- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-11
- Bylos Nr.
- eI1-329-554/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02153-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Algis Markevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 20 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpyje nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2020 m. balandžio 14 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2020 m. balandžio 14 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN) kamerų tipo patalpose Nr. 2, 15, 16, 17, 19 kamerose. Kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, nes buvo nežmoniškos, žeminančios žmogaus orumą, kenksmingos sveikatai, neatitiko nei tarptautinių, nei nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose, higienos normų neatitinkančiose kamerose, -antisanitarinėmis sąlygomis. Visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, trūko gyvenamojo ploto. Visų kamerų plotas buvo apie 20 kv. m, o nuteistųjų skaičius visada siekė 5. Be to, daug kamerų ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, dėl to vienam nuteistajam tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamo ploto. Pareiškėjas turėjo nuolat sėdėti arba gulėti, valgyti taip pat teko sėdint ant lovos. Tai sukėlė didelį diskomfortą bei orumo pažeminimą. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas.
Nurodė, kad visose kamerose nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinis apšvietimas. Langai dengti neteisėtai įrengtomis perteklinėmis (tankiomis) grotomis, pro kurias nepatenka dienos šviesa. Į 15 ir 16 kameras buvo apribotas natūralaus apšvietimo patekimas dėl prie pat lango stovinčių betoninės sienos ir lango uždengimo tankiomis grotomis. Be to, 2 ir 15 kamerose dirbtinis apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkto reikalavimų. Nors buvo rekomenduota pažeidimus pašalinti, tačiau Marijampolės PN administracija rekomendacijų nepaisė ir pažeidimų nepašalino. Dėl šio Marijampolės PN administracijos neteisėto veikimo kamerose natūralaus apšvietimo praktiškai nebuvo visiškai, o pareiškėjo teisė į tinkamą natūralų kameros apšvietimą neabejotinai buvo pažeidžiama, kalinimas nuolatinėje prieblandoje kenkė regėjimui ir skatino depresiją.
Tualetai kamerose buvo įrengti ne atskirose patalpose ir netgi ne izoliuoti nuo likusio kameros ploto, o tiesiog toje pačioje patalpoje kaip ir miegojimui skirti gultai bei valgymui skirtas stalas taip visą kamerą paverčiant tualetu. Sanitariniai mazgai kamerų tipo patalpose apgailėtinos būklės, pažeisti rūdžių, emalis nutrupėjęs, plytelės vietomis iškritusios, negana to, tualetai yra tik tupimi. Taigi, kalinimo sąlygos buvo sąmoninga tyčia sukurtos tokiomis, kad žemintų žmogiškąjį orumą.
Nurodė, kad kalėdamas Marijampolės PN patyrė didelę emocinę, psichologinę bei moralinę žalą, depresiją, neigiamus išgyvenimus, kančią, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pašlijo fizinė ir psichologinė sveikata. Pažymėjo, kad negalėjo ankščiau kreiptis į teismą, nes Europos žmogaus teisių teismo nutarimai, kurie aiškina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Iki šiol pareiškėjas susipažinęs su jais tik iš nuogirdų. Prancūzų kalbos nemoka. Kadangi minėti nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą. Be to, nuo pat pirmų dienų laisvės atėmimo vietoje pareigūnai pareiškėjui grasino, kad jeigu jis kreipsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, pareiškėjui bus skiriamos nuobaudos (baudos izoliatorius), bus perkeltas į patalpas, pas kitus nuteistuosius, kur bus žeminamas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokios senaties termino ir kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.
Teigė, jog dėl valstybės valdžios institucijų - Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo, taip kaip pagal įstatymus darbuotojai privalėjo veikti), kalėdamas kamerų tipo patalpose nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2020 m. balandžio 14 d., t. y. 3 metus ir 4 mėnesius žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis, patyrė didžiulį, ilgai trunkantį dvasinį stresą, smuko savivertė, išsivystė nemiga, patyrė dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo su artimaisiais galimybės sumažėjimą, baimę dėl savo gyvybės, ir sveikatos.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.
Pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Teigė, jog sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, kamerose sanitariniai mazgai yra visiškai atskiroje patalpoje. Visuose Marijampolės PN yra įrengta ventiliacija, kurios pagalba yra užtikrinamas pakankamas kiekis gryno oro. Baudos izoliatoriaus (KTP) kamerose esantys sanitariniai mazgai vėdinami per oro ištraukimo sistemą. Patalpų atitikimas higienos normoms - atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t. yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus, kuriuose nurodė, jog pažeidimų nustatyta nebuvo. Higienos normas atitiko tiek oro temperatūra, tiek patalpos vėdinimas, drėgmė buvo nenustatyta, apšvieta yra tinkama. Pažymėjo, kad Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus specialistai atlieka patalpų patikrinimą ir esant poreikiui atlieka paprastus patalpų remonto einamus darbus, surašo avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktus. Remiantis aukščiau pateiktais duomenimis, Marijampolės PN įsitikinimu, Marijampolės PN tinkamai laikosi visų numatytų teisės aktų reikalavimų bei tinkamai juos įgyvendina. Nurodė, jog Marijampolės PN kamerų tipo patalpas bei visus Marijampolės PN tinkamai prižiūri tam paskirti specialistai, kurie daro viską, kad neatsirastų pelėsis. Marijampolės PN skundžiamu laikotarpiu nėra gavę jokių duomenų, jog pareiškėjo minimose kamerose būtų buvę pelėsio ar, kad kamerose būtų jaučiama drėgmė.
Pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens kankinimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN 2, 15, 16, 17 ir 19 kamerose nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2020 m. balandžio 14 d.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkamu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis padavė tik 2020 m. rugpjūčio 25 d. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).
Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo ankščiau kreiptis į teismą, nes Europos žmogaus teisių teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Be to, pareigūnai pareiškėjui grasino, kad jeigu jis kreipsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, pareiškėjui bus skiriamos nuobaudos, bus perkeltas į patalpas, pas kitus nuteistuosius, kur bus žeminamas. Taip pat nurodo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokios senaties termino ir kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos įstaigos administracijos. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog anksčiau į teismą kreiptis jam trukdė tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negali būti siejama su jo subjektyviu neigiamų išgyvenimų patyrimu ir savaime negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015). Pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų grasinimų nepagrįsti jokiais įrodymais. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog pareiškėjas jau nuo 2018 metų ne kartą yra į kreipęsis į teismą su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų (administracinės bylos Nr. I-1996-402/2018, Nr. I-2905-406/2018, Nr. Nr. I-3115-428/2018, Nr. I-3286-414/2018, Nr. I-114-554/2019), taigi jam nebuvo užkirstas kelias būnant Marijampolės PN pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Akcentuotina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą bei atsižvelgiant į byloje esančius duomenis apie pareiškėjo buvimą kamerų tipo patalpose (Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus 2020 m. rugsėjo 7 d. pažyma Nr. 14/07-3385), šioje administracinėje byloje vertintini ginčui aktualūs laikotarpiai nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d., nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 16 d., nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki 2018 m. gegužės 3 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 9 d. ir nuo 2019 m. birželio 3 d. iki 2020 m. balandžio 14 d. (ABTĮ 56 str.).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojančio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punktas nustato analogiškus minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam žmogui, reikalavimus.
Administracinėje byloje esantys įrodymai (Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus 2020 m. rugsėjo 7 d. pažyma Nr. 14/07-3385, patalpų schema) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 2, 15, 16, 17 ir 19 kamerose, jam teko nuo 3,6 kv. m iki 4,12 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą jų neginčijo, todėl teismas atsakovo pateiktais duomenimis vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai ir sanitariniai mazgai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma. Taigi, nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjo argumentus, jog jis turėjo valgyti sėdėdamas ant lovos paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad kamerose yra įrengti stalai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš netinkamo tualetų įrengimo, teigia, jog tualetai kamerose nebuvo izoliuoti nuo likusio kameros ploto, be to tualetai buvo tik tupimi.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 10.4 punkte nustatyta, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė –1 komplektas.
Atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai yra įrengti atskirose nuo likusios kameros erdvės patalpose, uždaromi durimis, todėl vertintina, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta. Pateiktos fotonuotraukos taip pat patvirtina, kad 15, 16, 17 ir 19 kamerose yra įrengti tupiami klozetai. Pažymėtina, jog teisės aktai nedraudžia kamerų tipo patalpose įrengti tupiamą klozetą, o pareiškėjas nenurodė, jog dėl savo sveikatos būklės jis turėjo kokių nors sunkumų naudojantis tupiamu klozetu, todėl teismas konstatuoja, jog sanitariniai mazgai Marijampolės PN 2, 15, 16, 17 ir 19 kamerose yra įrengti tinkamai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat teigia, jog sanitariniai mazgai buvo pažeisti rūdžių, emalis nutrupėjęs, plytelės vietomis iškritę. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, jog 16 ir 19 kamerų sanitariniuose mazguose yra iškritusių plytelių, kitų kamerų sanitariniai mazgai tvarkingi. Tačiau reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, deklaratyviai paminėjo, kad sanitariniai mazgai pažeisti rūdžių, emalis nutrupėjęs, plytelės vietomis iškritę, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas nurodo, jog kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas.
Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti.
Pareiškėjas savo teiginius dėl netinkamo apšvietimo grindžia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. kovo 6 d. raštu Nr. (4-12 4.80)2-9091 (toliau – Raštas), kuriame nurodyta, kad pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio 2018 m. kovo 1 d. dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolą Nr. F-A-119/2018 nustatyta ši dirbtinės apšvietos vertė: kameroje Nr. 2 144±23 lx, kameroje Nr. 15 131±21 lx, kameroje Nr. 16 210±34 lx, konstatuota, jog kamerų Nr. 2 ir Nr. 15 nustatytas dirbtinis apšvietimas neatitinka Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų. Rašte taip pat nurodyta, kad kamerose yra įrengti langai, natūralaus apšvietimo patekimas į kameras Nr. 15 ir Nr. 16 yra apribotas prie pat lango stovinčios betoninės sienos ir lango uždengimo tankiomis grotomis. Tačiau, teismo vertinimu, teisės aktams nereglamentuojant konkrečių natūralaus apšvietimo parametrų, Rašte nurodytos aplinkybės dėl natūralaus apšvietimo patekimo į 15 ir 16 kameras nesudaro teisinio pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Atsakovas įrodymų, patvirtinančių, kad 2 ir 15 kamerose buvo tinkama dirbtinė apšvieta, nepateikė. Byloje taip pat nėra pateiktą duomenų apie 17 ir 19 kamerų apšvietą, tačiau nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę 17 ir 19 kamerose į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pažymėtina, kad pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 16 d. , nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki 2018 m. gegužės 3 d,. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 9 d. atliekant bausmę 2 ir 15 kamerose, nebuvo užtikrinta tinkama dirbtinė apšvieta. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą (Higienos normos HN 1345:2015 14 punkto pažeidimą) ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad kalinimas nuolatinėje prieblandoje kenkė regėjimui ir skatino depresiją, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Iš Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus 2020 m. rugsėjo 7 d. pažymos Nr. 55/04-360 matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose kreipęsis nebuvo. Laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus, veiklos adresu Marijampolės pataisos namai 2020 m. rugsėjo 15 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Byloje nėra jokių duomenų apie netinkamo pašvietimo poveikį pareiškėjo regėjimui. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų neužtikrinimo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Motyvuojamoji dalis
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista A. D. (A. D.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.