- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-14
- Bylos Nr.
- 1A-110-888/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41557-2022-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Indrė Averkienė, Laima Šeputienė
- Nuteistasis
- D. Š.
- Advokatai
- Oksana Leontjeva
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Indrės Averkienės, Daivos Jankauskienės, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. gynėjos advokatės Oksanos Leontjevos apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, baigiant programą per 6 (šešis) mėnesius, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš D. Š. priteista 964,31 Eur (devyni šimtai šešiasdešimt keturi eurai 31 ct) A. K. bylinėjimosi (nukentėjusiosios atstovavimo) išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. Š. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2022 m. spalio 31 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia, spyrė prie komodos priklaupusiai sugyventinei A. K. į koją, tokiu būdu nukentėjusiajai padarydamas poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) nuteistojo gynėja prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį.
1.1. Skunde nurodoma, kad iki įvykio D. Š. ir A. K. santykiai buvo konfliktiški, tarp jų nuo 2022 metų kovo mėnesio vyko ginčas civilinio proceso tvarka dėl dviejų nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Pasak apeliantės, D. Š. kreipėsi į teismą prašydamas, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, dėl ko nukentėjusioji, sužinojusi apie civilinį procesą, jam grasino ir inicijavo nepagrįstą baudžiamąjį procesą.
1.2. Skundo autorės įsitikinimu, baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta patikimų ir objektyvių duomenų, kurie leistų neginčijamai konstatuoti, kad nukentėjusiosios dešiniojoje šlaunyje nustatyta poodinė kraujosruva atsirado būtent dėl D. Š. neteisėtų veiksmų. Apeliantės teigimu, priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusiosios parodymai negali būti patikimi, nes jie nebuvo nuoseklūs. Skundo autorė, lygindama nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus teigia, kad vienų apklausų metu nukentėjusioji nurodė, jog D. Š. jai įspyrė į dešinės pusės blauzdą, tuo tarpu kitų apklausų metu teigė, kad spyris buvo į šlaunį. Taip pat nukentėjusioji vienur teigė, kad D. Š. po spyrio atsitraukė ir keikė ją necenzūriniais žodžiais, ji ieškojo telefono, tačiau nerado, tuo tarpu kitų apklausų metu teigė, kad D. Š. iš karto po spyrio pasišalino, o ji norėjo tuoj pat skambinti į policiją, tačiau per langą pamatė, kad link baseino bėga D. Š. ir nori išmesti jos telefoną. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad į policiją iš karto nesikreipė, nes nesuprato kas įvyko bei buvo įbauginta savo vyro, tačiau visgi tą pačią dieną apie galimai patirtą smurtą telefonu pranešė savo sūnui E. Š.. Taip pat iš liudytojos K. A. parodymų matyti, kad nukentėjusioji ne tik neprašė pagalbos, tačiau būdama įvykio vietoje susisiekė su E. Š. ir neleido kviesti policijos ir apie įvykį pranešė praėjus parai laiko, dėl ko laiku nebuvo užfiksuotos sužalojimo atsiradimo aplinkybės.
