Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Traida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3290-1014/2021 pagal ieškovės UAB „Melstat“ ieškinį atsakovei UAB „Traida“ dėl išlaidų daiktų trūkumams ištaisyti atlyginimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė (toliau – AB) „Eurovia Lietuva“, M. N.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Atsakovė pateikė prašymą apeliacinio skundo tenkinimo atveju priteisti iš ieškovės 540 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

20. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės ieškovei parduotų netinkamos suoliukų kokybės ir nuostolių už trūkumų ištaisymą priteisimo.

21. Pagal CK 6.317 str. 1 d. pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų – įprastus reikalavimus (CK 6.327 str. 1 d.).

22. CK 6.38 str. 1 d. nurodyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). CK 6.256 str. 1 d. taip pat įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.).

23. Pagal CK 6.327 str. 3–4 d. pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po šio straipsnio 3 dalyje nurodyto momento ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą.

24. CK 6.333 str. 1 d. nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. To paties straipsnio 4 d. nurodyta, kad jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui. Pagal CK 6.333 str. 6 d. laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį.

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018, 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020).

26. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 str. 2 d., 6.333 str. 2 d.). Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai normaliomis aplinkybėmis buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti. Dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020, 32 punktas).

27. Daiktui keliami reikalavimai gali būti tiesiogiai nustatyti ir apibūdinti sutartyje, tačiau apie parduodamiems daiktams keliamus reikalavimus galima spręsti ir iš kitokių aplinkybių, pvz., iš daiktams taikomų standartų, iš pardavėjo pateikiamos daiktų reklamos, kurioje nurodomos konkrečios daiktų savybės, taip pat iš jo siūlomų daiktų pavyzdžių, modelių, prekių aprašymų, katalogų ir pan. Aplinkybė, dėl kokios kokybės daiktų susitarta pirkimo–pardavimo sutartyje, gali būti nustatoma ne tik tiesiogiai iš sutarties sąlygų, bet ir išsiaiškinus sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir pan., jei tai leidžia nustatyti šalių suderintą valią dėl pirkimo–pardavimo sutartimi perduodamo daikto kokybės. Jei kokybės reikalavimai neaptarti sutartyje ir jų negalima nustatyti iš kitų su sutarties sudarymu susijusių aplinkybių, daiktų kokybė nustatoma, vadovaujantis CK 6.333 str. 4 d. nurodytais objektyviais kriterijais – tikslais, kuriems parduodami daiktai turi būti naudojami. CK 6.333 str. 4 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018).

28. CK 6.334 str. 1 d. 1–4 p. nurodyta, kad, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: 1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

29. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015).

30. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė pardavė ieškovei netinkamos kokybės prekes, o apeliantei nereaguojant į raginimus ištaisyti trūkumus – įgijo teisę savo lėšomis ištaisyti trūkumus ir reikalauti iš apeliantės atlyginti nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti dėl to, kad ieškovė užsakė netinkamos kokybės prekes (nenaudotinas lauke). Byloje nekilo ginčo, kad apeliantei nuo užsakymo pateikimo buvo žinoma užsakomų prekių (suoliukų) paskirtis, t. y. kad jos bus naudojamos lauke viešiesiems poreikiams tenkinti. Pagal tarp šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas apeliantė suteikė prekėms 24 mėnesių garantiją nuo prekių perdavimo momento, taip pat įsipareigojo, kad prekių kokybė ir garantijos atitinka Lietuvos Respublikos galiojančių teisės norminių aktų reikalavimus, kad prekių kokybė atitinka prekių rūšiai nustatytus standartus ir technines sąlygas (sutarties 5 p.). Kauno technologijos universiteto Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų centro 2021 m. kovo 5 d. išvada patvirtina, kad pateiktų ąžuolo medienos elementų, skirtų suoliukų, eksploatuojamų lauke, gamybai, defektų atsiradimo priežastys yra: netinkamas ir nekokybiškas medienos džiovinimas, panaudotos netinkamos apsaugos priemonės, parinkta nekokybiška mediena, esamus defektus nulėmė kažkuri viena iš paminėtų priežasčių, dvi, arba visos trys. Apeliantė nepateikė įrodymų, paneigiančių Kauno technologijos universiteto Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų centro nurodytas išvadas, o savo poziciją dėl tinkamos didžiosios dalies prekių kokybės, netinkamo sandėliavimo įrodinėjo pačios ieškovės pateiktomis nuotraukomis ir filmuota medžiaga, t. y. apeliantė pati iš esmės nesiėmė aktyvių veiksmų, siekiant identifikuoti trūkumų mastą, nors ieškovė apie jai 2018 m. spalio mėn. perduotų prekių kokybės trūkumus apeliantę informavo dar 2019 m. rugpjūčio mėn. Aplinkybė, kad apeliantės atstovas buvo kartą atvykęs apžiūrėti prekių trūkumus, nepatvirtina apeliantės pastangų bendradarbiauti su ieškove, ištaisant nustatytus trūkumus, nors ieškovė kelis kartus iki 2020 m. liepos mėn. ragino apeliantę imtis aktyvių veiksmų, siekiant pašalinti nustatytus daiktų kokybės trūkumus. Tik 2020 m. liepos 29 d. apeliantė sutiko pakeisti netinkamas suolų lentas, tačiau pirmiausia prašė ieškovės pateikti išsamų defektinį aktą, kuriame būtų nurodytas tikslus netinkamos kokybės lentų kiekis, nors tarp šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos nenumatė ieškovei pareigos, nustačius prekių trūkumus, sudaryti defektinį aktą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent apeliantė, ne kartą gavusi ieškovės raginimą ištaisyti prekių trūkumus, privalėjo kuo skubiau imtis aktyvių veiksmų, siekiant nustatyti pateiktų nekokybiškų prekių mastą ir ištaisyti nustatytus trūkumus, o ne deklaratyviai reikalauti iš ieškovės pateikti defektinį aktą.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas ieškovė, garantiniu laikotarpiu nustačiusi prekių kokybės trūkumus, savo pasirinkimu turėjo teisę: 1) reikalauti per ieškovės nurodytą protingą terminą pakeisti nekokybišką prekę tinkamos kokybės preke pardavėjo sąskaita; 2) reikalauti, kad apeliantė savo sąskaita per ieškovės nurodytą protingą terminą pašalintų prekių trūkumus arba atlygintų pagrįstas ieškovės patirtas tiesiogines išlaidas prekių trūkumams ištaisyti; 3) jeigu per ieškovės nurodytą protingą terminą prekių kokybės trūkumai neištaisomi arba nekokybiškos prekės nepakeičiamos į kokybiškas prekes, reikalauti grąžinti sumokėtą kainą arba nemokėti už nekokybiškas prekes, jas apeliantei grąžinti ir vienašališkai neteismine tvarka nutraukti sutartį (sutarties 5.4–5.4.3 p.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.334 str. 1 d. nustatytą pirkėjo, kuriam perduotas netinkamos kokybės daiktas, galimybę pasinaudoti įstatyme nustatytomis teisėmis įstatymų leidėjas susiejo su daikto trūkumų pobūdžiu, todėl, sprendžiant, ar pirkėjo pasirinktas jo pažeistų teisių gynimo būdas yra tinkamas, svarbu įvertinti, kada išryškėjo daikto trūkumai, dėl kokių priežasčių šie trūkumai galėjo susidaryti, ar galima daiktu naudotis nepašalinus jo trūkumų, ar tuos trūkumus įmanoma pašalinti už proporcingą kainą per protingą terminą, ar trūkumai yra esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015). Kurio nors iš aptariamoje teisės normoje išvardytų pirkėjo teisių gynimo būdų pasirinkimas turi būti proporcinga priemonė, skirta pirkėjo dėl daikto kokybės trūkumų patirtiems praradimams kompensuoti, taikoma, atsižvelgiant į kokybės trūkumų mastą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-916/2020).

