus užkirstas kelias toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir daryti naujus pažeidimus, kuriais keliama grėsmė ne tik jo paties, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei ir turtui. Nuteistojo M. P. darbo pobūdis nesudaro pagrindo neskirti jam šios baudžiamojo poveikio priemonės. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes kolegija konstatuoja, naikinti nuteistajam paskirtą nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vienerius metus vairuoti kelių transporto priemones apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pakankamai pamatuoto pagrindo.
Dėl civilinio ieškinio
Nukentėjusiosios B. L. atstovas pateikė civilinį ieškinį (1 t., b.l. 109-113) prašydamas nukentėjusiosios B. L. naudai priteisti 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 3316,12 Lt turtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajai B. L. iš AB „Lietuvos draudimas“ 2182,59 Lt, kuriuos sudaro: 572,59 Lt už medikamentus bei priemones iš vaistinių ir 1610 Lt laidojimo išlaidų. Apylinkės teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat tenkino iš dalies ir dėl sutuoktinio netekimo jos naudai priteisė 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei dėl jai padaryto nesunkaus sveikatos sužalojimo 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas pažymėjo, jog remiantis teisės aktais draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ privalo atlyginti dalį – 8632 Lt (2500 eurų) neturtinės žalos, todėl šią sumą nukentėjusiajai priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“, o likusią neturtinės žalos dalį – 26 368 Lt priteisė iš nuteistojo M. P.. Nei nukentėjusioji B. L., nei AB „Lietuvos draudimas“ Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio neskundžia.
Apeliantas, nesutikdamas su apylinkės teismo sprendimu, apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji B. L. savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, kad jei dabar jai neatlygins žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) sumoje 20 000 Lt, tai teisme ji prašys daugiau. Apelianto nuomone, nukentėjusiajai padaryta žala turi būti vertinama pagal jos pradinį įvertinimą – 20 000 Lt, apimant ir turtinę, ir neturtinę žalą. O kadangi teismas nustatė, kad draudimo bendrovė nukentėjusiajai turi atlyginti 10 824,59 Lt turtinės ir neturtinės žalos, iš nuteistojo M. P. galima priteisti tik likusią sumą - 9999,41 Lt. Tačiau su tokiais apelianto argumentais apeliacinis teismas sutikti negali.
BPK 112 str. 1 d. nustatyta, jog civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu 2012-02-15 papildomos apklausos metu (1 t., b.l. 95-96) nukentėjusioji B. L. nurodė, jog šiai dienai savo turtinę ir moralinę žalą vertiną 20 000 Lt sumai, nereiškia, kad tokiu būdu ji pareiškė civilinį ieškinį. Minėtos apklausos metu nukentėjusioji taip pat nurodė, kad jeigu žala jai nebus atlyginta iki teismo, civilinį ieškinį pateiks su didesne žalos atlyginimo suma. Apeliacinis teismas pažymi, jog net ir tuo atveju, jei nukentėjusioji būtų pateikusi civilinį ieškinį 20 000 Lt sumai, įstatymas nedraudžia asmeniui, dėl nusikalstamos veikos patyrusiam turtinės ir/ar neturtinės žalos, pareiškus civilinį ieškinį keisti jo dydį. Pareiškus civilinį ieškinį ar patikslinus jo reikalavimus nukentėjusiajam atsiranda pareiga savo reikalavimus pagrįsti, o galutinį sprendimą dėl priteistinos sumos priima teismas, ištyręs ir įvertinęs duomenis, kuriais grindžiami civilinio ieškinio reikalavimai.
Apeliacinis teismas susipažinęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius nukentėjusiosios B. L. pateiktus įrodymus, kuriais grindžiamas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, sutinka, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nukentėjusiajai B. L. priteisė 2182,59 Lt turtinei žalai atlyginti, kadangi tokį jos reikalavimą pagrindžia byloje esantys įrodymai: UAB „Šv. Juozapo namai“ pažyma (1 t., b.l. 115), vaistų pirkimo kvitų kopijos (1 t., b.l. 116, 118), prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitas (1 t., b.l. 118). Teismas turtinę žalą nukentėjusiajai priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“, draudimo bendrovė šio teismo sprendimo neskundžia.
