- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-02
- Bylos Nr.
- 2A-195/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Vytas Milius
- Atsakovas
- R. D.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1135-267/2010 pagal ieškovo bankrutavusios bendros Lietuvos ir Airijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „INKOMI LM“ ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas bankrutavusi bendra Lietuvos ir Airijos įmonė UAB „INKOMI LM“ (toliau – UAB „INKOMI LM“) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. D., prašydamas priteisti iš atsakovo 15 400 Lt skolą. Nurodė, kad 1994 m. gruodžio 22 d. bendrovės darbuotojas, R. D., kreipėsi į UAB „INKOMI LM“ generalinį direktorių A.S. su prašymu suteikti paskolą buto pirkimui. 1995 m. sausio 2 d. atsakovui buvo suteikta 20 000 Lt paskola, pasirašant paskolos sutartį. Paskolos sutartyje 1.2. punkte nurodyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja sutarties galiojimo laikotarpiu (11 metų) dirbti bendrovėje, grąžinti paskolą kas mėnesį išskaitant iš atlyginimo, o neišdirbus 11 metų, sumokant į kasą grynais pinigais. Atsakovas buvo atleistas iš darbo neišdirbus 11 metų – 1998 m. gruodžio 16 d., todėl privalėjo paskolą grąžinti sumokant neišmokėtą sumą į bendrovės kasą. Sutarties 3.1. punkte nurodyta, kad sutartis „galioja, kol bus grąžinta visa paskolos suma“. Atsakovas iš viso padengė 4 600 Lt paskolos ir liko skolingas įmonei 15 400 Lt.
Atsakovas R. D. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad paskolą ieškovas jam suteikė dešimčiai metų su sąlyga, kad R. D. dirbs įmonėje vienuolika metų nuo įsidarbinimo momento, t. y. nuo 1994 m. liepos 12 d. Sutarties galiojimo ir paskolos grąžinimo terminai betarpiškai susieti su darbo laikotarpiu įmonėje. Šalys, įvertinusios paskolos gavėjo gaunamą atlyginimą (1530,93 Lt) sutarties sudarymo metu ir nemažesnio atlyginimo gavimą per visą atsakovo darbo įmonėje laikotarpį, susitarė iš atlyginimo kas mėnesį išskaityti po 167 Lt, tačiau sutarties 2.2 punkte šalys aptarė paskolos grąžinimo galimybę prieš terminą, jeigu atlyginimas didėtų ar skolininkas turėtų kitų pajamų, o 2.5 punkte ir pasižadėjime – darbo sutarties nutraukimo galimybę prieš terminą, esant paskolos gavėjo kaltei. Atsakovas mano, kad negrąžintąją paskolos dalį ieškovas turi teisę išreikalauti teismine tvarka tik atleidęs R. D. iš darbo dėl jo kaltės ar aplaidumo.
Tai pat atsakovas nurodė, kad iš darbo buvo atleistas 1998 m. gruodžio 16 d. pagal DK 28 str. 1 dalį (darbuotojo, t. y. jo paties pareiškimu), kadangi grįžęs po ligos į darbą jautė darbdavio spaudimą išeiti iš darbo, nes tik tokiu atveju darbdavys žadėjo nebereikalauti grąžinti paskolos, o ją nurašyti. Susiradus laikiną darbą R. D. pajamos per mėnesį, neatskaičius mokesčių, 1999 m. sudarė tik 211,92 Lt, 2000 m. sudarė 461,23 Lt, 2001 m. – 191,49 Lt, 2002 – 342,46 Lt. Atsakovas mano, kad dėl UAB „INKOMI LM“ kaltės (netesėjo savo įsipareigojimo suteikti R. D. darbą 11 metų ir sutarties pasirašymo dieną turėtas pajamas, kurios garantuotų visišką paskolos grąžinimą iki 2004 m. gruodžio 10 d.) neįstengė sumokėti net mokesčių už komunalines paslaugas.
Be to, atsakovas nurodė, kad sutartyje numatytas galutinis paskolos grąžinimo terminas –atleidimo iš darbo diena. Vadovaujantis sutarties 2.3 punktu atsakovo atleidimo iš darbo diena laikytina ir paskolos sutarties nutraukimo abiejų šalių susitarimu (prašymas atleisti iš darbo ir įmonės administracijos atleidimo iš darbo įforminimas, nereikalaujant grąžinti likusios paskolos dalies iki atleidimo iš darbo įforminimas) diena. Nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos, kuri esant nurodytoms aplinkybėms yra ir galutinio paskolos grąžinimo termino diena, praėjo beveik 12 metų. Todėl, atsakovo nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 1.125 str. 1 dalimi ir 1.131 str. 1 d. ieškinys dėl negrąžintos paskolos dalies turi būti atmestas dėl senaties.