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantei ilgą laiką nereaguojant į ieškovės prašymus ištaisyti parduotų prekių trūkumus, ieškovė pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas turėjo teisę savo iniciatyva ištaisyti nustatytus trūkumus ir pareikalauti iš apeliantės atlyginti nuostolius, patirtus šalinant netinkamos kokybės prekių trūkumus. Dalies prekių trūkumai nuo prekių perdavimo paaiškėjo per mažiau nei metus po prekių perdavimo ieškovei. Apeliantė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad prekių trūkumai atsirado, nes ieškovė užsakė netinkamos kokybės prekes, t. y. ąžuolinius suoliukus, nenaudotinus lauko sąlygomis, galimai netinkamai sumontavo. Kauno technologijos universiteto Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų centro 2021 m. kovo 5 d. išvados patvirtina, kad pateiktų ąžuolo medienos elementų, skirtų suoliukų, eksploatuojamų lauke, gamybai, defektų atsiradimo priežastys yra: netinkamas ir nekokybiškas medienos džiovinimas, panaudotos netinkamos apsaugos priemonės, parinkta nekokybiška mediena, esamus defektus nulėmė kažkuri viena iš paminėtų priežasčių, dvi, arba visos trys. Vadinasi, apeliantei apie ginčo prekių kokybės trūkumus turėjo būti žinoma nuo jų perdavimo ieškovei momento, tačiau byloje neįrodyta, jog ieškovė buvo informuota, jog jos iš apeliantės užsakytos ir gautos prekės yra netinkamos naudoti lauko sąlygomis. Byloje nekilo ginčo, kad apeliantė yra savo veiklos, ilgą laiką tiekiant medžiagas mažosios architektūros gaminiams, eksploatuojamiems lauke, profesionalė, kuriai buvo žinoma ginčo prekių naudojimo paskirtis ir sąlygos, todėl apeliantės argumentai tik dėl dalies prekių kokybės trūkumų vertinami kritiškai, nes yra prieštaringi. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad garantiniu laikotarpiu kokybės reikalavimų neatitiko tik dalis prekių. Ieškovės pateikti įrodymai (Kauno technologijos universiteto Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų centro išvada, nuotraukos ir vaizdo medžiaga, Švenčionių rajono savivaldybės informacija) patvirtina, kad garantiniu laikotarpiu netinkamos naudoti pagal estetinę ir funkcinę paskirtį tapo iš esmės visos ginčo prekės, nes jų eksploatavimo metu atsirado defektų, deformavosi ir suskilinėjo įrengtų suoliukų mediena, dalis suoliukų kėlė pavojų gyventojams. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad garantiniu laikotarpiu netinkamos kokybės prekės sudarė tik nežymią dalį nuo visų patiektų prekių, t. y. apeliantė neįrodė prekių defektų priežasčių ir masto, todėl apeliantės nurodyti argumentai, jog numontuotos prekės buvo saugomos netinkamai, ieškovė pasirinko neproporcingą teisių gynimo būdą, atmestini, kaip nepagrįsti.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė neįrodė, jog netinkamos kokybės prekės sudarė tik mažą dalį nuo visų patiektų prekių, todėl aplinkybė, jog ieškovė ištaisė trūkumus, įsigydama medieną 3 kartus brangiau nei šalių sutartyje numatyta prekių (įskaitant metalinę konstrukciją) kaina, neįrodo, jog ieškovė pasirinko neproporcingą teisių gynimo būdą, elgėsi neūkiškai ir pan. Pati atsakovė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad ieškovė pagal sutartį įsigijo netinkamos kokybės prekes (nenaudotinas lauko sąlygomis), todėl akivaizdu, jog šalių sutarta kaina nepatvirtina, jog po daugiau nei 2 metų nuo šalių sulygtos kainos įsigytų kitų prekių kaina yra neadekvati. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad ieškovės, šalinant iš apeliantės įsigytų prekių trūkumus, įsigytos kitos prekės yra tokios pačios kokybės, t. y. netinkamos, kaip ir įsigytos iš apeliantės, todėl kainų skirtumas, trūkumų šalinimo išlaidų dydis nepatvirtina ieškovės neūkiškumo ir/ar pasirinkto neproporcingo savo teisių gynimo būdo. Apeliantė taip pat neįrodė, kad trūkumų šalinimo metu tinkamos kokybės prekes (ąžuolines lentas), t. y. tinkamas naudoti lauko sąlygomis, buvo galima įsigyti už ženkliai mažesnę kainą nei įsigijo ieškovė. Apeliantės pirmosios instancijos teismui pateiktuose dokumentuose apie lentų kainą nėra duomenų, kad kaina nurodyta būtent už lauko sąlygoms ir paskirčiai tinkamas lentas, t. y. tinkamai paruoštos (impregnuotos, nudažytos ir pan.).

