- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- 2A-519-856/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05128-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus, Luminor Bank AS Lietuvos skyriui
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. ir atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4364-1031/2019 pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS Lietuvos skyriui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo), kredito sutarties dalių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo vykdyti sutartį, trečiasis asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. G. kreipėsi į teismą ieškiniu dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, kredito sutarties dalių pripažinimo negaliojančiomis ir įpareigojimo vykdyti sutartį. Ieškiniu ieškovas prašė pripažinti vienašališkai atsakovo Luminor Bank AB atliktą 2006-11-10 kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą Luminor Bank AB vykdyti 2006-11-10 kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti pilna apimtimi 2006-11-10 kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalies 43 ir 46.1 punktus neteisėtais ir negaliojančiais ab initio.
2. Ieškovas ieškinyje nurodė, taip pat teismo posėdyje paaiškino, kad su AB DnB NORD bankas (dabar - Luminor Bank AS, kuris veikia per Lietuvos skyrių) 2006-11-10 sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Kredito sutartimi suteikta kredito suma - 114 000 Lt (33 016,68 Eur), kredito grąžinimo galutinis terminas - 2031-10-31. Kredito paskirtis - butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), pirkti. Kredito sutarties vykdymo užtikrinimui buvo įkeistas minėtas turtas. Ieškovas nurodė, kad iš antstolės V. Š. sužinojo, jog antstolė nuo 2018-06-29 iki 2018-07-30 vykdė antrąsias varžytynes Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose turtas buvo parduotas už 29 000 Eur kainą. Tam, kad toks išieškojimas būtų pradėtas, atsakovas privalėjo nutraukti kredito sutartį bei apie tai tinkamai jį informuoti, be to, prieš tai nustatyti protingą terminą ištaisyti kredito sutarties vykdymo pažeidimus. Ieškovas pažymi, kad negavo iš atsakovo raginimo sumokėti skolą bei įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo, todėl sutarties nutraukimas negali būti laikomas teisėtu. Sutartis buvo nutraukta esant nedideliam įsiskolinimui, tų įmokų tuo metu nesumokėjo, nes patyrė nugaros traumą bei mirė žmonos mama. Jis niekada neprašė ir netvirtino sutarties nutraukimo ir nori tęsti mokėjimus. Kredito sutartis turi būti pripažinta ir laikoma vartojimo sutartimi, todėl jo, kaip vartotojo, teisių gynimas turi būti vertinamas per vartotojų teisių apsaugos prizmę, vertinant atsakovo, kaip verslininko, veiksmus atidžiau bei griežčiau. Sutartis sudaryta pagal atsakovo tipinę sutarties formą, dėl kurios sąlygų išduodant paskolą šalys net nesidera. Šios sąlygos jam buvo primestos atsakovo, kaip verslininko, t. y. stipresnės kredito sutarties šalies. Sudarant sutartį net nebuvo suteikta reali galimybė tinkamai susipažinti su jos sąlygomis, tartis su atsakovu ir daryti įtaką sutarties sąlygų pakeitimui susitariant dėl kitokių kredito sutarties nutraukimo aplinkybių. Kredito sutarties 43, 46.1 punktai laikytini nesąžiningais, kadangi minėtais punktais įtvirtinama teisė atsakovui per neproporcingai trumpą 10 kalendorinių dienų terminą nuo pranešimo išsiuntimo dienos ją nutraukti vienašališkai.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Luminor Bank AS Lietuvos skyrius su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovo argumentai, jog jis nebuvo informuotas apie kreditavimo sutarties nutraukimą, yra neatitinkantys tikrovės. Ieškovui netinkamai vykdant kreditavimo sutartį, vėluojant mokėti mėnesines kredito bei palūkanų įmokas, sumokėti delspinigius, 2017-03-13 ir 2017-06-13 raštais, kurie įteikti ieškovui asmeniškai, atsakovas ragino ieškovą dengti skolas ir įspėjo apie gręsiantį kreditavimo sutarties nutraukimą jam nepadengus įsiskolinimo. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p., 46.1 p. numatyta, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, tame tarpe ir kai kredito gavėjas nemoka kreditavimo sutartyje numatytų mokėjimų. Kreditavimo sutarties 48 p. susitarta, kad šių mokėjimo prievolių nevykdymas yra esminis kreditavimo sutarties pažeidimas. Ieškovo įsiskolinimas 2017-03-13 sudarė 506,54 Eur, o 2017-06-13 - jau 757,63 Eur, t. y. po 2017-03-13 rašto įteikimo ieškovas ne tik kad nepadengė susidariusio įsiskolinimo, tačiau jo skola 2017-06-13 buvo dar didesnė. Per laikotarpį nuo 2017-06-13 iki 2017-07-18 ieškovas tik nežymiai sumažino įsiskolinimą - 2017-07-18 skola sudarė 659,57 Eur.
