Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų J. Š., K. Š., J. Š., H. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. Š., K. Š., J. Š., H. Š. ieškinį (patikslintą) atsakovui S. J. dėl bendrosios nuosavybės teisės į vandens gręžinį pripažinimo, tretieji asmenys E. D., L. Č., D. Č., V. D., K. D. ir J. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai J. Š., K. Š., J. Š., H. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė: 1) pripažinti ieškovei J. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teises į 403/10000 dalis, ieškovui H. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teises į 160/10000 dalių, ieškovui J. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teises į 118/10000 dalių ir ieškovei K. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teises į 278/10000 dalis vandens gręžinio, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš atsakovo S. J. lygiomis dalimis ieškovų naudai jų turėtas bylinėjimosi ir būtinas proceso išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

25. Akcentuoja, kad gręžinio pajungimas per bendro naudojimo žemę prie namo ir jo naudojimas taip pat yra savavališkas ir neteistas, todėl visiškai neaišku kaip teismas nagrinėdamas bylą susiejo viena daiktą (gręžinį) su kitų (gyvenamuoju namu), taip akivaizdžiai pažeisdamas apeliantų kaip žemės sklypo bendrasavininkių teisėtus interesus ir tuo pačiu ribodamas jų nuosavybės teises atsakovo atžvilgiu, akivaizdžiai leisdamas atsakovui savivaliauti bei iškreipdamas jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtiną ir nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką.

26. Pabrėžia, jog gręžiniu buvo pagerintas, ne gyvenamasis namas, kuris tuo metu taip pat nepriklausė atsakovui, bet žemės sklypas, nes gręžinys buvo įrengtas žemės sklype ir jo pašalinti (perkelti) iš žemės sklypo nesunaikinus paties gręžinio neįmanoma, kas reiškia, kad apeliantai turėjo ir tebeturi teisę į žemės sklypo pagerinimus.

28. Pažymi, kad teismas per daug nukrypo nuo pačios ieškinio esmės ir akcentavo bei nagrinėjo gręžinio naudojimo galimybes, o ne nuosavybės pripažinimą, ko ieškinyje iš viso nebuvo prašoma nustatyti, taip išeidamas nesant tam teisinio pagrindo iš ieškinio ribų.

29. Atsakovas S. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo atmesti apeliantų prašymą prijungti papildomą dokumentą.

30. Nurodo, kad ginčo gręžinys yra bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tame pačiame žemės sklype yra dar vienas gręžinys, kurį be bendraturčių sutikimo įrengė ir savo vardu įregistravo H. Š. (vėliau perleido jį J. Š.), todėl jeigu ieškovai tikrai siektų pasinaudoti savo teisėmis pagal CK 4.77 straipsnį, manytina, kad prieš tai H. Š. nebandytų panaikinti ginčo gręžinį ir išregistruoti jį iš Gelmių registro, be to, ieškovai turi elgtis sąžiningai ir paisyti ne tik savo, bet ir kitų bendraturčių interesų.

33. Atkreipia dėmesį, jog ieškinys buvo pateiktas dėl nuosavybės teisės pripažinimo į 9,59 proc. gręžinio CK 4.77 straipsnio 2 d. pagrindu, t. y. ieškinio patenkinimo atveju J. Š. priklausytų 1,18 procento gręžinio, H. Š. - 1,6 procento gręžinio, K. Š. - 2,78 procento gręžinio, o J. Š. - 4,03 procento gręžinio, kas reiškia, jog praktinis nuosavybės įgyvendinimas pvz. į 1,18 procento gręžinio yra praktiškai neįmanomas, bet tai leidžia pvz. neleisti S. J. remontuoti, kažkaip tvarkyti gręžinį esant poreikiui, t. y. leidžia faktiškai apriboti jo nuosavybės teisių įgyvendinimą ne tik gręžinyje, bet, kas daug svarbiau, ir gyvenamajame name, kurio normaliam funkcionavimui ir reikalingas gręžinio vanduo.