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai lemia įrodinėjimo naštos paskirstymą ir bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Vadinasi, apeliantė, teigdama, kad didelė dalis ginčo prekių atitiko kokybės reikalavimus, privalėjo šias aplinkybes įrodyti. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė prekių pirkimo kainą atsakovei sumokėjo pagal sutarties nuostatas, tačiau atsakovė pateikė ieškovei nekokybiškas prekes, ilgą laiką nereagavo į ieškovės raginimus ištaisyti prekių trūkumus, o vėliau, vadovaudamasi tik ieškovės fotonuotraukomis ir filmuota medžiaga, sutiko apmokėti tik dalį trūkumų. Nors apeliantė apeliaciniame skunde kritikavo Kauno technologijos universiteto Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų centro nurodytas išvadas dėl per mažos tyrimo apimties, nekonkretumo, tendencingumo ir pan., tačiau kitų įrodymų, patvirtinančių, jog tik dalis prekių buvo nekokybiškos, nepateikė. Nepagrįstas apeliantės delsimas ištaisyti prekių trūkumus sudarė pagrindą ieškovei ištaisyti trūkumus savo iniciatyva ir kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Kadangi apeliantė neįrodė ženkliai mažesnio prekių kokybės trūkumų masto, tai apeliantės argumentai, jog buvo galima pakeisti tik dalį suoliukų lentų, perdažyti suoliukus, laikytini deklaratyviais. Aplinkybės, susijusios su analogiškos partijos prekių pateikimu ieškovei kitame objekte ir taikiu ginčo dėl prekių kokybės trūkumų išsprendimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliantės nurodytos aplinkybės neturi įtakos ieškovės reikalavimo teisei dėl nuostolių atlyginimo už nekokybiškų prekių trūkumų ištaisymą šiai bylai aktualiame objekte.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad be CK 6.334 str. 1 d. nurodytų pirkėjo teisių gynimo būdų, pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos kokybės daikto perdavimo. Tai reiškia, kad nuostolių atlyginimas yra bendrasis pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo padarinys, o atlyginami gali būti tie nuostoliai, kurie atsirado dėl sutarties pažeidimo ir kurie nebuvo kompensuoti CK 6.334 str. įtvirtintais pirkėjo teisių gynimo būdais. Už sutarties pažeidimą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 str. 3 d.). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), bet ir padarytą žalą bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.249 str.). Dar viena iš būtinųjų sąlygų taikyti skolininkui sutartinę civilinę atsakomybę yra kaltė, kuri pagal CK 6.248 str. 1 d. yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė be nuostolių, susijusių su kitų prekių, vietoj apeliantės pateiktų nekokybiškų prekių, įsigijimu, patyrė išlaidas, susijusias su nekokybiškų apeliantės prekių demontavimu, kitų įsigytų prekių sumontavimu, transportavimu, darbo užmokesčiu. Apeliantė nepaneigė, kad visi nurodyti ieškovės patirti nuostoliai atsirado dėl apeliantės neteisėtų veiksmų, t. y. nekokybiškų prekių pardavimo ir vengimo ištaisyti prekių trūkumus. Apeliantė neginčijo kitų ieškovės turėtų išlaidų būtinumo, tačiau nurodė, kad ieškovė nepagrįstai priskaičiavo pridėtinės vertės mokestį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės lokalinėje sąmatoje nurodytos suoliukų montavimo/demontavimo išlaidos darbuotojams, transportavimui, taip pat medienos įsigijimo kaina, varžtai ir pan. Ieškovė yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, todėl pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 str. 1 d. 1 p. turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai – PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas PVM mokėtojo teisės susigrąžinti PVM nėra absoliuti. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad ieškovė už transportavimą ir suoliukų demontavimą/montavimą atgavo PVM, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės turėtos išlaidos turėjo būti priteistos be PVM vien dėl to, jog tokias išlaidas patyrė ieškovė, nesinaudodama trečiųjų asmenų paslaugomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad teismas, spręsdamas ginčą dėl asmenų civilinių teisių ir pareigų, paprastai neturi galimybės įvertinti ir nevertina privatinių teisinių santykių poveikio vėliau atsirasiantiems mokestiniams teisiniams santykiams. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad ieškovės priskaičiuotas PVM už kitas lokalinėje sąmatoje nurodytas išlaidas yra nepagrįstas, t. y. kad ieškovė neturi mokestinės prievolės mokėti PVM už nurodytas išlaidas. Apeliantė taip pat nepateikė įrodymų, kad ieškovės nurodytų kitų išlaidų dydis yra akivaizdžiai per didelis, nes lokalinėje sąmatoje nurodytus darbus buvo galima atlikti ženkliai pigiau. Darytina išvada, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovės paskaičiuotų nuostolių pagrįstumo.