4. Taigi, kreditavimo sutartį atsakovas nutraukė teisėtai, egzistuojant sutartiniams ir įstatyminiams sutarties nutraukimo pagrindams, prieš tai du kartus įspėjęs ieškovą apie gręsiantį sutarties nutraukimą bei nustatęs papildomus terminus prievolei įvykdyti. Ieškovas tik dabar pareiškė reikalavimą dėl kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis, t. y. nuo kreditavimo sutarties sudarymo iki ieškinio pateikimo teismui dienos yra praėję daugiau nei 10 metų, todėl prašo reikalavimui dėl kreditavimo sutarties sąlygų, išdėstytų bendrosios dalies 43 p., 46.1 p., pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis taikyti ieškinio senatį. Byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo manyti, kad ieškovas negalėjo suprasti, kokio turinio sutartį jis sudaro. Be to, kreditavimo sutarčiai esant nutrauktai, jos sąlygų vertinimas ir nagrinėjimas teisme sąžiningumo aspektu apskritai nėra galimas. Sistemingas ilgą laiką besitęsiantis kredito, palūkanų nemokėjimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Ieškovas nesikreipė į atsakovą su prašymu keisti sutarties sąlygas. Taigi, ieškovo ginčijama kreditavimo sutarties sąlyga (46.1 p.) visiškai atitinka civilinės teisės normas, todėl pripažinti ją niekine, nesąžininga ar iškreipiančia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, atsakovas, nutraukdamas kreditavimo sutartį, nesivadovavo bendrosios dalies 43 p. nustatytu terminu, t. y. nustatė žymiai ilgesnius nei 10 dienų terminus susidariusiems įsiskolinimams padengti, todėl nėra pagrindo pripažinti kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p. neteisėtu. Prašė skirti ieškovui 2500 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų iš šios sumos skiriant atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškovo J. G. ieškinį atmetė. Taip pat atmetė atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus prašymą skirti ieškovui J. G. baudą. Priteisė iš ieškovo J. G. atsakovui Luminor Bank AS Lietuvos skyriui 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas pažymėjo, jog sutartyje numatyta, kad kredito gavėjas (ieškovas) patvirtina, jog susipažino ir sutinka su banko paslaugų teikimo bendrosiomis taisyklėmis bei gavo jų egzempliorių. Kredito gavėjas (ieškovas) patvirtino, kad sutartimi prisiimti įsipareigojimai neprieštarauja jokio teisės akto nuostatoms, sandorio, kurio šalimi yra kredito gavėjas, sąlygoms, jokiam teismo, arbitražo ar valdžios organo sprendimui, kuris taikytinas kredito gavėjui; kad sutartimi prisiimti įsipareigojimai neprieštarauja kredito gavėjo šeimos interesams; sutarties sąlygos su kredito gavėju buvo aptartos individualiai ir kredito gavėjas su visomis sąlygomis sutiko (Sutarties specialiųjų sąlygų 15 p., bendrųjų sąlygų 42.2 – 42.4 p.). Atsižvelgiant į minėtas sutarties nuostatas teismas darė išvadą, kad ieškovas su sutartimi susipažino, perskaitė, sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai, aiškios, jas suprato, sąlygos tenkino, todėl sutartį pasirašė.
7. Teismas taipogi nustatė, kad ieškovui pažeidus sutartį, atsakovas informavo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą ir nustatė terminą sutarties vykdymo trūkumams pašalinti: 2017-03-13 pranešimu apie įsipareigojimų nevykdymą bei reikalavimu mokėti skolą ieškovas buvo įspėtas, kad pradelstas įsiskolinimas bankui sudaro 501,32 Eur; šiuo pranešimu buvo nustatytas terminas iki 2017-05-12 pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei atsakovas įspėtas, kad neįvykdžius įsipareigojimų ar nepateikus dokumentų, kurie pagrįstų pradelstų sumų padengimą, bankas bus priverstas nutraukti sutartį; 2017-06-13 pranešimu mokėti skolą ieškovas buvo įspėtas, kad pradelstas įsiskolinimas bankui sudaro 752,81 Eur; šiuo pranešimu buvo nustatytas terminas iki 2017-07-18 pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei ieškovas įspėtas, kad bankas vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį kitą dieną po minėto termino pasibaigimo dienos. Atsakovo siųsti pranešimai ieškovui apie sutarties nutraukimą adresu (duomenys neskelbtini), neįteikti, o adresu (duomenys neskelbtini), įteikti ieškovui asmeniškai 2017-03-16, 2017-06-17. Nors ieškovas ieškinyje nurodė, kad jam nebuvo tinkamai pranešta apie sutarties nutraukimą, tačiau teismo posėdžio metu pripažino, kad 2017-06-13 pranešimą yra gavęs. Teismas konstatavo, jog iš formuojamos kasacinio teismo praktikos akivaizdu, kad atsakovas, vien išsiųsdamas raginimą vykdyti sutartį ir pranešimą apie kreditavimo sutarties nutraukimą visais žinomais ieškovo adresais, tinkamai įvykdė savo pareigas.