1.3. Nuteistojo gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto papildomoje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotos aplinkybės, kad nukentėjusiajai sužalojimas galėjo būti padarytas ne tik kieto buko daikto, turinčio ribotą paviršių, poveikiu, tačiau ir pačiai A. K. atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Apeliantės manymu, liko nepaneigta aplinkybė, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti ir pati. Be to, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad pirmojo namo aukšto miegamajame kambaryje stovi komoda, tačiau atliekant įvykio vietos apžiūrą nebuvo imtasi veiksmų išsiaiškinti, ar įvykio vietoje yra ir kitų objektų, į kuriuos vertinant jų aukštį ir išsidėstymą nukentėjusiosios sužalojimo lokacijos kontekste, galėjo atsitrenkti nukentėjusioji ir dėl to susižaloti pati. Skunde pažymima, kad nukentėjusiosios sužalojimo vieta – dešinės šlaunies išorinis paviršius sustiprina apeliantės įsitikinimą, kad A. K. galėjo susižaloti pati būdama namuose. Pasak skundo autorės, pirmosios instancijos teismas dėl šių priežasčių nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir tai sąlygojo esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
1.4. Anot apeliantės, nukentėjusiosios siekį įtikinti tuo, kad ją sužalojo D. Š. patvirtina ir jos parodymai, kuriose ji neigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę, iš pradžių teigdama, kad per bendro gyvenimo laikotarpį D. Š. jos atžvilgiu nėra naudojęs smurto, tačiau vėliau pakeisdama savo parodymus ir nurodydama, kad D. Š. jai buvo sudavęs per veidą, tačiau dėl to skausmo ji nejuto, taip pat teisiamojo posėdžio metu nurodant daugiau naujų aplinkybių, apie tai kad D. Š. nukentėjusiosios atžvilgiu buvo naudojęs ir seksualinį smurtą, o į policiją ji nesikreipė dėl to, kad buvo įspausta į kampą ir vos ne smaugiama, taip pat nurodydama, kad ginamasis jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą ir vasario mėnesį – trenkė ją į betono maišyklę, tačiau tokių nukentėjusiosios parodymu, pasak apeliantės, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Nuteistojo gynėjos įsitikinimu, tokie nukentėjusiosios tendencingi parodymai turėjo įtakos formuojant pirmosios instancijos teismo vidinį įsitikinimą, jog D. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nors pats apylinkės teismas pastebėjo, kad nukentėjusiosios parodymai yra gan nekonkretūs ir lakoniški. Įvertinus tai, apeliantė teigia, kad šiuo atveju visos abejonės ir prieštaravimai turėtų būti aiškinami nuteistojo asmens naudai.
3. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėja ir nuteistasis palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti, tuo tarpu prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. Š. gynėjos advokatės Oksanos Leontjevos apeliacinis skundas atmetamas.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.
5. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde ginčija D. Š. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, bei nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, taigi apylinkės teismo procesinis sprendimas yra ginčijamas plačiausiu aspektu.
6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nesutikdama su apeliantės pozicija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais bei tinkamai jais vadovavosi motyvuodamas savo sprendimą D. Š. pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Dėl įrodymų vertinimo
7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų padarymas byloje yra išimtinai teismo, priimančio galutinį procesinį sprendimą byloje, kompetencija. Įrodymų vertinimo metu teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais ir priimti sprendimą, ar surinktais įrodymais galima grįsti teismo išvadas. Įrodymų vertinimo metu turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai bei jų visuma, sujungiant juos į loginę visumą, tuo tarpu proceso dalyvių pateiktų versijų ir pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra išdėstęs atvejus, kas laikytina esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, t. y. kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-193-648/2022, 2K-187-976/2023).
9. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021, 2K-150-489/2022).
10. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad D. Š. savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką neigė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Nuteistasis tvirtino, kad įvykio metu nukentėjusiajai nespyrė į koją bei tarp jų nebuvo jokio konflikto dėl mobiliojo ryšio telefono (1 t., b. l. 116, 2 t., b. l. 104–107). Apeliantė savo poziciją iš esmės argumentavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios duotais parodymais, nes jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tuo tarpu byloje taip ir linko nepaneigta versija, kad A. K. susižalojo pati. Nors apeliantė ginčydama nuteistojo kaltę nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau apygardos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. Š. atliktuose veiksmuose buvo nustatyti visi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.
