Panevėžio apygardos teismo nutartis

2016-08-10 · Civilinė byla Nr. 2A-565-544/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2016-01-26Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-08-10Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-08-10
Bylos Nr.
2A-565-544/2016
Teisminio proceso Nr.
2-14-3-01251-2015-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė (pran.), Zina Mickevičiūtė, Laimutė Sankauskaitė
Ieškovas
VĮ „(duomenys neskelbtini)“
Atsakovas
J. G.
Kategorijos
  • 2.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-565-554/2016

Zita Gavėnienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01251-2015-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.4.; 3.3.1.18.

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 10 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės VĮ „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-33-266/2016 pagal ieškovės VĮ „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui J. G. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas VĮ „(duomenys neskelbtini)“ su ieškiniu atsakovui J. G. kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 11 792,97 Eur skolą. Nurodė, kad 1994 m. gegužės 2 d. Rokiškio rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo iš skolininko J. G. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ bei laiduotojo A. B. priteisė 12 415,61 Eur (42 868,62 Lt) skolos Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui. Vėliau šio banko reikalavimo teises perėmė ieškovė VĮ „(duomenys neskelbtini)“. Iš atsakovo J. G. darbo užmokesčio iki 2003 metų buvo išieškota tik 1999,59 Eur (6904,18 Lt) skolos. Kai atsakovas nebedirbo, antstolė vykdomąjį raštą grąžino ieškovui. 2008 metais ieškovė sužinojo apie laiduotojo A. B. mirtį bei tai, kad paveldėjimo byla užvesta nebuvo. Ieškovė 2013 m. vasario 12 d. pakartotinai pateikė vykdyti antstolei J. B. vykdomąjį raštą. Paaiškėjus, jog atsakovo individuali įmonė išregistruota, antstolė J. B. 2013 m. kovo 26 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą ir vykdomąjį raštą grąžino ieškovei. Tuomet ieškovė pateikė teismui prašymą pakeisti skolininką vykdymo procese, tačiau Panevėžio apygardos teismas atmetė prašymą. Ieškovė mano, kad yra pagrindas J. G. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ skolą priteisti ir iš įmonės savininko atsakovo, nes paskola suteikta individualiai įmonei, kurios turtas nėra atribotas nuo savininko turto, nes ieškovė sąžiningai naudojosi savo kreditorės teisėmis ir pakartotinai dėl skolos išieškojimo kreipėsi į antstolį 2013 m. vasario 12 d. nepraleisdama ieškinio senaties termino, o taip pat į formuojamą teismų praktiką dėl teisių perėmimo netaikymo bei reikalavimo skolą priteisti ir iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko. Papildomai ieškinyje buvo nurodyta ir tai, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes pats likvidavo savo individualią įmonę ir apie tai neinformavo ieškovės, dėl ko jai nebuvo sudaryta galimybė pareikšti savo reikalavimų ir gauti jų patenkinimą. Be to, jei teismas vertintų, kad senaties terminas yra praleistas, ieškovė išreiškė prašymą dėl visų išdėstytų aplinkybių šį terminą atnaujinti.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės VĮ „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui J. G. dėl skolos priteisimo atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tiek pagal galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 str. 1 d., tiek pagal 1964 m. CK 86 straipsnį ieškinio senaties terminas pradėdamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas nustatė, jog 1994 m. gegužės 5 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimu skola buvo priteista iš J. G. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir laiduotojo A. B. solidariai. Tuo pagrindu buvo išduotas ir vykdomasis raštas. 1999 m. gruodžio 23 d. J. G. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro galiojant 1964 m. civiliniam kodeksui, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos 2000 m. liepos 18 d. civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 str. 1 d. nuostatas, nagrinėjamu atveju yra bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, prasidėjęs 1999 m. gruodžio 23 d., kuris, ieškovei 2015 m. spalio 14 d. kreipiantis į teismą, yra praleistas. Teismo nuomone, šis terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas, juo labiau, kad ieškovė nuo 2003 m. balandžio 15 d., kuomet jam buvo grąžintas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo, iki 2009 m. gruodžio 23 d., kuomet baigėsi 10 metų ieškinio senatis, nesiėmė skolos išieškojimo veiksmų bei neatliko kitokių veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti aktyviais ieškovės veiksmais ar svarbiomis priežastimis, dėl kurių buvo praleistas 10 metų terminas. Papildomai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės argumentai, jog jai nebuvo žinomos aplinkybės dėl atsakovo įmonės likvidavimo, neįrodytos. Teismas sprendė, jog tai, kad ieškovė pateikė antstoliui vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš J. G. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ nepraleidusi procesinio termino vykdomajam raštui pateikti, neįrodo, kad buvo nepraleistas terminas pareikšti materialiniam reikalavimui dėl skolos priteisimo iš subsidiaraus skolininko įmonės savininko J. G.. Tai, kad ieškovė 2014 m. liepos 1 d. kreipėsi į teismą dėl skolininko pakeitimo vykdymo procese, o 2014 m. balandžio 9 d. - dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nėra svarbios priežastys praleistam senaties terminui atnaujinti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė VĮ „(duomenys neskelbtini)“ prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, padarė nenuoseklias ir prieštaringas išvadas, sprendimas nėra pagrįstas įrodymais ir teisiniais argumentais. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netikslino ieškovės pareigos įrodinėti, nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė per laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. spalio 19 d. neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti svarbia priežastimi praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Teismas tinkamai neįvertino fakto, kad, nors J. G. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ išregistruota 1999 m. gruodžio 23 d., tačiau po to iš atsakovo asmeninio darbo užmokesčio buvo išieškota 888,23 Eur (3066,88 Lt) ir šio išieškojimo atsakovas neginčijo. Taigi skolininkas grąžino dalį skolos ir tokiais veiksmais pripažino prievolę (CK 1. 