- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-27
- Bylos Nr.
- 2K-145/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-01688-2006-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Viktoras Aidukas, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Nuteistasis
- R. K.
- Nukentėjusysis
- P. J.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Taikant BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo P. J. civilinis ieškinys ir jam iš N. K. individualios įmonės „M“ priteista 1178,61 Lt turtinei žalai ir 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš UADB „ERGO Lietuva“ priteista 1811,50 Lt turtinei žalai ir 1726,40 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš R. K. 3000 Lt turėtoms išlaidoms dėl advokato paslaugų atlyginti.
Taip pat skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 9 d., apie 17 val., Alytaus rajone kelio Valkininkų geležinkelio stotis – Daugai – Alytus 41-ame kilometre, vairuodamas N. K. individualiai įmonei „M“ priklausantį automobilį „Mercedes Benz 3340“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba „Krone AZW 20“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (galiojusių iki 2008 m. rugsėjo 1 d.) 53 punkto ir 2 priedo 1.3 punkto reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir, vykdydamas draudžiamą lenkimo manevrą, įvažiavo į kelio priešpriešinio eismo juostą, kur kelio vidurys buvo paženklintas dviguba ištisine linija. Tokiais veiksmais R. K. sukėlė grėsmę eismo saugumui, sudarė kliūtį tuo metu ta pačia kryptimi važiavusiam ir kairėn sukusiam P. J. vairuojamam automobiliui „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei su juo susidūrė, t. y. sukėlė eismo įvykį. Šio eismo įvykio metu P. J. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata dėl lengvos formos trauminės galvos smegenų ligos, pilvo ir krūtinės sumušimo, kairės rankos I piršto trauminės amputacijos pamatinio pirštikaulio lygyje, muštinės–plėštinės žaizdos kairėje plaštakoje, juosmeninių III–IV stuburo slankstelių ataugų ir gaktikaulio dešinės pusės viršutinės bei apatinės šakų lūžimų.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 6 d. nutartį ir parduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius mano, kad teismai netinkamai išanalizavo bylos aplinkybes, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėmė nepagrįstus ir neteisėtus procesinius sprendimus. Tiek baudžiamojo proceso įstatyme, tiek ir teismų praktikoje yra įtvirtinta taisyklė, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40, 1.1 punktas). Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis šių reikalavimų neatitinka.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ekspertų Onos Lukoševičienės ir Valentino Mitunevičiaus, kurie buvo įtraukti į ekspertų sąrašą, išvadas laikė subjektyviomis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pati įvykio vietos apžiūros schema yra akivaizdžiai ydinga – joje nėra užfiksuoti krovininio automobilio stabdymo pėdsakai, nors visi ekspertai pripažįsta, kad autotraukinys buvo stabdomas (tai patvirtina ir tachografo duomenys). Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodo, kad įvykio schemoje yra tinkamai pažymėtas krovininio automobilio stabdymo kelias, tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad krovininio automobilio pėdsakų pradžia įvykio vietos apžiūros protokole yra fiksuojama tik nuo automobilių susidūrimo vietos. Būtent dėl šių aplinkybių ir nesutampa teikiamos ekspertų išvados. Pasak kasatoriaus, ekspertas V. Matusevič, visiškai nesigilindamas į kitas aplinkybes, teikdamas išvadas vadovavosi tik minėta ydinga įvykio vietos apžiūros schema, neatsižvelgdamas į autotraukinio manevrą, kuris buvo atliekamas iki automobilių susidūrimo. Teikdamas išvadas ekspertas V. Mitunevičius iš įvykio vietos fotonuotraukose užfiksuoto vaizdo apskaičiavo autotraukinio manevro iš kairiosios eismo juostos į priešpriešinę juostą kampą ir būtent vadovaudamasis tuo pateikė išvadą, kuri patvirtina, kad autotraukinio manevras buvo atliekamas išskirtinai tik siekiant išvengti susidūrimo. Eksperto V. Mitunevičiaus išvadoje nurodoma, kad R. K., stabdydamas vairuojamą krovininį automobilį „Mercedes-Benz“ su priekaba, neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su į kairę sukusiu automobiliu „Audi 80“, vairuojamu P. J.. Pagal eksperto išvadas tam, kad nuteistasis turėtų techninę galimybę sulėtinti savo vairuojamo automobilio greitį nuo 82 km/h iki 20–30 km/h (t. y. iki greičio, kuriuo važiavo į jo eismo juostą persirikiavęs automobilis „Audi 80“), tokiu būdu išvengiant susidūrimo, mažiausias atstumas tarp transporto priemonių turėjo būti apie 46–60 m.
Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai nukentėjusiojo P. J. ir liudytojo D. J. parodymus laikė objektyviais ir patikimais įrodymais, nes jie yra nelogiški, painūs ir prieštaraujantys ne tik tarpusavyje, bet ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas nesugebėjo paaiškinti, kur jie važiavo ir kodėl važiavo būtent tokia kryptimi. Kasatoriaus teigimu, nesuvokiami ir nelogiški jų parodymai, kad važiuodami viaduku tamsiu paros metu nematė iš paskos važiuojančio autotraukinio šviesų ir nesupranta, iš kur autotraukinys galėjo taip staiga atsirasti. Kasatoriaus nuomone, tokie nukentėjusiojo P. J. ir kartu su juo važiavusio liudytojo D. J. (nukentėjusiojo tėvas) parodymai turėtų būti vertinami kritiškai kaip neobjektyvūs ir neatitinkantys kitos bylos medžiagos, nes šie asmenys yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, liudytojų A. B. ir V. B. parodymais buvo nustatyta, jog jie jau kildami viaduku matė nuo Daugų pusės važiuojantį krovininį automobilį ir įvažiavę į greitėjimo juostą matė patį autoįvykį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad vertindami nukentėjusiojo P. J. ir liudytojo D. J. parodymus teismai juos interpretavo savaip, iškreipdami jų esmę ir pritaikydami išskirtinai prie nuteistajam pareikštų kaltinimų.
Taip pat, kasatorius mano, kad teismai neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių. Svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas, t. y. būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu: paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas, paliekant kito dalyvio padarytą pažeidimą ir sprendžiama, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais. Nuteistojo nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami jo kaltės klausimą, visiškai nevertino ir neatsižvelgė į nukentėjusiojo P. J. veiksmus, t. y. kad pats nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus (KET 106, 109, 117 punktų nuostatas). Nukentėjusysis, vairuodamas automobilį Audi 80, važiuodamas viaduku greitėjimo juosta, o vėliau persirikiuodamas į kairę eismo juostą nedavė kelio ta pačia kryptimi važiuojančiam nuteistojo vairuojamam autotraukiniui, taip priversdamas jį išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą. Kasatorius pažymi, kad tai buvo vienintelis ir teisingas pasirinkimas, siekiant išvengti sunkių pasekmių, t. y. matydamas, jog priešpriešais nėra važiuojančių transporto priemonių, nukentėjusiojo vairuojamo automobilio priverstas, kasatorius kirto dvigubą ištisinę juostą. Apvažiuoti staiga iš greitėjimo juostos į kairę sukantį automobilį dešine puse R. K. negalėjo, nes matė, kad greitėjimo juosta lygiagrečiai su jo vairuojamu autotraukiniu ir iš paskos važiavo dar keli lengvieji automobiliai – taip jis būtų sukėlęs avarinę situaciją šiems automobiliams. Kasatoriaus nuomone, jeigu jis nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, t. y. neišvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, eismo įvykis, vertinant nukentėjusiojo veiksmus, būtų vis tiek neišvengiamas, nes nukentėjusysis, važiuodamas greitėjimo juosta, o vėliau pirmąja eismo juosta, staiga sukęs į kairę užkirto kelią iš paskos važiuojančiam nuteistojo vairuojamam autotraukiniui. Tačiau nukentėjusiajam nepažeidus KET reikalavimų, t. y. važiuojant greitėjimo juosta, įsiliejus į transporto srautą, duodant kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, o vėliau, persirikiuojant sukimui į kairę, taip pat davus kelią važiuojančioms transporto priemonėms gretima eismo juosta, eismo įvykis nebūtų įvykęs.