34. Pažymi, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, įrengus gręžinį pats bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas nepadidėjo, jokių įrodymų dėl jo vertės padidėjimo byloje taip pat nėra.

35. Nurodo, kad žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė S. J. sutuoktinei J. J. ir gręžinys buvo įrengiamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis, po J. J. mirties S. J. turtą pavelėjo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį, gyvenamąjį namą, kitus statinius, be to, ieškovai (apeliantai) nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kad gręžinį S. J. įrenginėjo be savo sutuoktinės ir žemės savininkės J. J. dalyvavimo.

36. Akcentuoja, kad tam, jog įregistruoti gręžinį S. J. turėjo išardyti dalį jam nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo - verandą, nes ji pateko į tuo metu galiojusi 5 metrų apsaugine zoną apie gręžinį, tai nurodyta įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime civilinėje byloje. Nr.eI3-629-541/2022, o pagal CK 4.14 straipsnio l dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Pažymi, kad įregistruotas (įteisintas) gręžinys buvo 2020 metais, o gyvenamasis namas jau priklausė S. J. ir buvo paveldėtas po sutuoktinės J. J. mirties.

38. Paaiškina, kad priėmęs paikimą atsakovas buvo įpareigotas prisiimti atsakomybę ir už žmonos J. J. nebaigtus darbus – tame tarpe ir už neregistruotą gręžinį, todėl J. S. padėjo tai padaryti. Pažymi, kad vandens gręžinys skirtas namą aprūpinti vandeniu, o esant daug bendraturčių objektą sunkiau valdyti ir juo disponuoti dėl bendrasavininkų nesutarimų, nes kiti bendraturčiai gali riboti teises į valdomus objektus, be to, jeigu gręžinys turėtų kelis bendraturčius, tai faktiškai juo nebūtų įmanoma naudotis, nes bet koks veiksmas keltų konfliktus, kurie galimai taptų naujomis bylomis teismuose.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

41. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

42. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

43. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

44. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl bendrosios nuosavybės teisės į vandens gręžinį pripažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų.

45. Ieškovai H. Š., J. Š., J. Š., K. Š. apeliaciniu skundu prašo prijungti prie bylos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m gegužės 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-354-855/2016 patvirtiną naudojimosi planą, iš kurio matyti, kad gręžinys nebuvo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės objektas ir jis atsakovo faktiškai buvo nuslėptas nuo apeliantų.

46. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Pažymėtina, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus.

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų pateikti nauji įrodymai iš esmės nelemia naujų aplinkybių įrodinėjimo ar naujo atsikirtimo (reikalavimo) suformulavimo apeliaciniame procese, o tik papildomai įrodo jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatytas aplinkybes. Šiuo atveju, ieškovai nenurodė jokių papildomų objektyvių priežasčių, kodėl teikiamas įrodymas nebuvo pateiktas bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ir kodėl turėtų būti priimamas ir vertinamas apeliacinės instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo taikyti išimtį bei priimti rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

48. Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), bendra nuosavybės teise skirtingomis dalimis priklauso ieškovams, atsakovui bei tretiesiems asmenims V. D., K. D., D. Č., L. Č., E. D., J. S.. Žemės sklype yra gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, asmeninės nuosavybės teise priklausantys S. J. ir ūkio pastatai, priklausantys ieškovams J. Š., H. Š..

49. Nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-354-855/2016 nustatyta naudojimosi tvarka žemės sklypu pagal ieškovų pasiūlymus parengtą matininko A. M. žemės sklypo planą. H. Š. asmeninėn nuosavybėn buvo priteisti lauko virtuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo rūsys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). J. J. (2016 m. mirusiai atsakovo žmonai) asmeninėn nuosavybėn buvo priteistas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir du ūkiniai pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)). Kiemo inžinerinis statinys - šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paliktas bendra daline nuosavybe H. Š. ir J. J..