11. Visų pirma, nesutinkant su skundo motyvu, kad kaltinimas D. Š. buvo grindžiamas nenuosekliais ir nepatikimais nukentėjusiosios parodymais, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino A. K. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bei pagrįstai sprendė, kad priešingai nei teigia nuteistojo gynėja, jie yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Kaip matyti, nukentėjusioji jau nuo pat pareiškimo pateikimo tvirtino, kad 2022 m. spalio 31 d. jos sugyventinis D. Š. namuose žodinio konflikto metu tyčia vieną kartą jai spyrė koja į dešinę blauzdą ir tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą (1 t., b. l. 9). Tyrimo metu po pareiškimo pateikimo, nukentėjusioji buvo apklausta dar keturis kartus – 2022 m. lapkričio 1 d., 2022 m. lapkričio 14 d., 2022 m. gruodžio 12 d., 2023 m. sausio 2 d. ir visų šių apklausų metu nurodė analogiškas įvykio aplinkybes teigdama, kad vakare, apie 18.00 val., vykstant žodiniam konfliktui tarp jos ir sugyventinio D. Š., jai kraunantis daiktus prie komodos, pribėgęs nuteistasis jai vieną kartą spyrė į dešinės kojos blauzdą, tuomet keikė ją necenzūriniais žodžiais ir paėmęs jos mobiliojo ryšio telefoną ketino išmesti į lauke esantį baseiną, tačiau to nepadarė. Apie patirtą smurtą po įvykio ji mobiliojo ryšio telefonu pranešė savo sūnui E. Š., įvykio dieną į policiją nesikreipė, nes pasimetė ir išsigando savo sugyventinio (1 t., b. l. 33–34, 38–39, 43). Apklausiama teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji iš esmės nurodė analogiškas esmines įvykio aplinkybes, teigdama, kad 2022 m. spalio 31 d., apie 17.00 val. – 18.00 val., jos sugyventinis konflikto metu atbėgęs spyrė jai į dešinės kojos šlaunį ir pabėgo. Nukentėjusioji išsigando ir norėjo skambinti policijai, tačiau pamatė, kad jos mobiliojo ryšio telefoną paėmė D. Š., kuris telefoną ketino išmesti lauko tvenkinyje, tačiau po ginčo telefoną atidavė. Tuomet nukentėjusioji, jausdama grėsmę, tą pačią dieną išvyko į (duomenys neskelbtini) pas sūnų, į policijos pareigūnus įvykio dieną nesikreipė, nes buvo išvargusi nuo konflikto, norėjo kuo greičiau pabėgti (2 t., b. l. 53–56). Nors nuteistojo gynėja teisingai pažymėjo, kad nukentėjusioji iš tiesų apklausų metu įvardino skirtingą kojos vietą, į kurią jai įspyrė sugyventinis, tačiau viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad D. Š. jai spyrė būtent į dešinę koją, be to, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, kiti byloje esantys įrodymai – nuotraukos (1 t., b. l. 64–67) bei specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 80, 85) patvirtina tiek sužalojimo egzistavimo faktą, tiek jo lokaciją.
12. Nepritartina ir apeliacinio skundo argumentui, kad apklausiama nukentėjusioji skirtingai nurodė po spyrio nuteistojo atliktus veiksmus. Šiuo atveju tai, ar nuteistasis įspyręs nukentėjusiajai dar keikė ją necenzūriniais žodžiais, ar iš karto pabėgo, neturi esminės reikšmės nustatant jo kaltę. Be kita ko, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme, nukentėjusioji nuosekliai aiškino, kad po spyrio D. Š. paėmė jos mobiliojo ryšio telefoną ir ketino jį įmesti į lauke esantį tvenkinį, tačiau to nepadarė. Nors A. K., praėjus nemažam laiko tarpui po įvykio ir apklausų ikiteisminio tyrimo metu bei apklausos pirmosios instancijos teisme tam tikras ne esmines įvykio aplinkybes įvardino kiek skirtingai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo abejoti visų jos parodymų objektyvumu. Apeliantė skunde taip pat akcentuoja, kad nukentėjusioji į policiją kreipėsi ne iš karto po įvykio, dėl ko laiku nebuvo užfiksuotos sužalojimo atsiradimo aplinkybės, tačiau iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog A. K. į policijos pareigūnus kreipėsi sekančią dieną po įvykio, t. y. 2022 m. lapkričio 1 d. Nukentėjusioji nurodė tokio savo sprendimo priežastis – po patirto fizinio smurto buvo išsigandusi ir pasimetusi, norėjo kuo greičiau pasišalinti iš nuteistojo namų, vėlai vakare su vaikais vyko į (duomenys neskelbtini) gyvenančio sūnaus namus, be to, apklausiama pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji nurodė ir tai, kad dvejojo dėl kreipimosi į policijos pareigūnus nenorėdama pakenkti savo sugyventinio darbiniams santykiams, nes pastarasis yra statutinis valstybės tarnautojas (2 t., b. l. 55–56). Šiuo atveju sužalojimo padarymo laiko nustatymui jokios įtakos neturėjo tai, kad nukentėjusioji į teisėsaugos institucijas kreipėsi praėjus vienai parai po įvykio, nes specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), atliktoje 2022 m. lapkričio 3 d., konstatuota, jog sužalojimas nukentėjusiajai padarytas 1 – 3 parų laikotarpyje iki apžiūros. Taigi, akivaizdu, kad A. K. galėjo patirti sužalojimą būtent kaltinime nurodytu laiku – 2022 m. spalio 31 d.