8. Teismas nurodė, kad ieškovas ilgiau kaip 169 kalendorines dienas negrąžino kredito dalies ir kitų įmokų pagal grafiką, todėl iš esmės pažeidė sutartį, su tuo sutiko ir pats ieškovas. Ieškovas, ginčydamas sutarties nutraukimą, nepaneigė finansinio nepajėgumo vykdyti pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų, nepateikė duomenų, kad turėjo ar turi galimybę laikytis sutartyje nustatytų sąlygų. Pagal sutarties 43-45 punktus atsakovas turėjo teisę ne mažiau kaip prieš 10 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų kreditą bei sumokėtų palūkanas bei kitus mokėjimus, kas ir buvo padaryta. Nors sutartyje nustatytas tik 10 dienų įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas, tačiau jo atsakovas nesilaikė, ieškovą apie sutarties termino praleidimą 2 kartus įspėjo ir nustatė terminus įsiskolinimams padengti, termino trukmė nuo pirmojo įspėjimo 2017-03-13 iki sutarties nutraukimo datos 2017-07-19 buvo daugiau kaip 120 dienų, todėl, teismo vertinimu, toks laikotarpis sutarties pažeidimams pašalinti buvo protingas, pakankamas ir atitiko įstatymo reikalavimus (CK 6.218 straipsnio 1 dalis), tai pat atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis), be to, sutartis buvo nutraukta ne dėl vienos įmokos nemokėjimo. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas darė išvadą, jog sutarties pažeidimas nėra mažareikšmis ir vienkartinis, o vertintinas kaip esminis, pažeidžiantis atsakovo interesus.
9. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai, kadangi pats ieškovas turėjo galimybę nedelsdamas kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų modifikavimo pagal CK 6.204 straipsnį, tačiau į teismą jis kreipėsi jau po faktinio sutarties nutraukimo praėjus 1 metams, kai jau prasidėjo priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto.
10. Teismas, nustatęs aplinkybes, kad iki sutarties nutraukimo įmokos buvo mokamos tik iš dalies, vėluojant jas mokėti, padarė išvadą, jog sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis ir neatitinka ieškovo teiginių, kad ieškovas sugebės sutartį toliau vykdyti. Neįvykdyta prievolės suma - 22 535,94 Eur - sudaro daugiau negu pusę visos kredito sumos, ji pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laikytina esmine, sudarančia pagrindą sutarčiai nutraukti. Ieškovas nuo 2016 metų rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. liepos mėnesio iš esmės tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, t. y. nuolat ir iš esmės pažeidė sutartį; atotrūkis tarp ieškovo pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų iš esmės susiformavo per paskutinį pusmetį iki sutarties nutraukimo ir vis didėjo, todėl atsakovas ilgą laiko tarpą negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartį. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, nors ir deklaruoja turintis geriausius ketinimus vykdyti sutartį, yra finansiškai pajėgus tai padaryti, ir šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą atsakovui manyti, kad sutartis nebus tinkamai įvykdyta. Be to, kreditorius prarado tam interesą, teismo posėdžiai buvo atidėti kelis kartus, siekiant sudaryti sąlygas šalims taikiai susitarti, taip pat sudaryta galimybė šalims ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu, tačiau taikiai ginčo išspręsti nepavyko, kadangi ieškovas nepateikė atsakovui jo finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovas bus pajėgus tinkamai vykdyti prievolę ateityje. Todėl teismas konstatavo, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškovu vienašališkai prieš terminą, ši teisė buvo įgyvendinta nepažeidžiant sutarties nuostatų ir įstatymų reikalavimų, atsakovas laikėsi sutartyje ir įstatyme nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, todėl sutarties nutraukimo pripažinti neteisėtu teismas pagrindo nerado. Teismas darė išvadą, jog nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą vykdyti teisėtai nutrauktą sutartį.
11. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 13 d. ieškovas buvo informuotas, jog jo skola už kreditą yra 501,32 Eur, palūkanų skola – 5,22 Eur, ši skola susidarė ieškovui nepilnai mokant privalomas įmokas nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio. Po trijų mėnesių bankui pranešant apie sutarties nutraukimą, skola sudarė 725,81 Eur. Taigi, ši skola susidarė ne dėl vienos ar pavienės įmokos nesumokėjimo, o dėl pakankamai ilgai trukusios prievolės netinkamo vykdymo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors ieškovas ir laikytinas vartotoju, tačiau ir vartotojas turi pareigą vykdyti sutartį, o jos nevykdant ir vartotojui atsiranda teisinės pasekmės – sutarties nutraukimas. Ta aplinkybė, kad ieškovas ir anksčiau turėjo skolų bankui, tačiau bankas sutarties nenutraukė, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti banko teisėtą veikimą. Pažymėjo, kad sutarties nutraukimas, ieškovui netinkamai ją vykdant, yra atsakovo (banko) teisė, o tai, kad atsakovas, ir anksčiau turėjęs tokią teisę, ja nepasinaudojo (esant nevienkartiniam įsiskolinimui sutarties sprendė nenutraukti), nereiškia, jog jis negali ja pasinaudoti vėliau, jei susidaro reikšminga nesumokėtos skolos suma ir ilgalaikis prievolės nevykdymas.
12. Teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių ieškovo sutarties nevykdymas galėtų būti vertinamas pateisinamu, ir nors ieškovas nurodė, kad sutarties nevykdė dėl netikėtai atsiradusių aplinkybių – sveikatos sutrikimo ir uošvės mirties, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, ieškovas nepateikė.
13. Teismas sprendė atmesti ieškovo reikalavimą įpareigoti sutartį vykdyti ne tik dėl to, jog teismas konstatavo teisėtą jos nutraukimą, tačiau ir dėl to, kad teismas negali padaryti išvados, jog ieškovas yra pajėgus tokią sutartį vykdyti toliau. Tenkinus ieškovo reikalavimą ir šalis grąžinus į padėtį iki sutarties nutraukimo, ieškovas turėtų bankui sumokėti viską pagal mokėjimo grafiką ir mokėjimus tęsti toliau, tačiau ieškovas, net ir teismui tokius klausimus keliant bylos nagrinėjimo metu, tokių duomenų į bylą nepateikė.
14. Dėl sutarties 43 ir 46.1 punktų nesąžiningumo ir pripažinimo negaliojančiais teismas pažymėjo, jog atsakovas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, faktiškai šių sutarties punktų ieškovui netaikė. Sutartis buvo nutraukta konstatavus ne vienkartinį, tačiau nuolatinį ir pastovų sutarties netinkamą vykdymą. Taip pat tarp pranešimų 2017 m. kovo 13 d. ir 2017 m. birželio 13 d. yra trijų mėnesių laikotarpis, kuris, teismo vertinimu, buvo pakankamas netinkamam sutarties vykdymui pašalinti.
15. Teismas, vadovaudamasis Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų rekomendacijų 2 punktu bei atsižvelgdamas į šios bylos sudėtingumą, teisinių žinių, reikalingų pateiktam atsiliepimui į ieškinį surašyti bei atsakovą konsultuoti ir atstovauti byloje, pobūdį, vertindamas tai, kad atsakovą atstovavo advokato padėjėjas, darė išvadą, jog atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma - 2 420 Eur - yra neproporcingai didelė, todėl atsakovo prašymą tenkino iš dalies, prašomą priteisti sumą sumažindamas ir atsakovui iš ieškovo priteisdamas 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Apeliaciniu skundu ieškovas J. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
16.1. Ieškovas pasirašė sutartį pagal banko sąlygas, kurios jam nebuvo išaiškintos. Ieškovas yra vartotojas ir jis pradelsė mokėti tik mažą pinigų sumą, dėl kurios neturi kilti tokios teisinės pasekmės kaip sutarties nutraukimas.
16.2. Ieškovas negavo banko pranešimų apie reikalavimus mokėti skolą. Taip pat jam nebuvo paaiškinta, kad dėl laikinų finansinių sunkumų jis gali prašyti pakeisti sutartį ar kreiptis į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl laikino įmokų mokėjimo.
