- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-11
- Bylos Nr.
- 2K-435/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Armanas Abramavičius, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- R. D.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžiu R. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.
Iš R. D. L. R. priteista 4547,20 Lt neturtinės žalos, o iš UADB „Industrijos garantas“ – 6332,56 Lt turtinės ir 3452,80 Lt neturtinės žalos. Taip pat iš R. D. L. R. priteista 2000 Lt už jos patirtas teisinio atstovavimo byloje išlaidas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutartimi nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmestas. Iš R. D. L. R. papildomai priteista 600 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. D. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 23 d., apie 15.15 val., vairuodamas automobilį „Chrysler Town&Country“ (valst Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas Vilniuje, Ukmergės gatve nuo P. Žadeikos gatvės pusės Gabijos gatvės link trečiąja eismo juosta, ties Ukmergės g. 296 pastatu pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 133 ir 134 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų grėsmės eismo ir jo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų laiku sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, viršijo leistiną maksimalų 60 km/h greitį ir važiavo apie 80 km/h greičiu, dėl ko į jo važiavimo krypties eismo juostą iš degalinės, esančios Vilniuje, Ukmergės g. 319, išvažiavus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam automobiliui, nesugebėjo sustabdyti vairuojamo automobilio ar saugiai apvažiuoti atsiradusią kliūtį, stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, automobilio nesuvaldė ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir joje susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio „Audi 80“ vairuotojos L. R. sveikata.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo teismą panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutartį, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės bei perduoti R. J. pagal laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą nutrauki.
Kasatorius skunde teigia, kad teismai nepagrįstai jam netaikė BK 40 straipsnio ir neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes pripažino, jog nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, t. y. jis nėra atlyginęs žalos nukentėjusiajai ar įsipareigojęs šią žalą atlyginti arba sutaręs dėl jos atlyginimo.
Pasak kasatorius, kaip matyti iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto formuluotės, yra įtvirtinti du galimi šiame punkte numatyto požymio įgyvendinimo būdai: a) bent dalinis žalos atlyginimas ar pašalinimas arba b) kaltininko įsipareigojimas atlyginti žalą. Todėl BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto požymio tinkamam įgyvendinimui yra pakankamas bent vienos iš dviejų nurodytų alternatyvių požymių išpildymas.
Kasatorius nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu yra ne kartą išdėstęs savo poziciją ir įsipareigojęs nukentėjusiajai atlyginti visą dėl nusikalstamos veikos padarytą žalą ir niekada nėra teigęs, jog žalos neatlygins. Šias aplinkybes patvirtina teismo posėdžių protokolai bei kiti byloje esantys duomenys, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, jog ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu jis įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Todėl, kasatoriaus manymu, jis yra tinkamai įgyvendinęs vieną iš dviejų BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų alternatyvų: įsipareigojęs atlyginti nukentėjusiajai visą jos patirtą žalą. Taip pat kasatorius pažymi, kad jis šiuo metu jau yra atlyginęs dalį (3000 Lt) nukentėjusiosios patirtos žalos (2011 m. gegužės 17 d. nurodymas pervesti įmokėtus grynuosius pinigus pridėtas prie kasacinio skundo).
Kasatorius teigia, kad griežtai laikysis įstatymų reikalavimų ir ateityje nepadarys jokių neteisėtų veikų ar teisės pažeidimų, yra charakterizuojamas teigiamai, dirba valstybės tarnyboje, niekada prieš tai nebuvo teistas, administracinių ir/ar drausminių nuobaudų taip pat neturi, todėl atlygins visą nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą, kurią iš dalies jau atlygino.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, jog iš bylos duomenų matyti, kad jis nesiėmė jokių priemonių atlyginti bent nedidelę nukentėjusios patirtos žalos dalį, o jo įsipareigojimas atlyginti žalą yra deklaratyvus. Kasatorius teigia, kad jis niekada neneigė nusikalstama veika padarytos žalos nukentėjusiajai fakto, o tai, jog tam tikru laikotarpiu žala nebuvo pradėta atlyginti, dar nereiškia, kad jo įsipareigojimas deklaratyvus. Kasatorius pabrėžia, kad po eismo įvykio buvo aplankęs nukentėjusiąją, domėjosi jos sveikata, bandė susitarti dėl žalos atlyginimo, tačiau nepavyko, nes nukentėjusioji prašė neproporcingai didelės sumos neturtinei žalai atlyginti.