Apylinkės teismas nukentėjusiosios B. L. neturtinę žalą dėl sutuoktinio netekties įvertino 30 000 Lt suma, tuo tarpu jos patirtą neturtinę žalą dėl jai eismo įvykio metu padaryto nesunkaus sveikatos sužalojimo įvertino 5000 Lt suma. Teismas, priteisdamas neturtinę žalą, atižvelgė į tai, kad nukentėjusioji B. L. dėl autoįvykio metu jai padarytų sužalojimų kentė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, patyrė nepatogumus, dėl vyro V. P. mirties patyrė skaudžią netektį, didelį dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus ir dideles dvasines kančias. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo M. P. nusikalstama veika padarytas pasekmes – į tai, kad vienas žmogus nuo patirtų sužalojimų mirė, kitam – padarytas nesunkus sveikatos sužalojimas, į tai, kad nuteistasis žalą padarė veikdamas neatsargiai, į tai, kad jo turtinė padėtis nėra gera, jis dirba, į padarytos turtinės žalos dydį, į kaltinamojo amžių ir gaunamas pajamas, o taip pat vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip aukščiau aptarta, apylinkės teismas, priteisdamas nukentėjusiajai neturtinę žalą, į visas šias aplinkybes atsižvelgė. Apeliacinis teismas su šiais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais sutinka, todėl jų nebeatkartoja. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys buvo nuteisti už BK 281 str. 5 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, nukentėjusiesiems dėl sutuoktinio netekties buvo priteisiama skirtingai – 20 000 Lt, 25 000 Lt, 40 000 Lt ir šie sprendimai nebuvo naikinami ar keičiami (kasacinės bylos Nr. 2K-402/2012, 2K-397/2012, 2K-302/2012, 2K-377/2012, 2K-344/2012). Tuo tarpu tokio pobūdžio nusikalstamos veikos metu patyrus nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiesiems buvo priteisiama 3500 Lt, 8000 Lt, 10 000 Lt (kasacinė byla 2K-231/2012, 2K-435/2011, 2K-145/2012, 2K-377/2012).
Vertinant B. L. sužalojimų pobūdį pažymėtina, jog specialisto išvadoje Nr. G 1029/11 (03) (1 t., b.l. 102-103) konstatuota, jog autoįvykio metu nukentėjusiajai B. L. buvo padaryti šie sužalojimai: kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu dešinio pusrutulio srityje, kairio stipinkaulo lūžimas tipinėje vietoje, kraujosruva krūtinės ląstos kairėje, kaklo raiščių patempimas. Iš specialisto išvados tiriamosios dalies taip pat matyti, jog nukentėjusioji B. L. nuo 2011-05-04 iki 2011-06-17 buvo hospitalizuota. Po eismo įvykio ji skundėsi pykinimu, galvos svaigimu, skausmu kaklo srityje, kairio peties srityje, krūtinės srityje, kairiajame rieše. Nuo 2011-05-19 ji buvo perkelta į reabilitacijos skyrių, tačiau vis dar skundėsi bendru sipnumu, galvos svaigimu, buvo sunku vaikščioti. 2011-06-07 buvo konsultuota psichiatro, nustatytas dominuojantis depresinis sindromas su depresijos epizodais. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų praktika bei atsižvelgdama į M. P. kaltę - padarytas neatsargus nusikaltimas dėl jo nusikalstamo nerūpestingumo; jo turtinę padėtį - nuteistasis dirba, išlaiko keturių asmenų šeimą, pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenis nuosavybės teise jam ir jo sutuoktinei priklauso žemės sklypas ir pastatas jame, kuriame jis su šeima ir gyvena, kito nekilnojamojo turto neturi; padarytos turtinės žalos dydį; nusikalstamos veikos padarinius - dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusiosios B. L. sutuoktinis mirė, o jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio ji pakankamai ilgą laiką kentė skausmą, nepatogumus; nukentėjusiojos patirtus dvasinius išgyvenimus dėl sutuoktinio mirties, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiajai B. L. dėl sutuoktinio netekties priteisė 30 000 Lt neturtinės žalos, o dėl jai eismo įvykio metu padaryto nesunkaus sveikatos sužalojimo - 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Kadangi draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d. privalo nukentėjusiajai atlyginti 8632 Lt (2500 eurų) neturtinės žalos dalį, likusi neturtinės žalos dalis – 26 368 Lt teisėtai ir pagrįstai priteista iš nuteistojo M. P..
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta. Nuteistąjį išteisinti, keisti veikos kvalifikaciją, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitokiu būdu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo M. P. gynėjo adv. V. Rutavičiaus apeliacinį skundą atmesti.