Kasatoriaus nuomone, teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, neteisingai įvertino surinktus įrodymus, dėl to neteisingai pritaikė įstatymą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Apkaltinamasis nuosprendis iš esmės yra paremtas išskirtinai kaltinimo nurodomomis aplinkybėmis, nors jos nėra objektyvios ir neginčijamai patvirtinančios nuteistojo kaltę, vertinant su kitais byloje surinktais įrodymais. Kaip yra įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje, asmuo negali būti pripažintas kaltu vadovaujantis prielaidomis ar abejonėmis, bet kokie prieštaravimai ar neatitikimai privalo būti vertinami kaltinamojo naudai. Nuteistasis nurodo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nepripažinęs savo kaltės, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teismui davęs nuoseklius parodymus, kurie atitiko ir nesuinteresuotų liudytojų parodymus bei pateiktas eksperto V. Mitunevičiaus išvadas. Byloje akivaizdžiai nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių jo kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo, priežastinio ryšio tarp R. K. padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių, todėl pagal BK 281 straipsnio 1 dalį jis teismų nuteistas nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Karčinskas prašo šį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad daugumą kasacinio skundo argumentų sudaro byloje surinktų įrodymų išdėstymas ir kasatoriaus pozicija dėl šių įrodymų vertinimo. Prokuroras pažymi, kad kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti ir vertinti įrodymų, nustatinėti faktinių aplinkybių. Todėl kasatoriaus teiginiai dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir argumentai, kuriais paneigiamos pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų išvados, atsiliepime neanalizuojami ir atsikirtimai į juos nepateikiami.
Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiais apie neišsamų bylos išnagrinėjimą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad Alytaus rajono apylinkės teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Pasak prokuroro, visa tai leidžia teigti, kad Alytaus rajono apylinkės teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teiginį dėl neišsamaus byloje esančių aplinkybių įvertinimo ir nepagrįsto nuteisimo, kasatorius R. K. iš esmės grindžia neišsamiu eismo įvykio specialistų bei ekspertų išvadų įvertinimu, priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių nustatymu. Su šiais kasacinio skundo argumentais prokuroras nesutinka, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas vertino visų eismo įvykio ekspertų ir specialistų pateiktas išvadas dėl eismo įvykio kilimo bei dėl šių išvadų motyvuotai pasisakė. Byloje buvo gautos eismo įvykio specialistų išvados, kurias pateikę specialistai I. Granskas ir O. Lukoševičienė nurodė skirtingas eismo įvykio kilimo technines priežastis. Specialisto I. Gransko pateiktoje išvadoje nurodyta, kad pagrindinė sąlyga šiam įvykiui kilti buvo nuteistojo R. K. veiksmai, o specialistės O. Lukoševičienės išvadose pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti įvardinti kito eismo dalyvio – nukentėjusiojo P. J. veiksmai. Siekdamas išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas paskyrė komisijinę eismo įvykio ekspertizę, kurią atlikę ekspertai V. Matusevič ir V. Mitunevičius taip pat padarė skirtingas išvadas dėl pagrindinės eismo įvykio kilimo techninės priežasties. Ekspertas V. Matusevič, kaip ir specialistas I. Granskas išvadose nurodė, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo R. K. veiksmai, o V. Mitunevičius teigė, kad įvykis, tikėtina, kilo dėl P. J. veiksmų. Prokuroro nuomone, Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi specialisto I. Gransko ir eksperto V. Matusevič pateiktomis išvadomis, nes jos padarytos išsamiai išanalizavus visą byloje esančią medžiagą, taip pat ir įvykio vietoje užfiksuotus duomenis (transporto priemonių išsidėstymą, stabdymo pėdsakus ir kt.). To negalima pasakyti apie specialistės O. Lukoševičienės ir eksperto V. Mitunevičiaus pateiktas išvadas, kurios padarytos atmetant arba neįvertinant dalies eismo įvykio vietoje užfiksuotų svarbių duomenų (pvz. stabdymo pėdsakų). Atsiliepime pažymima, kad specialisto I. Gransko ir eksperto V. Matusevič išvadas apie tai, jog R. K. prieš eismo įvykį nesiėmė priemonių stabdyti vairuojamos transporto priemonės, patvirtino ir kita bylos medžiaga (liudytojų A. B. ir V. B. parodymai).
Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad teismai nepagrįstai jo veiksmus priežastiniu ryšiu siejo su eismo įvykio pasekmėmis ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, atmestini. BK 281 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris, vairuodamas transporto priemonę ir pažeidęs KET reikalavimus, sukelia eismo įvykį, dėl kurio nesunkiai sutrikdoma kito žmogaus sveikata. Teisiamajame posėdyje ištirtais ir teismų įvertintais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis R. K., vairuodamas automobilį Mercedes Benz su priekaba, pažeisdamas KET (galiojusių iki 2008 m. rugsėjo 1 d.) 53 punkto ir 2 priedo 1.3 punkto reikalavimus, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, vykdydamas draudžiamą manevrą – kirsdamas dvigubą ištisinę kelio ženklinimo liniją – išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur sudarė kliūtį priekyje ta pačia kryptimi važiavusiam ir posūkio manevrą į kairę vykdžiusiam automobilio Audi 80 vairuotojui P. J.. Nukentėjusiajam P. J. eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad, jei R. K. būtų ėmęsis visų būtinų atsargumo priemonių, t. y. vairuojamu automobiliu nebūtų kirtęs dvigubos ištisinės kelio ženklinimo linijos ir nebūtų išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą, o, priekyje pamatęs automobilį Audi 80, būtų stabdęs vairuojamą transporto priemonę Mercedes Benz su priekaba, tuomet transporto priemonės būtų nesusidūrusios, eismo įvykis nebūtų kilęs ir nebūtų sužalotas automobilį Audi 80 vairavęs P. J.. Pasak prokuroro, tai reiškia, kad R. K. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių – kito žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo – būtinoji sąlyga ir priežastis. Todėl bylą nagrinėję teismai padarė teisingą išvadą, kad tarp R. K. padarytų KET pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veika atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, taigi, R. K. kaltu pripažintas pagrįstai.
Prokuroro teigimu, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismai neatsižvelgė į kito eismo dalyvio – vairuotojo P. J. veiksmus eismo įvykio metu. Teismai išsamiai įvertino visas eismo įvykio aplinkybes (taip pat ir kito eismo dalyvio P. J. veiksmus) įvykio metu. Byloje nėra duomenų, kad P. J. , būtų pažeidęs KET reikalavimus ar kitokiais neteisėtais veiksmais prisidėjęs prie eismo įvykio kilimo ar jo metu kilusių padarinių atsiradimo. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nuteistasis R. K. iš esmės atkartoja tuos pačius motyvus, kuriuos buvo pateikę apeliaciniame skunde Kauno apygardos teismui. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Iš nutarties matyti, kad teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos išvados dėl R. K. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra teisingos. Prokuroras nurodo, kad į esminius nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentus taip pat buvo išsamiai atsakyta.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas
Kasatoriaus teigimu, teismai neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai išanalizavo bylos aplinkybes ir todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo nuomone, byloje nėra objektyvių duomenų, neginčytinai pagrindžiančių jo kaltę.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tikrina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų teisėtumą ir, priimdamas sprendimą šiuo klausimu, remiasi žemesnės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. Įrodymų vertinimas ir teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybėms tikrinimas nepatenka į kasacinės instancijos teismo kompetenciją. Faktinių bylos aplinkybių nustatymas, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimas, naujas jų vertinimas bei padarytų procesinių pažeidimų šalinimas yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Jeigu bylą nagrinėjęs ir teisėtu bei pagrįstu pirmos instancijos teismo nuosprendį pripažinęs apeliacinės instancijos teismas pats nepadarė esminių BPK pažeidimų ar baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti žemesnių instancijų teismų išvadomis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą pagal nuteistojo R. K. skundą, pasisakė dėl pirmosios instancijos teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų, jų pakankamumo išvadoms dėl nuteistojo kaltės pagrįsti. Nesutinkant su įrodymų vertinimu ir teismų išvadomis, kasaciniame skunde turi būti pateikti įtikinami teisiniai argumentai, patvirtinantys, kad bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis, buvo gauti neteisėtais būdais ar, tiriant ir vertinant įrodymus, buvo pažeistos kitos BPK nuostatos.
Baudžiamojo proceso įstatymas įtvirtina teismo pareigą įrodymus vertinti ir išvadas dėl esminių konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų daryti tik išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Tačiau taip pat įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tik teismas gali nuspręsti, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Sprendimą byloje priimančiam teismui nėra privalomi proceso dalyvių pasiūlymai ar nuomonės, tačiau teismo baigiamasis aktas privalo būti motyvuotas, neprieštaringas, išvados turi būti pagrįstos byloje ištirtų duomenų visuma. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai vadovavosi ekspertų I. Gransko ir V. Matusevič išvadomis, o ekspertų O. Lukoševičienės ir V. Mitunevičiaus atmetė. Pasak kasatoriaus, pastarųjų pateiktos išvados teisingos, labiau pagrįstos ir visiškai atitinka įvykio aplinkybes. Taip pat nuteistasis mano, kad teismai nepagrįstai nukentėjusiojo P. J. ir liudytojo D. J. parodymus laikė patikimais ir jais vadovavosi, nes šie parodymai neobjektyvūs ir neatitinka kitos bylos medžiagos.