13. Apeliaciniame skunde, ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas nurodoma ir tai, kad liko nepaneigta aplinkybė, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti ir pati, ką anot skundo autorės, patvirtina papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Visgi, apeliacinės instancijos teismas atmesdamas ir šį skundo argumentą atkreipia dėmesį, kad nors specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309-699/2018). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) A. K. buvo nustatytas sužalojimas – poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, padaryta kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu 1 – 3 parų laikotarpyje iki apžiūros, bei įvertintas jos sveikatos sutrikdymo mastas – nežymus sveikatos sutrikdymas, o papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ji galėjo būti sužalota tiek nuteistajam inkriminuotame kaltiname nurodytomis aplinkybėmis, tiek pati atsitrenkdama į kietą, buką, ribotą paviršių. Kaip jau minėta, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tolimesnį teisinės situacijos vertinimą, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, pateikia būtent teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė, siekdama paneigti apylinkės teismo padarytas išvadas, skunde nepagrįstai išskyrė papildomoje specialisto išvadoje tai, kad nuketėjusioji nustatytus sužalojimus galėjo pasidaryti ir pati, nes tokiu būdu yra nepagrįstai atsiribojama nuo byloje surinktų įrodymų visumos.
14. Vertindamas byloje esančius įrodymus bei paneigdamas nuteistojo pateiktas versijas, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti ir pati užkliuvusi už kokio nors daikto buityje arba karate užsiėmimuose, apylinkės teismas vadovavosi ne tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau ir liudytojų E. Š., kuris patvirtino, kad mama A. K. įvykio dieną telefonu jam pranešė, kad D. Š. jos atžvilgiu smurtavo, matė ant mamos kojos buvusius sužalojimus – mėlynę ant šlaunies (1 t., b. l. 55, 2 t., b. l. 85–86), K. A., kuri paaiškino, kad matė sužalojimus ant A. K., juos užfiksavo nufotografuodama įvykio naktį (1 t., b. l. 61, 2 t., b. l. 87), D. Š., kuris nurodė, kad įvykio naktį matė savo mamą A. K., kuri verkė, skundėsi kojos skausmu, teigė, kad D. Š. jai spyrė į koją (1 t., b. l. 69, 2 t., b. l. 88–89), parodymais. Taip pat atsižvelgė į įvykio dieną vykusį susirašinėjimą tarp A. K. ir E. Š., kuriame užfiksuota, kad nukentėjusioji sūnui rašo, jog tarp jos ir D. Š. vyksta konfliktas, nuteistasis jai klūpint įspyrė į koją, buvo atėmęs mobiliojo ryšio telefoną (1 t., b. l. 57–58). Be kita ko, baudžiamojoje byloje buvo pateikta ir dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ iškarpa apie kvalifikacinį kyokushin karate diržų gynimo egzaminą, pažymint, kad (duomenys neskelbtini) A. K. išlaikė (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 81), šią aplinkybe siekiant įrodyti, kad nukentėjusiajai mėlynė ant kojos galėjo atsirasti praktikuojant kovų menų sportą, tačiau ši versija buvo paneigta nukentėjusiosios parodymais, jog ji buvo nutraukusi šių užsiėmimų lankymą (2 t., b. l. 84), be to, byloje buvo pateikta (duomenys neskelbtini) sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ pažyma, kurioje nurodyta, kad A. K. nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 1 d. nedalyvavo šio sporto klubo veiklose (2 t., b. l. 99). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie bei kiti byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai neabejotinai paneigia apeliantės argumentą, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, ir priešingai – tik patvirtina, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo sužalota D. Š., spiriant jai į dešinę šlaunį.
15. Apeliantės įsitikinimu, skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo vidinį įsitikinimą dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką formavo ir nukentėjusiosios tendencingi parodymai, neigiamai apibūdinantys D. Š.. Iš tiesų matyti, kad baudžiamojo proceso metu apklausiama A. K. nurodydavo tam tikras naujas aplinkybes apie jos galimai ankščiau patirto fizinio kontakto su sugyventiniu aplinkybes (nukentėjusioji teigė, kad nuteistais praeityje yra jai delnu trenkęs į veidą, buvo sužalojęs nugarą, naudojo seksualinį smurtą), tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas vertino įrodymus, susijusius išskirtinai tik su 2022 m. spalio 31 d. įvykiu, neanalizuodamas šių nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių dėl ankstesnio galimai patirto fizinio smurto, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį turėjo išankstinį neigiamą nusistatymą D. Š. atžvilgiu.