Be to, kaip teigia kasatorius, iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nebuvo aišku, koks žalos dydis bus priteistas ir kokią dalį privalės atlyginti draudimo bendrovė. Kasatorius nurodo, kad po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, jis stengėsi surinkti visą reikalingą sumą, kad galėtų atlyginti nukentėjusiajai priteistą žalą. Kartu kasatorius pažymi, kad jo šeimos finansinė padėtis nėra gera, todėl jis negalėjo iš karto po nuosprendžio priėmimo atlyginti visos priteistos neturtinės žalos. Taip pat kasatorius mano, kad jeigu būtų pervedęs tik maža dalį iš priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusioji tai įvertintų kaip ją žeminantį elgesį. Esant šioms aplinkybėms, kasatorius teigia, kad egzistuoja visos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, tuo tarpu bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jo žmona bei tėvas, pateikę prašymus perduoti kasatorių jų atsakomybėn pagal laidavimą, neįvykdė visų būtinų sąlygų: atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad prašymus pateikę asmenys negali būti tinkamais laiduotojais, nes kasatoriaus žmona nedirba ir yra materialiai nuo jo priklausoma, o tėvas gyvena atskirai ir didelės įtakos neturi. Tačiau kasatorius mano, kad tai, jog jo žmona nedirba, dar nereiškia, kad ji negali daryti jam teigiamos įtakos. Priešingai, jų šeima yra darni ir vienas kitą mylinti, juos sieja stiprūs tarpusavio ryšiai, jie kartu sprendžia visas kilusias problemas, palaiko vienas kitą, todėl galimybė daryti teigiamą įtaką vienas kitam yra akivaizdi. Taip pat kasatorius teigia, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad jo tėvas nėra tinkamas laiduotojas, ir pažymi, jog BK 40 straipsnis neįtvirtina reikalavimo laiduotojui gyventi kartu su asmeniu, perduotu pagal laidavimą. Nors kasatoriaus tėvas gyvena atskirai, tačiau tai nesumažina jo įtakos, nes tėvas kasatoriui yra autoritetas, turintis didelę gyvenimišką patirtį ir gebantis padėti pasirinkti tinkamą sprendimą.
Be to, kasatorius pažymi, kad nors prašymus perduoti pagal laidavimą pateikę asmenys (jo žmona ir tėvas) išsamiai nėra pasisakę dėl jo padarytos veikos pavojingumo ar atskleidę, kokią teigiamą įtaką gali jam daryti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kilus neaiškumams, turi galimybes teismo posėdžio metu apklausti laiduotoją dėl jo požiūrio į kaltininko padarytą veiką, galimybių daryti teigiamą įtaką ir pan. Todėl kasatorius mano, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė ir nevertino visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su laiduotojo tinkamumu, netinkamai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas, dėl ko nepagrįstai nusprendė, jog laiduotojai ir jų pateikti prašymai neatitinka keliamų reikalavimų.
Kasatorius nurodo, kad kartu su skundu pateikia ir vieno iš savo vadovų – R. J. – prašymą perduoti kasatorių jo atsakomybėn pagal laidavimą. Kasatorius pažymi, kad šis laiduotojas atitinka visus BK 40 straipsnyje ir teismų praktikoje keliamus reikalavimus, nes: R. J. yra Laisvės atėmimo vietų ligoninės (įstaigos, kurioje dirba kasatorius) direktoriaus pavaduotojas ir puikiai žino bei išmano bausmių vykdymo institucijų sistemą, Lietuvos Respublikos teisės aktų bazę; gali kontroliuoti kasatoriaus elgesį; R. J. yra vertas teismo pasitikėjimo žmogus, jo teigiamos asmeninės savybės darys teigiamą įtaką kasatoriui; R. J. prašymas atitinka apeliacinės instancijos teismo nurodytus reikalavimus atskleisti požiūrį į kasatoriaus padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą ir nurodyti būsimos teigiamos įtakos pobūdį.