16.3. Ieškovas turėjo laikinų finansinių sunkumų – dėl sveikatos sutrikimų ir uošvės mirties, tačiau stengėsi mažinti skolą.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Luminor Bank AS Lietuvos skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
17.1. Ieškovas pats kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo, pats kredito sutartyje patvirtino, kad su kredito sutarties sąlygomis susipažino. Kredito sutartis buvo sudaryta su ieškovu individualiai suderinus visas kredito sutarties specialiosios dalies sąlygas, o CK 6.185 straipsnio 2 dalis nurodo, kad standartinės sąlygos yra privalomos kitai šaliai, jeigu jai buvo sudaryta galimybė su tomis sąlygomis susipažinti.
17.2. Kredito sutarties bendrosios dalies 43, 46.1, 48 punktuose šalys susitarė, kad mokėjimo prievolių pažeidimas yra pagrindas bankui vienašališkai nutraukti kredito sutartį, ši sąlyga yra galiojanti ir privaloma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Taigi, remiantis kredito sutartimi, abi šalys pasiskirstė riziką, susijusią su mokėjimo prievolių pažeidimu – mokėjimų tinkamo vykdymo riziką, kaip yra visų kredito sutarčių atveju, riziką prisiėmė išimtinai kredito gavėjas.
17.3. Kredito sutarties bendrosios dalies 43 p. sąlyga, numatanti, jog bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, ta apimtimi, kad bankas nutraukia sutartį pradelsus vienos įmokos mokėjimą, kredito gavėjui buvo taikyta žymiai palankiau, kadangi kredito sutartis buvo nutraukta po to, kuomet pažeidimai tesėsi net 127 dienas.
17.4. Ieškovas neįrodė, kad dar iki sutarties vykdymo pažeidimų jis kreipėsi į banką, informuodamas apie konkrečias aplinkybes, tariamai trukdančias jam vykdyti mokėjimo prievoles. Priešingai, apie jokias sutarties nevykdymo priežastis ieškovas banko iki kredito sutarties nutraukimo neinformavo, kas reiškia, kad ieškovo ieškinyje nurodytų priežasčių ir nebuvo.
17.5. Pajamų neturėjimas nėra jokia sutarties nevykdymą pateisinanti aplinkybė. Ieškovas pats, laisva valia nusprendė prisiimti finansinius įsipareigojimus, todėl žinojo, kad nustatytais terminais privalės tinkamai bei laiku mokėti įmokas ir turėjo jų vykdymui skirti savo pajamas, jas atitinkamai planuoti.
17.6. Ieškovas nepašalino mokėjimo prievolių vykdymo pažeidimų per papildomai nustatytus terminus, taip pat ir per protingą terminą po sutarties nutraukimo (CK 6.217 straipsnio 3 dalis).
17.7. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad banko 2017 m. kovo 13 d. raštas ieškovui asmeniškai įteiktas 2017 m. kovo 16 d. (adresu (duomenys neskelbtini)), o banko 2017 m. birželio 13 d. raštas (įspėjimas apie vienašalį nutraukimą) asmeniškai įteiktas ieškovui 2017 m. birželio 17 d. (adresu (duomenys neskelbtini)). Tie patys raštai, siųsti pagal ieškovo kredito sutartyje nurodytą gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), ieškovą pasiekė, tačiau niekas neatvyko atsiimti korespondencijos, ką patvirtina byloje kartu su banko atsiliepimu pateikti VĮ Lietuvos paštas antspaudai bei pažymos.
Šalies argumentai
18. Apeliaciniu skundu atsakovas Luminor Bank AS Lietuvos skyrius prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo atsakovui priteista 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą padidinant ir atsakovui priteisiant 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat prašo priteisti iš ieškovo už apeliacinio skundo parengimą patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
18.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai neargumentavo, kuo remiantis konstatavo, jog banko prašomos priteisti 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidos yra neproporcingai didelės, ir kuo remiantis padaryta išvada, jog priteistinos 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidos yra proporcingos.
18.2. Pagal sprendimo priėmimo metu galiojančią Rekomendacijų redakciją, maksimalus bylinėjimosi išlaidų dydis šioje civilinėje byloje (nevertinant pasiruošimo bylai, kliento konsultacijų, kelionių į teismą) galėtų sudaryti 3 267,48 Eur. Nagrinėjamu atveju banko patirtos ir prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos maksimalių Rekomendacijose nustatytų dydžių nesiekė ir buvo žymiai mažesnės nei Rekomendacijose nustatytos maksimalios ribos.
