Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tyrimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. N. (S. N.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), be pilietybės, (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus miesto savivaldybėje, nevedęs, nedirbantis, vidurinio išsilavinimo, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, teistas:

1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį – vienerių metų keturių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu nuo 22 iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; pradėti dirbti ar užsiregistruoti Darbo biržoje;

2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 19 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 20 parų arešto bausme (bausmę atlikęs),

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Byloje ištirtų įrodymų esmė

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo argumentai ir išvados

14. Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad kaltinamojo S. N. kaltė, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodyta. Tokią išvadą teismas daro sugretinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, juos palyginęs tarpusavyje ir susiejęs į vieningą visumą.

16. Visgi, nors kaltinamasis S. N. neneigė paėmęs telefoną, tačiau iš jo parodymų turinio matyti, jog jis savo veiksmų nevertina kaip vagystės, o rastą mobilaus ryšio telefoną vertina kaip radinį, kurį ketino grąžinti savininkui, tačiau to padaryti jam nepavyko, nes jo draugas skubėjo išvykti, o vėliau telefoną pametė. Taigi, kaltinamasis iš esmės neigia būtinąjį nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymį – tiesioginę tyčią pasisavinti svetimą turtą. Teismas tokius kaltinamojo parodymus vertina kritiškai, kaip siekį sušvelninti savo teisinę padėtį ar netgi išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir neatitinka paties kaltinamojo elgesio nusikalstamos veikos padarymo metu.

17. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog apie subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę, tyčios turinį, sprendžiama ne tik pagal paties kaltininko parodymus, bet ir pagal objektyviuosius požymius bei objektyvias bylos aplinkybes. Teismo vertinimu, kaltinamojo S. N. veiksmai atitinka visus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius (t. y. tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius). Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis S. N., radęs nukentėjusiajai priklausantį mobilaus ryšio telefoną, įsidėjo jį į kišenę ir iš tos vietos pasišalino, t. y. neteisėtai jį užvaldė, pasisavino, o tai reiškia – pagrobė svetimą turtą. Teismui nekyla abejonių tuo, jog kaltinamasis, paimdamas mobilaus ryšio telefoną, įsidėdamas jį į kišenę ir pasišalindamas iš įvykio vietos veikė tiesiogine tyčia. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis suprato, jog rastasis mobilaus ryšio telefonas yra neapdairiai paliktas (mobilaus ryšio telefonas, nukentėjusiosios teigimu, buvo labai geros būklės, nesudužęs, tinkamas naudoti; mobilaus ryšio telefonas jo radimo metu buvo veikiantis, į jį buvo bandoma prisiskambinti, vadinasi juo kažkas naudojasi; telefonas paliktas ant suoliuko, o ne pvz. išmestas į šalia esančią šiukšliadėžę, todėl akivaizdu, kad jį čia kažkas paliko dėl neapdairumo, o ne norėdamas juo atsikratyti ir pan.). Pasišalindamas iš vietos, kurioje rado mobilaus ryšio telefoną, kaltinamasis S. N. turėjo galimybę juo disponuoti kaip savu ir numatė, kad nukentėjusysis neteks savo turto ir to norėjo. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nors kaltinamasis neigė norėjęs pasisavinti nukentėjusiosios telefoną, tačiau apklausiamas teisme jis pats parodė, kad girdėjo, jog kažkas skambino į jo rastą telefoną, tačiau nekėlė, nes neva bijojo, nežinojo, kas skambina, todėl paprasčiausiai išjungė telefoną. Neva galvojo, kad grįš ir atiduos telefoną ar administratoriaus paieškos, bet to nepadarė. Telefoną paėmė tariamai tam, kad atiduotų jį žmogui, galvojo atvažiuos, ras žmogų, grąžins. Pažymėtina, kad ir iš nukentėjusiosios A. K. teisme duotų parodymų bei pateiktų įrodymų matyti, kad išties, ji skambino iš kito telefono į savo telefoną, tačiau prisiskambinti nepavyko, o vėliau jis buvo išjungtas (b. l. 144). Tokie kaltinamojo veiksmai, kaip neatsiliepimas į skambutį, jo išjungimas, rodo, jog jis veikė tiesiogine tyčia šį telefoną pasisavinti. Teismo vertinimu, kaltinamajam nebuvo jokių kliūčių suradus telefoną imtis kokių nors būdų grąžinti jį savininkui (pvz., nunešti jį į pastatą, prie kurio rado telefoną, rastą telefoną nuvežti policijos įstaigai, atsiliepti į skambučius ir išsiaiškinus, kas yra telefono savininkas, grąžinti jį savininkui, palikti telefoną ten, kur rado, kad grįžęs jo pasiimti žmogus jį rastų ir kt.), tuo tarpu jis pasielgė priešingai – pasiėmęs mobilaus ryšio telefoną skubiai išvažiavo, į skambučius neatsiliepė, galiausiai telefoną išjungė, t. y. elgėsi su svetimu turtu kaip su nuosavu. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje tais atvejais, kai asmuo užvaldo, pasisavina pamestą ar be priežiūros paliktą turtą, užuot jį atidavęs, kai nėra objektyvių aplinkybių, trukdančių imtis priemonių, kad rastas daiktas būtų sugrąžintas jo savininkui, tai paprastai vertinama kaip svetimo turto pagrobimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012), o ne radinio pasisavinimas.

