Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. R. ir E. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-793-368/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ieškinį atsakovams S. R. ir E. R. (trečiasis asmuo – restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Saurida“) dėl skolos pagal laidavimo sutartį ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laidavimo instituto, pagrindiniam skolininkui iškėlus restruktūrizavimo bylą, aiškinimo ir taikymo.

Atsakovai S. R. ir E. R. prieštaravimuose dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. preliminaraus sprendimo, prašydami ieškovo ieškinį atmesti ir preliminarų teismo sprendimą panaikinti, nurodė, kad tik tuo atveju, jei trečiasis asmuo restruktūrizuojama UAB „Saurida“ restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka ir terminais neįvykdytų savo prievolių ieškovui, atsakovams atsirastų prievolė įvykdyti RUAB „Saurida“ įsipareigojimus. Nesutikdami su reikalaujamomis priteisti sutartinėmis ir procesinėmis palūkanomis, atsakovai pažymėjo, kad jų atsakomybė negali būti didesnė, nei pagrindinio skolininko (RUAB „Saurida“).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas nesiėmė visų priemonių, kad byla būtų ištirta visapusiškai ir iš esmės. Teismas faktiškai rėmėsi tik ieškovo procesiniais dokumentais, o atsakovų prieštaravimų dėl preliminaraus teismo sprendimo net nevertino. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 8 straipsniu, pagrindinis skolininkas UAB „Saurida“ nebegalėjo vykdyti savo prievolių, kurios liko neįvykdytos iki teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, taigi turėjo stabdyti atsiskaitymus už naftos produktus ieškovui pagal PVM sąskaitas faktūras, kurių apmokėjimo terminai suėjo tik po restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Pagrindinis skolininkas šiuo metu negali vykdyti atsiskaitymų dėl įstatymų nustatytų apribojimų, nustatytų restruktūrizuojamai įmonei, o ne dėl to, kad piktybiškai vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus. UAB „Saurida“ iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo laiku ir tinkamai vykdė visus sutartinius įsipareigojimus ieškovui, o PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias liko įsiskolinimas, apmokėjimas sustabdytas vykdant ĮRĮ reikalavimus. Šį įsiskolinimą pagrindinis kreditorius padengs ieškovui restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka ir terminais. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę yra tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės, o UAB „Saurida“ jokių pažeidimų ieškovo atžvilgiu nepadarė. Teismas, spręsdamas klausimą dėl palūkanų priteisimo, privalėjo atsižvelgti į tai, kad UAB „Saurida“ iškelta restruktūrizavimo byla, todėl įmonei yra sustabdomas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių, susidariusių iki teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, skaičiavimas. Teismui priteisus iš laiduotojų palūkanas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. kovo 4 d., atsakovai turės sumokėti ieškovui daugiau nei privalėtų pagrindinis skolininkas, nors laiduotojai neprivalo mokėti daugiau nei pagrindinis skolininkas. Palūkanų skaičiavimo stabdymas turėtų būti taikomas ir atsakovams.Atsakovai 2014 m. rugsėjo 18 d. prašyme, be kita ko, teismui buvo nurodę, kad šalims nepavykus sudaryti taikos sutarties, atsakovai kreipsis į advokatus dėl kvalifikuotos pagalbos bei jų atstovavimo sprendžiant ginčą teisme. Teismas, neatidėjęs bylos nagrinėjimo ir priėmęs skundžiamą sprendimą, apribojo atsakovų teises pasinaudoti kvalifikuota teisininkų pagalba pirmosios instancijos teisme, o tai taip pat laikytina pagrindu panaikinti teismo sprendimą.