18.3. Atsakovo patirtų 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų suma atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Bankas, sudarydamas šioje byloje susitarimą su advokatų profesine bendrija „IUSTUM“ dėl užmokesčio už advokato suteiktas teisines paslaugas, atsižvelgė į Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį, kitas įstatymo nustatytas reikšmingas aplinkybes. Teisinių paslaugų teikimas yra intelektinė veikla, kvalifikacijos, žinių ir laiko sąnaudų reikalaujantis darbas, kuris negali būti nuvertinamas ir sumenkinamas nei priešingos šalies, nei teisingumą vykdančio teismo. Europos Tarybos ministrų komitetas dar 1984 m. vasario 28 d. paskelbė R. E. Sąjungos šalių vyriausybėms Nr. R (81) 7 „Dėl priėjimo prie teisingumą lengvinančių priemonių“, kurioje nurodė visiško bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principą kaip vieną esminių priemonių, lengvinančių teisingumo įgyvendinimą. Šios rekomendacijos 14 punkte nurodoma, kad „išskyrus ypatingus atvejus, bylą laimėjusi šalis turi atgauti iš pralaimėjusios šalies išlaidas, įskaitant ir išlaidas už advokatų paslaugas, pagrįstai atsiradusias proceso metu“.
18.4. Priteisdamas bankui tik 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, pirmosios instancijos teismas sumenkino bankui suteiktas kvalifikuotas teisines paslaugas byloje ir faktiškai paneigė nuo nepagrįsto ieškinio besigynusios šalies – banko – teisę į visišką patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
18.5. Negalima teigti, kad civilinė byla pagal pareikštą ieškinį yra visiškai nesudėtinga. Bylos esmė ir sudėtingumas, koks jis bebūtų, neeliminuoja atsiliepimo, atskirojo skundo, atsiliepimo į atskirąjį skundą, kaip intelektinės veiklos rezultato, vertės, nekeičia šių procesinių dokumentų parengimui ir bylos nagrinėjimui teisme reikalingų teisinių žinių poreikio, nešalina būtinų laiko sąnaudų siekiant susipažinti tiek su kitos šalies, tiek su paties banko turimais dokumentais, įvertinant tikrąją faktinę situaciją, kuri kiekvieno teisminio ginčo atveju yra individuali.
18.6. Advokato padėjėjo dalyvavimas teismo posėdžiuose savaime nereiškia, jog byla yra visiškai nesudėtinga, ir tai nesuteikia pagrindo beveik 2,5 karto mažinti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro ne tik išlaidos už atstovavimą teismo posėdžiuose, bet ir procesinių dokumentų parengimas, juo labiau, įvertinus aplinkybę, kad banko atstovas byloje yra advokatų profesinė bendrija.
18.7. Teismas, sumažindamas bankui priteistinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nepagrįstai neįvertino specialiųjų žinių reikalingumo šioje byloje būtinybės, nors specialiųjų žinių poreikis šioje byloje akivaizdus – reikia išmanyti ne tik teisinius, bet ir finansinius klausimus, analizuoti ir vertinti finansinio pobūdžio dokumentus bei juose esančius duomenis. Suteiktos teisinio pobūdžio paslaugos šioje byloje yra kvalifikuotos ir profesionalios. Taip pat pažymėtina, kad byla nebuvo išnagrinėta viename teismo posėdyje ne dėl banko kaltės.
18.8. Būtent ieškovas, o ne bankas, yra kaltas dėl bylinėjimosi išlaidų susidarymo byloje. Ieškovas, jau reikšdamas ieškinį, privalėjo įvertinti ir prisiėmė riziką, kad ieškiniui esant nepagrįstam, jis privalės atlyginti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas.
19. Ieškovas J. G. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantų apeliaciniai skundai netenkinami.
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.
Dėl naujų rašytinių įrodymų
21. A. J. G.su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: įmokų mokėjimo grafiką pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 2017-05-20 medicininio mirties liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)išrašo kopiją; S. G. 2017-03-29 išrašo iš medicininių dokumentų kopiją; 2017-05-15 gydytojų išrašų dėl J. G. atliktų medicininių ištyrimų kopijas; 2017-05-15 J. G. atliktos kompiuterinės tomografijos tyrimo vertinimo kopiją; J. G. gimimo liudijimo kopiją. Nurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesinaudojo teisine pagalba, todėl nesuprato, kokius įrodymus turi pateikti.
22. Pagal CPK 314 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nepriima naujų įrodymų, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
23. Vertindama, ar yra atsiradusios sąlygos naujiems įrodymams priimti apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimo priemonėmis byloje gali būti ne bet kokie faktiniai duomenys, o tik turintys ryšį su ta byla ir galintys turėti reikšmės toje konkrečioje byloje kilusiam ginčui teisingai išspręsti (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, dalis apelianto naujai teikiamų įrodymų nei patvirtina, nei paneigia apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Be to, atsižvelgiant į naujai teikiamų įrodymų surašymo datą, darytina išvada, jog šie įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, juolab, kad pirmosios instancijos teismas ne kartą ieškovui išaiškino teisę teikti įrodymus nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, tačiau ieškovas tokių duomenų neteikė.
24. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į įstatyme nustatytus ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija minėtų naujų rašytinių įrodymų į bylą nepriima. Be to, byloje pakanka įrodymų reikšmingoms ginčo faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje nustatytos išimties taikymui.
Dėl ieškovo J. G. apeliacinio skundo argumentų
25. Apeliantas J. G. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis pasirašė sutartį pagal banko sąlygas, kurios jam nebuvo išaiškintos. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.
26. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į kredito sutarties specialiųjų sąlygų 15 p., bendrųjų sąlygų 42.2 – 42.4 p., darytina išvada, kad ieškovas su sutartimi susipažino, perskaitė, sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai, aiškios, jis jas suprato, sąlygos jį tenkino, todėl sutartį pasirašė. Sutarties pasirašymo dieną ieškovą tenkino ir sutartyje numatyta sutarties nutraukimo tvarka, terminas ir mokėjimų dydis.
27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 204 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį, sutarties suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda ar nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisė kreiptis į kitą šalį prašydama pakeisti sutartį. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo (CK 6.204 straipsnio 3 dalis).
28. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vykdant kredito sutartį ir ieškovui susidūrus su sunkumais, ieškovas nesikreipė į banką dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Byloje nustatyta, kad savo įsipareigojimų bankui apeliantas tinkamai nevykdo nuo 2016 metų rugpjūčio mėnesio, t. y. sumokėdavo ne visą jam priklausančią sumokėti sumą pagal grafiką, todėl susidarė įsiskolinimas, kuris nebuvo likviduotas net po dviejų įspėjimų ir papildomų terminų nustatymo, o 2017-01-31 buvo pavėluota mokėti 169 dienas. Nuo 2013 metų ieškovui buvo siųsti 4-5 įspėjamieji raštai. Kadangi nebuvo sumokėta visa suma, buvo išsiųstas nutraukimo raštas. Po to rašto ieškovas sumokėjo dalį skolos - 250 Eur, mokėjimai vėlavo virš 120 dienų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas. Bankas ilgą laiką negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal ginčo sutartį, ir tai sudarė pakankamą pagrindą atsakovui manyti, kad sutartis, net ir pratęsus terminą pradelstiems įsipareigojimams padengti, ateityje nebus tinkamai įvykdyta.
29. Kaip jau minėta, apelianto įsipareigojimai pagal kredito sutartį tinkamai nevykdomi jau nuo 2016 metų, finansiniai sunkumai tęsiasi ilgą laiką. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad apeliantas nuo 2016 metų turėjo įsiskolinimų ne tik bankui, bet ir kitiems kreditoriams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino aplinkybes, susijusias su apelianto finansine padėtimi ir jo galimybėmis ateityje vykdyti sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir teismo nustatytos aplinkybės dėl apelianto finansinės būklės (apeliantas nepateikė įrodymų, kad yra finansiškai pajėgus vykdyti prievolę) bei jo pradelstų skolų masto, neteikia pagrindo išvadai, jog, bankui nenutraukus su apeliantu sutarties, apeliantas būtų pajėgus vykdyti sutartį. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tenkinus ieškovo reikalavimą ir šalis grąžinus į padėtį iki sutarties nutraukimo, ieškovas turėtų bankui sumokėti viską pagal mokėjimo grafiką ir mokėjimus tęsti toliau. Tačiau ieškovas, net ir teismui šiuos klausimus keliant bylos nagrinėjimo metu, tokių duomenų į bylą nepateikė.
30. Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantas neturėjo galimybės vykdyti kredito sutarties joje numatytais terminais, kadangi susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais – sveikatos sutrikimais ir uošvės mirtimi, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jokių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas nepateikė.
31. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad bankas apeliantui nebuvo išaiškinęs, jog dėl laikinų finansinių sunkumų jis gali prašyti pakeisti sutartį ar kreiptis į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl laikino įmokų mokėjimo. Bylos duomenys patvirtina, kad 2014 metais ieškovas naudojosi UAB „Būsto paskolų draudimas“ paslaugomis ir tokiu būdu buvo padengtos jo skolos, 2015 metais UAB „Būsto paskolų draudimas“ už ieškovą mokėjo kredito įmokas, o draudimo bendrovė mokėjimus išdėstė 10 metų. Nors ieškovas nurodė, kad bandė kreiptis ir į kitas kredito įstaigas dėl refinansavimo ir į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl tolimesnės finansinės pagalbos, tačiau nepateikė duomenų, kad buvo pasiekti konkretūs susitarimai.