Teismo posėdžio metu atsakovas R. D. nurodė, kad paskolą iš įmonės ėmė tik su sąlyga, kad įmonėje dirbs 11 metų su nekintamu, sutarties pasirašymo dieną nustatytu atlyginimu, tačiau po dviejų metų nuo paskolos sutarties sudarymo įmonė ženkliai sumažino atlyginimą, todėl atsakovas nebeturėjo iš ko mokėti paskolos ir buvo darbdavio priverstas išeiti iš darbo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo R. D. ieškovui UAB „INKOMI LM“ 15 400 Lt skolą, o valstybei 11,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
Teismas nustatė, kad 1995 m. sausio 2 d. tarp ieškovo UAB „INKOMI LM“, atstovaujamos generalinio direktoriaus A. S., ir atsakovo UAB „INKOMI LM“ darbuotojo R. D. buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. 7/95, su priedu – pasižadėjimu. Pagal paskolos sutartį ieškovas atsakovui suteikė beprocentinę grąžinamą 20 000 Lt paskolą 10 metų, su sąlyga, kad atsakovas įmonėje dirbs 11 metų (sutarties 1.1.p.). Atsakovas įsipareigojo 11 metų dirbti UAB „INKOMI LM“ ir garantavo paskolos grąžinimą savo turtu, kiekvieną mėnesį išskaičiuojant iš atlyginimo po 167 Lt arba mokant į kasą grynais pinigais (sutarties 1.2., 1.3., 1.4. punktai). Teismas pažymėjo, kad 1995 m. sausio 2 d. priede prie 1995 m. sausio 2 d. paskolos sutarties Nr. 7/95 atsakovas R. D. yra prisiėmęs alternatyvius įsipareigojimus (sutartines prievoles): grąžinti paskolą arba jos likusią dalį paskutinę darbo dieną arba mokėti 50 % - 120 % (priklausomai nuo darbo sutarties nutraukimo priežasčių) metines palūkanas. Taip pat nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas iš darbo buvo atleistas 1998 m. gruodžio 16 d. paties atsakovo R. D. prašymu, t.y. neišdirbęs paskolos sutartyje numatyto 11 metų termino. Dėl šios priežasties teismas sprendė, jog pagal 1995 m. sausio 2 d. paskolos sutarties Nr. 7/95 priede – pasižadėjime nustatytas sąlygas, atsakovui atsirado pareiga grąžinti ieškovui UAB „INKOMI LM“ negrąžintą paskolos dalį paskutinę darbo dieną arba mokėti 100 % palūkanas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos CK 6.38 str. nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai, bei nustatytais terminais. Konstatavo, kad ieškovas UAB „INKOMI LM“ visiškai įvykdė savo prievolę, t.y. suteikė paskolą, o atsakovas R. D. jam tenkančios prievolės grąžinti ieškovui negrąžintos paskolos dalį, t.y. 15 400 Lt, paskutinę darbo dieną neįvykdė, sutartinių palūkanų nemokėjo. Teismas sprendė, kad dėl šios priežasties atsakovas R. D. pagal 1995 m. sausio 2 d. paskolos sutartį Nr. 7/95 ieškovui liko skolingas 15 400 Lt. Be to, teismas, įvertinęs 1995 m. sausio 2 d. paskolos sutarties Nr. 7/95 3.1. punkto ir priedo prie sutarties nuostatas, bei faktines bylos aplinkybes, susijusias su 2000 – 2002 metais vykdytais mokėjimais pagal ginčo paskolos sutartį, pripažino, jog bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas iki bylos iškėlimo teisme nebuvo pasibaigęs, todėl ieškinio senaties termino pabaigos pasekmės pareikštam reikalavimui negali būti taikomos (LR CK 1. 125 str. 1 d., 1.127 str., 1.131 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas R. D. pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į ieškinį. Papildomai nurodo šiuos argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teisės normas, nes ginčo santykiams taikė ne ginčo metu galiojusias CK teisės normas, o naujos redakcijos CK teisės normas.
2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas skolos negrąžino dėl ieškovo kaltės, t. y. ieškovas atsakovui mažino atlyginimą, didino darbo krūvį, spaudė išeiti iš darbo, išskaitė iš atlyginimo mažesnes nei buvo sutarta pagal sutartį sumas. Dėl šios aplinkybės turėtų būti pripažinta, kad atsakovui nekyla pareiga sumokėti ieškovui arba ieškovui mokėtina suma turėtų būti mažintina ta suma, kurios ieškovas tinkamai neišskaitė iš atsakovo atlyginimo, kol jis dirbo įmonėje.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2000 m. – 2002 m. skolą už atsakovą mokėjo jo motina, kai atsakovo prievolė buvo asmeninio pobūdžio, o tai lemia, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 1998 m. gruodžio 16 d., kas reiškia, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas ieškinio senaties institutas.