Byloje yra dvi specialistų išvados ir du ekspertizių aktai, iš kurių vieni patvirtina, o kiti paneigia, kad dėl eismo įvykio kaltas R. K.. Esant tokiai situacijai – priešingoms ekspertų (specialistų) išvadoms – teismas turėjo išsamiai ištirti pateiktų dokumentų turinį, palyginti juos tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais duomenimis bei motyvuotai nuspręsti, kuriais iš pateiktų dokumentų vadovautis kaip įrodymais priimant sprendimą dėl bylos esmės. Išanalizavusi bylos medžiagą ir teismo nuosprendžio turinį, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi šių reikalavimų ir, priėmęs sprendimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti, tokį savo sprendimą išsamiai argumentavo. Remiantis šiais duomenimis buvo pagrįstai atmesta nuteistojo versija, kad eismo įvykis kilo ne dėl jo padaryto KET pažeidimo, o dėl nukentėjusiojo P. J. veiksmų. Byloje nėra nustatyta, kad savo veiksmais P. J. pažeidė kokius nors KET reikalavimus. Net ir nuteistajam palankiose ekspertų išvadose, kuriose teigiama, kad eismo įvykį sukėlė neatsargūs ir netinkami P. J. veiksmai, nėra nurodoma, kokius konkrečius KET reikalavimus pažeidė nukentėjusysis. Ir priešingai – byloje neginčytinai nustatyta, kad R. K. pažeidė KET 53 punkto ir 2 priedo 1.3 punkto reikalavimus, t. y. kirsdamas dvigubą ištisinę ženklinimo liniją, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą. Pats kasatorius taip pat neneigia vykdęs draudžiamą manevrą. Pagal byloje esančius duomenis, teismai nustatė, kad nuteistasis turėjo galimybę išvengti susidūrimo su nukentėjusiojo vairuojamu automobiliu stabdydamas miškovežį, t. y. net ir tuo atveju, jeigu nukentėjusiojo vairuojamas automobilis sudarė kliūtį miškovežiui, R. K. nebuvo būtina vykdyti draudžiamo manevro, nes objektyviai buvo kita galimybė išvengti susidūrimo. Tuo labiau, kad nuteistasis ne tik išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, bet ir toliau ja judėjo, taip sudarydamas kliūtį P. J. vairuojamam automobiliui sukti į kairę. Teismai išsamiai ištyrė visus bylos duomenis, įvertino įrodymus, nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir tuo remdamiesi padarė išvadas dėl esminių byloje sprendžiamų klausimų – eismo įvykio mechanizmo, priežastinio ryšio, nuteistojo kaltės ir kt. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti žemesnių instancijų teismų išvadomis šioje byloje, nes nenustatė aplinkybių, rodančių, kad teismai ignoravo kokius nors su byla susijusius reikšmingus duomenis, neišsamiai ar šališkai juos ištyrė. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nepagrindžia buvus tokius pažeidimus.
Kasatoriaus teiginiai, kad byloje surinkti įrodymai turėjo būti vertinami kitaip, nei tai padarė teismai savo sprendimuose, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas. Kaip minėta, nuteistojo (ar kitų proceso dalyvių) versijos dėl įrodymų vertinimo teismų niekaip neįpareigoją, o motyvuotas tokių versijų atmetimas nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. R. K. bylą nagrinėję teismai savo sprendimuose motyvuotai paaiškino, kodėl rėmėsi vienomis ekspertų išvadomis ir atmetė kitas, taip pat paaiškino, kodėl nukentėjusiojo P. J. ir liudytojo D. J. parodymus pripažino patikimais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad tirdami ir vertindami įrodymus teismai būtų padarę Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Remdamiesi patikrintais ir patikimais pripažintais duomenimis, teismai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir pasekmių (eismo įvykio, kurio metu P. J. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata), taigi, baudžiamasis įstatymas nuteistajam R. K. pritaikytas tinkamai. Teismų sprendimai motyvuoti ir atitinka visus įstatymų reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo R. K. kasacinį skundą.