130 str. 2 d.), kas patvirtina ieškinio senaties nutraukimą. Todėl 2003 metais atsakovo darbovietei grąžinus vykdomąjį raštą kreditoriui, nebuvo pagrindo kreiptis dėl skolos priteisimo iš įmonės savininko J. G.. Be to, vykdomąjį raštą Nr. 2-353/1994 pateikė vykdyti antstolei nepraleidusi 10 metų termino. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad iki Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-716-227/2014 priėmimo turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad skolininkas pagal vykdomąjį raštą iš įmonės bus pakeistas į atsakovą, kaip fizinį asmenį, nes iki tol tokia praktika buvo taikoma. Ieškovės vertinimu, teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad 2013 m. vasario 12 d. pateikus pakartotinai vykdyti vykdomąjį raštą anstolei J. B., nebuvo žinoma, ar atsakovas prievolę pripažįsta ar ją ginčija. Tai kelia abejonių, ar ieškinio senaties termino eiga, kaip kad nurodė teismas, tikrai turi būti skaičiuojama nuo 1999 m. gruodžio 23 d., o ne nuo 2003 m. balandžio 16 d. Ieškovės vertinimu, 10 metų senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. kovo 9 d., nes tik tada skunde atsakovas nurodė įmonės išregistravimą kaip prievolės pasibaigimo pagrindą. Mano, kad, jei senaties terminas ir praleistas, šioje byloje yra pagrindas jį atnaujinti, kadangi: po įmonės išregistravimo iš atsakovo darbo užmokesčio nuo 2000 m. rugpjūčio 30 d. iki 2003 m. balandžio 16 d. pagal vykdomąjį raštą buvo išieškota dalis įmonės skolos ir šio išieškojimo atsakovas neginčijo; laikotarpiu nuo 1999 iki 2009 metų kelis kartus kreipėsi į atsakovą, kad šis atvyktų aptarti skolos grąžinimo klausimų; atsakovas apie nesutikimą su prievole nurodė tik 2013 m. kovo 19 d.; ieškinys dėl skolos priteisimo, atsižvelgiant į vykusius teisminius ginčus, pateiktas per protingą 2 metų terminą, kas patvirtina, kad kaip kreditorė elgėsi sąžiningai ir nepiktnaudžiavo savo teisėmis. Ieškovė papildomai nurodo, kad ieškiniu gina ir viešąjį interesą, ką yra pripažinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje panašaus pobūdžio bylose.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovas J. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, pabrėžia, jog teismui neteko pareiga patikslinti šalių įrodinėjimo pareigą, juo labiau, kad dar atsiliepime į ieškinį buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, dėl ko ieškovė turėjo visas galimybes teikti reikšmingus įrodymus. Tiek ieškovui, tiek atsakovui buvo suteikta galimybė teikti įrodymus, todėl teismas nepažeidė šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo ir rungimosi principų reikalavimų. Atsiliepime pabrėžiama ir tai, kad ieškovės tvirtinimas, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešasis interesas, siekia paneigti konstitucinį lygiateisiškumo principą bei sudaryti situaciją, kurioje ieškovės interesai būtų labiau ginami ir saugomi, nors ji yra ūkio subjektas, kuriam keliami aukštesni reikalavimai. Kadangi ieškovė turėjo galimybę visus duomenis pateikti pirmosios instancijos teismui, tai jos papildomai su skundu pateikti dokumentai neturėtų būti priimami.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliantės (ieškovės) apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai skaičiavo ieškinio senaties termino pradžią, tinkamai neįvertino daugumos byloje esančių įrodymų, nevykdė pareigos patikslinti šalių pareigą įrodinėti ir taip pažeidė CPK nuostatas, nepagrįstai nusprendė, jog ieškinio senaties terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių, o taip pat neatsižvelgė, jog byloje egzistuoja viešasis interesas, kadangi ieškovė siekia valstybei reikšmingų tikslų. Teisėjų kolegijos nuomone, su apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminai yra praleisti. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Rokiškio rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-357/94 Lietuvos valstybinio komercinio banko Rokiškio skyriui iš J. G. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir laiduotojo A. B. solidariai buvo priteista 12415,61 Eur (42868,62 Lt) skola, po 620,20 Eur (2141,43 Lt) valstybinio mokesčio ir po 144,81 Eur (500 Lt) atstovavimo išlaidų (6 b. l.). 1994 m. gegužės 16 d. Rokiškio rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą Nr.2-353/1994 (7 b. l.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 354 pagrindu buvo sudaryta sutartis tarp Lietuvos valstybinio komercinio banko ir valstybės įmonės „(duomenys neskelbtini)“, kurios pagrindu ieškovei buvo perleista reikalavimo teisė į visus Lietuvos valstybinio komercinio banko neveiksnius aktyvus, taip pat ir į atsakovo J. G. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ negrąžintą skolą (8 b. l.). 1998 m. kovo 31 d. minėtas vykdomasis raštas buvo grąžintas išieškotojui nesant galimybės išieškoti skolą. 1999 m. gruodžio 23 d. J. G. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Iki 2003 metų balandžio 11 d. iš atsakovo J. G. darbo užmokesčio buvo išieškota 1999,59 Eur (6904,18 Lt) minėtos skolos dalis. 2003 m. balandžio 15 d. vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo buvo grąžintas ieškovei (9, 12 b. l.). 2008 m. vasario 19 d. ieškovė gavo pranešimą iš notarės, jog laiduotojas A. B. 2008 metais mirė, o dėl jo palikimo paveldėjimo byla neužvesta (11 b. l.). 2013 m. vasario 12 d., ieškovė vykdomąjį raštą Nr. 2-353/1994 dėl skolos išieškojimo iš minėtos įmonės pateikė vykdyti antstolei J. B., kuri 2013 m. kovo 26 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą, nes J. G. IĮ likviduota ir išregistruota dar 1999 metais, o skola priteista tik iš individualios įmonės ir jo laiduotojo, tačiau ne iš įmonės savininko J. G.. Tuomet 2014 metais ieškovė su prašymu dėl skolininko pakeitimo vykdymo procese kreipėsi į Rokiškio rajono apylinkės teismą, kuris priimta nutartimi tokį prašymą tenkino ir pakeitė Rokiškio rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 15 d. išduoto vykdomojo rašto civilinėje byloje Nr. 2-353/1994 skolininką J. G. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ į skolininką J. G.. Tačiau ši nutartis Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartimi buvo panaikinta ir ieškovės prašymas atmestas, konstatavus, jog nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą, kai nėra vykdomojo dokumento dėl skolos išieškojimo iš to individualios įmonės savininko, negalima. Tuomet 2015 m. spalio 19 d. ieškovė teismui pateikė ieškinį ir prašė priteisti iš atsakovo J. G. likusią 11792,87 Eur skolą, o atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį, kurią pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visiškai pagrįstai taikė.

Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dalis Rokiškio rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 5 d. sprendimu iš atsakovo individualios įmonės ir laiduotojo A. B. priteistos skolos iki 2003 m. balandžio 15 dienos išties buvo išieškota iš atsakovo J. G. darbo užmokesčio. Dėl to visiškai sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog J. G. tuo metu pripažino skolą ir tai nutraukė ieškinio senaties terminą (CK 1. 130 str. 2 d.). Nepaisant to, pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo išvadai, kad per 10 metų ieškinio senaties terminą nuo 2003 m. balandžio 15 d., kuomet J. G. pripažino prievolę, iki 2015 m. spalio 19 d., kuomet ieškovė pateikė Anykščių rajono apylinkės teismui ieškinį dėl skolos priteisimo, VĮ „(duomenys neskelbtini)“ būtų kreipęsis į teismą ir siekęs prisiteisti skolą iš individualios įmonės savininko J. G.. Priešingai, pati apeliantė nurodo, jog ji tikėjosi, kad skola iš atsakovo J. G., iš kurio ji nėra priteista jokiu procesiniu teismo sprendimu, bus išieškota kitais būdais, nes tuomet buvo tokia praktika. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dar 2008 m., 2010 m. bei 2012 m. jau buvo suformuota, kad nukreipti išieškojimą į asmenį, kurio atžvilgiu nėra priimtas teismo sprendimas ir išduotas vykdomasis raštas, negalima, nors ir yra susiklostę subsidiarios atsakomybės teisiniai santykiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2008; plenarinės sesijos nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012 ir kt.). Taigi, atsižvelgiant į virš išdėstytą, aplinkybė, jog dar 2003 metais J. G. pripažino prievolę, neleidžia spręsti, jog senaties terminas nepasibaigė iki kreipimosi į teismą dienos, nes ieškovė tik 2015 m. spalio 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos iš atsakovo J. G. kaip įmonės savininko priteisimo ir bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą praleido (CK 1.125 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai taikė ieškinio senaties institutą ir pagrįstai vertinto, jog yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