Pagrindinis skolininkas praleido prievolės atsiskaityti už nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. spalio 23 d. tiektus produktus įvykdymo terminus, susidariusius iki restruktūrizavimo bylos skolininkui iškėlimo, todėl laikomas pažeidusiu prievolę. Taigi atsakovai turi pareigą įvykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Laiduotojų solidarioji atsakomybė lemia tai, kad iškėlus restruktūrizavimo bylą pagrindiniam skolininkui, kreditoriui išlieka teisė pareikšti savo reikalavimus tiek pagrindiniam skolininkui jo restruktūrizavimo byloje, tiek laiduotojui, tiek abiem kartu. Be to, laidavimo sutarties 1.9 punkte šalys net specialiai susitarė, kad laiduotojai turės atsakyti visą apimtimi ir iš karto, neatsižvelgiant į tai, jog skolininkui iškelta restruktūrizavimo byla ir kad egzistuoja galimybė gauti reikalavimo ar jo dalies patenkinimą restruktūrizavimo procese jame nustatytais terminais bei tvarka.Sutartinės palūkanos priteistos už laikotarpį, kuomet patys laiduotojai neįvykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, o laidavimo sutarties 1.10 punkte šalys susitarė dėl palūkanų ir nuostolių atlyginimo, jei laiduotojai vėluos atsiskaityti. Laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės santykiai. Kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti palūkanų, o laiduotojas įgyja pareigą sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo.Teismas, sudarydamas pagal atsakovo S. R. prašymą galimybę taikiai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, atidėjo bylos nagrinėjimą iš 2014 m. gegužės 29 d. į 2014 m. rugsėjo 18 d. (ilgesniam nei trijų mėnesių terminui), o atsakovas įsipareigojo per vieną mėnesį pateikti ieškovui pasiūlymą dėl galimos taikos sutarties sąlygų. Minėtą pasiūlymą atsakovas pateikė tik 2014 m. rugsėjo 16 d., t. y. likus dviem dienoms iki paskirto posėdžio datos. Savo ruožtu 2014 m. rugsėjo 18 d. atsakovai pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, remdamiesi tuo, kad ieškovui pateiktas pasiūlymas ir jog atsakovai, šalims nepavykus taikiai susitarti, kreipsis į advokatus. Manytina, kad tokiais veiksmais (pasiūlymą pateikus tik prieš dvi dienas iki posėdžio) atsakovai siekė, jog iki posėdžio nebūtų pasiektas šalių susitarimas ir taip būtų patenkintas atsakovų prašymas atidėti nagrinėjimą. Atsakovai apie atidėtą posėdį žinojo nuo pat gegužės 29 d., todėl būdami atidūs, rūpestingi bei atsakingi verslininkai, turėjo daugiau nei 3 mėnesius pasinaudoti teismo suteikta galimybe taikiai išspręsti ginčą arba pasirūpinti kvalifikuota teisine pagalba.

Trečiojo asmens prievolės neįvykdymas, nulemtas įstatymo nustatytų apribojimų, negali būti kvalifikuojamas kaip prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas. Trečiasis asmuo yra mokus ir tik laikinai negali vykdyti prievolių. Kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo prievolės ar netinkamai ją įvykdo. Atsižvelgiant į teisės normas ir laidavimo, kaip sąlyginės ir akcesorinės prievolės, prigimtį, ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovų trečiojo asmens prievolės įvykdymo, nes paties trečiojo asmens prievolių vykdymą riboja ĮRĮ.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal atsakovų S. R. ir E. R. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl laiduotojų atsakomybės

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad pagal 2012 m. birželio 14 d. tarp AB „ORLEN Lietuva“, COMPAGNIE FRANCAISE D'ASSURANCE POUR LE COMMERCE EXTERIEUR (draudiko), UAB „Saurida“ (pagrindinio skolininko) ir atsakovų S. R. bei E. R. sudarytą laidavimo sutartį (su vėlesniais pakeitimais) (1 t., 10–17 b. l.), atsakovai įsipareigojo solidariai su UAB „Saurida“ atsakyti AB „ORLEN Lietuva“ ir draudikui, jeigu UAB „Saurida“ tinkamai neįvykdys savo šios laidavimo sutarties sudarymo metu esamų ir / ar būsimų prievolių AB „ORLEN Lietuva“ pagal esamas ir / ar būsimas naftos produktų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias vykdomi naftos produktų pardavimai yra apdrausti pagal prekinio kredito draudimo sutartį, sudarytą tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir draudiko. Laidavimo sutartyje be kita ko nustatyta, kad laiduotojai atsako 3 000 000 Lt suma (Laidavimo sutarties 1.10 punktas).

Atsakovai taip pat neginčija to fakto, kad UAB „Saurida“ neatsiskaitė su ieškovu už laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. spalio 23 d. tiektus naftos produktus ir liko skolinga ieškovui 5 340 740,35 Lt, o draudikas, įvertinęs susiklosčiusią situaciją, kaip draudžiamąjį įvykį, išmokėjo ieškovui dalį (2 697 400 Lt) skolininkės (UAB „Saurida“) skolos.