32. Kredito sutartimi šalys susitarė, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 10 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją (ieškovą) vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš esminių sutarties pažeidimų, jeigu kredito gavėjas (ieškovas) nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų mokėjimų (kredito sutarties 43, 45, 46.1., 48 p.). Šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas dėl sutarties 43 ir 46.1 punktų nesąžiningumo ir jų pripažinimo negaliojančiais, atsakovas vienašališkai nutraukdamas sutartį faktiškai šių sutarties punktų ieškovui netaikė. Sutartis buvo nutraukta konstatavus ne vienkartinį, tačiau nuolatinį ir pastovų sutarties netinkamą vykdymą.
33. Teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, jog apeliantas negavo banko pranešimų apie reikalavimus mokėti skolą. CK 2.17 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams, apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Nagrinėjamu atveju ieškovas apie savo adreso pasikeitimą arba apie tai, kad negali gauti korespondencijos, atsakovui nepranešė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo pranešimai apie sutarties nutraukimą adresu (duomenys neskelbtini), grįžo neįteikti, o adresu (duomenys neskelbtini), įteikti ieškovui asmeniškai 2017-03-16 ir 2017-06-17. Be to, teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad 2017-06-13 pranešimą yra gavęs.
34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kredito sutarties tinkamą nutraukimą nuo 2017-07-19 patvirtina banko iki tol atliktų minėtų veiksmų nuoseklumas. Šiuo atveju reikšminga tai, kad atsakovas kredito sutarties nutraukimo prieš terminą teise pasinaudojo tik po to, kai nuo pirmojo įspėjimo 2017-03-13 iki sutarties nutraukimo datos 2017-07-19 buvo praėję daugiau kaip 120 dienų. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta, kad esant sutartiniam pagrindui vienašališkai nutraukti sutartį ir esant duomenims, kad apeliantas yra nepajėgus toliau vykdyti sutartinių įsipareigojimų, banko sprendimas nutraukti kredito sutartį prieš terminą yra teisėtas.
Dėl atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus apeliacinio skundo argumentų
35. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus apeliacinio skundo pagrįstumo, pirmiausia atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-696/2017, ankstesnės kasacinio teismo praktikos pagrindu pateiktus išaiškinimus apie taikymą teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų civilinėse bylose priteisimą.
36. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.). Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl bylos sprendimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 28 punktą; 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 punktą; ir kt.). Spręsdamas dėl patirtų išlaidų atitikties pagrįstumo kriterijui pagal CPK 88 straipsnį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi, kaip išlaidavimo nuostoliai, jie liktų neatlyginti juos patyrusiai šaliai. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.).
37. Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Rekomendacijų 3 punktas numato, kad advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šios išlaidos iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas.
38. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamoje byloje atsakovas naudojosi advokato L. P. ir advokato padėjėjo V. J. teisine pagalba, už kurią sumokėjo 2 420 Eur (I t., 48, 78 b. l.). Atsakovo atstovas advokatas L. P. ruošė atsiliepimą į ieškinį bei atskirąjį skundą, advokato padėjėjas V. J. atstovavo atsakovą teismo posėdžiuose.
39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byla nėra sudėtinga įrodymų vertinimo prasme, yra nedidelės apimties, ieškinio, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimui nebuvo reikalingos didelės advokato darbo laiko sąnaudos, nes jame nebuvo keliami nauji teisės klausimai, nereikėjo specialių žinių, todėl paruošti procesinius dokumentus nereikėjo ilgo pasiruošimo, nebuvo reikalingas didelis teisinis tyrimas, be to, teismo posėdžių trukmė nebuvo ilga (advokato padėjėjas V. J. dalyvavo keturiuose posėdžiuose, įskaitant parengiamąjį teismo posėdį). Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtų Rekomendacijų 2 punktu bei atsižvelgdamas į šios bylos sudėtingumą, teisinių žinių, reikalingų pateiktam atsiliepimui į ieškinį surašyti bei atsakovą konsultuoti ir atstovauti byloje, pobūdį, iš esmės pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas mažinti 2420 Eur prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas iki 1000 Eur.
Dėl procesinės bylos baigties
40. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (peticija Nr. 16034/90); mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (peticija Nr. 20772/92); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
41. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, jų keitimą, taip pat procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinių skundų argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Netenkinus šalių apeliacinių skundų, apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.