Kitas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė svarbių termino praleidimo priežasčių ir neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino, taip pat vertinamas nepagrįstu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas bei aptarta pirmiau, ieškovė nuo 2003 m. balandžio 15 d., kuomet jai buvo grąžintas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo, iki 2015 m. spalio 19 d. nesiėmė veiksmų, kurių pagrindu būtų priteista skola iš paties J. G.. Apeliantė pripažįsta, kad nuo 2003 metų iki 2013 metų ji neatliko veiksmų, susijusių su perimtos skolos išieškojimu. Pagal pateiktus duomenis, ieškovė nuo 1999 iki 2009 metų su įmonės savininku J. G. nebendravo (užklausos siųstos 1999 ir 2009 metais). Tai leidžia pagrįstai vertinti, jog ieškovė, kaip juridinis asmuo, kuriam perleistos reikalavimo teisės, minėtos skolos priteisimo ir išieškojimo procese nebuvo pakankamai operatyvi ir aktyvi (121, 118 b. l.). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių, kad ji buvo aktyvi ir senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Tokių išvadų nepaneigia ir apeliaciniame skunde išdėstytos priežastys, susijusios su J. G. nesutikimo su prievole nurodymo terminu, 2013 – 2015 metais susiklosčiusiais teisiniais santykiais bei atliktais veiksmais. Tai, kad atsakovas neatsakė į 2009 metų ieškovės siųstą raštą, o paskutinis mokėjimas iš jo darbo užmokesčio atliktas 2003 metais, neįrodo, kad atsakovas iki 2013 metų pripažino savo kaip fizinio asmens ir įmonės savininko prievolę sumokėti minėtą skolą ieškovei. Byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas apie savo įmonės likvidavimą nebuvo paskelbęs viešai pagal tuo metu nustatytą tvarką. Todėl ieškovė turėjo galimybę pareikšti jai turtines pretenzijas pagal vykdomąjį raštą. Nesilaikius nustatytų procedūrų, įmonė registro tvarkytojo nebūtų buvusi likviduota ir išregistruota. Pažymėtina, kad 2013 – 2015 metais ieškovės atlikti teisiniai veiksmai, susiję su priteistos iš įmonės skolos išieškojimu, niekaip nebuvo susiję su skolos priteisimo iš paties J. G. proceso pradėjimu, todėl nesudaro pagrindo tvirtinti, jog tai yra svarbi ieškinio senaties termino praleidimo priežastis.