Tačiau apeliantų įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Saurida“ (pagrindiniam skolininkui) 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo iškelta restruktūrizavimo byla bei į ĮRĮ 8 straipsnio 1 punktą, (nustatantį, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti), dėl kurio UAB „Saurida“ nebegalėjo vykdyti atsiskaitymų už patiektus naftos produktus pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, atsakovų, kaip laiduotojų, pareiga įvykdyti pinigines prievoles už UAB „Saurida“ atsirastų tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas (UAB „Saurida“) nevykdytų mokėjimų ieškovui restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka ir terminais.

Su šiais apeliantų argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantai apeliaciniame skunde bei prieštaravimuose dėl preliminaraus teismo sprendimo, apmokėjimo terminai pagal AB „ORLEN Lietuva“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už patiektus naftos produktus suėjo ne po restruktūrizavimo bylos UAB „Saurida“ iškėlimo, o iki 2014 m. lapkričio 19 d. Kaip matyti iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m spalio 23 d. turinio, visose jose nurodyta, kad sąskaita turi būti apmokėta per 25 kalendorines dienas nuo sąskaitos išrašymo dienos. Vėliausiai išrašytos sąskaitos (t. y. išrašytos 2013 m. spalio 23 d.) apmokėjimo terminas suėjo 2013 m. lapkričio 17 d., t. y. iki nutarties dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Saurida“ iškėlimo priėmimo. Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Šiaulių apygardos teismas, priėmęs prašymą dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Saurida“ iškėlimo, 2013 m. spalio 22 d. nutartimi leido įmonei lėšas ir turtą naudoti įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Taigi, skirtingai nei teigia apeliantai, UAB „Saurida“ nebuvo apribotos galimybės laiku įvykdyti savo įsipareigojimus ieškovui, tačiau ji to nepadarė, todėl, kaip visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pagrindiniam skolininkui laiku neatsiskaičius su ieškovu už prekes (pažeidus laidavimu užtikrintą pagrindinę prievolę), atsakovams, kaip laiduotojams, kilo atsakomybė atsakyti ieškovui solidariai su pagrindiniu skolininku.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas bylos faktines aplinkybes, akivaizdu, kad atsakovai nepagrįstai remiasi ĮRĮ 8 straipsnio 1 punktu ir visiškai deklaratyviai teigia, jog UAB „Saurida“ objektyviai negalėjo įvykdyti prievolių ieškovui. Prievolės apmokėti naftos produktus buvo pažeistos dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ir pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir tinkamai atskleidęs bylos esmę, pagrįstai priėjo išvadą, kad kreditorius jau buvo įgijęs reikalavimo teisę į atsakovus (laiduotojus).

Atsakovų atsakomybės prieš ieškovą neeliminuoja ir ta aplinkybė, kad UAB „Saurida“ šiuo metu iškelta restruktūrizavimo byla ir ieškovas galėtų savo reikalavimus patenkinti restruktūrizavimo plane numatyta tvarka ir terminais.

Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji, laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis). Priešingai, atsižvelgiant į CK 6.6 straipsnio 4 dalį, prievolės solidarumas lemia kreditoriaus pasirinkimo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Teismų praktikoje jau buvo išaiškinta, kad laidavimo, kaip vieno iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, esmė ir tikslas lemia tai, jog skolininko finansinės padėties pablogėjimas ar teisinio statuso pasikeitimas negali lemti laiduotojo atsakomybės sumažėjimo ar apribojimo, kadangi kitaip būtų paneigta paties laidavimo esmė ir paskirtis bei pažeisti kreditoriaus interesai. Laiduotojas, sudarydamas laidavimo sandorį, prisiima tam tikrą riziką, jog skolininko padėtis gali pasikeisti ir skolininkui gali pasunkėti galimybės įvykdyti prisiimtas prievoles (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-876/2014). Laiduotojo atsakomybei neturi įtakos ir nemodifikuoja jos apimčių vien skolininką liečiantys veiksniai, tokie kaip bankrotas ar restruktūrizavimas. Šias procedūras reglamentuojantys specialieji įstatymai yra nukreipti vien į skolininko, bet ne laiduotojo asmenį ir nekeičia tarp kreditoriaus ir skolininko egzistuojančios prievolės sąlygų bei turinio. Bankroto ir (ar) restruktūrizavimo įstatymų nuostatų perkėlimas į laidavimo institutą (kai laiduotojas nebankrutuoja ar nėra restruktūrizuotas) reiškia ne ką kita, o laidavimo instituto paneigimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-876/2014). Esant galiojančiai kreditoriaus reikalavimo teisei laiduotojui, atsiradusiai dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindiniam skolininkui, pagrindinio skolininko prievolių vėlesnis modifikavimas, susijęs su šių prievolių vykdymo sustabdymu, atidėjimu ar išdėstymu, neturi įtakos laiduotojo prievolių vykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1179/2013).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei aplinkybę, kad UAB „Saurida“ savo sutartines prievoles pažeidė dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ieškovas visiškai pagrįstai turėjo teisę reikalauti likusios (draudiko nepadengtos ir neviršijančios laidavimo sutartyje nustatytos 3 000 000 Lt) sumos sumokėjimo iš atsakovų S. R. ir E. R.. Be kita ko, kaip jau buvo paminėta ir pirmosios instancijos teismo, laidavimo sutarties 1.9 punkte šalys aiškiai susitarė, kad laiduotojai atsakys ieškovui visa apimtimi ir iš karto, neatsižvelgiant į tai, ar UAB „Saurida“ bus iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, t. y. laiduotojai turės atsakyti visa skolos apimtimi, neatsižvelgiant į galimybę gauti reikalavimo ar jo dalies patenkinimą bankroto ar restruktūrizavimo procese per šiuose procesuose nustatytus terminus.

Dėl sutartinių ir procesinių palūkanų priteisimo iš laiduotojų

Apeliantų įsitikinimu, ĮRĮ 8 straipsnyje nustatytas palūkanų skaičiavimo pagrindiniam skolininkui (UAB „Saurida“) stabdymas turi būti taikomas ir atsakovams, nes jie, kaip laiduotojai, neturi sumokėti kreditoriui daugiau, negu pagrindinis skolininkas. Todėl, apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų 1513,08 Lt ieškovo apskaičiuotų sutartinių palūkanų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nenustatė teisinio ir faktinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria iš atsakovų priteistos palūkanos.

Laidavimo sutarties 2.2.3 punkte šalys susitarė, kad skolininkui tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių arba netinkamai jas vykdant, laiduotojai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo kreditoriaus pirmo rašytinio pareikalavimo gavimo dienos privalo įvykdyti visas skolininko prievoles. Minėtame punkte šalys taip pat susitarė, kad nurodytas rašytinis pareikalavimas laikomas gautu praėjus 5 kalendorinėms dienoms po pareikalavimo išsiuntimo registruotu laišku. Laidavimo sutarties 1.10 punkte šalys sulygo, kad laiduotojams per sutarties 2.2.3 punkte nustatytą terminą (t. y. per 5 darbo dienas) neatsiskaičius su kreditoriumi, kreditorius turi teisę papildomai reikalauti palūkanų ir kitų nuostolių atlyginimo dėl pavėluoto atsiskaitymo, neribojant laiduotojų atsakomybės nurodyta 3 000 000 Lt suma. Taigi, kaip matyti iš pirmiau išdėstytų laidavimo sutarties sąlygų, šalys susitarė dėl laiduotojų sutartinės atsakomybės dėl jų pačių asmeninės prievolės (prievolės per 5 darbo dienas atsiskaityti su kreditoriumi) nevykdymo. Laidavimo sutarties 1.10 punkte nurodytos palūkanos nėra siejamos su pagrindiniu skolininku. Laiduotojui (laiduotojams) neįvykdžius sutarties 2.2.3 punkte nustatytu laiku prievolės sumokėti už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – atsakovų sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, taigi sutartinių palūkanų išieškojimas iš atsakovų šiuo atveju nelaikytinas CK 6.78 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, pažeidimu. Savo ruožtu nėra pagrindo atsakovams taikyti ir ĮRĮ 8 straipsnyje nustatytą palūkanų skaičiavimo stabdymą.