19. Kaip jau buvo minėta, vagystė pagal BK 178 straipsnio 1 dalies dispoziciją – tai svetimo turto pagrobimas, kuris suprantamas kaip neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui nepriklausančio turto užvaldymas (pasisavinimas), atimantis iš jo savininko galimybę valdyti, naudotis, kitaip disponuoti jam priklausančiu turtu, tuo tarpu kaltininkas turi realią galimybę (atsiradusią jo veiksmų rezultate) tuo turtu disponuoti pagal savo nuožiūrą. Nagrinėjamoje byloje šios nusikalstamos veikos esmė atskleista: kaltinamasis S. N., radęs nukentėjusiajai priklausantį mobilaus ryšio telefoną su SIM kortele, neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė šį svetimą turtą, t. y. pasisavino. Kartu pažymėtina, kad nustačius pirmiau aptartas aplinkybes, nagrinėjamu atveju kaltinamojo veika neatitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 185 straipsnyje („Radinio pasisavinimas“), sudėties požymių.

20. Teismas pažymi, kad pagal teismų praktiką kvalifikuojant veikas pagal BK 178 straipsnį, būtina nustatyti pagrobto turto vertę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo – pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto atitikmens vidutinę rinkos kainą. Bendra taisyklė yra ta, kad turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo momentu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-147-511/2016). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji A. K. teismui nepateikė jokių įrodymų, t. y. dokumentų, iš kurių būtų matyti iš jos pagrobto mobilaus ryšio telefono įsigijimo kainą, tačiau pateikė patvirtinimą, kad kaltinime nurodytas telefonas jai buvo parduotas 2019 m. sausio 23 d. (b. l. 13-14, 146). Nesant įrodymų, pagrindžiančių nukentėjusiosios nurodomą telefono įsigijimo kainą, vadovaujantis pirmiau cituota teismų praktika, telefono vertė nustatytina pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Iš nukentėjusiosios A. K. teisiamojo posėdžio metu pateiktų duomenų apie mobiliojo ryšio telefono „IPhone XR“ (64 GB) vidutines rinkos kainas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d. (b. l. 139), taip pat iš internete pateikiamos informacijos (b. l. 147, 148) matyti, kad mobilaus ryšio telefono „Apple Iphone XR“ (64 GB) vidutinė rinkos kaina siekė nuo 567 Eur 2021 m. rugpjūčio 21 d. (b. l. 147) iki 526 Eur 2021 m. spalio 22 d. (b. l. 148). Šių artimų nusikalstamos veikos datai nurodomų sumų vidurkis siekia 545 Eur. Nukentėjusioji A. K. tiek skunde (b. l. 5), tiek teisiamojo posėdžio metu iš jos pagrobto telefono vertę įvertino 700 Eur, teigdama, kad 2019 metais apytiksliai už tiek įsigijo telefoną. Taigi, teismas sprendžia, kad veikos padarymo metu telefono vidutinė rinkos kaina siekė 545 Eur, todėl teismas tikslina kaltinimą ir nustato, kad iš nukentėjusiosios pagrobto telefono „IPhone XR“ su viduje esančia SIM kortele vertė nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 545 Eur. Teismas pažymi, kad pagrobto turto vertės patikslinimas šiuo atveju neturi įtakos kaltinamojo veikos kvalifikacijai.

21. Atitinkamai, pirmiau aptartų įrodymų visiškai pakanka išvadai, kad S. N. 2021 m. spalio 5 d., apie 11.00 val., būdamas prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuo suolo paėmė paliktą A. K. priklausantį 545 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „IPhone XR“ su viduje esančia SIM kortele, įsidėjo į striukės kišenę ir pasišalino, taip pagrobė nukentėjusiajai A. K. priklausantį 545 Eur vertės turtą.

22. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į tai, jog S. N. pagrobto turto vertė (545 Eur) viršija 5 MGL, bet neviršija 250 MGL dydžio (BK 190 straipsnio 1 dalis), taip pat, į tai, kad nenustatyta kaltinamojo veiką kvalifikuojančių požymių, darytina išvada, jog S. N. padaryta nusikalstama veika ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje.