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 1.125 str. 5 d. 2 p. sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų. Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino pradžios taisykles ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Tokia teisė atsiranda tada, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų, jeigu jie buvo nustatyti per CK 6.338 straipsnyje nurodytus terminus. Šie terminai taikomi, jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.338 str. 1 d.). Terminai reikalavimams dėl parduotų daiktų pareikšti taikomi pagal tai, ar prekei buvo nustatytas kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, ar tokie terminai nebuvo nustatyti. Jeigu kokybės garantijos ar tinkamumo terminas nenustatytas, įstatyme nustatyta kokybės garantija galioja dvejus metus (CK 6.338 str. 2 d.). CK 6.338 straipsnyje nustatyti terminai yra terminai pirkėjo pretenzijai pardavėjui dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti. Tai nėra ieškinio senaties terminai. Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminai taikytini tada, kai pardavėjas nepatenkina pirkėjo pretenzijos ir pirkėjas kreipiasi į teismą, tuomet termino eiga skaičiuojama pagal CK 1.127 straipsnio taisykles. Reikalavimai teismui dėl parduotų daiktų trūkumų turi būti pareikšti per CK 1.125 str. 5 d. 2 p. nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019).

38. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2019 m. rugpjūčio 2 d., t. y. nepasibaigus prekių garantijos laikotarpiui, pretenziją atsakovei pateikė 2020 m. liepos 15 d., o ieškinį teismui – 2020 m. gruodžio 2 d., todėl darytina išvada, kad ieškovė nepraleido sutrumpinto 6 mėnesių ieškinio senaties termino, taikomo ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų. Iki 2020 m. liepos 15 d. ieškovės atsakovei teikti raginimai ištaisyti prekių trūkumus nelaikytini pretenzijomis, nes atsakovė, atsakydama į juos, nenurodė, jog trūkumų neištaisys. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu atmesti ieškinį.

39. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo R. S. parodymuose nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą ieškinį atmesti, nes šis liudytojas objekte lankėsi tik vieną kartą po suoliukų pristatymo, matė, kad suoliukai deformuojasi, atsiranda kitų suoliukų lentų trūkumų, o ginčo suoliukų garantiniu laikotarpiu R. S. daugiau nebuvo atvykęs jų įvertinti. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CK 6.38 str., 6.189 str., 6.193 str., 6.200 str., 6.205 str., 6.246–6.249 str., 6.256 str., 6.317 str., 6.327 str., 6.333–6.334; CPK 2 str., 7 str., 178 str., 185 str.).

40. Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

41. CPK 98 str. 1 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau –Rekomendacijos).

42. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

43. Ieškovė už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 3 025 Eur. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija Rekomendacijų 8.11 p. nurodytą dydį (atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2021 m. rugpjūčio mėn., mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2021 m. I ketvirtį buvo 1 517,40 Eur, maksimali atlygintina suma – 1 972,62 Eur), todėl teisėjų kolegija mažina ieškovei iš atsakovės priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 972,62 Eur.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Traida“ 1 972,62 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės UAB „Melstat“ naudai.