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai ieškovo 2014 m. sausio 15 d. rašytinį pareikalavimą sumokėti 302 600 Lt gavo 2014 m. sausio 20 d. (1 t., 181–182 b. l.). Taigi 5 darbo diena po rašytinio reikalavimo gavimo buvo 2014 m. sausio 27 d. Ieškovas, remdamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir pirmiau nurodytais laidavimo sutarties punktais, apskaičiavo 1513,08 Lt palūkanų sumą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. kovo 4 d., t. y. iki ieškinio parengimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė minėtas sutartines palūkanas iš atsakovų.

Laiduotojų asmeninės prievolės pažeidimu (atsisakymu geruoju vykdyti savo prievolę pagal laidavimo sutartį, dėl ko kreditoriui teko kreiptis į teismą) yra grindžiama ir laiduotojų prievolė sumokėti procesinės palūkanas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme dėl procesinių palūkanų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė iš atsakovų ir procesines palūkanas.

Dėl atsakovų procesinių teisių pažeidimo

Apeliaciniame skunde atsakovai taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas turėtų būti panaikintas ir dėl to, jog teismas, atsakovams prašant, neatidėjo bylos nagrinėjimo ir taip apribojo atsakovų teises pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba pirmosios instancijos teisme,

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos aplinkybes, atmeta minėtą apeliantų argumentą kaip nepagrįstą.

Visų pirma pažymėtina, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Savo ruožtu, kaip matyti iš šios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, atkleidė bylos esmę ir priėjo teisingą ir pagrįstą galutinį sprendimą.

Be to, kaip visiškai pagrįstai pastebėjo ieškovas, iš bylos duomenų matyti, kad 2014 m. gegužės 29 d. teismo posėdyje teismas, atsižvelgęs į atsakovo S. R. norą pasinaudoti jam suteikta teise sudaryti taiko sutartį, atidėjo tam tikslui bylos nagrinėjimą net iki 2014 m. rugsėjo 18 d. (t. y. ilgesniam nei trijų mėnesių terminui). 2014 m. liepos 22 d. ieškovas, nesulaukęs atsakovo įsipareigojimo pasiūlyti taikos sutarties variantą žadėto įvykdymo, prašė teismo įpareigoti atsakovus per 10 dienų po nutarties priėmimo pateikti ieškovui pasiūlymą dėl galimos taikos sutarties bei jos sąlygų. Tačiau pasiūlymas dėl taikaus ginčo išsprendimo atsakovų ieškovui buvo pateiktas tik 2014 m. rugsėjo 16 d., t. y. likus dviem dienoms iki paskirto teismo posėdžio. Be kita ko, tik paskirto teismo posėdžio dieną (t. y. 2014 m. rugsėjo 18 d.) teisme buvo gautas atsakovų prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kuriame deklaratyviai nurodoma, kad dėl laiko stokos iki teismo posėdžio datos šalims nepavyks suderinti taikos sutarties sąlygų ir jos pasirašyti. Remdamiesi tuo, atsakovai prašė atidėti civilinės bylos nagrinėjimą vėlesniam laikui ir papildomai informavo teismą, kad nepavykus sudaryti taikos sutarties, atsakovai pasinaudos galimybe savo interesus teisme ginti advokatui padedant. Nė vienas iš atsakovų 2014 m. rugsėjo 18 d. posėdyje nedalyvavo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovams buvo suteikta pakankamai laiko (daugiau nei trys mėnesiai) tiek taikos sutarties sąlygoms suderinti, tiek pasirūpinti kvalifikuota teisine pagalba. Pažymėtina, kad atsakovai nenurodė teismui jokių priežasčių, kodėl savo pasiūlymą dėl taikos ieškovui jie pateikė tik 2014 m. rugsėjo 16 d., nors dar 2014 m. gegužės 29 d. posėdyje deklaravo savo norą taikiai susitarti. Minėtas, jokiomis svariomis priežastimis nepagrįstas elgesys negali būti vertinimas kaip sąžiningas naudojimasis atsakovams sutektomis procesinėmis teisėmis, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė dar kartą atidėti bylos nagrinėjimą, taip užkirsdamas kelią tolimesniam bylos vilkinimui. Papildomai pastebėtina, kad atsakovai, akcentuojantys savo siekį pasinaudoti profesionalia teisininkų pagalba ginčui išspręsti, apeliacinį skundą surašė ir teismui pateikė be advokato pagalbos.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis kasacinio teismo suformuotos praktikos. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl apeliacinis skundas pripažįstamas nepagrįstu ir netenkintinu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.