IV. Dėl skirtinos bausmės

23. Teismas, skirdamas bausmę S. N., vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Pažymėtina, kad BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

24. Pirmiausia teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam S. N., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas nuosavybei, nusikalstama veika baigta, nukentėjusiajai telefonas negrąžintas, padaryta turtinė žala neatlyginta. Teismas nenustatė kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), t. y. į tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui ir jo nepanaikinus, todėl BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra laikomas recidyvistu. Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamąjį S. N. – yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus miesto savivaldybėje (b. l. 66), nedirbantis (b. l. 68), Užimtumo tarnyboje neregistruotas (b. l. 69), paties teigimu turintis neįgalumą, anksčiau teistas du kartus (b. l. 75-79), aptariamą nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, veikos padarymo metu buvo baustas administracine tvarka ir turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, be to, ir po veikos padarymo padarė administracinių nusižengimų, paskirtų baudų nemoka (b. l. 70-74). Duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre byloje valstybinis kaltintojas nesurinko. Teismo vertinimu, S. N. elgesys tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir po jos padarymo nebuvo nepriekaištingas, jis linkęs elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms elgesio ir moralės normoms, gana sistemingai daro tiek administracinius nusižengimus, tiek nusikalstamas veikas, išvadų dėl savo netinkamo elgesio iš ankstesnių nuobaudų ir teistumų jis nepadarė.

25. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas kaltinamąjį ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam S. N. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus ne griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, kurios dydis nustatytinas artimas vidurkiui. Teismo vertinimu, pagal S. N. asmenybę ir jo padarytą nusikaltimą apibūdinančias aplinkybes būtent tokia bausmė ir tik tokio dydžio optimaliai atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei jo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežta bei padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

26. Kaltinamasis S. N. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 5 d., 19.40 val. iki 2021 m. gruodžio 6 d., 13.15 val. (b. l. 49, 50). Vadovaujantis BK 66 straipsniu, kaltinamojo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas įskaitytinas į bausmę, vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai arešto parai.

27. Kaltinamajam S. N. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

V. Dėl pareikšto civilinio ieškinio

28. Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

29. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl 700 Eur turtinės žalos, kurią, jos teigimu, sudaro iš jos pagrobto mobilaus ryšio telefono „IPhone XR“ su viduje esančiam SIM kortele vertė (b. l. 17-18).

30. Ieškinys tenkinamas iš dalies.

31. Teismas, įvertinęs šio nuosprendžio 20 punkte nurodytus argumentus, faktą, kad ši veika padaryta 2021 m. spalio 5 d., susipažinęs su vidutinėmis minėto modelio telefono rinkos kainomis (b. l. 139, 147, 148) bei įvertinęs nukentėjusios parodymus, duotus tiek teisminio nagrinėjimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu apie iš jos pagrobto telefono vertę, atsižvelgdamas į tai, jog kaltinamasis S. N. sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu, sprendžia, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies ir iš kaltinamojo jai priteistina 545 Eur dydžio turtinė žala.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

S. N. (S. N.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 30 (trisdešimt) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio nuostatomis, į bausmės laiką įskaityti S. N. laikinajame sulaikyme išbūtą laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 5 d., 19.40 val. iki 2021 m. gruodžio 6 d., 13.15 val. (t. y. vieną dieną), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai, ir laikyti S. N. nubaustu galutine 29 (dvidešimt devynių) parų arešto bausme.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio S. N. sulaikymo pradžios.

Paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Priteisti iš S. N. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. K. 545 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

1. Arešto bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 50-57 straipsniai. Nuteistieji, kuriems paskirtas areštas, kai suėmimas nevykdomas, ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio (teismo baudžiamojo įsakymo) įsiteisėjimo privalo atvykti į pataisos įstaigą atlikti arešto bausmės. Pataisos įstaigas, kuriose arešto bausme nuteisti asmenys atlieka bausmę, nustato Kalėjimų departamento direktorius.

2. Pagal Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. birželio 30 d. direktoriaus įsakymo Nr. V-197 4 punktą nuteistieji, kuriems paskirtas areštas, kai vykdomas suėmimas arba kai juos pristato Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba kitos teisę konvojuoti nuteistuosius turinčios institucijos, atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietų įstaigose esantį laisvų vietų skaičių ir užtikrinant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnyje nustatytus izoliavimo reikalavimus, skiriami pilnamečiai vyrai – į Alytaus pataisos namus, Marijampolės pataisos namus, Kauno tardymo izoliatorių ir Šiaulių tardymo izoliatorių.

3. Nuteistasis, dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių negalintis nustatytu laiku atvykti į arešto bausmės atlikimo vietą privalo raštu arba elektroniniu paštu apie tai pranešti pataisos įstaigos, kurioje jis turėtų atlikti arešto bausmę, administracijai ir susiderinti su ja atvykimo atlikti bausmės datą. Nuteistajam per septynias dienas po nuosprendžio (teismo baudžiamojo įsakymo) įsiteisėjimo neatvykus atlikti arešto bausmės ir nepranešus pataisos įstaigos administracijai apie neatvykimo priežastis, bus paskelbta nuteistojo paieška.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.