Kasatorius pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo pateiktas R. J. prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybėn pagal laidavimą, tačiau tokia situacija susiklostė todėl, kad R. J. išreiškė savo valią ir norą priimti jį savo atsakomybėn tik po to, kai bylą išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas.
Kasatorius nurodo, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, be to, sprendimas dėl BK 40 straipsnio taikymo turės įtakos šeimos likimui ir galimybei dirbti. Kasatorius pažymi, kad vadovaujantis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 11 straipsniu jis bus atleistas iš einamų pareigų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir negalės trejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos eiti jokių pareigų Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose. Dėl šių priežasčių jo šeima praras vienintelį pajamų šaltinį, neturės galimybės išlaikyti nepilnamečio vaiko ir atlyginti nukentėjusiajai padarytos žalos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, kad nuteistasis nepagrįstai prašo taikyti BK 40 straipsnį ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tam, kad asmuo būtų atleistas pagal laidavimą, būtina nustatyti BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai svarstė nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Teismai konstatavo, kad nuteistasis pirmą kartą padarė neatsargią nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, tačiau nuteistasis ne tik kad neatlygino nusikalstama veika padarytos žalos, tačiau neatliko jokių veiksmų, patvirtinančių jo ketinimus atlyginti padarytą žalą. Todėl abiejų instancijų teismai pagrįstai pripažino nesant BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtinos sąlygos – dalinio žalos atlyginimo ar įsipareigojimo ją atlyginti. Atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taip svarbus tinkamo, t. y. teismo pasitikėjimo verto, galinčio daryti teigiamą įtaką kaltininkui laiduotojo parinkimas (BK 40 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo ir vertino siūlomų laiduotojų – nuteistojo žmonos ir tėvo – galimybes daryti teigiamą įtaką nuteistajam ir išdėstė argumentus, kodėl šie asmenys nėra verti teismo pasitikėjimo. Todėl nesant BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos bei nesant teismo pasitikėjimo verto laiduotojo, nuteistasis pagrįstai nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Atsileipime pažymima, kad kartu su kasaciniu skundu nuteistasis pateikė duomenis, patvirtinančius dalinį nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimą bei R. J. prašymą perduoti nuteistąjį jo atsakomybėn pagal laidavimą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas kasacine tvarka, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti ir vertinti įrodymų, nustatinėti naujų faktinių aplinkybių. Tuo tarpu teismo pasitikėjimo verto asmens (tinkamo laiduotojo) parinkimas sietinas su naujų aplinkybių nustatymu ir vertinimu, o tai nėra kasacinės teisenos dalykas. Todėl nėra teisinio pagrindo naujai svarstyti nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimo pagal naujai pateiktus duomenis po to, kai byla buvo tinkamai išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusioji prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti kasacinės instancijos teisme patirtas išlaidas. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus teiginiai apie visišką kaltės pripažinimą yra nepagrįsti, nes jis savo kaltę pripažino tik po to, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad būtent kasatoriaus veiksmai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti. Iki tol apklaustas įtariamuoju (2009 m. lapkričio 27 d. apklausa) jis kaltę pripažino tik iš dalies, savo veiksmus bandė pateisinti išgalvotomis aplinkybėmis, neva eismo įvykį sukėlė nenustatytas automobilis, dėl kurio jis, norėdamas išvengti susidūrimo, priverstinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir sukėlė eismo įvykį. Tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką asmens prisipažinimas yra savanoriškas tik tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tai daro neverčiamas surinktų įrodymų.