4. Ieškovo išrašyti kasos pajamų orderiai, kuriais ieškovas įrodinėja atsakovo skolos mokėjimą 2000 m. – 2002 m., yra parengti nesilaikant įstatymų reikalavimų, kas lemia, jog jie yra negaliojantys. Atitinkamai tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 1998 m. gruodžio 16 d., kas reiškia, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas ieškinio senaties institutas.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovas iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismo argumentus, nurodytus skundžiamame sprendime. Pažymi, kad atsakovas netinkamai interpretuoja paskolos sutartį. Nurodo, kad bendrasis ieškinio senaties terminas iki bylos iškėlimo teisme nebuvo pasibaigęs, todėl ieškinio senaties termino pabaigos pasekmės pareikštam reikalavimui negali būti taikomos. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas atsisakė bendradarbiauti ir pasirašyti taikos sutartį, kuri garantuotų lengvesnes skolos grąžinimo sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes ieškinio senatis turėtų būti skaičiuojama ne nuo paskutinės įmokos sumokėjimo dienos, nes ją sumokėjo apelianto motina, o nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos, kai atsakovui pagal sutartį atsirado pareiga visiškai padengti skolą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju yra skaičiuotinas nuo paskutinės įmokos sumokėjimo. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju vertintina, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo tada, kai buvo nustota mokėti įmokas pagal paskolos sutartį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2000 m. balandžio 1 d., 2000 m. rugsėjo 15 d., 2002 m. gruodžio 16 d. buvo mokėtos paskutinės įmokos pagal sutartį (b. l. 48), iš kasos pajamų orderių (b. l 45-47) matyti, kad kaip minėtų įmokų mokėtojas buvo nurodytas atsakovas R. D. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovas negalėjo įtarti, jog įmokos yra mokamos ne atsakovo ir jog jis jų nepripažįsta. Dėl to ieškovas pagrįstai manė, kad prievolė pagal paskolos sutartį yra vykdoma ir pagrįstai tik po paskutinės įmokos sumokėjimo suvokė apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, atitinkamai šis momentas, t. y. paskutinės įmokos sumokėjimas, vertintinas teisės į ieškinį atsiradimo momentu ir momentu, nuo kurio pradėtinas skaičiuoti bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Kadangi paskutinė įmoka buvo sumokėta 2002 m. gruodžio 16 d., tai ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju pasibaigia 2012 m. gruodžio 16 d. Iš byloje esančio ieškinio (b. l. 1) matyti, kad ieškinys yra paduotas 2010 m. liepos 15 d. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad paduodant ieškinį ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs, todėl ieškinio senatis nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teisės normas, nes ginčo santykiams taikė ne ginčo metu galiojusias CK teisės normas, o naujos redakcijos CK teisės normas. Konkrečiai apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 4 str. 2 d. numato, kad esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Apelianto nuomone tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas senasis Civilinis kodeksas, o ne naujasis Civilinis kodeksas kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apelianto įstatymo interpretacija. Priešingai negu teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju ginčo teisinė situacija susidarė galiojant naujajam Civiliniam kodeksui, be to, nagrinėjamu atveju yra sprendžiami klausimai dėl teisių ir pareigų, kurios atsirado iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, o tai reiškia, kad pagal nurodytą reglamentavimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo santykiams spręsti taikė naująjį Civilinį kodeksą. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomos Civilinio kodekso teisės normos egzistavo ir egzistuoja tiek senajame, tiek naujajame Civiliniame kodekse, todėl aplinkybė, kuriuo Civiliniu kodeksu rėmėsi teismas, neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui. Pažymėtina, kad apeliantas nesukonkretino, kokios ir kaip jam nepalankios, lyginant su senuoju Civiliniu kodeksu, naujojo Civilinio kodekso teisės normos buvo taikomos byloje kilusiam ginčui. Dėl šios priežasties vertintina, kad šis apelianto argumentas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skolos negrąžino dėl ieškovo kaltės, t. y. ieškovas atsakovui mažino atlyginimą, didino darbo krūvį, spaudė išeiti iš darbo, išskaitė iš atlyginimo mažesnes nei buvo sutarta pagal sutartį sumas. Nagrinėjamoje byloje aplinkybės dėl darbo krūvio didinimo ir spaudimo išeiti iš darbo yra neįrodytos bylos medžiaga, kas lemia, kad jos nesudaro pagrindo pripažinti ieškovo kaltę dėl atsakovo skolos negrąžinimo. Kitos apelianto nurodomos aplinkybės, t. y. atsakovo atlyginimo mažinimas ir mažesnių sumų išskaitymas iš atlyginimo, yra pagrįstos bylos medžiaga, tačiau įrodo ne atsakovo skolos nesumokėjimą dėl ieškovo kaltės, o, priešingai, ieškovo bendradarbiavimą su atsakovu. Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo priverstas mažinti darbuotojų atlyginimus dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl pasunkėjusios įmonės turtinės padėties, tačiau ieškovas, atitinkamai mažindamas atsakovo atlyginimą, mažino ir iš atlyginimo už skolą išskaičiuotinas sumas, kas rodo, jog ieškovas siekė sumažinti skolos naštą atsakovui, rūpinosi jo interesais, bendradarbiavo su juo. Pažymėtina, kad apeliantas darbdaviui dėl mažesnių sumų išskaitymo pretenzijų nereiškė, kas leidžia daryti išvadą, kad atsakovas neprieštaravo tokiems ieškovo veiksmams, neįžvelgė ieškovo kaltės ar prievolės pažeidimo. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo ieškovo laikyti pažeidusiu prievolę ir tuo pagrindu atleisti atsakovą nuo jo prievolės įvykdymo (CK 6.64 str. 2 d.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei kad nėra pagrindo jo naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais.
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.