50. Taip pat nustatyta, kad atsakovas nuolat gyvena ir veda ūkį (duomenys neskelbtini), gyvena nuosavybės teise jam priklausančiame name, kurį pagal įstatymą paveldėjo po sutuoktinės J. J. mirties. Atsakovas kartu su ieškovais naudojasi 0,04 ha žemės plotu, iš kurio dalis yra aplink atsakovui priklausantį namą, tai pat šuliniu, kurio po 1/6 dalis atitenka ieškovams J. Š. ir H. Š., o 2/3 - atsakovui.

51. Byloje ginčas kilo dėl bendrosios nuosavybės teisės į vandens gręžinį pripažinimo, nes ieškovai prašė pripažinti jiems bendrosios dalinės nuosavybės į dalį gręžinio, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o būtent: ieškovei J. Š. į 403/10000 dalis, ieškovui H. Š. į 160/10000 dalių, ieškovui J. Š. į 118/10000 dalių, ieškovei K. Š. į 278/10000 dalis. Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį atmetė, nurodydamas, jog gręžinys buvo įrengtas asmeniškai atsakovo ir jo šeimos interesų tenkinimui jų pačių lėšomis dar iki ieškovų, kaip naujų bendrasavininkų atsiradimo dienos. Ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

Dėl ginčo esmės.

52. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Vadinasi, bendrosios dalinės, skirtingai nei asmeninės, nuosavybės teisės atveju bendraturčiai nuosavybės teisės turinį sudarančias teises gali įgyvendinti (nuosavybės teisės objektą valdyti, naudoti bei juo disponuoti) tik suderinę valią, t. y. nuosavybės teisės įgyvendinimas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju yra apribotas, kadangi turi būti paisoma visų bendraturčių nuožiūros dėl nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-403/2021).

53. Žemės sklypo, kaip nekilnojamojo daikto, naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Aptarta CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2009; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

54. Teismas, nagrinėdamas bendraturčių ginčą, kai nesusitariama dėl bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, turi patikrinti priežastis, kodėl jie nesutaria, kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą, kurio interesai labiau atitinka interesų pusiausvyrą ir todėl turėtų būti ginami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-819/2003; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2004). Kasacinio teismo praktikoje nustatyta, kad sprendžiant ginčus dėl bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo, jų interesai turi būti įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasveriant, ar vieno bendraturčio interesų prioriteto pripažinimas ir jo reikalavimų tenkinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo ar net netekimo. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos.

55. CK 4.77 straipsnis numato, jog jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos (1 dalis). Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims (2 dalis).

56. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, jog teismas privalėjo taikydamas CK 4.77 straipsnio 2 dalį pripažinti apeliantų nuosavybės teises į gręžinį. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais nesutinka.

57. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo gręžinys buvo įrengtas prie atsakovo ir jo mirusios žmonos gyvenamojo namo iki ieškovams tampant bendrasavininkais, ir įregistruotas tik po teismo sprendimo dėl naudojimosi žeme tvarkos pripažinimo, nes įrengimo metu nebuvo nustatytos asmeninės bendrasavininkų žemės dalių nuosavybės dalys esama apimtimi, kaip ir bendro naudojimosi žemės dalys. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tai įrodo, kad gręžinys buvo įrengtas asmeniškai atsakovo ir jo šeimos interesų tenkinimui jų pačių lėšomis dar iki ieškovų, kaip naujų bendrasavininkų atsiradimo dienos, dėl ko ieškovų sutikimo nereikėjo.