Taip pat atsiliepime paneigiami kasatoriaus teiginiai dėl nuoširdaus gailėjimosi, nes iš bylos medžiagos matyti, kad dar ikiteisminio tyrimo metu kasatoriui buvo išaiškinta BK 38 straipsnyje numatyta galimybė susitaikyti su nukentėjusiąja bei jos atsiprašyti, tačiau jis tokia įstatymo suteikta teise nepasinaudojo. Papildomai pažymima, kad tiek po eismo įvykio, kada kasatorius buvo atvykęs pas nukentėjusiąją į ligoninę, tiek ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu kasatorius niekada neatsiprašė nukentėjusiosios ir neišreiškė jokio apgailestavimo dėl jai sukelto didelio fizinio skausmo bei neigiamų emocinių išgyvenimų. Taigi nėra pagrindo teigti, kad kasatoriaus gailestis dėl padaryto nusikaltimo yra nuoširdus, nes vien formalus pareiškimas dėl kaltės pripažinimo ir formalus gailėjimasis, išsakytas per paskutinįjį žodį ir baigiamąsias kalbas, negali būti pripažintas nuoširdžiu.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai, jog jis viso proceso metu ne kartą aiškiai išdėstė savo poziciją ir įsipareigojo nukentėjusiajai atlyginti visą dėl nusikalstamos veikos padarytą žalą ir tai neva pripažino net apeliacinės instancijos teismas, yra klaidinantys ir nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo priešingai ir nurodė, kad kasatoriaus įsipareigojimas atlyginti žalą yra akivaizdžiai deklaratyvus. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika savanorišką žalos atlyginimą galima konstatuoti tik tokiu atveju, kuomet kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Tačiau kasatorius iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nebuvo atlyginęs jokios nukentėjusiajai padarytos žalos dalies ar aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojęs ateityje ją atlyginti. Esant šioms aplinkybėms, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nėra įvykdyta viena iš BK 40 straipsnyje numatytų privalomų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – žalos atlyginimas ar įsipareigojimas ją atlyginti.
Nors kasaciniame skunde pakartotinai įvardijamos aplinkybės, kurios buvo nurodytos ir apeliaciniame skunde, t. y. kad kasatorius negalėjo atlyginti padarytos žalos dėl to, jog nukentėjusioji prašė neproporcingai didelės neturtinės žalos, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji prašė didelės sumos patirtai neturtinei žalai atlyginti, nesudarė kliūčių kasatoriui atlyginti bent dalį jos. Nors kasatorius teigia, kad kaupė lėšas, nes siekė ateityje atlyginti nukentėjusiosios patirtą žalą, tačiau jis nepateikė apie tai jokių duomenų. Be to, atsiliepime pažymima, kad visas procesas tęsėsi ilgiau nei pusantrų metų, t. y. nuo 2009 m. lapkričio 27 d. (pirma įtariamojo apklausa) iki 2011 m. gegužės mėnesio (kada buvo pradėta priverstinė žalos išieškojimo procedūra), todėl toks ilgas laiko tarpas negali būti pripažintas protingu ir pateisinamu, jeigu asmuo savanoriškai siekia atlyginti padarytą žalą.