16. Analizuojamu atveju akivaizdu, kad dar iki aptariamo įvykio, kaip nurodė apeliantė savo skunde, santykiai tarp D. Š. ir A. K. buvo įtempti ir konfliktiški, ką patvirtina ir prieš įvykį 2022 m. kovo mėnesį pradėtas civilinis procesas dėl nuteistojo ir nukentėjusiosios bendrų vaikų – K. Š. ir U. Š. gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo (1 t., b. l. 96–102, 2 t., b. l. 33–46), kurį iniciavo pats nuteistasis. Tokiu atveju smurto artimoje aplinkoje aplinkybės bei proceso dalyvių duodami paaiškinimai turi būti vertinami itin atidžiai ir nuodugniai. Visgi, nagrinėjamu atveju konfliktiški nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai dar iki įvykio savaime nepaneigia fakto, kad D. Š. panaudodamas fizinį smurtą sužalojo A. K. padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nesutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu pateikia kitokią įrodymų vertinimo interpretaciją, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino netinkamai ir nepagrįstai juos pripažino įrodymais.
17. Apibendrinant visa tai kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus nepadarydamas jų vertinimo taisyklių pažeidimų ir pateikė išsamius bei pagrįstus motyvus pripažindamas D. Š. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis teisinėmis išvadomis, todėl nuteistojo D. Š. gynėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl nuteistajam D. Š. paskirtos bausmės
18. Nuteistojo D. Š. gynėja skunde prašo priimti procesinį sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui. Remiantis teismų praktika, tai reiškia, kad tokiu būdu apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).
19. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistajam už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.
20. Teismas, D. Š. parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną baigtą tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Apylinkės teismas nenustatė nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taip pat buvo įvertinta ir tai, kad D. Š. praeityje neteistas (1 t., b. l. 105), vienerių metų laikotarpiu buvo vieną kartą baustas už nešiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 415 straipsnio 1 dalyje, paskirtą baudą sumokėjęs (1 t., b. l. 107), nuteistasis nevedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą vieną iš švelnesnių su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, nustatydamas mažesnį nei vidurkis, bausmės terminą. D. Š. kartu su bausme buvo paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, vertinant tai, kad fizinį smurtą jis panaudojo savo tuometinės sugyventinės atžvilgiu (BK 72² straipsnis). Kadangi nuteistasis nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, byloje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl D. Š. nebuvo taikytos ir BK 64¹ straipsnio nuostatos.
21. Apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pateikta papildoma medžiaga – nuteistojo D. Š. charakteristika iš darbovietės (2 t., b. l. 153), iš kurios matyti, kad nuteistasis apibūdinamas teigiamai, kaip tinkamai savo darbines pareigas einantis, darbštus, drausmingas, pareigingas, asmuo. Taip pat buvo pateiktos ir dvi padėkos – 2014 m. gegužės 9 d. (duomenys neskelbtini) viršininko padėka už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą bei 2011 m. birželio 10 d. (duomenys neskelbtini) direktorės padėka už paramą organizuojant (duomenys neskelbtini) vykusią saugos dieną (2 t., b. l. 155–156). Analizuojant gynybos pateiktus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis pažymėtina, kad šiuo atveju jie gali būti vertinami tik bausmės skyrimo kontekste, nes nepatvirtina ir nepaneigia jokių su kaltinimu ar įrodymų vertinimu susijusių aplinkybių. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, nuteistajam įteiktos padėkos prieš dešimtmetį bei jo teigiama darbovietės charakteristika nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmės rūšį ar dydį. Kaip jau minėta, nuteistajam buvo skirta viena iš švelnesnių bausmės rūšių, bei nustatytas vidurkio nesiekiantis laisvės apribojimo bausmės terminas, todėl ją švelninti teisėjų kolegija nemato pagrindo.
22. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir skyrė antrą pagal švelnumą sankcijoje numatytą bausmės rūšį. Šiuo atveju nebuvo pažeistos bausmių skyrimą reglamentuojančios teisės normos, tuo tarpu paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį, protingumo bei proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41 straipsnio ir BK 54 straipsnio nuostatų pažeidimų, D. Š. nėra teisinio pagrindo keisti paskirtąją bausmę, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. Š. gynėjos advokatės Oksanos Leontjevos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.