58. Taip pat pabrėžtina, jog iki tol, kol ieškovai tapo žemės sklypo bendrasavininkais, įrengtas gręžinys, jo įrengimas ir naudojimasis nesukėlė kitų asmenų teisių ir interesų pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškinį ieškovai pareiškė dėl nuosavybės teisės pripažinimo į 9,59 proc. gręžinio CK 4.77 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas įrengus gręžinį padidėjo, nėra įrodymų ir dėl jo vertės padidėjimo. Pažymėtina ir tai, jog apeliantai nepasiūlė ir racionalaus varianto dėl gręžinio eksploatavimo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, neaišku, kokiu būdu apeliantai, jiems pripažinus norimą dalį į gręžinį, juo naudotųsi taip, kad nebūtų pažeisti bendrosios nuosavybės valdymo principai – valdyti ją bendru sutarimu, apeliantai nenurodė ir jokių argumentų, kodėl aptariamas gręžinys jiems tapo reikalingas, kai, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, visomis priemonėmis siekė jį išvis panaikinti. Be kita ko, buvo nustatyta, jog tame pačiame žemės sklype yra dar vienas gręžinys, kurį be bendraturčių sutikimo įrengė ir savo vardu įregistravo H. Š. (vėliau perleido jį J. Š.), o tai, teisėjų kolegijos nuomone, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog ieškovams vandens būtinumas šioje byloje nėra prioritetas, priešingai nei atsakovui, nes ieškovai turi savo neribotą prieigą prie šulinio. Akcentuotina, kad nustačius ieškovams jų prašomą dalį į gręžinį, tik 9,59 proc., tai užprogramuotų šalių ginčus ateityje ir neišspręstų teisingo naudojimosi gręžiniu, būtų pažeistos atsakovo teisės. Atsižvelgiant į tai, ieškovų argumentai dėl nuosavybės teisės į gręžinį pripažinimo CK 4.77 straipsnio 2 dalies pagrindu atmetami.

59. Apeliantai teigia, jog atsakovas gręžinį įrengė net nebūdamas nei žemės sklypo, nei kitų statinių bendrasavininkiu ir neturėdamas nei vieno bendrasavininko leidimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

60. Pažymėtina, jog bylos duomenimis nustatyta, kad aptariamas žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė S. J. sutuoktinei J. J., o gręžinys buvo įrengiamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis. Po J. J. mirties atsakovas S. J. turtą pavelėjo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį, gyvenamąjį namą, kitus statinius. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovai (apeliantai) nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad gręžinį S. J. įrenginėjo be savo sutuoktinės ir žemės savininkės J. J. dalyvavimo, nepateikė įrodymų ir dėl to, jog nebuvo gauti nei vieno bendrasavininko leidimai. Priešingai, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo gauti visų kitų bendrasavininkų (išskyrus ieškovus (apeliantus)) kai gręžinys buvo registruojamas raštiški sutikimai, o ir be to, nei 1999 metais, nei 2010 metais H. Š., K. Š. ir J. Š. nebuvo žemės sklypo bendraturčiais, o žemės sklype nebuvo nustatyta naudojimosi tvarka, dėl ko minėtų asmenų sutikimų nereikėjo. Akcentuotina, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad tuo metu buvę žemės sklypo bendraturčiai nedavė sutikimo gręžinio įrengimui ar būtų reiškę kažkokias pretenzijas dėl gręžinio įrengimo, apeliantė J. Š., kuri buvo žemės sklypo bendrasavininke ir kuriai priklausė 11700/187000 dalys žemės sklypo, nei 1999, nei 2010 metais taip pat nereiškė jokių prieštaravimų ir/arba pretenzijų dėl ginčo gręžinio, nepateikė ir įrodymų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog sutikimas nebuvo duotas. Remiantis tuo, darytina išvada, kad apeliantai savo teiginių neįrodė (CPK 185 straipsnis).

61. Kaip nepagrįsti vertintini ir apeliantų argumentai, kad atsakovas šiai dienai negalėtų būtų teisėtas gręžinio savininkas, kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas paveldėjo nors dalį gręžinio, priklausiusio jo mirusiai sutuoktinei. Iš paveldėjimo teisės liudijimų (2017 m. sausio 31 d. ir 2022 m. kovo 8 d.) matyti, kad po sutuoktinės J. J. mirties atsakovas S. J. priėmė palikimą, kas reiškia, jog gyvenamasis namas, prie kurio priskiriamas gręžinys, priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Be to, iš NTR išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ginčo šulinys yra žemės sklype, kurio 7797/17000 dalys (t. y. 45,86 proc.), gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3 ūkio pastatai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 2/3 dalys šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso atsakovui S. J..

62. Paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma. CK 5.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 straipsnis). Pažymėtina, kad įstatyme neįtvirtinta išsamaus paveldimų teisių sąrašo ir absoliutaus palikėjo subjektinių teisių paveldėjimo principo, todėl sprendžiant dėl konkrečios teisės paveldėjimo reikia vertinti teisinių santykių, iš kurių teisė yra kilusi, reglamentavimo ypatumus.

63. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo gręžinys yra įrengtas prie gyvenamojo namo, priklausančio asmeninės nuosavybės teise S. J. ir skirtas tiekti vandenį, t. y. tarnauti pagrindiniam daiktui – gyvenamajam namui, jis yra funkciniu ryšiu susijęs su juo, o ne su žemės sklypu, priešingai nei teigia apeliantai (CK 4.19 straipsnio 1 dalis).

64. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008). Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvada, kad nustačius, jog gręžinį bendroje dalinėje nuosavybėje sieja funkcinis ryšys ne su žemės sklypu, o su namu, kuriam gręžinys, kaip vandens tiekimo namui priemonė ir yra skirtas, darytina išvada, kad ginčo gręžinys asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui.

65. Nustačius, kad ginčo gręžinys yra atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo priklausinys, kaip nepagrįsti atmetami ir apeliantų argumentai, kad įrengus gręžinį buvo pagerintas ne gyvenamasis namas, o žemės sklypas, dėl ko apeliantai turi teisę į žemės sklypo pagerinimus. Kaip jau buvo minėta, vandens gręžinys, ieškovams (apeliantams) tampant bendrasavininkais, nebuvo naujai sukurtas, kaip bendro turto, kuriuo jie naudojasi padidinimas CK 4.77 straipsnio prasme. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad gręžinį galima atidalinti nuo bendro naudojimosi žeme tvarkos nustatant naują naudojimosi žeme tvarką, kai pakanka nustatyti net minimalų keleto kvadratinių metrų plotą, kuriuo naudosis aplink gręžinį išimtinai atsakovas, o šiuo metu Vilniaus regiono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-84-341/2023, kuri yra sustabdyta iki kol bus išspręsta byla dėl nuosavybės teisių į gręžinį pripažinimo, dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo, kurioje prašoma žemės sklypo dalį, kurioje yra gyvenamasis namas ir šalia jo esantis gręžinys, priskirti asmeniniam S. J. naudojimui.

66. Kasacinio teismo praktikoje nustatyta, kad sprendžiant ginčus dėl bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo, jų interesai turi būti įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasveriant, ar vieno bendraturčio interesų prioriteto pripažinimas ir jo reikalavimų tenkinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo ar net netekimo. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos.

67. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantai, būdami žemės sklypo bendraturčiais, žinodami apie įrengtą gręžinį ir patys tai patvirtinę, iš pradžių nepavykus ginčo gręžinio pašalinti, siekia nustatyti turto dalį gręžinyje vien dėl to, kad nebuvo davę gręžinio įregistravimo procedūros metu leidimo tokiam gręžiniui registruoti. Be to, apeliantai turi įsirengę savo gręžinį, kuriuo naudojasi, o bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie apeliantų realų poreikį į 9.59 proc. atsakovui priklausančio gręžinio, kas patvirtina, jog vanduo iš ginčo gręžinio jiems nėra reikalingas. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog ieškovų pareikštas ieškinys prieštarauja gerai moralei ir yra nesąžiningas (CK 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties.

68. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

69. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

70. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

71. Pažymėtina, jog netenkinus apeliacinio skundo apeliantų (ieškovų) H. Š., J. Š., J. Š., K. Š. patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

72. Atsakovas S. J. taip pat prašo priteisti jam iš ieškovų 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pridėjo tai pagrindžiančius įrodymus. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos vertintinos kaip protingo dydžio, todėl priteistinos iš ieškovų (apeliantų) lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

apeliantų (ieškovų) H. Š., J. Š., J. Š., K. Š. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovo S. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš ieškovų H. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), J. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), K. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), J. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.