Taip pat atsiliepime atkreipiamas dėmesys į kasaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad nuteistasis yra pradėjęs atlyginti nukentėjusiajai patirtą žalą, nes šis teiginys klaidingas: nuteistasis nurodomą pinigų sumą nukentėjusiajai pervedė tik po to, kai buvo išduotas teismo vykdomasis raštas dėl skolos priverstinio išieškojimo.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad, be kasatorius aukščiau išvardytų argumentų, skunde keliami kiti klausimai, kurie jau buvo išsakyti apeliaciniame skunde ir kuriuos apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus (dėl kasatoriaus tėvo ir žmonos pripažinimo laiduotojais; dėl atleidimo iš darbo dėl teistumo). Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus išsamiai išnagrinėjo pasisakydamas, kad laiduotojai (nuteistojo tėvas ir žmona), pateikę prašymus atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neatskleidė savo požiūrio į padarytą nusikalstamą veiką, o galimas einamų pareigų praradimas dėl teistumo nėra pagrindas kaltininkui taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Atsiliepime pažymima, kad kartu su kasaciniu skundu nuteistasis teismui pateikė ir naujus įrodymus – vieno iš savo vadovų R. J. prašymą jo atsakomybėn pagal laidavimą perduoti nuteistąjį. Nors skunde kasatorius teigia, kad šio prašymo paduoti anksčiau nebuvo objektyvios galimybės, tačiau tokie teiginiai yra nepagrįsti, nes kasatorius nuo pat teisminio bylos nagrinėjimo pradžios turėjo galimybę pasirinkti asmenis, kurie, jo manymu, galėtų būti tinkamais laiduotojais. Tuo tarpu vien tai, kad R. J. neišreiškė noro būti laiduotoju, neatėmė galimybės kasatoriui į jį kreiptis. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu kasatoriaus pateiktas prašymas vertinti ir tirti naujai pateiktą įrodymą yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. D. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai. Be to, pažymėtina, kad BK 40 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis realizuoja įvertinęs visus byloje esančius įrodymus.
Kasatorius skunde prašo, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės bei perduoti R. J. pagal laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl kasatoriui netaikė BK 40 straipsnio ir jo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą akcentuodamas, kad neįvykdyta viena iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytų šio straipsnio taikymo sąlygų – bent iš dalies atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba įsipareigoti ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Pažymėtina, kad kasatorius, net ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme, nebuvo atlyginęs nė dalies neturtinės žalos, o jo įsipareigojimą ją atlyginti apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino deklaratyviu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus argumentus, neva jis siekė atlyginti nukentėjusiajai žalą, tačiau neturėjo tokios galimybės, nes jis galėjo pats arba per nukentėjusiosios advokatą sužinoti jos kontaktinius duomenis ir su ja susisiekęs susitarti dėl žalos atlyginimo. Kasatoriaus teiginį, kad jis nesiėmė atlyginti nukentėjusiosios neturtinės žalos, nes nežinojo, kokia suma bus priteista, teismai pagrįstai atmetė, nes pagal savo finansines galimybes jis galėjo atlyginti bent dalį neturtinės žalos.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, sprendžiant BK 40 straipsnio taikymo klausimą, yra būtinas ir tinkamo laiduotojo parinkimas, kuriam keliamas reikalavimas atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui. Tuo tarp asmenys, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme pateikę prašymus perduoti kasatorių jų atsakomybėn pagal laidavimą, t. y. jo žmona ir tėvas, šių sąlygų neįvykdė. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatoriaus žmona nedirba ir yra materialiai priklausoma nuo jo, o kasatoriaus tėvas gyvena atskirai ir didelės įtakos jam neturi. Esant šioms aplinkybėms, teismai pagrįstai neatleido kasatoriaus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nesant visų BK 40 straipsnio taikymo sąlygų.
Pagrįsdamas BK 40 straipsnio taikymo galimumą, kasatorius skunde nurodo, jog nukentėjusiajai atlygino daugiau kaip pusę, t. y. 3000 Lt, iš priteistos 4547,20 Lt sumos neturtinei žalai atlyginti (pateikia pinigų pervedimo į nukentėjusiosios sąskaitą kvitą), bei pateikia R. J. prašymą perduoti kasatorių jo atsakomybėn pagal laidavimą, kuriame pagrindžiama galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad minėti kasacinio skundo motyvai yra susiję su naujų faktinių aplinkybių vertinimu, o teismo įrodymų vertinimas pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, liudytojų neapklausia ir negali iš naujo vertinti teismo išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių, nes pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu tuo atveju, jeigu kasaciniame skunde yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, numatyti BPK 369 straipsnio 1 dalyje: netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.
Esant šioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo naujai svarstyti nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimo pagal naujai pateiktus duomenis po to, kai byla buvo tinkamai išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. D. kasacinį skundą atmesti.