Teisėjų kolegijos nuomone, vien faktas, kad VĮ „(duomenys neskelbtini)“ vykdoma veikla yra susijusi su valstybės reikmėmis ir patenka į viešojo intereso sritį, nepaneigia imperatyvių civilinio kodekso nuostatų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminus bei neleidžia jų nepaisyti bei nevykdyti šaliai nustatytos įrodinėjimo pareigos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, būtent ūkio subjektams turi būti keliami griežtesni reikalavimai jiems praleidus ieškinio senatį savo pažeistoms teisėms ginti ir nurodant ieškinio senaties praleidimo priežastis.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė, atstovaujama profesionalių teisininkų, suprato (turėjo suprasti) savo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.). Atsakovas jau atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį, o ieškovė, siekdama atsikirsti į jo argumentus, pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose išdėstė ir savo poziciją dėl ieškinio senaties termino (98 – 100 b. l.). Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje bei vėliau ieškovui nebuvo kliūčių pateikti įrodymus apie bandymą susisiekti su atsakovu dėl ginčo skolos. Pabrėžtina, jog ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio padavimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl kitų ieškinyje nurodytų argumentų, susijusių su skolos pagrįstumu, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo pasisakyti bei vertinti su šiuo klausimu susijusių įrodymų. Kartu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nepadarė jokių esminių CPK pažeidimų, kurie darytų įtaką priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie tai, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo visų byloje esančių įrodymų, nepatikslino ieškovo pareigos įrodinėti ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai, yra nepagrįsti.

Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti.

Dėl naujų įrodymų priėmimo. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė naujus įrodymus – raštą dėl skolos išieškojimo, išrašo apie asmenį kopiją, kuriais yra grindžiami dalis apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad šie rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, CPK 314 str. pagrindu jų nepriima ir jais nesivadovauja.

Atmetus ieškovės VĮ „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą, atsakovui J. G. priteistina 200 Eur teisinės pagalbos išlaidų (128 – 129 b .l.) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į šios civilinės bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daroma išvada, kad išlaidų advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių ir yra pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Valstybės įmonės „(duomenys neskelbtini)“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), 200 Eur atsakovui J. G., a.k. (duomenys neskelbtini) išlaidoms advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme

Teisėjai Ramunė ČeknienėZina MickevičiūtėLaimutė Sankauskaitė